Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nubaustas laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Iš V. J. valstybei priteista 17,60 Eur proceso, o Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – 1 259,87 Eur ekstradicijos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu V. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 18 d. apie 23.20 val. Vokiečių gatvėje, prie 64-to namo, Kaune, savo automobilyje ,,VW Passat‘‘, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių daiktų dėtuvėje laikė du bespalvius plastikinius uždaromus paketėlius su baltos spalvos milteliais, turinčiais savo sudėtyje 10,871 g narkotinės medžiagos – heroino ir narkotinės medžiagos – levometorfano, kurios kiekio nustatyti nėra galimybės, nes nėra šios medžiagos standartinio pavyzdžio ir 1 bespalvį plastikinį maišelį užrištu mazgu su rusvos spalvos milteliais, turinčiais savo sudėtyje narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė šiuose milteliuose 5,678 g, viso neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 16,549 g narkotinės medžiagos – heroino.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinti, arba nuosprendį pakeisti ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį sumažinti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto vertinimu, apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, išvadas dėl V. J. kaltės grindė prieštaringais ir nepatikimais duomenimis. Šio teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui, nepagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis, dėl ko V. J. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas neproporcingai griežta laisvės atėmimo bausme.Apeliantas nurodo, kad kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino. Apklausiamas Kauno apygardos teisme jis parodė, kad 2010 m. balandžio 18 d. jis savo automobilį ,,VW Passat“ buvo paskolinęs pažįstamam asmeniui, vardu Tomas, kuris gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pastarasis pasiskolintą automobilį grąžino, tačiau grąžinto automobilio salonas buvo sujauktas ir šiukšlinas. Atsiimdamas automobilį apeliantas netikrino, ar jame nėra draudžiamų daiktų, o dėl automobilyje buvusios netvarkos, plastikinių maišelių su juose buvusiomis narkotinėmis medžiagomis nepastebėjo. Narkotinės medžiagos buvo surastos automobilio durelių kišenėje ir tyrimo pradžioje apeliantas nurodė, kad jos galimai priklausė Tomui. Tačiau tyrimo pabaigoje tyrėjas jį įtikino prisiimti kaltę dėl nusikaltimo, kurio V. J. nepadarė. Apelianto teigimu, jis save apkalbėjo dar ir dėl to, kad bijojo Tomo, kurio surasti jam vėliau nepavyko, be to, tyrimo pradžioje įtarimai jam buvo pareikšti tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Pirmiau aptartus apelianto parodymus patvirtina liudytojų D. M. ir M. P. parodymai, kad iš Tomo atsiimto apelianto automobilio salonas buvo netvarkingas. Aplinkybę, kad nuteistojo automobilis patikrinimo metu buvo netvarkingas patvirtino ir liudytojas T. S.. Be to, liudytojai M. P. ir D. M. parodė, kad V. J. asmens, vardu Tomas, labai bijojo. Liudytojas D. M. papildomai parodė, kad praėjus dviem savaitėms po įvykio sutiktas V. J. jam sakė, jog bijo Tomo ir dėl to prisiims kaltę dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. Apelianto teigimu, nors jo šlapime buvo rasta narkotinės medžiagos – amfetamino – pėdsakų, tai neduoda pagrindo jį nuteisti už automobilyje „VW Passat“ surastos narkotinės medžiagos – heroino – laikymą. Apelianto nuomone, narkotinė medžiaga – amfetaminas – į jo organizmą galėjo patekti išgėrus automobilyje Tomo paliktas vaisių sultis. Juo labiau, kad liudytojas M. P. parodė, jog apeliantas narkotinių medžiagų niekada nėra vartojęs. Taigi, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, o ne realiais jo kaltės įrodymais. Vertinant narkotinių medžiagų suradimo aplinkybes matyti, kad jos nebuvo specialiai paslėptos, nes aptiktos