Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-315-166/2016

Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00791-2012-0

2016 m. gegužės 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti darbą, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t.y. 103,7 eurus.

Nukentėjusiojo V. Š. pareikštas civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteista iš O. T. nukentėjusiojo V. Š. naudai 200 ( du šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 103,7 eurai (šimtas tris eurai 70 eurocentų) turtinės žalos atlyginimo bei 879, 24 eurai ( aštuoni šimtai septyniasdešimt devyni eurus 79 eurocentai) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos įgaliota atstovė civilinio ieškinio atsisakė, žala yra atlyginta. Teismas ieškinio atsisakymą priėmė ir byla šioje dalyje dėl civilinio ieškinio nutraukta (LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 4 p.)

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. T. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d., apie 1 val., UAB „duomenys neskelbtinil“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini), Vilnius, konflikto metu sudavė V. Š. smūgius į veidą ir galvą, du kartus koja į krūtinę bei kelis smūgius į įvairias kūno vietas. V. Š. atsikėlus, o po to grįžus ieškoti akinių, O. T. vėl jį puolė su kumščiais, sudavė kelis smūgius į pakaušį. Tokiais veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiais savo veiksmais O. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apelianto manymu teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir O. T. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymima, kad O. T. savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino visiškai ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo atsiprašė, turtinę žalą pilnai atlygino. Pasak apelianto pateikti dokumentai, nekelia jokių abejonių dėl laiduotojos reputacijos, jos autoritetu kaltinamajam, mano, kad ji verta pasitikėjimo, kadangi niekas kitas geriau nei, kad sutuoktinė nežino nuteistojo asmeninių savybių ir betarpiškai gali įtakoti kaltinamojo poelgius, daryti teigiamą poveikį. Nurodoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apklausta liudytoja D. T., kuri parodė, kad yra O. T. sutuoktinė, su vyru augina du mažamečius vaikus, tėvas vaikų auklėjime dalyvauja ir jo pavyzdys svarbus, ji sutinka būti laiduotoja, mano, kad vyras ją gerbia, su ja tariasi. Pažymima ir tai, kad apeliacinio skundo pateikimo dienai, O. T., pervedė nukentėjusiajam V. Š. bendroje sumoje 303,70 eurus turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje nuteistasis O. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kaip matyti iš apeliacinio skundo nuteistasis O. T. teismo prašo baudžiamąją bylą nutraukti BPK 327 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais t.y, esant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje numatytiems pagrindams atleisti O. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. O taip pat apelianto manymu, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus ir kitus įrodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, teisingai išsprendė BK 40 str. nuostatų taikymo klausimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tarp nukentėjusiojo V. Š. ir nuteistojo O. T. įvyko konfliktas, kurio metu nuteistasis O. T. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. Š., tuo sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutikdymą. Nuteistastasis O. T. pripažįsta patį konflikto faktą, o taip pat, tai, kad nukentėjusiajam jis sudavė ne daugiau, kaip tris smūgius, tačiau nepripažįsta sudavęs nukentėjusiajam kitus smūgius rankomis ir kojomis. Apylinkės teismas tokią nuteistojo poziciją įvertino kaip ne visišką prisipažinimą dėl nusikaltimo, o tik iš dalies. Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu, O. T. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo kaltu pilnai prisipažino, nurodė, kad konflikto metu nukentėjusiajam sudavė tris smūgius: dešine ir kaire ranką į veidą bei vieną į galvą nusistumdamas nuo savęs nukentėjusįjį ir dėl to nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo V. Š. atsiprašė, dėl ko nuteistojo manymu yra visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju skiriant jo žmoną. Tačiau toks apelianto skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš esmės byloje ginčijamas smūgių sudavimo skaičius nukentėjusiajam ir dėl to kyla ginčas ar nuteistasis pilnai pripažino savo kaltę, ar tik iš dalies. Šiuo atveju nors apeliantas neigia sudavęs daugiau nei tris smūgius nukentėjusiajam, neigia suduotus smūgius kojomis ir rankomis, tačiau tai, kad nuteistasis O. T. nukentėjusiajam sudavė daugiau nei tris smūgius patvirtina pats nukentėjusysis, iš dalies liudytojas R. U., kita byloje esanti rašytinė medžiaga. Nukentėjusysis V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad O. T. sudavė jam daug smūgių - pirmiausia į veidą, po to į galvą į krūtinę bei suklupus į pakaušį, kad po suduotų smūgių jam labai skaudėjo krūtinę, svaigo galva. Apeliantas bando nukentėjusiojo parodymus sukritikuoti, nurodo, jog jie buvo nenuoseklūs, tačiau sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nors smūgių kiekis, jų sudavimo momentas nukentėjusiojo parodymuose viso proceso metu kiek kito, tačiau dėl esminių aplinkybių, o būtent smūgių lokalizacijos, jų eiliškumo buvo nuoseklūs. Be to, tai, kad nukentėjusiajam O. T. sudavė daugiau smūgių, nei pats pripažįsta, patvirtina ir konfliktą matęs liudytojas R. U., kuris nurodė, kad V. Š. ir O. T. konflikto metu spardėsi, kad V. Š. sudavė O. T., o pastarasis sudavė gal tris smūgius atgal, kad O. T. gulėdamas ant nugaros spardė ir buvo prie V. Š. prisilietęs, tačiau į kurias vietas – nurodyti tiksliai negalėjo, galimai sudavė į krūtinę V. Š. nuo kurių pastarasis suklupo. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad V. Š. O. T. įvykio metu sudavė daugiau negu tris smūgius. Iš esmės nuteistasis pripažįsta padaręs tuos sužalojimus, kurie V. Š. konstatuoti specialisto išvadoje ir ekspertizės akte tačiau nepripažino sudavęs nukentėjusiajam kitus smūgius rankomis ir kojomis. Iš tiesų, tiek ekspertizės akte, tiek specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai veide (poodinės kraujosruvos apie akis), tačiau pastebėtina, jog ne visi patirti sužalojimai dėl savo pobūdžio ir stiprumo galėjo būti konstatuoti specialistų. Šiuo atveju tai, kad nukentėjusysis patyrė daugiau smūgių, nei nurodo pats O. T., patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo R. U. parodymai, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės paciento, patyrusio traumą apžiūros lapo Nr. 31770 matyti, kad 2012-08-24 14.24 val. kreipėsi V. Š. dėl traumos, patirtos 2012-08-24 01.00 val. ir gydytojas V. V. užfiksavo, kad krūtinės ląsta skausminga priekinėje pusėje ties IV-V šonkauliu, kairėje pusėje. Tai patvirtina, kad smūgiai buvo suduoti ne tik į veido sritį, kaip nurodo nuteistasis, bet ir kitas kūno vietas, ką tvirtina nukentėjusysis. Taigi, tarp nuteistojo O. T. ir nukentėjusiojo V. Š. vyko konfliktas, o vertinant aukščiau aptartus duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajam buvo suduoti daugiau nei trys smūgiai, kuriuos nurodo nuteistasis. Vis tik tokius nuteistojo O. T. parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina, kaip siekį sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo parodymus ir jo poziciją vertino ne kaip visišką kaltės pripažinimą, bet kaip kaltės pripažinimą iš dalies. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi prieštaravimai dėl peilio panaudojimo fakto, nukentėjusiojo neigimas smūgius suduodant apeliantui, parodymai dėl akinių sugadinimo gali turėti reikšmės, tačiau vertinant smūgių lokalizaciją, eiliškumą, nurodyti prieštaravimai teisėjų kolegijos vertinimu nėra esminiai, sąlygojantys pakeisti skundžiamą nuosprendį tuo pagrindu. Priešingai nei teigia nuteistasis O. T., pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teiginius, jog jis nukentėjusiajam sudavė ne daugiau nei tris smūgius, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Daryti kitokių išvadų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis O. T. prašo, esant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje numatytiems pagrindams atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu toks prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms būtinoms sąlygoms, apibūdinančioms nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

