- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- I-4800-402/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-8) nurodė, kad bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN). Pažymėjo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. buvo patalpintas į karantino patalpą, kur buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos, patalpos plotas 26 kv. m. ir gyveno 8 asmenys. Teigė, kad patalpoje trūko ploto, kurį dar labiau mažino joje buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Dirbtinis apšvietimas buvo labai prastas, natūralaus visiškai nebuvo, nes nebuvo lango. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo pilna tarakonų. Kameros sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelių, buvo tik viena spintelė 8 asmenims, buvo įrengtas tupimas tualetas, kuris buvo supuvęs ir surūdijęs. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, per nustatytą laiką nespėdavo nusimaudyti. Karantino kameros pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, jame nėra kanalizacijos, nėra įrengto sportinio inventoriaus. Nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. sausio 25 d. bausmę atliko 8 – ame būryje 2- oje gyvenamojoje patalpoje, o nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. bausmę atliko 22 - ame būryje 2- oje gyvenamojoje patalpoje. Teigė, kad gyvenamosiose patalpose trūko ploto. Nurodė, kad 8 – to būrio 2- oje gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, o 22 – to būrio 2- oje gyvenamojoje patalpoje trūko stalų. Dirbtinis apšvietimas buvo labai prastas, natūralus apšvietimas buvo silpnas, 8 būrio 2 patalpoje natūralų apšvietimą užstodavo prieš langą buvusi skardinė tvora. Gyvenamosiose patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko kaupėsi drėgmė, pelėsis. 8 būrio virtuvėlėje buvo tik viena viryklė, kuria aukštesnės „kastos“ nuteistieji jam neleisdavo naudotis. 8 būryje nebuvo galimybės išsiskalbti viršutinių drabužių, nes nebuvo skalbimo mašinos, nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti rūbus. 8 būrio sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelių. 8 ir 22 būrių sanitarinėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių: tualetų, pisuarų, praustuvių. Dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušai nebuvo atitverti sienelėmis, į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, juose nėra įrengto sportinio inventoriaus. Pažymėjo, kad 22 būrio sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, nes tualetai nėra pilnai atitverti sienelėmis, nėra durų. Atliekant bausmę 22 būryje nuo 17 val. rakinami. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 12-24). Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Teigė, jog pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją ar prižiūrintįjį specialistą dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjas, gyvendamas bendrabučio tipo patalpose, turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. nuo 6.30 iki 22.30 val. galėjo judėti savo gyvenamosiose patalpose ir lokalinio sektoriaus kieme, o kitose pataisos įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti socialinės reabilitacijos programas, sportinius užsiėmimus. Taip pat akcentavo, kad, 2003–2004 m. rekonstruojant areštinę ir baudos izoliatorių, jų patalpose buvo įrengta ventiliacijos sistema, kuri veikia ir šiuo metu, o natūrali ventiliacija užtikrinama pro karantino patalpose esančius langus. Akcentavo, jog Marijampolės pataisos namų karantino patalpose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu visose tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose. Patalpų atitiktis higienos normų reikalavimams periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centro periodiniai patikrinimai atliekami kas dvejus metus, o operatyvieji patikrinimai atliekami gavus skundus. Marijampolės PN Ūkio skyriaus specialistai nuolat stebi ir tikrina Marijampolės PN patalpų būklę, atlieka einamojo remonto darbus. Pareiškėjas su skundais dėl higienos reikalavimų neatitinkančių patalpų į minėtą instituciją, Marijampolės PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė. Galiojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimo privalomai įrengti viryklę būrių virtuvėlėse. Nuteistieji maistu yra aprūpinami pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, jiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė, todėl neprivalo patys gamintis maistą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti treniruoklių. Sanitarinių įrenginių skaičius 8 ir 22 būriuose atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Sanitariniai įrenginiai atskirti sienelėmis. Tualete ir dušo patalpoje privatumas yra užtikrinamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo judėti ir kitose patalpose, kuriose yra sanitariniai mazgai. Galiojantys teisės aktai nenumato reikalavimo būriuose įrengti skalbimo mašinas. Skalbimo mašina 8 būryje buvo suteikta gerinant nuteistiesiems gyvenimo sąlygas. Marijampolės PN nepripažįsta nuteistųjų skirstymo į „kastas“, visi nuteistieji yra lygūs, tariamas susiskirstymas į „kastas“ yra susijęs su išskirtinai pareiškėjo suvokimu, bendravimu ir socialiniais įgūdžiais. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu Marijampolės PN karantino patalpose bei 8 ir 22 būrių gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas nurodė, kad karantino patalpoje nebuvo lango.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. buvo perkeltas į karantino patalpą, nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 22 d. bausmę atliko 81 brigadoje (8 būryje), nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. bausmę atliko 221 brigadoje (22 būryje) (b. l., 13, 25-28).
