Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. Ū. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1213-264/2015 pagal ieškovės O. Ū. ieškinį atsakovams antstoliui R. B. ir A. K. (tretieji asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, B. Ū., K. Ū., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“) dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė O. Ū. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2004 m. lapkričio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo A. K. 280 000 Lt, t. y. piniginį ekvivalentą už nekilnojamąjį turtą, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2004 m. birželio 28 d. priėmė nutartį, kuria buvo patenkinti kreditorės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Vilniaus banko (šiuo metu – AB SEB bankas) reikalavimai ir nutarta priverstinai išieškoti iš ieškovės O. Ū. įmonės „Seduva“ 31 172,20 Eur skolą; priverstinai parduoti iš varžytynių O. Ū. turtą – butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir su garažu, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė paaiškino, kad nutartis pavesta vykdyti antstolio R. B. kontorai. Ieškovė nurodė, kad minėtą butą ji įgijo, gyvendama santuokoje su B. Ū., tačiau antstolis nepasiūlė nei išieškotojui, nei skolininkės bendraturčiui (buvusiam sutuoktiniui) kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrame turte nustatymo. Ieškovės turtas nebuvo atidalytas, naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad 2004 metais, antstoliui R. B. vykdant Kauno miesto apylinkės teismo nutartį, ieškovės dukra K. Ū., gimusi 1988 m. spalio 9 d., buvo nepilnametė, tačiau, remiantis vykdomosios bylos Nr. 0085/04/01818 medžiaga, nepilnametės dukters interesai nebuvo ginami – institucijos, ginančios nepilnametę dukrą, nebuvo įtrauktos. Ieškovės įsitikinimu, jos teisės buvo pažeistos antstoliui netinkamai vykdant įstatymais nustatytas pareigas, t. y. neteisėtai realizavus ieškovės šeimos gyvenamąjį būstą, palikus be gyvenamojo būsto nepilnametę dukrą. Ieškovei taip pat nebuvo suteikta teisė pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, ji nebuvo supažindinta su hipotekos teisėjo nutartimi, jai teikiant antstoliui prašymus sustabdyti išieškojimą, į šiuos prašymus nebuvo reaguojama. Be to, ieškovės nuomone, nekilnojamasis turtas buvo parduotas už kur kas mažesnę kainą, nei rinkos kaina. Butas buvo perleistas už 173 500 Lt, nors 2004 metais Lietuvoje buvo nekilnojamojo turto kainų pakilimo laikotarpis, o dar 1999 m. kovo 31 d. vidutinė turto vertė buvo nustatyta 174 341 Lt. Ieškovė taip pat nurodė, kad nebuvo supažindinta su varžytynių aktu ir apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. spalio 1 d., gavusi vykdomosios bylos Nr. 0085/04/01818 kopiją, todėl senaties terminas nėra suėjęs. Tačiau teismui laikant, kad senaties terminas yra praleistas, ieškovės įsitikinimu, jis turi būti atnaujintas dėl svarbių jo praleidimo priežasčių, kadangi, kaip minėta, 2004 m. birželio 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis ieškovei įteikta nebuvo, o laikotarpiais nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. balandžio 11 d. bei nuo 2005 m. sausio 7 d. iki 2005 m. vasario 28 d. ieškovė buvo gydoma (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovės teigimu, nuo 2006 m. sausio 4 d. ji buvo išvykusi į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, iš kurios grįžo 2013 m. lapkričio 30 d. Savo ruožtu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo gydoma (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė neginčija ir byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo aktu parduotas turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas O. Ū. vardu, 1999 m. balandžio 7 d. hipoteka įkeistas AB Vilniaus bankui, Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 30 d. nutartimi pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, o 2004 m. birželio 28 d. nutartimi nutarta šį turtą pardavinėti iš varžytynių. Teismas pažymėjo, kad užtikrinant AB SEB banko kreditorinį reikalavimą, visas ginčo butas buvo apsunkintas hipoteka, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ji įkeitė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, neturi esminės reikšmės vertinant ieškovės teisių pažeidimą. Dėl nepilnamečio vaiko interesų pažeidimo teismas pažymėjo, kad ieškovė, įregistruodama buto hipoteką, turėjo suprasti, jog negrąžinus kreditoriui skolos, butas gali būti prarastas ir pačių tėvų pareiga yra užtikrinti savo nepilnametės dukters interesus. Be to, teismas pastebėjo, kad ieškovė pareiškė ieškinį savo vardu, todėl jos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės bei argumentai dėl nepilnamečio vaiko teisių į būstą (šiuo metu K. Ū. yra pilnametė) ir buvusio sutuoktinio B. Ū. nuosavybės teisių pažeidimo, nėra susiję su ieškovės teisėmis, ieškovė nėra įgaliota reikšti ieškinio trečiųjų asmenų interesais bei juos atstovauti. Teismo įsitikinimu, ginčijamu aktu buvo parduotas ieškovės vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas, įkeistas bankui, todėl nėra pagrindo šio akto pripažinti negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas taip pat nustatė, kad antstolis vykdomojoje byloje paskyrė ginčo buto su rūsiu ir garažu ekspertizę vertei nustatyti. 2004 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Geomatas“ nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. 04/156 nurodyta, kad buto rinkos vertė yra 280 000 Lt. Antstolis paskelbė pirmąsias varžytynes, nustatydamas pradinę turto kainą – 224 000 Lt, tačiau pirmosioms varžytynės neįvyko, nes neatsirado nei vieno pirkėjo, o išieškotojas iš varžytynių neparduotą turtą paimti atsisakė, todėl antstolis paskelbė antrąsias varžytynes, nustatydamas parduodamo turto pradinę kainą – 168 000 Lt, t. y. 60 procentų nuo ekspertizės akte nustatytos turto rinkos vertės. Teismas taip pat nustatė, kad įvykusių antrųjų varžytynių metu iš varžytynėse dalyvavusių dalyvių už butą didžiausią kainą (173 500 Lt) pasiūlė atsakovas A. K.. Teismas akcentavo, kad apie antrųjų varžytynių paskelbimą ieškovė žinojo, nes tai patvirtina vykdomojoje byloje esantis jos prašymas atidėti vykdymo veiksmus, kuriame ji pati nurodo, jog varžytynės vyks 2014 m. lapkričio 19 d. ir, kad turtas parduodamas už 168 000 Lt. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Ieškovė tik išreiškė abejones dėl turto įkainojimo, tačiau įrodymų, kad buto vertė tuo metu buvo didesnė, nepateikė, o 2015 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė teismo siūlymo skirti ekspertizę parduoto buto rinkos vertei buvusiai 2004 metais nustatyti atsisakė. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl ginčo akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu netenkintinas.

