Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

V. L. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. rugsėjo 26 d., apie 8.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.48 promilių neblaivumas), grasino savo sutuoktinei A. L., kad ieško kirvio ir ją užmuš, tokiais veiksmais sukėlė pakankamą pagrindą A. L. manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu V. L. prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.V. L. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, rėmėsi tik šališkų liudytojų parodymais. Teigia, kad namuose kirvio neturi, teisme kirvis kaip daiktinis įrodymas nefigūruoja. Taip pat buvo neapklausti kaimynai. Teigia, kad nukentėjusioji A. L. jį apkalbėjo norėdama atkeršyti už tai, kad jis buvo išgėręs. Neigia, kad padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teisme prisipažino tik dėl to, kad jam taip pasiūlė tyrėja. Nesutinka su paskirta bausme, kadangi yra pensininkas ir negali dirbti šaltame ore, turi aukščiausio lygio šalčio alergiją.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą patenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

V. L. apeliacinis skundas atmestinas.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, teigia, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, nesutinka su paskirta bausme.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, V. L. yra nuteistas už tai, kad žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2.48 promilių neblaivumas), grasino jai, kad ieško kirvio ir ją užmuš, tokiais veiksmais sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad V. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo

Skunde apeliantas nurodo, kad namuose neturi kirvio, kuriuo grasino nukentėjusiajai, todėl jo ketinimai negalėjo būti realūs ir dėl to jis negalėjo padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Atsakant į skundo argumentus, kolegija pažymi, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismų praktikoje laikoma, kad šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir pan. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyti visi privalomi šio nusikaltimo sudėties požymiai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios, liudytojų parodymų kitų įrodymų, nukentėjusioji, įvertinusi tai, kad apeliantas buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neadekvačiai, taip pat į tai, kad įvykio metu jos ir apelianto santykiai buvo blogi, bendrą jų gyvenimo patirtį, pagrįstai suprato, kad jis gali įvykdyti savo grasinimus. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teisme logiškai ir įtikinamai paaiškino, kad jai grįžus iš atostogų Italijoje, V. L. buvo neblaivus, nesant jokio pagrindo elgėsi agresyviai, buvo įsiutęs, įžeidinėjo ją, sukėlė konfliktinę situaciją, kurios metu ne kartą teigė, kad nužudys nukentėjusiąją, aktyviai ieškojo nusikaltimui įvykdyti reikalingos priemonės. Būtent tokiais savo veiksmais jis siekė įbauginti nukentėjusiąją. Taip pat, nukentėjusioji parodė, kad tai nėra pirmas konfliktas jų šeimoje, apeliantas nuolat piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, jos atžvilgiu elgiasi agresyviai, dėl ko ji negali gyventi kartu su apeliantu, iniciavo skyrybų procesą. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiosios dukra, kuri motinos konflikto su tėvu metu kalbėjo telefonu su motina ir iš dalies girdėjo V. L. grasinimus. Ji pati netrukus atvažiavo pas tėvus dėl susidariusios situacijos, nes iš patirties žino, kad neblaivus tėvas gali padaryti bet ką. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantas savo elgesiu įbaugino nukentėjusiąją, ji pagrįstai tikėjo, kad apeliantas gali įvykdyti išreikštus grasinimus, kas atitinka tiek objektyvius, tiek subjektyvius nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Atsakant į skundo argumentus, pažymėtina, kad kvalifikuojant šį nusikaltimą, nėra būtina nustatyti, kad apeliantas tikrai būtų įvykdęs savo grasinimus visa jų apimtimi ir naudodamasis būtent nurodytu mechanizmu (šiuo atveju panaudodamas kirvį atimtų gyvybę), dėl to pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nustatinėti duomenų, susijusių su grasinime minimu įrankiu, kurio pagalba nukentėjusysis būtų įvykdęs grasinimą, ir pagrįstai dėl to nepasisakė nuosprendyje. Esant tokiai situacijai, kai asmuo realiai pradėtų įgyvendinti išsakytus grasinimus, jo veiksmai atitinkamai iš BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo peraugtų į kitus nusikaltimus, numatytus BK 129 ar 135 straipsnyje.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde išreikštą nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad byloje apklaustos liudytojos (nukentėjusioji A. L. ir S. L.-T.) yra šališkos, o nešališkų liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis grasino nukentėjusiajai, byloje nėra. Anot apelianto, jų parodymais teismas negalėjo vadovautis, be jokio pagrindo patikėjo nukentėjusiosios versija, kurios jokie įrodymai nepatvirtina.Skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo teiginiai yra paremti tik siekiu įrodymus pateikti sau palankia linkme juos subjektyviai interpretuojant. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas, būdamas stipriai neblaivus, ieškojo kirvio, grasino, kad užmuš, stumdė, keikė, naudojo psichologinį smurtą. Būtent šie apelianto veiksmai sukėlė nukentėjusiajai baimę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, tokią įvykių versiją nurodo nukentėjusioji A. L., kurios teigimu 2017 m. rugsėjo 26 d. ryte, apie 8.30 val., apeliantas buvo neblaivus, elgėsi neadekvačiai, agresyviai. Jis pradėjo ją įžeidinėti, elgėsi labai agresyviai, nuėjo į koridorių, rėkė „Kur kirvis? Užmušiu“. Šiuos parodymus ji davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šie jos parodymai yra logiški, įtikinami, patvirtinti kitais byloje esančiais duomenimis. Jos parodymus patvirtina liudytoja apklausta S. L.-T. Pažymėtina, kad liudytoja S. L.