plika akimi gerai matomoje vietoje. Be to, iš liudytojo N. S. parodymų matyti, kad apeliantas galėjo iš anksto pastebėti prie jo stovinčio automobilio „VW Passat“ besiartinantį policijos pareigūnų ekipažą, taigi, turėjo galimybę atsikratyti nepageidaujamu kroviniu, tačiau to nepadarė. Ši aplinkybė, nuteistojo vertinimu, dar kartą patvirtina, jog apie automobilyje esančias uždraustas medžiagas jis nieko nežinojo. Liudytojas T. S. parodė, kad patikrinimo metu apeliantas buvo susinervinęs, drebėjo jo rankos, tačiau nuteistojo teigimu, tai buvo natūrali jo reakcija į susidariusią situaciją, kai nesant jokio jam žinomo pagrindo, policijos pareigūnai pradėjo tikrinti jo automobilį. Apelianto vertinimu, pirmiau aptarta jo gynybinė versija nebuvo paneigta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas visus kilusius neaiškumus ir abejones turėjo vertinti jo naudai. Be to, pirmiau aptarta apelianto gynybinė versija ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo tirta. Neatlikti DNR, kvapo, daktiloskopiniai tyrimai, nepatikrinta apelianto nurodyta Tomo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Liudytojas V. D. paaiškino, kad minėtu adresu gyveno iki 2009 metų, o po to išsiregistravo ir išsikraustė. Tačiau apelianto minimas Tomas minėtu adresu gyveno 2010 metais. Tikėtina, kad šis asmuo, sužinojęs apie nuteistojo sulaikymą, siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės, pasislėpė, dėl to Tomo ieškojusiam apeliantui jo surasti nepavyko. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 260 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo nustatytas ir įrodytas apelianto tikslas platinti narkotines medžiagas, bet ir pats narkotinių medžiagų įgijimo bei laikymo faktas. Apygardos teismas pagal bylos duomenis nustatė tik narkotinių medžiagų laikymo faktą, o jų įgijimą iš nuteistajam pareikšto kaltinimo pašalino. Tačiau apeliantui nesuprantama, kokiu būdu jis, neįgijęs narkotinių medžiagų, galėjo jas laikyti, o teismas nenustatė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įgydamas narkotines medžiagas apeliantas turėjo tikslą jas laikyti ar kitaip jomis disponuoti. Be to, apygardos teismas neišsiaiškino apelianto nusikalstamos tyčios buvimo, t. y. kokiu būdu apeliantas suvokė ar galėjo suvokti, kad jo automobilyje yra narkotinių medžiagų.Nesutikdamas su nuosprendžiu jam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausme apeliantas nurodo, jog apygardos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ir paskyrė jam neproporcingai griežtą bausmę. Remdamasis kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-677/2016 apeliantas nurodo, kad už analogišką nusikalstamą veiką asmeniui gali būti paskirta ir neviršijanti dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad minimoje byloje pas kaltininką buvo rasta ir paimta 485,52 g psichotropinės medžiagos, kurią jis kėsinosi realizuoti, be to, veikė bendrininkų grupe. Apeliaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo byla Nr. 1A-370-459/2016, kurioje už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, kuomet buvo surasta ir paimta 629,45 g heroino kėsinantis jį įvežti į Lietuvos Respubliką, šios veikos organizatoriui buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams, antram bendrininkui laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, o likusiam bendrininkui – laisvės apribojimo bausmė. Nagrinėjamu atveju apeliantas buvo kaltinamas 16,459 g narkotinės medžiagos laikymu nesant bendrininkavimo ir jokių duomenų apie ketinimą jas platinti. Apelianto vertinimu, skirdamas jam dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pirmiau aptartos jau susiformavusios teismų praktikos. Be to, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad baudžiamasis procesas prieš apeliantą vyksta jau labai ilgą laiką. Taigi dėl proceso trukmės, apeliantui taikomų kardomųjų priemonių jo konstitucinės teisės bei laisvės