Be kita ko teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog vykusios varžytynės ir turto pardavimas iš antrųjų varžytynių atsakovui A. K. galėjo pažeisti ieškovės teises ir teisėtus interesus, nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas A. K. neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse. Teismas nurodė, kad antstolis visus patvarkymus ir kitus dokumentus, susijusius su išieškojimu iš ieškovės turto, įkeisto turto savininkei siuntė adresu (duomenys neskelbtini), apie varžytynių vietą ir laiką skelbė spaudoje. Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai leidžia jam konstatuoti, kad ieškovei apie vykdomosios bylos eigą bei turto pardavimą buvo žinoma, todėl jai nebuvo jokių kliūčių dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus, skolininkė pati turėjo pareigą domėtis vykdymo eiga, pati vykdymo procese galėjo pasiūlyti pirkėją, skųsti vykdymo veiksmus, tačiau to nedarė. Todėl, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo ginčijamą aktą panaikinti ir pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė O. Ū. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas proceso kalbos taisyklių pažeidimas. Byloje buvo netinkamai atliekamas vertinimas į rusų kalbą, be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta apeliantės sveikatos būklė, t. y. teismas pasirinko netinkamą bylos nagrinėjimo režimą, sudarė psichologinį spaudimą. Teismas nenustatė, ar antstolis, ruošdamas turtą varžytynėms, nepažeidė CPK 11 straipsnio 2 dalies, ar ruošiami dokumentai buvo verčiami į rusų kalbą, nes skolininkė yra rusakalbė Lietuvos pilietė.Teismas neišsiaiškino, ar antstolio paskirtos ekspertizės metu buvo įvertintas garažas ir infrastruktūra, ar antstolis tinkamai išaiškino skolininkei teises dėl jo 2004 m. lapkričio 8 d. patvarkymo, kuriuo atmestas ieškovės prašymas atidėti vykdymo veiksmus, apskundimo, ar tos teisės buvo verčiamos į rusų kalbą. Iš antstolio L. G. neišreikalauta (nors ieškovė to prašė) hipotekos 2005 m. sausio 7 d. nutartis Nr. 12263-L/04, kurioje nurodyta, kas dalyvavo varžytynėse ir kaip varžytynėse gautos lėšos buvo paskirstytos. Nors teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas A. K. neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, ieškovė teismo posėdžio metu pasakė, kad jos prašymu A. K. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo renkami įrodymai apie jo sąsajas su nusikalstamu pasauliu užvaldant dalį ieškovės asmeninio turto. Ginčo butas buvo įgytas ieškovei gyvenant santuokoje su B. Ū., tačiau teismas nesiaiškino, kokios prigimties pinigais santuokos metu buvo įgytas šis nekilnojamasis turtas, ar į šį butą nebuvo trečiųjų asmenų reikalavimų. Ieškovė sakė antstoliui, kad dalis buto ir garažo prie jo pagal asmeninę ieškovės vyro B. Ū. paskolos sutartį, sutarties sąlygų neįvykdymo atveju, teisėtai turėjo pereiti ieškovės tėvui J. M., o po jo mirties, ieškovės vaikams. Ieškovė negalėjo pateikti tuo metu šios sutarties, nes jos tėvas sirgo ir neužilgo mirė, o kitą sutarties egzempliorių slėpė ieškovės buvęs sutuoktinis. Taigi antstolis realizavo sutuoktiniams nepriklausantį nekilnojamąją turtą. Teismas nesiaiškino, ar bendroje sutuoktinių turto dalyje nebuvo jų vaikų asmeninės turto dalies. Be to, antstolis nepasiūlė nei išieškotojui, nei skolininkės sutuoktiniui kreiptis į teismą dėl skolininkės dalies bendrame turte nustatymo. Turtas nebuvo atidalytas, naudojimosi tvarka nenustatyta.Vykdant išieškojimą, ieškovės dukra buvo nepilnametė, tačiau nebuvo įtraukta nepilnametės interesus ginanti institucija, nebuvo imtasi kitų veiksmų, ginančių jos interesus. Antstolis realizavo butą, kuriame gyveno nepilnametė K. Ū. ir tuo metu studijuojantis ir tėvų išlaikomas A. Ū.. Apeliantės teisės ir interesai buvo pažeisti antstoliui neteisėtai realizavus ieškovės šeimos gyvenamąjį būstą už juridinio asmens skolas, kai UAB „Seduva“ dar turėjo mokių debitorių, iš kurių realiai buvo galima išieškoti kredito padengimo sumas.Ieškovei nebuvo suteikta teisė pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, ji nebuvo supažindinta su hipotekos teisėjo 2005 m. birželio 28 d. ir 2005 m. sausio 7 d. nutartimis. Turtas buvo parduotas už kur kas mažesnę kainą, nors išrašai iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad nepilnai įrengtas butas buvo įkainotas kus kas brangiau, nei antstolio paskelbta kaina. Dar 1999 m. kovo 31 d. vidutinė turto vertė buvo 174 341 Lt. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Nei apeliantė, nei jos sutuoktinis nebuvo tinkamai supažindinti su turto įvertinimo ekspertizės aktu, neturėjo galimybės teikti pastabas ar prašymus dėl jo įvertinimo, o ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad buvo vertintas tik butas, bet ne garažas ir infrastruktūra. Kadangi ieškovė nesuvokė teismo klausimo dėl ekspertizės, vertėja jai netinkamai vertė teismo užduodamus klausimus, būtina skirti ekspertizę. Be to, nors ir buvo paskirta vertėja, teismo posėdžių metu realiai vertimas nebuvo atliekamas, todėl daugelio dalykų apeliantė nesuprato. Taip buvo pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas ir ieškovės konstitucinės teisės.