-T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną paskambino nukentėjusiajai. Besibaigiant pokalbiui su ja išgirdo, kad prasidėjo konfliktas, girdėjo riksmus, šūksnius. Liudytoja tvirtino, kad ji girdėjo žodžius „kirvis“, „užmušiu“, „kur“, „kas“, „kur kirvis“. Taip pat liudytojai, policijos pareigūnai, E. S. ir K. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvykus į įvykio vieta apeliantas buvo stipriai neblaivus, nukentėjusioji verkė, buvo stipriai susijaudinusi, sutrikusi. Iš alkotesterio patikros kvito matyti, kad praėjus daugiau nei 3 valandoms po konflikto V. L. buvo nustatytas net 2,48 promilių neblaivumas. Sutiktina, kad nukentėjusioji A. L. yra iniciavusi skyrybų procesą ir santykiai tarp jos ir apelianto nėra geri, tačiau netikėti S. L.-T. ir kitų liudytojų duotais parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie turėtų pagrindą ar norėtų apkalbėti nuteistąjį, turėtų asmeninių nesutarimų su juo. Juolab, kad jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir jie patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad abejoti pirmosios instancijos teisme ištirtais liudytojų parodymais, pagrindo nėra.Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme tokią įvykių versiją patvirtino ir pats nuteistasis, teikdamas, kad įvykio dieną buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų ir galėjo naudoti psichologinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Vien tai, kad apeliantas tiksliai neprisimena visų įvykio aplinkybių, nereiškia, kad jis negalėjo padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apelianto iškelta versija, kad pirmosios instancijos teisme jis prisipažino tik dėl to, kad jam taip pasiūlė tyrėja, yra nelogiška ir neįtikinanti, nes tyrėja nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Taip pat pažymėtina, kad nors baudžiamojoje byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, tačiau pirmosios instancijos teismas, viešame teismo posėdyje apklausė visus nustatytus įvykio liudytojus, apeliantas turėjo teisę įvertinti jų duotus parodymus, užduoti jiems klausimus, taigi jo procesinės teisės apribotos nebuvo. Įvertinus visa tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas iš esmės atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Įrodymai buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje, lyginant juos tarpusavyje. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateikta jų analizė ir teisinis vertinimas, nurodyti argumentai, kuriais remiantis vienais įrodymais teismas tiki ir jais vadovaujasi spręsdamas dėl apelianto kaltės, t. y. padarytos išvados dėl nuteistojo V. L. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą abejonių nekelia.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė viešųjų darbų bausmę, neįvertino tai, kad apeliantas yra pensininkas, turi sveikatos problemų.Asmuo už BK 145 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką gali būti baudžiamas bauda, viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. BK 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais ir jie vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas sutiko, kad jam būtų paskirta viešųjų darbų bausmė.Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė 4 mėnesių viešųjų darbų bausmę (įpareigojant neatlygintinai dirbti 20 valandų per mėnesį). Paskirdamas švelniausią bausmę, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas yra teisiamas pirmą kartą, pensininkas, charakterizuojamas teigiamai, nėra linkęs pažeidinėti įstatymų. Tiek baudžiamąją atsakomybę sunkinanti, tiek lengvinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prisipažino, kad padarė nusikalstamą veiką, nors tiksliai aplinkybių ir neprisiminė, tačiau neneigė, kad galėjo tokia situacija susiklostyti, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, atsiprašė nukentėjusiosios. Taip pat pagrįstai nustatyta, kad apelianto neblaivumas sąlygojo jo neadekvatų elgesį, agresyvumą nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl ko kilo konfliktas ir buvo išreikšti grasinimai. Įvertinus apelianto asmenybę, matyti, kad jis būdamas blaivus konfliktų nekelia, elgesiai adekvačiai.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė ženkliai mažesnę viešųjų darbų bausmę, negu BK 46 straipsnio 2 dalyje numatytas viešųjų darbų bausmės vidurkis, todėl paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija neabejoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas tiek padarytą nusikaltimą, tiek apelianto asmenybę, padarė pagrįstas išvadas ir paskyrė teisingą bausmę. Nors apeliantas skunde neigia savo prisipažinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti nustatytos atsakomybę švelninančios aplinkybės, kadangi taip būtų nepagrįstai pabloginta apelianto padėtis, nesant prokuroro, nukentėjusiojo apeliacinio skundo.Atsakant į skundo argumentus pažymėtina, kad BK 46 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali atlikti pagal šį straipsnį jam paskirtų viešųjų darbų, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Nagrinėjamu atveju jokių objektyvių aplinkybių nenustatyta, vien tai, kad apeliantas yra pensininkas ir turi šalčio alergija, nesuponuoja išvados, kad jis negalėtų atlikti paskirtos bausmės, kadangi bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos parenkant bausmės įgyvendinimo būdą atsižvelgs į šias aplinkybes. Taip pat, BK 46 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo po nuosprendžio įsiteisėjimo nesutinka atlikti viešuosius darbus, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu pakeičia viešuosius darbus bauda arba areštu pagal BK 47, 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles. Atsižvelgiant į tai, apeliantui paskirtų viešųjų darbų bausmę keisti kita bausmės rūšimi nagrinėjant jo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu V. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti V. L. apeliacinį skundą.