- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-326-843/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53052-2019-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Darius Pranka, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- A. S.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. S. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. S. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. gruodžio 15 d. 15.15 val. iki 2019 m. gruodžio 16 d. 15.35 val. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir konstatuota, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra 36 MGL, tai yra 1800 Eur dydžio.
A. S. paskirta BK 68 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 1 metus ir 9 mėnesius naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. gruodžio 16 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris – VIN: (duomenys neskelbtini), valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. S. 2019 m. gruodžio 15 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,85 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jo sesers O. L. laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą; taikyti minimalų 1 metų draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą; panaikinti nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiksavimo ir konfiksuoti jo vertę atitinkančią sumą – 3100 Eur. Tuo atveju, jei teismas netaikytų jo atžvilgiu laidavimo instituto, prašo sumažinti skirtą baudą iki 500 Eur, išdėstant jos mokėjimą 12 mėnesių, panaikinti skirtą automobilio konfiskavimą ir sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones iki 1 metų. Skundas grindžiamas šiais motyvais.
2.1. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nurodo, kad jis nėra teistas, iki nusikaltimo padarymo nebuvo baustas administracine tvarka už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, jam niekada nebuvo atimta teisė vairuoti tranporto priemones, iki tol padaryti administraciniai nusižengimai nėra šiurkštūs. Atsižvelgiant į tai teigia, jog tai atsitiktinė veika, kurią lėmė lengvabūdiškas savo būklės įvertinimas, o ne apelianto gyvenimo būdas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Skunde pabrėžiama, kad teismas atmetė prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės remdamasis tuo, jog anksčiau apelianto atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, todėl yra tikimybė, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymus ir nesilaikyti visuomenėje priimtinų nuostatų. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo atlikimas nepreziumuoja kaltės ar dalyvavimo nusikaltimo padaryme, o asmuo pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tad nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą. Be to, teismas neįvertino jo sesers asmenybės. Pabrėžia, kad ji yra neteista, teigiamai charakterizuojama, palaiko sveiką gyvenimo būdą ir teigiamai veikia apelianto elgesį. Jo ir sesers ryšys yra labai artimas. Visos įstatyme numatytos sąlygos atleisti jį nuo atsakomybės pagal laidavimą yra.
2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir praktiškai neatsižvelgė į apeliantą teigiamai charakterizuojančią medžiagą bei finansinę padėtį. Jis nėra teistas, nebaustas administracine tvarka už vairavimą būnant neblaiviam, yra tik iš dalies darbingas, išlaiko nepilnametį vaiką bei senyvus tėvus. Šios aplinkybės yra reikšmingos bausmės individualiavimui, todėl, netaikius laidavimo, paskirta bauda turi būti mažinama, išdėstant jos mokėjimą dalimis 12 mėnesių laikotarpiui.
Šalies argumentai
2.3. Apelianto teigimu, teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės 1 metų ir 9 mėnesių terminas yra nemotyvuotas, neproporcingai ilgas, paskirtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Nebuvo išsiaiškinta su jo darbine veikla susijusios aplinkybės, neatsižvelgta į jo paties bei jo tėvų sveikatos būklę, poreikius, jo socialinius ryšius ir turtinę padėtį. Į tai, kad jo veika buvo atsitiktinė. Atėmus teisę vairuoti tokį ilgą laikotarpį bus apribota jo teisė dirbti, gauti pajamas, rūpintis šeimos nariais. Nustatant terminą turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad be šios priemonės teismas taikė ir automobilio konfiskavimą.
2.4. Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai konfiskavo trečiajam asmeniui K. G. priklausantį automobilį „VW Passat“. Šį automobilį jis pardavė 2019 m. gruodžio 13 d., tai yra dar iki nusikaltimo padarymo. Nuosavybės teisė pagal jų susitarimą perėjo pirkėjai tą pačią dieną, o galutinis atsiskaitymas įvyko po savaitės, nes jis turėjo sutvarkyti automobilį. Tai padaręs jis perdavė jį pirkėjai. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, teismas turėjo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalį ir išieškoti konfiskuotino turto vertę, kuri remiantis byloje esančia pažyma apie autombilio vidutinę rinkos vertę yra 3100 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo konstatuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ar jų teisinė kvalifikacija. Esminiai skunde keliami klausimai yra dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo ir dėl skirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių pagrįstumo.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
6. BK 40 straipsnio 1 dalis numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas gali taikyti BK 40 straipsnį tik esant visų šiame straipsnyje išvardytų sąlygų visumai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos šios teisės normos taikymo sąlygos, tad dėl jos apeliacinės instancijos teismas pasisakys detaliau.