Atsakovas antstolis R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Hipotekos skyriaus 2004 m. birželio 28 d. nutartimi teismas aiškiai nurodė, kad ieškovė būtent jai nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu ir garažu įkeitė bankui, nurodė, jog ji įspėta, kad per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas butas bus parduotas iš varžytynių. Kadangi buvo įkeistas visas butas, jokių turto padalinimų, vykdant tokio pobūdžio nutartį, nebuvo ir neturėjo būti. Apeliantės teiginiai, kad jai nebuvo suteikta galimybė susipažinti su varžytynių aktu, pasisakyti dėl turto kainos ir nebuvo sudaryta galimybė pasiūlyti pirkėją, yra melas. Viso vykdymo procese bendravimo su ieškove metu nekilo net klausimo dėl jos lietuvių kalbos nemokėjimo ar prasto supratimo. Ieškovė puikiai kalbėjo lietuviškai (be jokio akcento), taip pat ir rašė (2004 m. lapkričio 4 d. antstoliui pateiktas prašymas dėl vykdymo veiksmų atidėjimo), niekada nei žodžiu, nei raštu neprašė jokių procesinių dokumentų vertimo į rusų kalbą. Ieškovė tyčia ignoravo antstolio siunčiamus procesinius dokumentus, tyčia vengė antstolio, nors žinojo apie priverstinį buto pardavimą. Ji turėjo visas galimybes pasisakyti dėl turto kainos, tačiau sąmoningai šiomis teisėmis nesinaudojo. Priverstinio pardavimo iš varžytynių procedūra reguliuojama CPK ir savaime suprantama, kad per antrąsias varžytynes nurodyta turto kaina visada bus mažesnė negu rinkos vertė. Ieškovė niekaip nepaneigė UAB „Geomatas“ ekspertizės akte nustatytos buto rinkos vertės. Be to, tiek ji, tiek jos advokatė teismo posėdyje atsisakė skirti ekspertizę. Teismo posėdžio metu buvo aiškiai matyti, kad ieškovė puikiai suprato klausimą dėl ekspertizės, be to, su ja dalyvavo ir jos advokatė, todėl dabar kaltinti vertėją yra daugiau nei akiplėšiška. Prašymas paskirti įvertinto prieš 11 metų buto ekspertizę yra neadekvatus ir nerealus, nes po tiek laiko butas iš esmės gali būti pasikeitęs. Iš UAB „Geomatas“ ekspertizės ataskaitos matyti, kad ekspertas atsižvelgė tiek į butą, tiek į garažą bei nurodė bendrą 280 000 Lt vertę.Apie jokią asmeninę 1999 m. vasario 9 d. paskolos sutartį savo vyrui B. Ū. apeliantė antstoliui nebuvo minėjusi. Be to, ši sutartis neturi juridinės reikšmės hipotekos kreditoriaus teisei atgauti skolą iš įkeisto turto.