yra suvaržytos ir apribotos, jis priverstas ilgą laiką gyventi teisinio neaiškumo sąlygomis. Dėl šių aplinkybių nuteistasis ir jo artimieji patiria sunkius išgyvenimus, jo mažametė dukra auga be tėvo. Apeliantas nurodo ir tai, kad skiriant bausmę apygardos teismas neįvertino, jog penkerius metus iki ekstradicijos jis legaliai dirbo ir mokėjo mokesčius Jungtinėje Karalystėje; sulaikytas šios šalies policijos pareigūnų buvo paleistas į laisvę už užstatą ir nuo baudžiamojo persekiojimo nesislėpė; sutiko su ekstradicija į Lietuvą; per paskutinius penkerius metus nepadarė teisės pažeidimų; su partnere sukūrė šeimą ir susilaukė dukros, kurią visą laiką išlaikė. Be to, nusikaltimo padarymo metu jo ankstesni teistumai buvo išnykę. Tai rodo, kad apeliantas pasikeitė į teigiamą pusę ir nėra jokių prielaidų manyti, kad jis ateityje nusikals. Aptartų aplinkybių visuma, apelianto vertinimu, duoda pagrindą vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ženkliai sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu teigdamas, kad jis nepadarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, ir pateikia savo asmeninę įvykio aplinkybių interpretaciją. Apeliantas nurodo, jog įvykio metu jo automobilyje „VW Passat“ surastos narkotinės medžiagos priklausė asmeniui vardu Tomas, apie jų buvimą minėtame automobilyje apeliantas nežinojo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai Tomo neieškojo, tačiau įkalbėjo apeliantą prisiimti kaltę už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti V. J. švelnesnę nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje bausmę.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes, pagrįstai V. J. pripažino kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą. Apygardos teismas tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir paskyrė V. J. teisingą bei proporcingą jo padarytai nusikalstamai veikai bausmę. Visi reikšmingi bylai išspręsti įrodymai yra ištirti ir nuosprendyje analizuoti, apygardos teismo išvados dėl svarbių bylos aplinkybių pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2010 m. balandžio 18 d. apie 23.20 val. Vokiečių gatvėje, prie 64-to namo, Kaune, savo automobilyje ,,VW Passat‘‘, vairuotojo durelių daiktų dėtuvėje, neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 16,549 g narkotinės medžiagos – heroino. Nuteistasis apklausiamas teisme savo kaltę padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą neigė, tvirtindamas, kad jo automobilyje surastos narkotinės medžiagos priklausė asmeniui, vardu Tomas. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nagrinėjamu atveju nuteistojo iškelta gynybinė versija paneigiama baudžiamosios bylos duomenimis.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo parodymai, taip pat jo keliama gynybinė versija apie asmenį, vardu Tomas, ir jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikaltimą, taip pat apklausiamas kaip įtariamasis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį V. J. parodė, kad kelios dienos iki įvykio savo automobilį buvo paskolinęs asmeniui, vardu Tomas. Dėl to automobilyje „VW Passat“ 2010 m. balandžio 18 d. surastos narkotinės medžiagos galimai priklausė pastarajam, nes V. J. apie minėtų medžiagų buvimą automobilyje nieko nežinojo. Šių apklausų metu nuteistasis jokių duomenų, leidžiančių identifikuoti jo nurodytą asmenį, vardu Tomas, tyrimą atlikusiems pareigūnams nepateikė. Taip pat jis nenurodė, kad jam iš Tomo atsiimant automobilį „VW Passat“, dalyvavo ir kiti asmenys (t. 1, b. l. 45-46, t. 1, b. l. 52-53). Apklausiamas teisiamajame posėdyje Kauno miesto apylinkės teisme, bylą nagrinėjant pagal BK 259 straipsnio 1 dalyje pareikštą kaltinimą, V. J. pirminius savo parodymus pakeitė ir kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo dėl narkotinių medžiagų laikymo pripažino. V. J. parodė, jog automobilyje „VW Passat“ surastus narkotikus pirko už 50,00 Lt, nes