- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-138-768/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39020-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Kaltinamasis
- R. L.
- Advokatai
- Linas Vasiliauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Čekuolio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalyje, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. L. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 1 d., 20 val. 11 min. (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. 3, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai 2017 m. rugpjūčio 1 d. 20.47 val. alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARCK0047 jam nustatytas 1,84 promilės neblaivumas, o 21.20 val. – 2.89 promilės etilo alkoholio jo kraujyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras G. Čekuolis prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: R. L. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir nubausti 100 MGL (3766 Eur) bauda. Taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams bei konfiskuoti jam priklausančią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 72 straipsnis).
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių pirmiausia jau dėl to, jog R. L. buvo nustatytas ne 1.84, tačiau 2.98 promilių neblaivumas – būtent tokia alkoholio koncentracija nustatyta jo kraujyje praėjus vos 1.09 val. nuo pranešimo gavimo apie tai, jog prie parduotuvės sulaikytas neblaivus automobilio „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Prokuroro nuomone, nustatyta 2.98 promilių alkoholio koncentracija paneigia išteisintojo keliamas versijas, jog jis vairavo būdamas blaivus, o didelį alkoholio kiekį suvartojo per 30 min. – nuo atvykimo prie parduotuvės iki pareigūnų patikrinimo momento, ir patvirtina, kad vairavimo metu alkoholio koncentracija kraujyje buvo žymiai didesnė nei 1.5 promilės, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė.
2.2. Atkreipiamas dėmesys į išteisintojo kaltės neigimą, nenuoseklius parodymus viso proceso metu, kas, prokuroro įsitikinimu, rodo ne ką kitą, kaip tik siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Cituodamas išteisintojo parodymus pirmosios apklausos metu, akistatos su R. P. užfiksuotus duomenis bei teismo posėdžio metu duotus parodymus, akcentuoja, kad jie skiriasi ne tik dėl alkoholio vartojimo vietos (pirmu atveju teigta, jog alkoholį gėrė parduotuvėje, kitais – prie parduotuvės), tačiau ir dėl asmenų, su kuriais gėrė (pirmu atveju su iš matymo pažįstamu asmeniu, antru – su R. F. ir T. M., trečiu – su R., T. ir kartu buvo jam nepažįstamas asmuo (M. M.), kuris kartu negėrė.). Kartu pažymi, jog iš M. M. parodymų matyti, jog jis nuosekliai teigė, jog asmenų, vartojusių alkoholį prie parduotuvės, nebuvo. Sulaukęs T. M., stebėjo konfliktą.
2.3. Tvirtinama, jog liudytojų Remigijaus ir N. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs: matė kaip R. L. savo namų valdoje vartojo alkoholinius gėrimus, po ko, jis siekė išvažiuoti automobiliu iš savo kiemo, tačiau jam nepavyko, kadangi jie užkirto jam kelią ir neleido neblaiviam važiuoti, taip pat, kad vėliau R. L. vis vien išvažiavo, jog jie jį vijosi iki kaime esančios parduotuvės, kad visą laiką jie buvo netoliese arba šalia R. L. (konfliktavo) ir nematė, jog jis būtų vartojęs toliau alkoholį. Prokuroro įsitikinimu, L. A., T. M. ir R. F. siekia padėti išteisintajam, todėl jų parodymai, kurie nesutampa su kitų liudytojų parodymais, turėtų būti vertintini kritiškai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo gynėjas advokatas prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą ir prokuroro skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodoma, jog prokuroro skundas grindžiamas aplinkybių ir duomenų visuma, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, skirtingu vertinimu kartu nutylint kaltinimo pusei nenaudingas bylos aplinkybes, iškraipant byloje esančius įrodymus. Teigiama, jog bylos baigtimi nesuinteresuota liudytoja E. K., kuri iškvietė pareigūnus, parodė, jog išteisintasis jos akivaizdoje, iki atvykstant pareigūnus, gėrė alų.
3.2. Tvirtinama, jog būtent išteisintojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir patikimi, nes jis nekeitė savo pozicijos dėl jo kaltės nebuvimo. Teiginiai apie alkoholio vartojimo vietą yra selektyvūs. Teigiama, jog būtent R. P. parodymai yra nenuoseklūs, kadangi jis nuolat painiojosi dėl konflikto buvimo. Be to, manoma, jei situacija atitiktų R. P. keliamą versiją, jis tikrai būtų pateikęs vaizdo įrašą, kadangi tvirtino fiksavęs išteisintojo veiksmus, tačiau tokių įrašų byloje nėra.