Atsakovas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. spendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Apeliantės skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti ieškinyje. Ieškovė neginčija aplinkybių, kad ginčo aktu parduotas turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovės vardu, o 1999 m. balandžio 7 d. jis hipoteka įkeistas AB Vilniaus bankui. Siekdama įkeisti turtą, kuris, ieškovės teigimu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ji privalėjo gauti sutuoktinio sutikimą, o jeigu toks nebuvo gautas, darytina išvada, kad pati ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes įkeitė ne savo turtą, nuslėpdama tai nuo kreditoriaus, notaro ir hipotekos teisėjo. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nes nei hipotekos sutartis, nei nutartis, kuria nuspręsta parduoti turtą, nėra nuginčytos, o B. Ū. nėra pareiškęs jokių pretenzijų.Apeliantė laidavo už skolininkės, reorganizuotos UAB „Seduva“ prievoles bankui, todėl antstolis pasirinko ne lengvesnį kelią, kaip teigia apeliantė, o vienintelį kelią, t. y. realizuoti hipoteka įkeistą turtą. Ieškovė pateikė ieškinį savo vardu, todėl jos išdėstyti argumentai dėl nepilnamečio vaiko (šiuo metu pilnamečio) teisių į butą ir buvusio sutuoktinio nuosavybės teisių, nėra susiję su ieškovės teisėmis. Ji nėra įgaliota reikšti ieškinį šių asmenų vardu ir interesais.Apeliacinio skundo melagingas argumentas, kad teismas atsisakė atlikti ekspertizę tikrajai realizuoto buto kainai nustatyti, ir reikalavimas atlikti ekspertizę apeliacinėje instancijoje, nors pati ieškovė ir jos atsakovė (puikiai suprantanti lietuvių kalbą) atsisakė teismo posėdžio metu pateikto pasiūlymo paskirti ekspertizę, gali būti vertinami tik kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl ieškovei skirtina bauda. Apeliantė puikiai žinojo, kada ir už kokią kainą atsakovas nusipirko turtą, nes jam tapus turto savininku, ji apgadino turtą (išdaužė sienas, išlaužė laiptus, grindis ir t. t.), dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ieškovė pripažinta padariusia nusikalstamą veiką, tačiau atleista nuo atsakomybės dėl psichinės negalios. Todėl ieškinio ir apeliacinio skundo pateikimas vertintinas ne tik kaip procesinių teisių, bet ir visų mokesčių mokėtojų interesų pažeidimas, veltui švaistant valstybės lėšas.Apeliantės reikalavimas taikyti restituciją ir priteisti 280 000 Lt iš atsakovo visiškai nepagrįstas. Atsakovas už turtą sumokėjo 173 500 Lt. Už tokią pat sumą pardavė tretiesiems asmenims, taigi nėra jokio pagrindo priteisti ieškovei beveik 40 proc. didesnę sumą. Tokiu būdu ieškovės padėtis nepagrįstai pagerėtų, nors šioje byloje apskritai nėra skundžiami ir nurodomi neteisėti A. K. veiksmai. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, kai priverstinio turto pardavimo vykdymo proceso neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybė, o ne taiko restituciją. Taigi restitucija bet kuriuo atveju negalima.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodo, kad teismas bylos nagrinėjimo metu pasirūpino, jog ieškovei būtų suteikta kvalifikuota vertėjų pagalba, o pagal CPK 597 straipsnį antstolis kviečia vertėją, kai vykdymo proceso šalis to prašo raštu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų raštu prašiusi, jog antstolis kviestų vertėją. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, kad apeliantė vykdė komercinę ūkinę veiklą, lietuvių kalba buvo sudariusi ne vieną sandorį (taip pat ir su banku). Trečiojo asmens vertinimu, net jeigu ginčo butas priklausė abiem sutuoktiniams, jį parduodant atidalijimas būtų netikslingas, nes jis visas buvo įkeistas pagal hipotekos lakštą. Hipotekos lakšto sudarymo metu galiojantys teisės aktai nenumatė, kad gali būti įkeista tik nekilnojamojo turto dalis. Trečiasis asmuo akcentavo, kad ieškovės dukra šiuo metu pilnametė ir tretieji asmenys (tiek dukra, tiek sutuoktinis) nepareiškė savarankiškų reikalavimų byloje. Trečiasis asmuo pastebėjo ir tai, kad į bylą nepateikta duomenų, jog atsakovo A. K. teisės buvo apribotos, todėl ginčo turtą įsigijo sąžiningas asmuo.

Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodo, kad ginčo butas buvo įkeistas hipoteka AB Vilniaus bankui, todėl ieškovės nurodoma aplinkybė, jog neva šis turtas priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, neturi reikšmės, vertinant ieškovės teisių pažeidimą. Be to, trečiojo asmens vertinimu, apeliantė nėra įgaliota veikti pilnametės savo dukters ar buvusio sutuoktino vardu. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad teismas pagrįstai įvertino tiek antstolio veiksmus, tiek ir parduodamo iš varžytynių turto įkainojimą. Trečiojo asmens įsitikinimu, nepagrįstas apeliantės teiginys, kad negalima parduoti laiduotojo turto už juridinio asmens skolas. Hipotekos įstatymas numato ir svetimo turto hipotekos įregistravimą. Trečiojo asmens nuomone, apeliantė piktnaudžiauja teise, teigdama, kad nesuprato teismo klausimo dėl ekspertizės, nes teisme ji buvo atstovaujama kvalifikuotos advokatės, kuri taip pat nepalaikė teismo iniciatyvos skirti ekspertizę. Visos ieškovės konstitucinės teisės buvo užtikrintos: dalyvavo vertėja, be to, ieškovei buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėja pagal ieškovės O. Ū. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nebuvimo