jie buvo pigūs ir jis norėjo išbandyti jų poveikį. Pirko prieš 4-5 dienas iki įvykio, laikė automobilyje. Jis norėjo narkotines medžiagas išmesti, tačiau nespėjo (t. 1, b. l. 120). Kauno miesto apylinkės teismui nustačius, jog nuteistojo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir bylą grąžinus ikiteisminiam tyrimui papildyti, apklaustas kaip įtariamasis, V. J. savo kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį taip pat pripažino. Parodė, jog automobilyje „VW Passat“ surastus narkotikus pirko prie turgaus, už 50,00 Lt, norėdamas išbandyti jų poveikį. Minėtas narkotines medžiagas jis pasidėjo automobilio „VW Passat“ vairuotojo durelių dėtuvėje ir vežiojosi, kol 2010 m. balandžio 10 d. apie 23.00 val. jos buvo surastos policijos pareigūnų. Ankstesnėje apklausoje teigdamas, jog nežino iš kur narkotinės medžiagos atsirado bei sakydamas, kad jas automobilyje galėjo palikti jo pažįstamas, vardu Tomas, jis sakė netiesą. Apie jo automobilyje paliktus maišelius su narkotinėmis medžiagomis buvo pamiršęs, nes jų nespėjo panaudoti ir išmesti (t. 1, b. l. 136). Bylos nagrinėjimo Kauno apygardos teisme metu, kaltinant jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, V. J. parodė, kad savo automobilį ,,VW Passat“, už sutartą piniginį atlygį, kelių dienų laikotarpiui paskolino iš matymo pažįstamam Tomui, gyvenusiam (duomenys neskelbtini), Kaune. Automobilį Tomas jam grąžino 2010 m. balandžio 18 d. netvarkingą, salono viduje paliko daug šiukšlių. Atsiimant automobilį dalyvavo ir liudytojai D. M. ir M. P.. Atgavęs automobilį V. J. netikrino, ar jame nėra draudžiamų daiktų. Jam bevažiuojant iš automobilio radiatoriaus išbėgo aušinimo skystis, todėl jis paskambino N. S. bei paprašė, kad jis atneštų vandens. Tuo metu pro šalį važiavę policijos pareigūnai patikrino jo stovintį automobilį ir vairuotojo durelių kišenėlėje rado narkotines medžiagas. Tyrimo pradžioje V. J. sakė, kad automobilyje surastus narkotikus galėjo palikti Tomas, tačiau tyrėjas įtikino jį prisipažinti, kad narkotinės medžiagos yra jo. V. J. save apkalbėjo iš baimės, nes Tomo bijojo. Po šio įvykio jo ryšys su Tomu nutrūko. Taigi, iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo V. J. parodymų visumos matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis kaltę dėl labai didelio narkotikų kiekio laikymo neigė nurodydamas, kad jo automobilyje surastos narkotinės medžiagos priklausė asmeniui, vardu Tomas. Apklausiamas bylą nagrinėjant Kauno miesto apylinkės teisme bei apklausiamas kaip įtariamasis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistasis pripažino, kad automobilyje „VW Passat“ surastos narkotinės medžiagos priklausė jam. Tačiau apklausiamas bylos nagrinėjimo Kauno apygardos teisme metu, jis vėl pateikė pirminę savo gynybinę versiją ir dar ją papildė, nurodydamas galimą asmens, vardu Tomas, gyvenamąją vietą, bei teigdamas, jog liudytojai D. M. ir M. P. dalyvavo Tomui grąžinant iš V. J. pasiskolintą automobilį. Baudžiamojo proceso metu duotų parodymų kaitą nuteistasis aiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai įtikino jį prisipažinti, be to, jis prisiėmė kaltę dėl nusikaltimo, kurio nepadarė dar ir dėl to, kad bijojo Tomo.Pirmosios instancijos teismas nuteistojo iškeltą gynybinę versiją skundžiamame nuosprendyje įvertino ir motyvuotai ją atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Jokių duomenų apie tai, jog nuteistajam ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė neteisėtą poveikį ir vertė prisipažinti, kad automobilyje „VW Passat“ surastos narkotinės medžiagos priklauso jam, byloje nėra. Juo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis po įvykio suimtas nebuvo, o parodymus, kad narkotinės medžiagos priklauso jam, apklausiamas kaip kaltinamasis Kauno miesto apylinkės teisme davė laisva valia. Kita vertus, nuteistojo iškelta gynybinė versija apie asmens, vardu Tomas, vaidmenį nusikaltimo