7. Visų pirma pažymėtina, kad apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netaikė BK 40 straipsnio vien dėl formalios priežasties, o būtent todėl, kad jo atžvilgiu anksčiau buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų, išvada dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos nebuvimo buvo padaryta įvertinus visus nustatytus šiam klausimui reikšmingus duomenis, tiek palankius apeliantui, tiek ir nepalankius. Apelianto argumentai dėl neva pažeisto nekaltumo prezumpcijos principo, yra nepagrįsti, nes teismas ginčijamame nuosprendyje konstatavo, kad A. S. praeityje nėra teistas. Tai atitinka bylos duomenis, nes teistumas už anksčiau padarytą veiką yra išnykęs, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius teistumo neužtraukia. Tačiau aplinkybė, kad apeliantui jau buvo taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, gali ir privalo būti įvertinta sprendžiant, ar toks asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kas ir buvo padaryta. Šių duomenų vertinimas greta kitų aplinkybių leidžia spręsti, ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas pasiteisino, ar buvo pakankamas, ar juo pasiekti nusikalstamų veikų prevencijos tikslai.
8. A. S. 2018 m. balandžio 26 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir ikiteisminis tyrimas, vykdytas dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, jo atžvilgiu nutrauktas (BK 38 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką A. S. padarė 2019 m. gruodžio 15 d., tai yra praėjus kiek daugiau nei pusantrų metų nuo jo atžvilgiu taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, A. S. praeityje yra ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (pavyzdžiui, greičio viršijimą ir kt.), neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Be minėtų administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų) A. S. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad būdamas neblaivus (nustatytas 1,75 promilių neblaivumas) triukšmavo mažamečio sūnaus akivaizdoje ir taip pažeidė jo teises. Pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, kad nagrinėjamos veikos padarymo metu A. S. turėjo galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus, o negaliojančias nuobaudas pagrįstai vertino kaip asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į apelianto argumentus, kad už vairavimą esant neblaiviam A. S. iš tiesų nebuvo baustas administracine tvarka, tačiau tai nereiškia, kad patraukimas administracinėn atsakomybėn už kitokius KET pažeidimus ar kitos rūšies nusižengimus nėra reikšmingas. Šie duomenys greta kitų apibūdina A. S. asmenybę, įtakoja teismo išvadą, ar nagrinėjama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, ar asmuo ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apsispręsdamas dėl pastarųjų išvadų pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir šioje byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. A. S. vairavo automobilį būdamas neblaivus dienos metu (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini, sankryžoje), kai eismas intensyvus, ir vežė savo mažametį sūnų. Taip A. S. savo veiksmais kėlė realų pavojų ne tik visuomenės, bet ir savo mažamečio šeimos nario sveikatai ar net gyvybei. Tai leidžia spręsti tiek apie padarytos veikos, tiek ir A. S. asmenybės didesnį pavojingumą, rodo apelianto kaip tėvo abejingumą sūnaus saugumui, atsainų požiūrį į visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių laikymąsi. Pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, kad A. S. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, prižiūri sergančius tėvus, rūpinasi nepilnamečiu sūnumi, dirba, jam nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, tačiau šios aplinkybės jas vertinant kartu su aukščiau nurodytomis nėra tiek svarios, kad leistų daryti neabejotiną išvadą, kad jis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų. O tai yra būtina sąlyga norint taikyti BK 40 straipsnį. Taigi, šiuo atveju teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos nėra, tad asmuo negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip jau buvo minėta, nekonstatavus nors vienos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, šis institutas negali būti taikomas, tad siūlomos laiduotojos tinkamumo vertinimas yra betikslis.
Dėl bausmės ir taikytų baudžiamojo poveikio priemonių
9. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1, 2, dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Parenkant taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės rūšį bei dydį laikomasi tų pačių taisyklių, nes baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir jos dydį, tinkamai vadovavosi minėtomis bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Paskirta bausmė yra proporcinga padarytos veikos ir A. S. asmenybės pavojingumui. A. S. padarė baigtą, nesunkų, tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui. Jis vairavo būdamas neblaivus, esant nustatytai 1,85 promilės etilo alkoholio koncentracijai, mieste, judrioje gatvėje, dienos metu, kartu veždamas mažametį sūnų. Jis pripažino kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, ką teismas pagrįstai įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nekonstatuota. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, be minėtų aplinkybių įvertino ir tai, kad nuteistasis nėra teistas, jam nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, išsiskyręs, prižiūri sergančius tėvus, rūpinasi nepilnamečiu sūnumi. Įvertinta ir tai, kad A. S. yra baustas administracine tvarka, kas jau buvo nurodyta šios nutarties 8 punkte. Šių aplinkybių visumos pagrindu A. S. buvo paskirta švelniausios rūšies bausmė – bauda, be to, parinktas beveik minimalus jos dydis – 60 MGL. Pažymėtina, kad pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio, o vidurkis, nuo kurio skaičiuojamas parenkamos baudos dydis, šiuo atveju yra 1025 MGL. Be to, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas skirta bauda buvo sumažinta vienu trečdaliu bei nustatytas ilgesnis, 12 mėnesių baudos sumokėjimo terminas. Teisėjų kolegija pagrindo išvadai, jog ši A. S. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nenustatė, tad ji nekeistina.