CPK 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, jeigu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad byloje buvo netinkamai atliekamas vertimas į rusų kalbą ir todėl ieškovė, nesuprasdama tam tikrų esminių bylos nagrinėjimo eigos aplinkybių, teisėjos užduodamų klausimų, nesugebėjo tinkamai duoti paaiškinimų ir taip buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės bei apeliantės konstitucinės teisės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog jokių šiuos ieškovės argumentus pagrindžiančių įrodymų apeliantė nepateikė. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė jokių apeliantės teisės į vertėją ir atitinkamai vertimą pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pažeidimų. Kiekviename pirmosios instancijos teisme vykusiame žodiniame posėdyje dalyvavo prisiekusi sąžiningai vykdyti vertėjo pareigas vertėja, kuri buvo pasirašytinai įspėta apie baudžiamąją atsakomybę už priesaikos sulaužymą, melagingo vertimo teikimą. Bylos medžiaga, inter alia teismo posėdžių garso įrašai, patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir jos atstovė (advokatė) nereiškė vertėjai jokių pretenzijų dėl vertimo, nepateikė teismui prašymų dėl vertėjos nušalinimo, nors tokia teisė ieškovei buvo išaiškinta. Pirmoji ieškovės pretenzija dėl neva netinkamai suteiktų vertimo teismo posėdžio metu paslaugų buvo pateikta pirmosios instancijos teismui tik 2015 m. birželio 26 d., t. y. jau po to, kai buvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės ir teismas 2015 m. gegužės 13 d. protokoline nutartimi atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, nutardamas galutinį sprendimą paskelbti 2015 m. birželio 30 d. Papildomai pastebėtina, kad, nors ieškovė atkakliai teigia blogai suprantanti lietuvių kalbą, byloje esantys rašytiniai įrodymai, tokie kaip, pavyzdžiui, O. Ū. lietuvių kalba aiškiai ir nuosekliai surašytas ir Kauno miesto apylinkės teismo pirmininkui siųstas pareiškimas (1 t., 158 b. l.), 2015 m. kovo 2 d. raštas Kauno apygardos teismo teisėjai (2 t., 4 b. l.), 2015 m. gegužės 13 d. prašymas (2 t., 51 b. l.), 2015 m. birželio 6 d. prašymas teismui (2 t., 85 b. l.), 2015 m. spalio 30 d. raštas akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Lesto ir kiti ieškovės teismui pateikti dokumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina atsakovo antstolio R. B. paaiškinimus, kad ieškovė moka ir gerai supranta lietuvių kalbą, be kita ko, sugeba aiškiai ir taisyklingai lietuviškai reikšti mintis tiek žodžiu, tiek raštu. Ieškovės akivaizdų lietuvių kalbos mokėjimą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašai, kuriuose apeliantė ne kartą savo argumentus ir atsakymus į teisėjos klausimus dėstė būtent lietuviškai. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus bei į tai, kad nei savo 2015 m. birželio 26 d. pretenzijoje, nei apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė jokių jos teiginius apie netinkamą vertimą pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti proceso kalbos taisyklių ir ieškovės teisės į vertimą pažeidimo, taigi ir absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Apeliantė savo skunde taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta apeliantės sveikatos būklė ir todėl teismas pasirinko netinkamą bylos nagrinėjimo „režimą“ bei sudarė ieškovei psichologinį spaudimą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kaip tai ir numatyta CPK 15 straipsnyje, 225 straipsnio 7 punkte, 228 straipsnyje, 235 straipsnio 2 dalyje, jokių prašymų bylą nagrinėti kitokiu būdu („režimu“) ieškovė bylos nagrinėjimo metu nereiškė, jos atstovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl atstovės negalėjimo dalyvauti posėdyje pirmosios instancijos teismo buvo tenkintas, todėl jokio teisininko ar faktinio pagrindo teigti, kad buvo neužtikrinta tinkama proceso eiga pirmosios instancijos teisme ir (ar) ieškovei buvo daromas „psichologinis spaudimas“, nėra.

Apeliacinio skundo priede (taip pat pavadintame „apeliaciniu skundu“) ieškovė paminėjo ir tai, kad, jos nuomone, teismas buvo šališkas. Šį argumentą ieškovė faktiškai motyvuoja tuo, kad teismas neatsižvelgė į apeliantės blogą sveikatos būklę, į prastai atliekamą vertimą ir to nulemtą ieškovės nesugebėjimą tinkamai pateikti paaiškinimus dėl bylos esmės. Dėl šių priežaščių, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas sąmoningai klaidingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šališkai atsisakė nustatyti tiesą byloje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00,arr?t du 28 Novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky- Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad teisėja, priėmusi skundžiamą sprendimą, turėjo (turi) išankstinį nusistatymą prieš ieškovę ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališka subjektyviuoju aspektu. Atkreiptinas dėmesys, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne bendro pobūdžio samprotavimais ir / ar prielaidomis. Ieškovės nesutikimas su teismo atliktu byloje nustatytų aplinkybių vertinimu ir skundžiamo sprendimo teisiniu rezultatu pats savaime niekaip nepagrindžia teisėjo šališkumo objektyviuoju aspektu ir nusistatymo atsakovų naudai. Savo ruožtu, kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nėra duomenų (ir ieškovė tokių nepateikė kartu su apeliaciniu skundu), galinčių patvirtinti netinkamo vertimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvimą, todėl vertėjos nepakeitimas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrindžia teisėjos šališkumo, tuo labiau, kad pretenzija dėl vertimo pateikta tik jau baigus nagrinėti bylą iš esmės, atidėjus sprendimo paskelbimą. Galiausiai, ieškovė, akcentuodama, kad teismas, būdamas, jos nuomone, šališku, neatsižvelgė į apeliantės sveikatos būklę, iš esmės nepaaiškino, kokiu konkrečiai būdu turėjo pasireikšti toks teismo „atsižvelgimas“ ir koks bylos nagrinėjimo „režimas“, apeliantės įsitikinimu, turėjo būti taikomas. Taigi paminėti ieškovės argumentai laikytini deklaratyviais, nepagrindžiančiais teisėjos šališkumo ir neįrodantys būtinumo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui, turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad pirmiau nurodyti kasacinio teismo praktikoje išdėstyti išaiškinimai iš esmės nepakito ir iš dalies pasikeitus varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto teisiniam reguliavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės, tvirtinant antstolio sudarytus aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta ir tai, kad CPK 602 straipsnyje nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-783-330/2015).

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neginčija to fakto, kad ginčo aktu parduotas butas su rūsiu ir garažu, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo įkeistas užtikrinti ieškovės įmonės „Seduva“ įsipareigojimų pagal sutartį, sudarytą su AB Vilniaus banku (šiuo metu SEB banku), įvykdymą, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas būtent ieškovės vardu. Ieškovė nepaneigė (CPK 178 straipsnis) ir faktiškai net neginčijo ir to, kad įkeistas buvo būtent visas butas, o ne jo dalis, todėl ieškovės akcentuojama aplinkybė, jog neva butas iš tikrųjų priklausė jai ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su jos sutuoktiniu B. Ū., neturi esminės reikšmės vertinant turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo klausimą. Kaip pagrįstai pastebėjo atsakovas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą, jeigu ginčo turtas iš tikrųjų priklausė jungtinės nuosavybės teise ieškovei ir jos sutuoktiniui, tokiam įkeitimui atlikti ieškovė turėjo gauti ir jos vyro sutikimą (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), o jeigu to nepadarė, apgaudama tiek kreditorių, tiek savo sutuoktinį, savo pačios nesąžiningumu negali remtis šioje byloje prieš sąžiningą trečiąjį asmenį (nupirkusį turtą), tuo labiau, kad pats B. Ū. jokių reikalavimų, susijusių su ginčo aktu nėra pareiškęs, o ieškovė nėra įgaliota veikti B. Ū. vardu ir atstovauti jo interesus.