padaryme yra nelogiška. Apeliaciniame skunde teigiama, kad asmuo, vardu Tomas, tyčia sudarė situaciją, dėl kurios apeliantas buvo nuteistas, nes grąžino jam automobilį „VW Passat“, kuriame paliko labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Tačiau neįtikėtina, kad apeliantas būtų skolinęs savo automobilį asmeniui, kurio anketinių duomenų neturėjo, o pažinojo tik iš matymo. Be to, visiškai nelogiška, kad asmuo, vardu Tomas, pagal nuteistojo ir liudytojų D. M. bei M. P. aiškinimus, priklausantis nusikaltėlių pasauliui, narkotikų gabenimui skolintųsi automobilį iš menkai pažįstamo asmens. Taip pat nelogiška, kad pasiskolintą automobilį savininkui jame palikdamas labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, kurių vertė juodojoje rinkoje yra pakankamai didelė. Nelogiškas ir nuteistojo paaiškinimas, jog kaltę dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, jis prisiėmė dėl to, kad bijojo Tomo ir jo draugų. Iš nuteistojo bei liudytojų D. M., M. P. parodymų seka, kad asmuo, vardu Tomas, niekada neprašė apelianto prisiimti kaltės, niekada negrasino, kad jam to nepadarius, su juo bus susidorota ar panašiai. Priešingai, apeliantas nurodė, kad po šio įvykio jis pats Tomo ieškojo, tačiau jo nerado. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis, jo teigimu, bijodamas Tomo, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu net du kartus parodė, kad narkotinės medžiagos gali priklausyti pastarajam. Tik apklausiamas Kauno miesto apylinkės teisme V. J. pripažino, kad automobilyje VW „Passat“ laikė narkotines medžiagas, kurias pats įsigijo. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo aiškinimus, kad jis bijojo Tomo. Be to, nelogiška, kad nuteistasis turėjo bijoti asmens, kuris niekada jam neišsakė jokių tiesioginių grasinimų, niekada tiesiogiai nereikalavo, kad nuteistasis V. J. pakeistų savo pirminius parodymus apie tai, kam priklausė apelianto automobilyje surastos narkotinės medžiagos. Nuteistojo teigimu, jo gynybinę versiją apie automobilio „VW Passat“ skolinimą asmeniui, vardu Tomas, patvirtina liudytojų D. M. ir M. P. parodymai. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos turinio matyti, kad apie šių liudytojų egzistavimą nuteistasis užsiminė tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apygardos teisme metu. Ankstesniuose savo parodymuose V. J. apie jokius automobilio „VW Passat“ atsiėmimo iš asmens, vardu Tomas, liudytojus neužsiminė. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai D. M. ir M. P. yra nuteistojo draugai, dėl to jų parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Juo labiau, kad teigdami, kad jie iš matymo pažįsta asmenį, vardu Tomas, žino apie jo priklausymą nusikaltėlių pasauliui, jokių tikslesnių pastarojo anketinių duomenų, kaip ir nuteistasis, minėti liudytojai nenurodė. Be to, liudytojas N. J. (S.), kuris 2010 m. balandžio 18 d. apie 23.20 val. buvo sulaikytas sėdintis automobilyje kartu su nuteistuoju, aplinkybių, susijusių su apelianto minimu asmeniu, vardu Tomas, nenurodė. Taigi, pirmiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojai D. M. ir M. P., apklausiami teisme, tiesiog atpasakojo iš nuteistojo išgirstą, jo paties sugalvotą gynybinę versiją. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti DNR, kvapo, daktiloskopiniai tyrimai, nepatikrinta apelianto nurodyta Tomo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Tačiau pagal teismų formuojamą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-942/2017) įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Tai, kad apelianto skunde nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos apelianto procesinės teisės ar, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu bandyta nustatyti V. J. nurodytą asmenį, vardu Tomas, tačiau pasinaudojus operatyvinėmis priemonėmis minėtas asmuo nenustatytas, taip pat nenustatyta, kad V. J. būtų bendravęs su tokiu asmeniu (t. 