Atsakovės atstovas nurodė, kad į Marijampolės PN 2016-08-30 atvyko 6 nuteistieji, kurie buvo paskirti į karantino patalpas, įstaigoje yra dvi karantino patalpos, kurių plotai atitinkamai yra 27,87 ir 35,85 kv. m. Taip pat nurodė, jog kamerose buvo įrengti langai. Pažymėjo, jog jeigu naujai atvykusių nuteistųjų skaičius neviršija 9, Marijampolės PN naujai atvykę nuteistieji būna paskiriami į karantino patalpą schemoje pažymėta 1-13 (b. l. 13). Jeigu skaičius didesnis, kiti nuteistieji paskiriami į kitą karantino patalpą pažymėta 1-8. Todėl, nors duomenys nėra sisteminami, tačiau daroma pagrįsta išvada, kad pareiškėjas buvo karantino patalpoje 1-13. Karantino patalpos (schemoje yra pažymėtos 1-8) plotas yra 27,87 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos ir karantino patalpos (schemoje pažymėta 1-13) plotas yra 35,85 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Pareiškėjui teko 3,98 kv. m gyvenamojo ploto karantino patalpoje.
Pareiškėjas nurodė, jog karantino patalpoje buvo laikomi 8 nuteistieji, tačiau nenurodė asmenų su kuriais buvo laikomas. Pareiškėjas gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, neginčijo joje pateiktos informacijos ir nepatikslino duomenų, kurioje karantino patalpoje buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjas buvo patalpoje, kurios plotas – 35,85 kv. m ir joje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,98 kv. m gyvenamojo ploto, o tai atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus. Teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais įstaigos patalpų planais ir joje nurodytais plotais. Be to, iš pateiktų planų matyti, jog karantino patalpoje 1-13 yra langas, todėl pareiškėjo argumentai dėl lango nebuvimo atmestini (b. l. 86).
Žemesnės instancijos teismas
Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. balandžio 18 d. pažymos Nr. 14/07-2596 nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 22 d. atliko bausmę 8 būryje. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. spalio 1 d. paskirta gyvenamoji patalpa Nr. 2, jos plotas 52,28 kv. m., patalpoje įrengta 16 miegamų vietų, minėtu laikotarpiu toje patalpoje gyveno iki 16 nuteistųjų, todėl teko ploto 3,26 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d. pareiškėjui paskirta buvusio 13 būrio dabartinio 8 būrio gyvenamoji patalpa Nr. 1, jos plotas 76,95 kv. m., patalpoje įrengta 24 miegamos vietos, minimu laikotarpiu gyveno iki 24 nuteistųjų, todėl teko ploto 3,2 kv. m. (b. l. 30).
Iš į bylą pateiktos Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko 2019 m. balandžio 18 d. pažymos Nr. 14/07-2596 nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN 22 būryje bausmę atliko laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., paskirta gyvenamoji patalpa Nr. 2, jos plotas 144,92 kv. m., gyvenamojoje patalpoje įrengta 46 miegamos vietos, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., viso buvo iki 46 nuteistųjų, atsižvelgiant į pateiktus duomenis, kiekvienam nuteistajam tenka 3,15 kv. m. (b. l. 31).
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas nurodė, kad karantino patalpoje bei 8 ir 22 būrio gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas ir natūralus apšvietimas, 8 būryje natūralų apšvietimą užstodavo prieš langą buvusi skardinė tvora.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma apskritai nereglamentuoja.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad karantino patalpoje bei 8, 22 būriuose buvo netinkama ventiliacija, drėgna, kaupėsi pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog 2003-2004 m. rekonstruojant areštinę ir baudos izoliatorių, karantino patalpose buvo įrengta ventiliacinė sistema. Ventiliacinė sistema nepakeista, ji veikia ir šiuo metu, kadangi tai yra vientisa sistema su areštinės ir baudos izoliatoriaus patalpomis (pridedamas UAB „Specialusis projektas“ Techninis projektas Šildymas ir vėdinimas). Natūrali ventiliacija dar yra vykdoma ir pro karantino patalpose esančius langus. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 13). Atsakovės atstovas į bylą pateikė 22 būrio gyvenamosios patalpos fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad yra sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus (b. l. 56-60). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip išvengdamas patalpoje drėgmės ar blogo kvapo. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas vėdinimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minimos neatitikties patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpose buvo tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 74-83), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog atsakovės atstovas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Pareiškėjas nurodė, kad karantino patalpos sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelių, buvo tik viena spintelė 8 asmenims, buvo įrengtas tupimas tualetas, kuris buvo supuvęs ir surūdijęs.
Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Aprūpinimo normų 10 punkte numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti sieninė lentyna tualeto reikmenims 1 vnt., teismas pažymi, kad pats pareiškėjas nurodė, kad buvo viena tualetinių reikmenų spintelė 8 asmenims. Aprūpinimo normų 10 punkte nenumatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti veidrodis. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, per nustatytą laiką nespėdavo nusimaudyti.
Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taisyklių 73² punktas numato, kad nuteistieji išleidžiami į dušą pagal dienotvarkėje nustatytą laiką.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistieji naudojasi dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 84, 85). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad buvo vedamas į dušą vieną kartą į savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo pasinaudoti dušu atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, visiems išėjus į lauką nepakakdavo vietos pasivaikščioti, kiemeliuose neįrengta lietaus kanalizacija, nėra sporto įrengimų.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 19 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema, 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
Nei Eksploatavimo taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, jog karantino kameros pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, reglamentuoja ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pabrėžtina, jog nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.
Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, todėl pripažintina, kad karantino kameros pasivaikščiojimo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 19 punkte numatyto reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus Marijampolės PN administracijai dėl kiemelių būklės. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti dėl neįrengtos atmosferos kritulių šalinimo sistemos.
Pareiškėjas nurodė, kad 22 būrio sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, nes tualetai nėra pilnai atitverti sienelėmis, nėra durų.
EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriuose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, tualetai atskirti sienelėmis (b. l. 31, 51). Taigi, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušai nebuvo atitverti sienelėmis.
Pažymėtina, kad nei Higienos normos HN 76:2010 nei Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Pareiškėjas nurodė, kad 8 būryje nebuvo skalbimo mašinos, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, virtuvėlėje tik viena viryklė.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad 8-ame būryje yra skalbimo mašina, buvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, be to, kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai (b. l. 19). Į bylą pateiktas Patikrinimo aktas patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos, pataisos namuose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus, įrengta patalpa su įranga kiekviename būrio aukšte (b. l. 38-40). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie teikiamas skalbimo paslaugas, apie sudarytas sąlygas išsidžiovinti išskalbtus drabužius. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.
Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, tik kiek buvo nuteistųjų būriuose, tačiau nepateikė duomenų kiek 8 ir 22 būrių tualetuose yra klozetų, pisuarų, kiek prausykloje yra praustuvių, todėl teismas konstatuoja, jog laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių skaičius, tenkantis Normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.
Pareiškėjas nurodė, kad 8 būrio prausykloje nebuvo veidrodžio, lentynėlės asmens higienos reikmėms susidėti, 22 būrio patalpoje trūko stalų, 8 būrio gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas – 1 vnt. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 22 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo stalas, tačiau jis netūrėjo savo asmeninio stalo. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad 8 būrio prausykloje nebuvo veidrodžio, lentynėlės asmens higienos reikmėms susidėti, taip pat nepateikė duomenų ar 8 būrio gyvenamojoje patalpoje yra stalas, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl negalėjimo naudotis virykle dėl jo priskyrimo žemesniajai „nuskriaustųjų kastai“.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Marijampolės PN nepripažįsta jokių nuteistųjų suskirstymų vadinamų „kastų", visi nuteistieji yra lygūs, tariamas susiskirstymas kastomis yra susijęs išskirtinai su pareiškėjo suvokiamu bendravimu ir socialiniais įgūdžiais.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas buvo priskirtas tam tikrai „kastai“. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas dėl patiriamų sunkumų gaminantis maistą bei maitinimosi metu, sąlygotų jo priklausymo žemesniajai nuteistųjų „kastai“. Nesant tokių duomenų, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo pasinaudoti virykle bei valgyti šiltą maistą dėl jo priklausymo „nuskriaustųjų kastai“ vertintini kaip deklaratyvūs, abstraktūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini.
Pareiškėjas teigė, jog atliekant bausmę 22 būryje nuo 17 val. rakinami.
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Taisyklių 731punktas numato, jog nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis tam tikrų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai numato tokią tvarką, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Be to pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, tame tarpe ir privataus gyvenimo apribojimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo ir garbės pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (netinkamo karantino kameros pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo, sanitarinių įrenginių trūkumo tualete ir prausykloje, 8 būrio gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, 8 būrio prausykloje nebuvo veidrodžio, lentynėlės higienos reikmėms susidėti) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017) arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs apie pažeidimų galimą poveikį pareiškėjo sveikatai, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo J. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.