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra motyvuotai bei proporcingai paskirtas ir teisės vairuoti transporto priemones draudimas 1 metų 9 mėnesių laikotarpiui. Šios rūšies bei dydžio baudžiamojo poveikio priemonė atitinka aukščiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad šios rūšies baudžiamojo poveikio priemonės taikymas už transporto eismo saugumą pažeidžiančias nusikalstamas veikas yra viena efektyviausių prevencinių priemonių. Dėl šios priemonės taikymo galinčios kilti neigiamos pasekmės nuteistojo šeimai ar jam asmeniškai negali būti vertinamos aukščiau už visuomeninį interesą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas transporto eismo saugumas, o skirta bausmė atliktų savo prevencinę paskirtį. Tuo labiau, kad nei dirbamo darbo pobūdis, nei išlaikomi asmenys, nei jų sveikatos būklė nesulaikė nuteistojo nuo nusikaltimo įvykdymo.
12. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – vienas pagrindinių tikslų yra išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-262-489/2017 ir kitos). Pagal BK 72 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatas, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, šiuo atveju turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-114-1073/2018, 2K-114-628/2019 ir kt.). Tuo tarpu kitiems asmenims priklausančio konfiskuotino turto konfiskavimas yra galimas tik konstatavus bent vieną BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytą konfiskavimo sąlygą.
13. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo konfiskuotos transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kuria įvykdyta nagrinėjama nusikalstama veika, savininkas yra ne jis, o K. G., su kuria jis 2019 m. gruodžio 13 d. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, todėl iš jo turi būti konfiskuota šio automobilio vertė. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. A. S. nusikalstamą veiką įvykdė naudodamasis minėtu automobiliu, tad jis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, dėl to ginčo nėra. VĮ Regitra duomenimis minėtas automobilis yra registruotas A. S. vardu (b. l. 14). Tačiau pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2019 m. gruodžio 13 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią A. S. pardavė automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) K. G. už 1500 Eur. Sutartyje taip pat nurodyta, kad 2019 m. gruodžio 13 d. A. S. už transporto priemonę gavo 500 Eur avansą ir įsipareigojo sutvarkyti tam tikras jos dalis iki 2019 m. gruodžio 20 d. Kitu įrašu A. S. patvirtino, kad likusią 1000 Eur sumą gavo 2019 m. gruodžio 20 d. (b. l. 132). Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja K. G. (teismo posėdžio protokole klaidingai nurodytas liudytojas vardas K.) patvirtino, kad 2019 m. gruodžio 20 d. automobilis buvo perduotas jai. Duomenų, kad minėtas sandoris yra pripažintas negaliojančiu, nėra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalis numato, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. 2019 m. gruodžio 13 d. sutartyje nėra nustatytas kitas nuosavybės teisės į automobilį VW Passat įgijimo momentas. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad po 2019 m. gruodžio 13 d. automobilis liko A. S. dispozicijoje, jis elgėsi su juo kaip su savu, naudojo asmeniniams tikslams, bylos procesiniuose dokumentuose pasirašė kaip automobilio savininkas (b. l. 33, 34–35). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos veikos padarymo metu automobilio faktiniu savininku buvo A. S., o K. G. ja tapo nuo 2019 m. gruodžio 20 d. ir yra iki šiol. K. G. apklausta teisme patvirtino, kad perduodant automobilį ji buvo informuota, kad jam yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (areštas), kad šis klausimas bus sprendžiamas teisme, tačiau ji savo ketinimų automobilio atžvilgiu nepakeitė, į esamą situaciją nesigilino, nors turėjo tokią galimybę, pasitikėjo A. S., kuris jai teigė, kad šį klausimą išspręs. Šių argumentų pagrindu teismas sprendžia esant BK 72 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytai turto konfiskavimo sąlygai, nes įgydama minėtą automobilį K. G. turėjo ir galėjo žinoti, kad jis yra BK uždraustos veikos padarymo priemonė.
14. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis apie šio konkretaus konfiskuotino automobilio vertę, o būtent UAB (duomenys neskelbtini) transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 20-R02-01, pagal kurią 2020 m. vasario 5 d. automobilio VW Passat, 2008 m., vertė rinkoje buvo 3100 Eur su PVM (arba 2561,98 Eur be PVM), taip pat kitas aukščiau įvardytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šios transporto priemonės konfiskavimas yra proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo A. S. teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.