1, b. l. 47). Kaip jau buvo minėta, tikslų asmens, vardu Tomas, gyvenamosios vietos adresą nuteistasis nurodė tik bylos nagrinėjimo Kauno apygardos teisme metu, t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo paties įvykio, kadangi bylą perdavus nagrinėti Kauno apygardos teismui pagal BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą kaltinimą, apeliantas nuo teismo pasislėpė užsienyje. Kita vertus, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ėmėsi papildomų veiksmų nuteistojo gynybinei versijai patikrinti ir 2016 m. liepos 1 d. nutartimi pagal prokuroro prašymą perdavė baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. Tačiau atlikus papildomus tyrimo veiksmus, nuteistojo nurodytas asmuo, vardu Tomas, nenustatytas, taip pat nenustatyta, kad jis būtų gyvenęs apelianto nurodytu adresu (t. 2, b. l. 154-170). Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliaciniame skunde nurodytų procesinių veiksmų neatlikimas sutrukdė pirmosios instancijos teismui tinkamai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis narkotikų nevartojo, o jo šlapime psichotropinės medžiagos – amfetamino – pėdsakai galėjo atsirasti V. J. išgėrus „VW Passat“ asmens, vardu Tomas, paliktas sultis. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad po sulaikymo atlikus toksikologinį tyrimą tiek V. J., tiek liudytojo N. J. (S.) šlapime aptikti tų pačių psichotropinių medžiagų – amfetamino ir metamfetamino – pėdsakai (t. 1, b. l. 29, 61). Liudytojas N. J. (S.) jokių aplinkybių apie nuteistojo automobilyje gertas sultis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme nenurodė. Be to, V. J. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 437 pripažino, kad anksčiau yra rūkęs marihuanos. Ši aplinkybė prieštarauja nuteistojo apeliacinio skundo teiginiams, kad iki sulaikymo niekada nevartojo narkotinių medžiagų. Vien ta aplinkybė, jog liudytojas M. P. apklausiamas teisme parodė, jog nuteistasis niekada nevartojo narkotinių medžiagų, nepatvirtina nuteistojo apeliacinio skundo teiginių apie tai, kad į V. J. organizmą jame rastos psichotropinės medžiagos pateko jo nurodytu būdu.Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo gynybinę versiją pripažino deklaratyvia ir ją atmetė. Aptarti baudžiamosios bylos duomenys leidžia spręsti, jog nuteistasis, siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės, ikiteisminio tyrimo pradžioje teisėsaugos institucijų pareigūnams nurodė neegzistuojantį asmenį, kuriam neva galėjo priklausyti apelianto automobilyje surastos narkotinės medžiagos. Juo labiau, kad apklausiamas bylą nagrinėjant Kauno miesto apylinkės teisme, taip pat apklaustas kaip įtariamasis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nuteistasis pripažino, jog automobilyje surastos narkotinės medžiagos priklausė jam, apie jų buvimą automobilyje jis žinojo. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia V. J., BK 260 straipsnio 3 daliai inkriminuoti pakanka nustatyti būtinąjį veikos požymį narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelį kiekį, tuo tarpu tikslo platinti kaip būtinojo sudėties požymio įrodinėti nereikia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2013). Apelianto teigimu, nenustačius, kad jis įgijo narkotines medžiagas, jis negalėjo būti nuteistas už jų laikymą. Tačiau BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš jo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymo. Vis dėlto, šis nusikaltimas gali būti padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti.Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. J. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis žinojo, jog savo automobilio „VW Passat“ vairuotojo durelių daiktų dėtuvėje laiko didelį kiekį narkotinių medžiagų ir norėjo taip veikti. Apeliantas skunde pats pripažįsta, kad narkotinės medžiagos jo automobilyje buvo aptiktos gerai matomoje vietoje, nepaslėptos – automobilio „VW Passat“ vairuotojo durelių kišenėje. Šią aplinkybę patvirtina ir 2010 m. balandžio 18 d. apžiūros protokolas bei prie jo esančios fotonuotraukos (t. 1, b. l. 6-10). Aplinkybę, kad nuteistasis sulaikymo metu sėdėjo vairuotojo pusėje, patvirtino liudytojas policijos pareigūnas T. S., tai užfiksuota ir jo bei pareigūno L. L. tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 22-28). Liudytojas N. J. (S.) taip pat parodė, kad prie jo namų V. J. buvo atvykęs savo automobiliu. Taigi, net ir patikėjus pirmiau aptarta nuteistojo gynybine versija, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis galėjo ir turėjo pastebėti juodos spalvos automobilio daiktų dėtuvėje atvirai padėtus iš viso tris plastikinius maišelius, pripildytus šviesios spalvos milteliais, ir pagal liudytojo T. S. parodymus, skleidusius aštrų acetono kvapą. Be to, kaip jau buvo minėta, apklausiamas Kauno miesto apylinkės teisme, taip pat, apklausiamas kaip įtariamasis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nuteistasis pripažino, kad automobilyje „VW Passat“ surastos narkotinės medžiagos priklausė jam, jis, norėdamas šias medžiagas išbandyti, sąmoningai laikė jas savo automobilyje, kol jas surado policijos pareigūnai. Šios aplinkybės, įvertinus jas kitų aplinkybių kontekste, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. J. žinojo, kad savo automobilyje laiko labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Juo labiau, kad iš liudytojo T. S. parodymų matyti, kad įvykio metu jam aptikus tris maišelius su įtartinomis medžiagomis, V. J. pastebimai susijaudino. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad apeliantas, matydamas besiartinantį policijos pareigūnų ekipažą turėjo galimybę atsikratyti narkotinėmis medžiagomis, tačiau to nepadarė, nepatvirtina išvados, kad jis iš viso nežinojo apie minėtų narkotinių medžiagų buvimą automobilyje ir nesuvokė jų kiekio. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visus kilusius neaiškumus turėjo vertinti jo naudai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ir vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis ir pažeidė BPK nuostatas. Priešingai, nei teigia apeliantas, iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio (16,549 g) narkotinės medžiagos heroino laikymo faktas V. J. baudžiamojoje byloje nustatytas remiantis ne prielaidomis, o baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su V. J. paskirta bausme, ji vertinama kaip per griežta, prašoma atsižvelgti į teismų suformuotą praktiką kitose baudžiamosiose bylose, taip pat įvertinti pasikeitusią nuteistojo asmenybę, išnykusį teistumą, pernelyg ilgą proceso trukmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, ir ženkliai sumažinti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Tačiau ne visada laikantis bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių galima paskirti bausmė yra proporcinga ir teisinga, atitinkanti padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl baudžiamajame įstatyme yra nustatyti atvejai, kai teismas gali paskirti švelnesnę bausmę nei įtvirtinta straipsnio sankcijoje.BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatoms, todėl nuteistajam paskirta bausmė galėtų būti švelninama tik vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš esmės apsiribota tik aplinkybių, apibūdinančių V. J. asmenybę ir jo padarytos veikos pavojingumą išdėstymu, kas lėmė neteisingos bausmės apeliantui paskyrimą.BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Be to, kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija.Apeliantas pagrįstai nurodo, kad baudžiamasis procesas šioje byloje prieš jį vyksta jau ilgą laiką. Teismų praktikoje atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pripažįstama išimtine aplinkybe, kurios pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Tačiau galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2010 m. balandžio 19 