3.3. Pažymima, kad byloje nėra nustatyta alkoholio koncentracija R. L. kraujyje 20.11 val., todėl įvertinus duomenų visumą, teigti, jog R. L. neblaivumo laipsnis (alkoholio koncentracija kraujyje) įvykio metu buvo didesnis nei 1,5 promilės, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, negalima.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
4. Esminis apeliacijos momentas yra nustatyti ar R. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, t. y. ar byloje nustatytos aplinkybės dėl R. L. alkoholio matuokliu nustatyto 1,84 promilės, kraujo tyrimu – 2,89 promilių neblaivumo nėra pakankamos spręsti, jog vairavimo metu jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, kitus byloje esančius duomenis, taip pat papildomai apklaususi specialistę I. J. I., liudytojus D. G., E. K., N. I. bei įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai ir neišsamiai, dėl ko padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad R. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, kaip minėta, išteisino R. L. iš kaltinimo nenustačius, jog jis vairavo transporto priemonę, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, sprendžia, kad analizuojamu atveju abejonių dėl to, kad R. L. 2017 m. rugpjūčio 1 d., 20 val. 11 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, vairavo jam priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai jo kraujyje mažiausia alkoholio koncentracija buvo ne mažesnė nei 1,5 promilės, nėra.
4.2. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Iš šios normos konstrukcijos nors ir matyti, kad, asmens neblaivumas turi būti nustatomas pagal kraujyje esantį alkoholio kiekį, tačiau susiklosčiusioje teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog asmens neblaivumo nustatymas siejamas ne tik su kraujo tyrimu, tačiau ir su kitais objektyviais bylos duomenimis (alkotesterio parodymais, medicininės apžiūros duomenimis, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio, parodymais ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-697/2018, 2K-146-895/2018).
4.3. Analizuojamu atveju apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog R. L. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio. Teismas tokias išvadas grindė ne tik paties R. L. parodymais, tačiau ir liudytojų T. M., D. L., R. F., ir E. K. parodymais, vaizdo įrašu. Išteisintasis teismo posėdžio metu apylinkės teisme neigė vairavęs automobilį neblaivus ir parodė, jog alkoholį (degtinę ir alų) pradėjo vartoti tik pakviestas draugų, kuomet atvyko su sutuoktine ir R. F. prie parduotuvės. Liudytoju apklaustas T. M. parodė, jog išėjęs iš parduotuvės sutiko išteisintąjį su R. F., kuriems pasiūlius išgerti, visi pradėjo vartoti alkoholį – iš pradžių degtinę, po to alų. E. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė mačiusi išteisintąjį begeriantį alų. Šias aplinkybes patvirtino ir išteisintojo sutuoktinė liudytoja D. L.. Taigi, kaip matyti pirmiausia, išteisinimas pagrinde grindžiamas vien subjektyviais įrodymais, t. y. liudytojų, kurie iš esmės yra suinteresuoti bylos baigtimi dėl juos siejančių šeiminių bei draugystės ryšių (D. L., T. M., R. F.), parodymais, kuriuos, teismo nuomone, kartu atsižvelgiant ir į kitus faktinius bylos duomenis, apylinkės teismas turėjo vertinti gana atsargiai.
4.4. Vertinant liudytojos E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apylinkės teismas akcentuodamas, kad E. K. matė, kaip išteisintasis gėrė alų, visai neteikė reikšmės kitai aplinkybei, jog būtent ji ir iškvietė policijos pareigūnus, kadangi išteisintasis, išlipęs iš automobilio, kurį vairavo, buvo aiškiai neblaivus, o jo elgsena neadekvati. Be to, iš jos parodymų matyti ir tai, jog ji ne kartą yra mačiusi išteisintąjį besivažinėjantį neblaivų, tačiau iškvietus policijos pareigūnus, jam vis pavykdavo išvengti patikrinimo. Tokias aplinkybes liudytoja patvirtino ir apygardos teisme posėdžio metu, kartu nurodydama, jog tiek ji, tiek R. L., yra to paties kaimo gyventojai, todėl pastarąjį žino, atskiria, kuomet jis yra blaivus, o kada ne – parodė, kad įvykio dieną į parduotuvę jis atvairavo automobilį jau akivaizdžiai būdamas neblaivus. Papildomai taip pat patvirtino, jog iki atvykstant pareigūnams, išteisintasis išties buvo užsivertęs alaus butelį, tačiau alų (tą patį butelį) gėrė dar du asmenys, visi pasidalindami 1 litrinį alaus butelį, kad gertų degtinę – nematė. Reiškia, dar prieš pamatydama, kaip išteisintasis kartu su kitais pasidalindamas geria alų, ir kviesdama policijos pareigūnus, liudytoja E. K. buvo tvirtai įsitikinusi, jog jai pažįstamas išteisintasis yra aiškiai neblaivus. Pritartina apylinkės teismo išvadai, jog netikėti šios liudytojos parodymais, nėra pagrindo.