Iš esmės tais pačiais argumentais atmestinas ir ieškovės teiginys dėl neva jos vaikų ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių į dalį buto egzistavimo turto pardavimo iš varžytynių metu. Ieškovės dukra K. Ū., kuri buvo informuota apie šiuo metu vykstančią bylą, jokių savarankiškų reikalavimų dėl ginčo turto byloje nepareiškė, o ieškovė nėra įgaliota atstovauti pilnametę dukrą šiame procese. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė laikėsi pozicijos, jog butas priklausė jai su sutuoktiniu, tačiau nebuvo nurodžiusi, jog pagal 1999 m. vasario 9 d. paskolos sutartį dalis buto turėjo pereiti ieškovės tėvui J. M., o po pastarojo mirties – ieškovės vaikams. Pirmosios instancijos teisme ieškovė nebuvo išsakiusi jokių argumentų ir dėl jos įmonės reorganizavimo ir (ar) banko pareigos keisti įkeitimo sutartis. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė tik priežastis, dėl kurių, jos nuomone, ji negalėjo laiku pateikti minėtą paskolos sutartį teismui, tačiau apeliantė niekaip nepaaiškino, kodėl ji (net ir negalėdama pateikti pačios sutarties) apskritai nenurodė pirmosios instancijos teismui tokios sutarties ir atitinkamai kitų asmenų teisių į butą egzistavimo fakto. Minėta sutartimi apeliantė pradėjo remtis tik po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė jai nenaudingą sprendimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė, be kita ko teigdama, jog apie šią aplinkybę (buto dalies perėjimą jos tėvui) buvo informavusi antstolį, pastarajam ruošiant ginčo turtą varžytynėms, jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų taip pat nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš ieškovės 2004 m. lapkričio 3 d. prašymo antstoliui dėl vykdymo veiksmų atidėjimo matyti, kad ieškovė ginčo butą tuo metu traktavo būtent kaip savo nuosavybę ir net neužsiminė net tik apie neva esančias jos tėvo teises į buto dalį, bet ir apie jos sutuoktinį ar vaikus.

Pažymėtina, kad, skirtingai nei interpretuoja ieškovė, jokių trečiųjų asmenų (ieškovės tėvo ar kitų giminaičių) nuosavybės teisių į ginčo butą egzistavimo iki turto pardavimo iš varžytynių akto, nepatvirtina ir AB Lesto 2015 m. spalio 28 d. atsakymas dėl informacijos suteikimo. Minėtame rašte pažymėta, kad įmonės žiniomis ieškovė nuosavybės teise valdė objektą nuo 1993 m. kovo 22 d. iki 2004 m. gruodžio 21 d., tačiau sutartis dėl elektros energijos tiekimo objektui buvo sudaryta su kitu asmeniu, kurio vardas ieškovei negali būti atskleistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta informacija tik patvirtina, kad energijos tiekimo sutartį su AB Lesto pasirašė ne asmeniškai ieškovė, o kitas asmuo, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, jog nuosavybės teisės į butą priklausė kitam asmeniui, o ne pačiai ieškovei, tuo labiau, kad 2003 m. balandžio 24 d. būtent ieškovė sudarė su UAB „Kauno vandenys“ atsiskaitymo už butui tiekiamą, nukanalizuojamą ir valomą vandenį sutartį, kurioje būtent O. Ū. įvardijama buto savininke ir jokie kiti asmenys nėra minimi.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, ieškovės argumentai, kad varžytynėse buvo realizuotas ieškovei nepriklausantis turtas, nesiėmus skolininkės dalies bendrame turte nustatymo procedūros, neatsižvelgus į ieškovės nepilnametės dukros interesus, nesiaiškinant trečiųjų asmenų reikalavimų į minėtą turtą egzistavimo fakto, atmestini, kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovė taip pat neįrodė, kad ginčo turtas iš varžytynių buvo parduotas už akivaizdžiai per mažą kainą (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktai). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, kad antstolis, ruošdamasis parduoti turtą iš varžytynių, paskyrė ginčo nekilnojamojo turto ekspertizę, kurią atliko UAB „Geomatas“. Minėtos įmonės pateiktame ekspertizės akte nustatyta, kad buto su garažu kaina 2004 m. rugpjūčio 5 d. sudarė 280 000 Lt. Priešingai nei apeliaciniame skunde dėsto ieškovė, iš minėto ekspertizės akto matyti, kad turto vertintojas įvertino ne tik butą, bet ir šio buto priklausinį (garažą), o 280 000 Lt kaina nustatyta bendrai butui ir garažui. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies taip pat matyti, kad turto vertintojas atsižvelgė ne tik į rūsio bei garažo buvimą, bet ir į esamas komunikacijas. Jokių objektyvių aplinkybių abejoti antstolio paskirtos ekspertizės išvadomis teisėjų kolegija nenustatė. Savo ruožtu ieškovės nesutikimas su ekspertizės aktu iš esmės buvo grindžiamas tik jos teiginiu apie 2004 metais Lietuvoje buvusį nekilnojamojo turto kainų pakilimą bei ieškovės nepagrįstu įsitikinimu, kad ekspertizės akte vertintas tik butas, neatsižvelgus į garažą bei infrastruktūrą. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovei buvo siūlyta prašyti paskirti ekspertizę ginčo turto rinkos vertei nustatyti, tačiau apeliantė šio pasiūlymo atsisakė. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad ieškovė nesuprato jai teismo užduoto klausimo dėl ekspertizės skyrimo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad ieškovei buvo netinkamai verčiama teismo posėdžių metu. Be to, ieškovė, nors jai ir buvo teikiamos vertimo į rusų kalbą paslaugos, pati gana gerai supranta ir kalba lietuviškai, todėl mažai tikėtina, kad ji negalėjo suprasti net kelis kartus per teismo posėdį teisėjos užduoto klausimo dėl ekspertizės. Be to, ieškovė, kuriai visi teisėjos klausimai buvo verčiama ir į rusų kalbą, taip pat turėjo ir lietuvių kalbą puikiai suprantančią atstovę (advokatę), kuri, kaip girdėti iš 2015 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio garso įrašo, pasitarusiu su ieškove, aiškiai išreiškė šalies apsisprendimą neprašyti skirti ekspertizę.