d. (t. 1, b. l. 1), byla su kaltinamuoju aktu į Kauno miesto apylinkės teismą perduota 2010 m. birželio 21 d. (t. 1, b. l. 89), šio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi byla grąžinta prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui (t. 1, b. l. 125-126), byla su kaltinamuoju aktu į Kauno apygardos teismą perduota 2010 m. gruodžio 22 d. (t. 1, b. l. 145), po bylos perdavimo nagrinėti Kauno apygardos teisme pagal naujai pareikštą kaltinimą padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, V. J. nuo teismo pasislėpė, Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi nuteistajam paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas (t. 1, b. l. 165-166), 2011 m. kovo 8 d. paskelbta V. J. paieška (t. 1, b. l. 176). Nuteistasis buvo surastas ir sulaikytas Jungtinėje Karalystėje tik 2015 m. gruodžio 5 d. bei laikomas suėmime iki 2015 m. gruodžio 8 d. (t. 2, b. l. 92), vėliau paleistas už užstatą ir perduotas Lietuvos Respublikai 2016 m. balandžio 26 d. Skundžiamas nuosprendis šioje byloje priimtas 2016 m. gruodžio 29 d. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo proceso trukmei šioje byloje didžiausią įtaką turėjo ne teisėsaugos institucijų nepateisinamas neveikimas, o paties V. J. veiksmai, atlikti siekiant išvengti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo V. J. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, todėl V. J. švelninti bausmės dėl pernelyg ilgos proceso trukmės nėra pagrindo.Kita vertus, byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių V. J. ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, visumos vertinimas sudaro pagrindą išvadai, jog net ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas apeliantui neatitinka padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės, yra neproporcingas ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.V. J. nuteistas už labai sunkų tyčinį nusikaltimą, padarytą tiesiogine tyčia. Nors nusikaltimas yra susijęs su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino (16,549 g), tačiau jo pavojingumas visuomenei yra mažesnis nei rūšinio tokio pobūdžio nusikaltimo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad V. J. laikytas narkotines medžiagas būtų turėjęs tikslą platinti. Be to, nustatytą labai didelio narkotinės medžiagos – heroino – kiekio ribą (10 g) nuteistojo laikytas kiekis viršijo nežymiai (6,549 g). Apelianto atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau tokia nuteistojo pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Nuteistasis šiuo metu charakterizuojamas teigiamai, paskutinį kartą teistas 2001 metais, po BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas ir naujų teisės pažeidimų apeliantas nepadarė. Jis sukūrė šeimą, su sugyventine augina mažametę dukrą, gyvendamas Jungtinėje Karalystėje dirbo, narkotinių ir psichotropinių medžiagų nevartoja. Visų šių aplinkybių visuma rodo mažesnį jo padaryto nusikaltimo ir paties apelianto asmenybės pavojingumą. Dėl to nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. V. J. izoliavimas nuo visuomenės dešimčiai metų itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius bei tolimesnes resocializacijos galimybes.Atsižvelgiant į aptartą aplinkybių, apibūdinančių V. J. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, visumą, daroma išvada, kad šiuo atveju tokia bausmė, kaip realus laisvės atėmimas dešimčiai metų, neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų, yra aiškiai per griežta ir nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje. Esant šioms aplinkybėmis V. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį apygardos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti sumažinta. Būtent tokios bausmės paskyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą. Taigi, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

V. J., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.