Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės,

susipažinusi su 2025 m. gegužės 20 d. paduotu ieškovo D. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas D. J. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir teisės pripažinimo, tretieji asmenys byloje – R. Š., S. Š., L. J., N. J., D. J., S. J., L. O. G., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė.

Ieškovo kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pastato rekonstrukciją (balkono įrengimą) vertino kaip statybą gretimoje valstybinėje žemėje. Teismai neteisingai sprendė dėl to, kad atsakovė pagrįstai atsisakė duoti sutikimą Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-259 patvirtintų Sutikimų statyti statinius žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybinės žemės sklypais ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.3 punkte įtvirtintu pagrindu bei kad STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas) 7 priedo nuostatos nagrinėjamu atveju apskritai nėra taikomos. Tačiau nurodytos Taisyklės būtent ir reglamentuoja atsakovės, kaip tuometės valstybinės žemės patikėtinės (valdytojos) sutikimų išdavimo tvarką, kai patikėtinių, kaip įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nuosavybės teises į valstybinę žemę, sutikimai reikalingi pagal Reglamento 7 priedo nuostatas. Reglamentas įgyvendina Statybos įstatymo nuostatas, o Taisyklės – Reglamento nuostatas. Taisyklės yra žemesnės galios teisės aktas (palyginti su Reglamentu), todėl Taisyklės teismų negalėjo būti aiškinamos, kaip užkertančios ieškovui kelią, siekiant rekonstrukcijos įteisinimo, o taip pat vėliau ir reiškiant ieškinį (inicijuojant šią bylą), remtis Reglamento 7 priedo nuostatomis bei šio priedo nuostatas aiškinančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią tuo atveju, kai vykdoma teisėtai pastatytų statinių, esančių arčiau kaip 3 metrai iki gretimo sklypo ribos, rekonstrukcija ant esamo statinio pamatų ir jos metu nenumatyta mažinti esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų, STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatyti reikalavimai dėl statinio ir sklypo ribos atstumo nelaikytini savaime pažeidžiančiais gretimo sklypo savininko teises. Rekonstrukciją vykdant ant esamo statinio pamatų ir jos metu nekeičiant statinio matmenų taip, kad būtų dar labiau mažinamas esamas statinio ir sklypo ribos atstumas, gretimo sklypo savininkui kiltų pareiga motyvuoti atsisakymą, o teismas turėtų įvertinti statybos (rekonstrukcijos) darbų būtinumą ir statinio parametrų pokyčio apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012); tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis, lyginant su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo. Tokia kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad tik išimtiniais atvejais teismas gali pripažinti, jog statinio rekonstrukcija mažesniu nei teisės aktuose nustatytu atstumu iki sklypo ribos galėtų būti pripažinta nepažeidžiančia gretimo sklypo savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-403/2017; 2022 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-701/2022).

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalies normas. Vadovaujantis nurodytomis įstatymų normomis – kai žemės sklype ketinama statyti naują ar rekonstruoti šiame sklype esantį jau pastatytą statinį, yra reikalinga turėti teisėtą pagrindą naudotis žemės sklypu; tokiu atveju, kai naujas statinys yra statomas ar jau yra pastatytas valstybinėje žemėje savavališkai ir asmuo neturi žemės valdymo ar naudojimo teisių – tai tokio naujo statinio įteisinimas negalimas. Tuo tarpu bylos atveju nebuvo atliekama jokia naujo statinio statyba, o ieškovas atliko pastato rekonstrukciją, įrengdamas balkoną. Balkonas yra pastato konstrukcinė dalis, rekonstrukcija atlikta nedidinant pastatu užstatyto žemės sklypo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina tai, jog situacija, kai statinio konstrukcija (balkonas) kerta žemės sklypo ribą ir įsiterpia į gretimą teritoriją, yra vertinama ne kaip statyba gretimoje teritorijoje, o norminio atstumo neišlaikymas. Tad klausimas dėl tokios statybos teisėtumo ir sutikimų norminių atstumų neišlaikymui išdavimo sprendžiamas būtent pagal Reglamento 7 Priedo nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1581-492/2024).

3. Reglamento 7 priedo 4 punkte nustatyta, kad statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos, yra reikalingas gretimo žemės sklypo savininko (valdytojo) pritarimas. Tuo tarpu Reglamento 7 priedo 8 punkte, kuris skirtas reglamentuoti konkrečiai statinio rekonstrukcijos (o ne naujos statybos) atvejus, apskritai nenumatyta konkrečių atstumų, bet nurodyta, kad gretimų teritorijų savininkų ar valdytojų sutikimai reikalingi, kai rekonstruojant mažinamas esamas atstumas nuo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo (teritorijos) ribos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodydamas tai, kad 1 m atstumas iki valstybinės žemės ribos yra imperatyvus ir negali būti jokiais atvejais nuo jo nukrypstama (net ir esant gretimos teritorijos savininko/valdytojo pritarimui), yra teisiškai nepagrįsta, t. y. ši išvada yra padaryta netinkamai aiškinus Reglamento 7 priedo 4 ir 8 punktų normas.

4. Teismai savo procesiniuose sprendimuose nepagrįstai esminę reikšmę šioje byloje suteikė išskirtinai vien tik tai aplinkybei, kad ginčo balkonas iš dalies yra virš gretimos valstybinės žemės. Tuo tarpu cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad tokiais atvejais yra reikšmingas ne tik nuokrypio dydis, bet taip pat kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar tas nuokrypis nuo norminio atstumo nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, o taip pat, sprendžiant ginčą, turi būti vadovaujamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

5. Byloje šalys konkrečiai nenurodė, kokius nepatogumus arba neigiamas pasekmes dėl tokio balkono įrengimo pastato fasade patiria/patirs valstybė ir/arba faktiniai valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) naudotojai, kai žemė balkono apačioje išskirtinai tarnauja tik patekimui pėsčiomis į vidinį abiejų pastatų (t. y. pastato (duomenys neskelbtini) ir namo (duomenys neskelbtini)) kiemą. Ginčo balkono įteisinimu nebūtų pažeidžiamos nei atsakovės, nei namo (duomenys neskelbtini) savininkų teisės.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Martovičius ir Damušis“ (j. a. k. 304626588) 228 (du šimtus dvidešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. gegužės 20 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 3113, kodas ZO33026.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.