Įvertinusi pačios ieškovės, teisėjų kolegijos nuomone, sąmoningą atsisakymą skirti ekspertizę pirmosios instancijos teisme, taip pat tai, kad ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, leidžiančių pagrįstai suabejoti vykdymo procese atliktos UAB „Geomatas“ ekspertizės teisingumu, teisėjų kolegija netenkina ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą skirti ginčo turto ekspertizę apeliacinės instancijos teisme. Papildomai pažymėtina, kad ieškovės argumentą dėl pernelyg mažos ginčo turto vertės nustatymo, netiesiogiai paneigė ir ta aplinkybė, jog pirmųjų varžytynių metu, esant 224 000 Lt pradinei turto kainai, neatsirado nė vieno pirkėjo, o išieškotojas atsisakė pasiimti neparduotą turtą.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti CPK 718, 722 straipsnių pažeidimą turto pardavimo iš varžytynių proceso metu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo aktas negali būti pripažintas negaliojančiu ir pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą ieškovė grindžia ir jos teisių išieškojimo procese pažeidimu, konkrečiai tuo, kad apeliantei nebuvo suteikta teisė pasiūlyti savo pirkėją ginčo butui pirkti, ji nebuvo tinkamai supažindinta nei su hipotekos teisėjo nutartimis, nei su ekspertizės aktu ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar antstolis tinkamai išaiškino ieškovei jos turimas vykdymo procese teises bei išvertė jas į rusų kalbą.

Nagrinėjamo klausimo kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal CPK 597 straipsnį jeigu vykdymo proceso šalys nemoka lietuvių kalbos, jų rašytiniu prašymu antstolis kviečia vertėją, kad šis dalyvautų atliekant vykdymo veiksmus (CPK 597 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė turto pardavimo iš varžytynių proceso metu būtų išreiškusi antstoliui norą dėl vertėjo dalyvavimo, jos teisių jai išaiškinimo rusų kalba. Priešingai, pati apeliantė antstoliui pateikė būtent lietuvių kalba surašytą prašymą dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė tuo metu mokėjo lietuvių kalbą, tuo labiau, jog dar nebuvo išvykusi į Kaliningrado sritį, kur, jos pačios teigimu, ji lietuvių kalbą primiršo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą, be kita ko ir prijungtos vykdomosios bylos dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, kad antstolis R. B. visus patvarkymus bei kitus vykdomosios bylos dokumentus, siuntė įkeisto turto savininkei (ieškovei) jos pačios nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), taip pat apie varžytynių laiką ir datą buvo viešai skelbiama spaudoje. Ir nors pati ieškovė kryptingai vengdavo priimti antstolio siųstus dokumentus, iš jos pačios 2004 m. lapkričio 3 d. prašymo antstoliui dėl vykdymo veiksmų atidėjimo akivaizdžiai matyti, kad ji sekė vykdomosios bylos eigą (kadangi žinojo tiek varžytynių laiką, tiek nustatytą kainą ir pan.), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, galimybės pasiūlyti savo pirkėją ginčo butui ar pateikti nuomonę, prieštaravimus dėl ekspertizės akto, neišnaudojimas nulemtas ne antstolio pareigų netinkamo atlikimo, o būtent pačios ieškovės elgesio, sąmoningo pasirinkimo ir nenoro bendradarbiauti su antstoliu. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaujantis pirmiau nurodyta teismų praktika, pagal kurią tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys vykdymo proceso dalyvių teises ir (ar) teisėtus interesus, gali būti laikomi pagrindu pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančių, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje taip pat netaikytinas CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Papildomai pastebėtina, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog nepaisant jos prašymo nebuvo išreikalauta hipotekos teismo 2005 m. sausio 7 d. nutartis, jokių konkrečių aplinkybių, kurias ieškovė siekė įrodinėti minėta nutartimi, apeliantė neįvardino, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos nutarties neišreikalavimas šiuo konkrečiu atveju pats savaime nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 328 straipsnis). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovė nepateikė pakankamų duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo A. K. dalyvavimo varžytynėse teisėtumu, ir tokio teisėtumo nepaneigia ieškovės bandymas inicijuoti atsakovui ikiteisminį tyrimą, siekiant įrodyti atsakovo sąsajas su nusikalstamu pasauliu. Byloje nėra duomenų, nei kad tokios sąsajos buvo konstatuotos kompetentingų institucijų, nei tai, jog dėl tam tikrų kitų aplinkybių atsakovui turėjo būti uždrausta dalyvauti varžytynėse ir įgyti turtą tokio proceso metu.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl atsisakymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš įtvirtinto teisinio reguliavimo, įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo.