Nuteistojo prašymą taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. O. T. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., taigi nors ir yra BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu kategorijoms - O. T. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra vienos iš būtinų sąlygų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – visiško pripažinimo savo kaltės. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis O. T. pripažino tik smūgių sudavimą į veidą ir galvą, kiek tai yra nurodyta specialisto išvadoje, o kitų smūgių sudavimą nukentėjusiajam neigė apylinkės teisme, neigia ir apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos manymu, nuteistasis iki galo nėra nuoširdus. Šiuo atveju apylinkės teismas tik atsižvelgė į tai, kad O. T. neneigė sudavęs tris smūgius nukentėjusiajam, vis tik pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi - nenustatė. Be to, svarstant BK 40 str. taikymą O. T. apylinkės teisme, nuteistasis atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą, tačiau nukentėjusiajam padarytos žalos neatlygino, dėl jos nesusitarė. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir buvo pateiktas pinigų perlaidos priėmimo dokumentas, įrodantis, jog nuteistasis O. T. nukentėjusiajam V. Š. atlygino 303,70 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pažymėtina BK 40 str. straipsnio nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant byloje visoms formaliai būtinoms sąlygoms, teismas neprivalo kiekvienu atveju nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo gi atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai dėl dalinio nuteistojo prisipažinimo, o atsižvelgiant į tai, kad nėra visų būtinų sąlygų, O. T. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl nuteistojo O. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti.