Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Regionų apygardos administracinis teismas 2020-10-14 sprendimu pareiškėjo D. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo D. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2020-03-10 iki 2020-03-23, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi atsakovas nepateikė jokių kitų duomenų apie oro temperatūros, drėgmės ir dirbtinio apšvietimo atitiktį teisės aktų reikalavimams bei buitinių kenkėjų naikinimą ginčo laikotarpiu, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl kai kurių higienos sąlygų pažeidimo (tinkamos oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo, buitinių kenkėjų kontrolės neužtikrinimo). Kitą skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-11-03 nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo 2020-10-14 sprendimą pakeitė; Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020-10-14 sprendimo dalį, kuria pareiškėjo D. V. skundas tenkintas iš dalies, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020-10-14 sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis, kaip buvęs valstybės tarnautojas, nebuvo tinkamai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, ši aplinkybė sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo vertinama. Teisėjų kolegija akcentavo, kad bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tokios žalos nustatymui ir įvertinimui kiekvienas pažeidimas gali turėti kumuliatyvinę reikšmę, todėl galutinę išvadą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apimties, žalos padarymo ir jos atlyginimo būdo galima padaryti tik įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo netinkamo izoliavimo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu kartu su jau pirmosios instancijos teismo nustatytais Higienos normos HN 134:2015 (14 p., 16 p., 20 p.) nuostatų pažeidimais. Dėl to pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, panaikino ir šią administracinės bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą pirmosios instancijos teismo dalį, kuria skundas atmestas, paliko nepakeistą.

Kaip matyti, LVAT grąžino bylą nagrinėti iš naujo tik dėl pirmosios instancijos teismo nevertintos aplinkybės - pareiškėjo neizoliavimo/netinkamo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų - ir dėl neturtinės žalos formos (satisfakcija ar atlyginimas pinigais), kuri gali pasikeisti nurodytos aplinkybės nustatymo atveju, kumuliatyvaus jau nustatytų pažeidimų vertinimo kontekste.

Taigi, nagrinėjant bylą iš naujo šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo neturtinės žalos įvertinimas Regionų apygardos administracinio teismo 2020-10-14 sprendimu nustatytų pažeidimų kontekste, papildomai atsižvelgiant į tai, ar atsakovė neatliko galimai neteisėtų veiksmų dar ir neizoliuojant/netinkamai izoliuojant pareiškėją nuo kitų nuteistųjų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Dėl neteisėtų veiksmų

Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2014-02-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-213/2014, 2021-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-798-261/2021).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas ir jam patekus į ŠTI privalėjo būti atskirtas nuo kitų nuteistųjų. Atvykus į ŠTI buvo pranešta, kad yra buvęs valstybės tarnautojas ir turi būti laikomas izoliuotas, tačiau ŠTI pažeidinėjo įstatymus. Izoliacija buvo nuolat pažeidžiama vedant pas gydytojus, į pasivaikščiojimus, talpinant į laikino sulaikymo kamerą. Dėl to administracijai buvo reiškiamos pretenzijos.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad atvykus į ŠTI jis apie pusę dienos buvo laikomas karantino patalpoje su kitais nuteistaisiais. Per tą laiką nuteistiesiems, tame tarpe ir pareiškėjui, buvo atliekamos apžiūros, kratos, išduodami daiktai ir vykdomos kitos procedūros. Jam teko vaikščioti kartu su kitais nuteistaisiais. Kai jis buvo pakviestas Kriminalinės žvalgybos pareigūnės, jai paaiškino, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, reiškė prašymą jį izoliuoti, tačiau pareigūnė vienai-dviem valandoms vėl grąžino jį į karantino patalpą, kurioje buvo kiti 7 nuteistieji. Tik po 1-2 valandų pareiškėjas buvo iškeltas į kamerą Nr. 70, kurioje buvo patalpintas kitas buvęs pareigūnas. Teismui nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020-03-10 iki 2020-03-23 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 70.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad laikantis SVĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų pareiškėjas laikytas kameroje su kitu asmeniu, kuris atitiko kriterijus, nurodytus šiame straipsnyje. To neneigia ir pats pareiškėjas, jis reiškia pretenzijas ne dėl laikymo izoliacijos kameroje, o už jos ribų. ŠTI esančios kameros yra uždaro tipo, todėl iš jų ŠTI laikomi asmenys gali išeiti tik lydimi pareigūno. Kontaktas su kitais nuteistaisiais neįmanomas. Saugumo valdymo skyriaus priežiūros jaunesniųjų specialistų pareigybėse nurodyta pareiga vedant suimtuosius pasivaikščioti, pas sveikatos priežiūros specialistus, advokatus, tyrėjus ir t. t. užtikrinti izoliavimo reikalavimus. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo izoliavimo nesikreipė. Pareiškėjas nedetalizuoja, kada ir kaip konkrečiai buvo pažeistos minėtos teisės akto nuostatos, nenurodo, kokia žala dėl to jam konkrečiai kilo.

Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – SVĮ), kurio III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą SVĮ apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (SVĮ 9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie (SVĮ 9 str. 2 d.): 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. SVĮ 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p.).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, III skyriaus Sąvokos ir jų apibrėžtys nuostatas, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.

Nuo 2020-01-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Nuteistajam (suimtajam) atvykus į pataisos įstaigą (tardymo izoliatorių), atliekami visi veiksmai, numatyti Taisyklių 4 punkte: patikrinama jo asmens tapatybė, patikrinama, ar gauti visi bausmei (suėmimui) vykdyti būtini dokumentai, atliekama jo asmens krata, patikrinami jo turimi asmeniniai daiktai, taip pat atliekama jo medicininė apžiūra, esant poreikiui jis higieniškai švarinamas, jam suteikiama galimybė nusiprausti duše, dezinfekuojami jo rūbai ir kt. Pagal Taisyklių 11 punktą, atliekant Taisyklių 4 punkte nustatytus veiksmus nuteistieji (suimtieji) laikinai, bet ne ilgiau kaip penkioms valandoms gali būti uždaromi į laikino sulaikymo kameras, o pagal 12 punktą, atlikus 4 punkte nustatytus veiksmus, nuteistieji, kol bus suskirstyti į gyvenamąsias patalpas (kameras), bet ne ilgiau kaip iki 5 darbo dienų gali būti laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų.

SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškinimui aktuali administracinė byla Nr. A492-2917/2012. Šioje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų - apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes - gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju - valstybės tarnautojams). Įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės", nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus, todėl jei aplinkybė apie pareiškėjo buvusį valstybės tarnautojo statusą taptų žinoma kitiems, su pareiškėju kartu suėmime laikomiems/kalinamiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką kitų įkalintų asmenų elgesiui su pareiškėju. Siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo/kalinimo atskirai režimą. Teismas pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo/kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti/kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo - šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis (2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad atvykus į ŠTI jis apie pusę dienos buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą ir laikomas karantino patalpoje su kitais nuteistaisiais, tačiau iš jo paaiškinimų nustatyta, kad jam ir kitiems nutiestiesiems buvo atliekami įvairūs Taisyklių 4 punkte nurodyti veiksmai, t. y. buvo atliekamos apžiūros, kratos, vedamas medicininei apžiūrai, išduodami daiktai bei atliekamos kitos procedūros, nuteistieji iš laikino sulaikymo kameros buvo vedami lydint pareigūnams tam tikroms procedūros atlikti. Taigi, pareiškėjui, būnant patalpintam į laikino sulaikymo kamerą, tam tikrą laiką vyko judėjimas ir atitinkamų procedūrų tvarkymas ir pareiškėjas nebuvo nuolat laikomas nurodytoje patalpoje. Pareiškėjas neneigia, kad jis buvo vedamas tam tikroms procedūroms atlikti prižiūrint ir lydint pareigūnams, todėl už laikino sulaikymo kameros ribų jo izoliavimas buvo užtikrintas tinkamai.

Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad kai buvo pakviestas Kriminalinės žvalgybos pareigūnės, kuri sprendė suskirstymo į gyvenamąsias patalpas klausimą, jai pasakė, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, tačiau, neatsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, jis vėl buvo patalpintas atgal į laikino sulaikymo kamerą (karantiną) su kitais nuteistaisiais. Ir tik po 1 val. - 1,5 val. (maksimaliai iki 2 val.) jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 70, kurioje jau buvo patalpintas kitas buvęs pareigūnas.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kai pareiškėjas informavo Kriminalinės žvalgybos pareigūnę apie savo buvusį statusą, laikytina esminiu momentu, dėl kurio pareigūnai, sprendžiantys izoliavimo klausimą, konkrečiai ir aiškiai sužinojo faktą apie pareiškėjo, kaip buvusio valstybės tarnautojo, statusą, todėl nuo šio momento jie besąlygiškai turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų įgyvendinti imperatyvią pareigą ir izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų, o ne grąžinti atgal į tą pačią laikino sulaikymo kamerą. Teismas pažymi, kad izoliavimas yra tam tikra apsaugos priemonė, siekiant valstybės tarnautojo statusą turėjusį nuteistąjį apsaugoti nuo jam galinčių kilti pavojų ir rizikų iš kitų nuteistųjų.

Šiuo atveju iš pareiškėjo paaiškinimų galima aiškiai suprasti, kad po susitikimo su Kriminalinės žvalgybos pareigūne ir jai pateikus informaciją apie jo buvusį statusą, jis ir vėl 1-1,5 valandos buvo gražintas į laikino sulaikymo kamerą bendrai su kitais nuteistaisiais. Šios aplinkybės atsakovės atstovas byloje neginčijo ir nepateikė įrodymų jau paneigti, todėl ji laikoma įrodyta. Tokiais veiksmais atsakovė iš esmės sukėlė pareiškėjui galimas rizikas bei pavojų jo sveikatai ir/ar gyvybei.

Teismas, esant nurodytoms aplinkybėms ir atsakovei šių aplinkybių nepaneigus (nenurodant atsiliepime, nedalyvaujant teismo posėdyje), daro išvadą, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, pažeisdama imperatyvias teisės normas dėl valstybės tarnautojo izoliacijos nuo kitų nuteistųjų.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

Kaip minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Akcentuotina, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinamasis kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis nurodė tam tikras aplinkybes dėl netinkamo izoliavimo, pažymėjo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų būnant su kitais asmenimis jis patyrė pažeminimus, naktimis nemiegojo, kadangi teko išgyventi dėl savo sveikatos ir gyvybės, sutriko nervų sistema, pasidarė nervingas, irzlus, pablogėjo sveikata, sumažėjo bendravimo galimybės. Tačiau teismas tokias pareiškėjo nurodytas aplinkybės dėl jam padarytos neturtinės žalos vertina kaip deklaratyvias, visiškai nepagrįstas ir neatitinkančias faktinės situacijos.

Pareiškėjas su kitais asmenimis laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas iš esmės labai trumpą laiko tarpą ir su jais jam neteko nei gyventi, nei miegoti, kaip teigia pareiškėjas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjui dėl to kilusias neigiamas pasekmes, sveikatos sutrikimus ir kt. Priešingai, teismo posėdžio metu pareiškėjas, paklaustas apie jam dėl netinkamo izoliavimo iki paskiriant į kamerą Nr. 70 kilusias konkrečias neigiamas pasekmes ir patirtą neturtinę žalą, iš esmės nenurodė ir negalėjo paaiškinti, kokius išgyvenimus patyrė ir kokią neturtinę žalą jam padarė, kaip ji pasireiškė, dėl neteisėtų, tačiau trumpalaikių atsakovės veiksmų. Pareiškėjas niekaip nepagrindė, kad tol, kol buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais nuteistaisiais (per tą laiką jis nuolat kameroje nebuvo, nes buvo vedžiojamos tam tikroms procedūros atlikti), jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, baimes ir kitus dvasinius sukrėtimus.

Iš teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės galima aiškiai suprasti, kad skundą dėl neizoliavimo/netinkamos izoliacijos aspekto teismui jis teikia tik dėl paties fakto, kad atsakovė laiku ,,nesužiūrėjo“, jog jis valstybės tarnautojas, ir jo neizoliavo, bei siekia, kad tokios situacijos nesikartotų. Tai reiškia, kad savo skundu pareiškėjas veikia iš esmės prevenciškai, siekdamas, kad atsakovė ateityje būtų rūpestingesnė ir neatliktų tokio pobūdžio pažeidimų, tačiau nesiekia įrodyti konkrečios patirtos neturtinės žalos. Todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytas 1-1,5 valandos trukmės laikotarpis, kai jis, pareigūnams jau žinant jo statusą, buvo neteisėtai laikytas su kitais nuteistaisiais, yra objektyviai per trumpas, kad pareiškėjui būtų kilusi reali neturtinė žala, nes byloje nėra jokių duomenų, kad apie pareiškėjo statusą šioje situacijoje, per tokį trumpą laiką, kaip nors galėjo sužinoti kiti nuteistieji ir jam dėl to būtų kilusi reali, o ne hipotetinė, grėsmė. Teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatytas pareiškėjo patirtos žalos dėl šio pažeidimo faktas, nes nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Šiuo atveju nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo nesavalaikio izoliavimo, tačiau nesant pareiškėjo patirtos žalos, atitinkamai nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Todėl nesant visų neturtinės žalos elementų visumos, nėra pagrindo spręsti dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2020; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už nesavalaikį jo izoliavimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos baigties

Kaip minėta, Regionų apygardos administracinis teismas 2020-10-14 sprendimu buvo nustatęs Lietuvos higienos normos HN134:2015 14,16 ir 20 punktų pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, tačiau neturtinę žalą nusprendė atlyginti ne pinigais, o taikydamas satisfakciją ir pripažindamas pažeidimo faktą. Ši teismo sprendimo dalis dėl satisfakcijos taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo panaikinta tik dėl to, kad nevertinta skundo aplinkybė dėl izoliacijos pažeidimo, kuri būtų galėjusi iš esmės įtakoti nustatytos neturtinės žalos atlyginimo formą ir/ar dydį (ne taikant satisfakciją, o atlyginant pinigais). Tačiau kadangi iš naujo išnagrinėjus bylą ir įvertinus pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl jo neizoliavimo nenustatytas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti dėl jo neizoliavimo, teismas daro išvadą, kad šios bylos nagrinėjimo rezultatas neturi įtakos neturtinės žalos atlyginimo formai - satisfakcijai - už Regionų apygardos administracinio teismo 2020-10-14 sprendimu nustatytus pažeidimus. Todėl iš naujo išnagrinėjus bylą ir nenustačius papildomai pareiškėjo patirtos žalos dėl trumpalaikio pažeidimo jo neizoliuojant nėra pagrindo priimti kitokį teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo formos – satisfakcijos – už 2020-10-14 sprendimu nustatytus Lietuvos higienos normos HN134:2015 14,16 ir 20 punktų pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, kuriuos pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-11-03 nutartimi.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. V. teisė į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 p., 16 p. ir 20 p. nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2020-03-10 iki 2020-03-23.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.