4.5. Apylinkės teismas, išteisindamas R. L., taip pat darė išvadą, jog byloje esantys vaizdo įrašai nepatvirtina išteisintojo kaltės – jog laikotarpiu nuo jo atvykimo prie parduotuvės iki policijos pasirodymo, jis alkoholio nevartojo, juolab, kad liudytojas R. P. taip pat neneigė, jog galėjo keletą minučių išteisintojo ir nematyti. Vis tik šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors iš nepilno vaizdo įrašo ir nematyti išteisintojo, nevartojančio alkoholio, tačiau tai visai nereiškia, jog minėtu laikotarpiu jis jį vartojo, arba suvartojo tiek, jog per 15-20 minučių jo neblaivumo laipsnis viršytų vidutinį. Kita vertus, vaizdo įrašuose užfiksuotos kitos aplinkybės (automobilio išvažiavimas į kelio vidurį, neskubėjimas iš jo išlipti ir aiškinimasis su kaimynais, kurie neleido važiuoti toliau) neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl akivaizdaus išteisintojo blaivumo.
4.6. Galiausiai, liudytojų R. ir N. P. parodymai, kurie dėl minėtų aplinkybių (išteisintojo neblaivumo) buvo nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi viso proceso metu, kadangi iš esmės jie nuolat buvo netoliese ar šalia R. L., pastarojo keliamą versiją, jog jis vairavo būdamas blaivus, paneigia. Kita vertus, būtų neįtikima, jog konfliktuojantys kaimynai, ne tik nesant būtinybei siektų užfiksuoti vaizdo įrašu teisės pažeidėją, tačiau dar ir melagingai praneštų ar be pagrindo kviestų tarnybas dėl neva neblaivaus vairuotojo. Be to, versijos, jog R. L. vairavo blaivus, kaip minėta, nepatvirtina ir liudytojos E. K. parodymai, jog tik jam atvykus jai buvo visiškai aišku, jog R. L. yra aiškiai neblaivus. Be to, pastebėtina ir tai, jog liudytojas M. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog R. L. buvo neblaivus, tai matėsi iš jo elgesio bei bendravimo. Teisme taip pat patvirtino, jog pirmiau nei T. M., išėjęs iš parduotuvės, matė konfliktą tarp išteisintojo ir brolių, tačiau nematė, jog kas, iki tol, kol atvyko policija, vartotų alkoholį, tuo labiau, kad R. L. rankose laikytų kokio tai alkoholinio gėrimo butelį. Reiškia, kaip ir nurodė apylinkės teismas, M. M. iš tiesų nematė, jog išteisintasis būtų vartojęs aikštelėje alkoholį nuo to momento, kai M. M. išėjo iš parduotuvės, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pastarasis iš parduotuvės išėjo anksčiau nei jo pusbrolis T. M., kuris neva pasikvietė išteisintąjį išgerti, ir kur visi gėrė, tad netikėti M. M. parodymais, kurie esmingai atitinka liudytojų P. bei liudytojos E. K. parodymus, taip pat nėra pagrindo.
4.7. Kartu papildomai atkreiptinas dėmesys, kad išteisintojo versija, jog jis vairavo blaivus, paneigia ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų N. I. ir D. G. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, iš kurių vienareikšmiškai matyti, jog policijos pareigūnams pasiteiravus ar išteisintasis apskritai yra vartojęs alkoholį, jis šį faktą vienareikšmiškai neigė. Reiškia, net tuomet, kai buvo nustatinėjamas jo neblaivumas, jis vis vien teigė, jog alkoholio apskritai nevartojo. Apeliacinės instancijos teisme pareigūnas D. G. priešingai nei teigė R. L., patvirtino, jog išteisintasis buvo akivaizdžiai neblaivus: sklido stiprus alkoholio kvapas, kalbėjo nenuosekliai, netvirtai, tačiau negriuvinėjo. Reiškia, policijos pareigūnams į įvykio vietą atvykusiems po 15-20 minučių nuo iškvietimo nekilo abejonių dėl akivaizdaus R. L. neblaivumo dar prieš nustatant jo girtumą alkotesteriu.
4.8. Aptarti liudytojų N. I., D. G., E. K., M. M., R. ir N. P. parodymai patvirtina faktą, kad išteisintasis, atvažiavęs automobiliu prie parduotuvės, jau buvo neblaivus. Nors, kaip minėta, išteisintojo pozicija viso proceso metu dėl esminio dalyko (vairavimo blaiviam) nesikeitė, tačiau išanalizavus minėtų tiek netiesiogiai, tiek tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymų turinį bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, vertinama, jog R. L. pateikta versija yra ne atspindys faktinės situacijos, tačiau siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo aspektu, pritardamas prokuroro apeliacinio skundo argumentui, jog dėl kitų aplinkybių (alkoholio vartojimo vietos, asmenų, su kuriais neva buvo išgerinėjama) išteisintojo parodymai nėra nuoseklūs, apeliacinės instancijos teismas yra įsitikinęs, jog R. L. stengėsi pateikti jam palankiausią įvykio situaciją. Kita vertus, neva išteisintojo veiksmai – alkoholio vartojimas, ypač tokio stiprumo ir kiekio (1 l degtinės ir 0,5 l alaus), žinant, jog yra nuolat stebimas kaimynų bei yra iškviesta policija, kuri gali atvykti bet kurią minutę, nedvejotinai suponuoja išvadą, jog R. L., norėdamas įrodyti savo blaivumą vairavimo metu, tokiu būdu siekė nuslėpti girtumą, kuris ženkliai viršijo vidutinį, ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės.
4.9. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. L. alkoholio kiekis organizmo terpėje, t. y. iškvėptame ore 20.47 val. buvo 1,84 promilės, o 21.20 val. – jo kraujyje rasta mažiausia koncentracija 2.89 promilės etilo alkoholio. Pastebėtina, jog įvertinus bendrą jo asmens būklę priėmimo skyriuje nustatyta, jog R. L. eina tiesiai, Rombergo pozoje stovi nestabiliai, užsimerkęs pataiko į nosies galą, vyzdžiai simetriški, reakcija į šviesą yra, susijaudinęs, kalbus, apžiūrimas rėkia, verksmingas, kartu orientuotas laiku, erdvėje, savyje, situacijoje, atsimena įvykio aplinkybes, kurias pasakoja, kalba nuosekliai, garsiai, skubiai, rišliai, artikuliuoja gerai, aktyviai gestikuliuoja. Reiškia, nepaisant to, jog stebima girtėjimo tendencija, R. L. eisena, stovėsena, judesių koordinacija, sąmoningumas, mąstymas, kalba, dėmesys vis vien išlieka pakankamai raiškūs. Šiuo aspektu pažymėtina, jog vaizdo įrašuose užfiksuota išteisintojo kalba taip pat yra pakankamai aiškiai išreikšta (garsi, rišli), jis sąmoningas (konfliktuoja dėl susidariusios situacijos), gestikuliuoja, o tai pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog šie vizualūs jo būklės požymiai esmingai nesiskiria nuo jo būklės įvertinimo medicinos įstaigoje. Matyti, jog nustačius sunkų girtumą, požymiai tik dar labiau išryškėjo, kas yra savaime suprantama ir visiškai natūralu. Taigi, nuo pranešimo gavimo prabėgus vos 36 min., kai buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1.84 prom.), ir prabėgus vos daugiau nei valandai nuo alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo (2.89 prom.), negali lemti išvados, jog 20.11 val., kuomet R. L. vairavo automobilį, jo neblaivumas kraujyje buvo mažesnis nei 1,5 promilės, ar tuo labiau, jog jis vairavo, kaip teigia, visiškai blaivus. Teisėjų kolegijos nuomone, prie parduotuvės išgertas alkoholio (alaus) kiekis niekaip negalėjo ženkliai įtakoti neužilgo nustatyto girtumo laipsnio, kuris, nustatant alkotesteriu, ženkliai viršijo 1.5 promilės ribą.
4.10. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu buvo apklausta specialistė Ž. J. I. paaiškino, kad nustatyti, kokį konkrečiai alkoholio kiekį žmogus turi išgerti per 15 minučių, jog jis būtų tokio girtumo, kaip nustatyta byloje, negalima, kadangi alkoholis kiekviename žmoguje, priklausomai nuo jo organizmo, oksiduojasi skirtingai, tačiau kartu parodė ir tai, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes alkoholio parodymai, esantys byloje, tikėtini. Tokiu atveju, atsižvelgus į tai, kas jau aptarta bei tai, jog mėginys kraujo tyrimui paimtas nuo pranešimo apie neblaivų vairuotoją vos vėliau nei per valandą (prabėgus 1.09 val.), o nuo asmens neblaivumo nustatymo alkotesteriu 33 minutėms, įvertinus specialistės paaiškinimą dėl promilių kraujyje mažėjimą bei didėjimą valandos laikotarpyje, vertinama, kad apylinkės teismo išvada, jog nėra galimybės nustatyti, kad R. L. girtumo laipsnis buvo didesnis negu 1,5 promilės automobilio vairavimo metu, nėra visiškai pagrįsta.
4.11. Taigi, įvertinus tai, kad R. L. alkoholio matuokliu nuo pranešimo gavimo apie neblaivų vairuotoją praėjus 33 minutes buvo nustatytas 1.84 promilių neblaivumas, taip pat į liudytojų (brolių P., pardavėjos, M. M., policijos pareigūnų) parodymus, kad išteisintasis išlipo iš automobilio akivaizdžiai neblaivus, jog alkoholio iš esmės negėrė, į pastarojo medicininės apžiūros metu nustatytą klinikinę būklę bei specialistės paaiškinimus, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma, net ir nustačius 2.89 promilių alkoholio koncentraciją kraujyje vėliau nei valandos, yra pakankama išvadai, jog vairavimo metu R. L. neblaivumo laipsnis viršijo 1,5 promilės alkoholio.
Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo
5. R. L. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Asmuo praeityje neteistas (b. l. 56), administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 57-59, 60-31), dirba, psichiatrinio ir priklausomybių ligų įskaitoje neregistruotas (b. l. 70). R. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad bausmės tikslai bus pasiekti R. L. paskyrus švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Pažymėtina, kad BK 47 straipsnio 3 dalies nuostatos veikos padarymo metu numatė už nesunkų nusikaltimą skirti baudą iki 500 MGL dydžio (įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.). Todėl atsižvelgiant į aptartas R. L. charakterizuojančias aplinkybės, į tai, kad asmuo yra dirbantis, prokuroro apeliaciniame skunde pasiūlytas baudos dydis – 100 MGL yra adekvatus ir proporcingas tiek nusikalstamos veikos pobūdžiui, tiek R. L. asmenybei.
5.1. Baudžiamosios bylos duomenimis, R. L. buvo laikinai sulaikytas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. 22.33 val. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. 15.10 val., t. y. vieną parą. Šis laikino sulaikymo laikas, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytinas į R. L. skirtiną bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
5.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), viena iš tokių priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, R. L., būdamas neblaivus, kai nustatytas 1.84 promilių neblaivumas techninėmis priemonėmis ir 2.89 promilių kraujo mėginio paėmimo metu, vairavo jam priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais asmuo padarė vieną šiurkščiausių ir didžiausią pavojų keliantį Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Taigi yra pagrindas uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemones. Atsižvelgiant į R. L. charakterizuojančias aplinkybes, į nustatytą girtumo laipsnį kraujyje (sunkų), nustatytinas 2 metų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas.
6. Sutinkamai su BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.
6.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau, turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Siekiant nustatyti ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, turi būti įvertinamos visos reikšmingos turto panaudojimo nusikalstamos veikos darymo procese aplinkybės. Analizuojamu atveju, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. L. nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 281 straipsnio 7 dalyje, įvykdė vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso pačiam R. L.. Siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas.
6.2. Pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, kuomet už vairavimą kelių transporto priemones arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti ne tik eismo saugumą, tačiau taip pat užkirsti kelią ir neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
R. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje ir skirti jam bausmę – baudą 100 MGL (3766 Eur) (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) dydžio (2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1871 (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – remiantis 2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277).
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. 22.33 val. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. 15.10 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti R. L. galutinę bausmę – 98 MGL (3690, 68 Eur) dydžio baudą.
Išaiškinti R. L., kad 98 MGL baudą, t. y. 3690, 68 eurų baudą privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 6801, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir kvitą (kvitus) apie baudos sumokėjimą pateikti į teismo raštinę. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.
Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, uždrausti R. L. naudoti specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti R. L. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Panaikinti R. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.