Apeliantė būtinumą skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka faktiškai grindžia jau pirmiau šioje nutartyje aptartomis aplinkybėmis dėl neva pažeistos jos teisės į tinkamą vertimą posėdžio metu bei to nulemto ieškovės nesugebėjimo tinkamai išdėstyti visus argumentus, atskleisti ieškinio pagrindą. Tačiau, kaip jau ne kartą šioje nutartyje nurodė teisėjų kolegija, minėti ieškovės argumentai nepasitvirtino. Kaip matyti iš bylos medžiagos analizės, ieškovė dalyvavo visuose teismo rengtuose posėdžiuose (tiek parengiamuosiuose, tiek bylą nagrinėjant iš esmės), ją atstovavo lietuvių kalbą suprantanti advokatė, posėdžiuose taip pat buvo užtikrintas vertėjos dalyvavimas ir, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, iš posėdžio įrašo negalima konstatuoti, kad teisėja pertraukinėjo ieškovę, nesuteikė ar nepagrįstai apribojo ieškovės galimybę išdėstyti jos argumentus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad visus savo argumentus ieškovė gana plačiai išdėstė ne tik ieškinyje, patikslintame ieškinyje bei apeliaciniame skunde, bet ir daugybėje papildomų paaiškinimų, prašymų, teiktų pirmosios instancijos, bei apeliacinės instancijos teismams. Atsižvelgdama į tai, kad teisė būti išklausytai žodžiu ieškovei buvo tinkamai suteikta pirmosios instancijos teisme, ieškovė buvo atstovaujama advokatės, neįrodė blogo vertimo paslaugų suteikimo ar teisėjos šališkumo fakto, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokios išimtinės būtinybės skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, todėl šis apeliantės prašymas atmestas.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų grąžinimo ieškovei

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės 2016 m. kovo 24 d. prašymą (registracijos teisme Nr. DOK-1297) bei prie prašymo pridėtus priedus, ieškovės pateiktus priedus (medicininius dokumentus) grąžina ieškovei, kaip nesusijusius su byla, nes minėti dokumentai apibūdina ieškovės sveikatos būklę 2016 m. kovo mėnesį, t. y. nesusiję nei su jau pasibaigusiu procesu pirmosios instancijos teisme, nei su turto pardavimo iš varžytynių procesu, be kita ko, nėra aktualus ir apeliaciniam procesui, kadangi pirmas bylos posėdis buvo paskirtas tik 2016 m. balandžio 12 dienai.

Tuo pačiu pagrindu, kaip neturintys ryšio su konkrečioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, ieškovei grąžintini su 2016 m. balandžio 8 d. prašymu (registracijos Nr. DOK-1490) pateikti priedai. Minėto prašymo priedas Nr. 4 (garažo, buto, namo techninės apskaitos byla) ir Nr. 7 (2002 m. vykusios baudžiamosios bylos dėl O. Ū. įmonei priklausiusio automobilio vagystės dalies dokumentų kopija), grąžintini ir dėl pavėluoto pateikimo, kaip galėję būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui. Pastebėtina, kad ieškovės prie prašymo taip pat pridėtas AB Lesto 2015 m. spalio 28 d. raštas, kuris jau buvo pateiktas teismui anksčiau ir pirmosios instancijos teismo priimtas, o dėl jo įrodomosios galios šioje nutartyje jau buvo pasisakyta.

Kartu su 2016 m. balandžio 11 d. paaiškinimais (registracijos Nr. DOK-1507) pateikti priedai taip pat grąžintini ieškovei, nes nei patys paaiškinimai, nei prie jų pridėti dokumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi ryšio su nagrinėjamos bylos esme. To pačios datos prašymas (registracijos Nr. DOK-1508) su priedais ir jų kopijos byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat grąžintini ieškovei, kadangi šis prašymas bei prie jo pridėti įrodymai analogiški 2016 m. balandžio 8 d. pateiktam prašymui, dėl kurio jau pasisakyta pirmiau.

Kaip neturintys ryšio su nagrinėjamos bylos esme grąžintini ir prie 2016 m. balandžio 12 d. apeliantės rašto (registracijos Nr. DOK-1513) pridėti priedai (pašto kvitai, prašymas prokuratūrai dėl persekiojimo ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad dėl tapačių priežasčių teismo nėra priimta ir ieškovės su 2015 m. lapkričio 17 d. pareiškimu pateikta sutartis, sudaryta jos sutuoktinio B. Ū. ir trečiųjų, šioje byloje nedalyvavusių, asmenų, tuo labiau, kad ieškovė pateikė šią sutartį tik rusų kalba be vertimo į proceso kalbą.

Dėl baudos neskyrimo

Atsakovas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti apeliantei 5 000 Eur baudą, kadangi, atsakovo įsitikinimu, ieškinio ir apeliacinio skundo šioje byloje pateikimas yra akivaizdus ne tik piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, bet ir visų mokesčių mokėtojų interesų pažeidimas.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir nagrinėjamos bylos eigos aplinkybes, be kita ko, byloje esančius dokumentus apie apeliantės sveikatos būklę, jos procesinių dokumentų argumentus, priėjo išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės neteisingas suvokimas apie neva buvusį jos teisių pažeidimą, pardavus ginčo butą, ir to nulemtas ieškinio bei apeliacinio skundo pateikimas, negali būti vertinimas sąmoningu naudojimosi procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį (piktnaudžiavimu), todėl bauda apeliantei neskirtina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Kadangi nei atsakovai, nei tretieji asmenys nepateikė prašymo atlyginti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, taip pat tokių išlaidų buvimo faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų, atsakovų bei trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės taip pat nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.