Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Vidos Stonkuvienės ir Remigijaus Armino, dalyvaujant sekretorei Jurgitai Žvilauskienei, pareiškėjos UAB „Laurita ir ko“ atstovui advokatui Linui Stanislovui Bagdonui, atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui Vytautui Korsakui, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovei Renatai Kleponienei, 2012 m. spalio 31 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Laurita ir ko“ skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E.F., B.M.K.P. dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012-05-14 sprendimo Nr. (4.27.)-D3-1719 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamas sprendimas, pareiškėjos manymu, prieštarauja galiojantiems Statybos įstatymo 2 straipsnio, 20 straipsnio, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio nuostatoms, minėto statybos techninio reglamento nuostatoms. Teigia, kad sprendimu yra pažeidžiamos tiek pareiškėjos, tiek ir teisėtų ginčo žemės savininkų teisės. Negalėdama vykdyti savo veiklos pareiškėja patiria didelius nuostolius, nes negauna numatytų pajamų ir pelno iš atrakcionų veiklos, turės darbuotojams forminti priverstines pravaikštas ir mokėti atlyginimus. Be to, dalis atrakcionų yra nuomojami iš trečiųjų asmenų, kuriuos su pareiškėja sieja sutartiniai santykiai ir įsipareigojimai, todėl pagal pasirašytas sutartis pareiškėja priversta mokėti nuomos mokesčius. Teisėti ginčo žemės savininkai taip pat patiria nuostolius. Savininko teisės yra ginamos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, tiek Europos žmonių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio. Atsakovė atmesdama pareiškėjos prašymą pažeidžia teisės normas, kurios gina teisėtus savininkų interesus.

Tretieji suinteresuoti asmenys - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, E.F., B.M.K.P. apie teismo posėdį informuoti tinkamai. Šie proceso dalyviai (jų atstovai) į teismo posėdį neatvyko. 2012-10-31 teisme gautas trečiojo suinteresuoto asmens B.M.K.P. atstovo advokato Kazio Vainoro prašymas byla nagrinėti jam nedalyvaujant. Šiame prašyme advokatas prašo pareiškėjos skundą tenkinti skunde ir trečiųjų suinteresuotų asmenų E.F., B.M.K.P. atsiliepime nurodytų motyvų pagrindu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant nurodytiems proceso dalyviams (jų atstovams).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Atsižvelgusi į šias nuostatas, kolegija nevertina ginčijamo sprendimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik sprendžia, ar atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų, ar vadovavosi tokiam sprendimui priimti teisės aktais reglamentuotomis procedūromis ir kt.

Nagrinėjamu atveju tirtinas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012-05-14 sprendimo Nr. (4.27.)-D3-1719 „Dėl atrakcionų veiklos vykdymo“ ir reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybė 2012-04-18 gavo UAB „Laurita ir ko“ prašymą pratęsti arba išduoti naują leidimą atrakcionų veiklai vykdyti ginčo žemės sklypuose, esančiuose Jūros g., Palangos m. (b.l. 28). Šį prašymą pareiškėja grindė tuo, kad nuo 2004 metų yra ilgalaikė atsakovės partnerė vasaros sezono metu ir per šį laikotarpį atrakcionų parko veikla buvo vykdoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad bendrovė turi ilgalaikę žemės sklypų nuomos sutartį bei su prašymu pateikė 2010, 2011 žaidimo aikštelių ginčo žemės sklypuose suderinimo kopijas. Pareiškėjos prašymas 2012-04-18 rezoliucija nukreiptas vykdyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei A.Kilijonienei.

2012-05-14 Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė priėmė skundžiamą byloje sprendimą, kuriuo atsakyta į minėtą pareiškėjos 2012-04-18 prašymą (b.l. 10). Skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymas netenkintas, nurodant, kad atrakcionų veikla neatitinka ginčo žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio. Sprendimas motyvuojamas Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatomis, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį; laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Sprendime pareiškėjai paaiškinama, kad norint vykdyti atrakcionų veiklą ginčo žemės sklypuose reikia pasikeisti šių sklypų naudojimo būdą ir pobūdį, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir tik tai atlikus pareiškėja galės rengti supaprastintą statybos projektą, vadovaujantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendimas pasirašytas jį priėmusio asmens, jame nurodyta apskundimo tvarka.

Iš pareiškėjos pateiktos vaikų pramogų aikštelių išdėstymo schemų ginčo žemės sklypuose, nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Svajūnas Bradūnas 2011-06-07 pritarė šiai schemai 2011 m. vasaros sezonui (b.l. 13), o 2010-06-02 – nurodė, kad dėl minėtų aikštelių šaligatvio sutvarkymo tarp taškų, „F“ ir „L“ reikalinga derinti atskirai (b.l. 14). Iš Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad žemės sklypų, esančių Jūros g. 22A, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Jūros g. 22B, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Jūros g. 22C, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos m., Palangos m. sav., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (b.l. 29, 30, 31). Nurodyti žemės sklypai (kiekvieno jų po 1000/2000 dalis) nuosavybės teise priklauso E.F. ir B.M.K.P. (b.l. 29, 30, 31). E.F. ir B.M.K.P. 2010-03-31 su UAB „Laurita ir ko“ sudarė žemės nuomos sutartį Nr. 03/03/2010, kuria nuo 2010-04-02 iki 2014-12-01 išnuomojo bendrovei ginčo žemės sklypus (b.l. 11-12). Nuomos sutarties 3.2. punktu nuomininkas UAB „Laurita ir ko“ įsipareigojo žemės sklypus naudoti šiai veiklai: organizuoti pramogų, atrakcionų parko ar kitą veiklą. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninio sertifikuoto išrašo duomenimis nustatyta, kad UAB „Laurita ir ko“ turi teisę vykdyti atrakcionų ir teminių parkų veiklą (b.l. 5-17).

Ginčo žemės sklypai suplanuoti Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 2000-03-21 sprendimu Nr. 38. Visų ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, jie yra gyvenamojoje (mažaaukščių pastatų teritorija) teritorijoje, jų pažymėjimas plane atitinka sutartinį ženklinimą taikomą detaliajame plane.

Teisinis ginčo vertinimas ir išvados.

Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypams nustatomi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (žr. Valstybės Žinios, 1994, Nr. 34-620; Valstybės Žinios, 2004, Nr. 28-868, byloje taikytina šio akto redakcija, galiojusi nuo 2011-07-01 iki 2012-06-30) 25 - 29 straipsniuose nurodyti žemės naudojimo būdai. Žemės naudojimo būdų turinį nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos (Žemės įstatymo 24 straipsnio 6, 7 dalys).

Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktuose reglamentuota, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Būtent šia teisės norma skundžiamą sprendimą pirmiausia motyvuoja atsakovė, po to, tiksliai ir teisingai nurodydama į Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banke esančius duomenis, susijusius su ginčo žemės sklypų pagrindine naudojimo paskirtimi, naudojimo būdu ir pobūdžiu.

Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1-12 punktuose nustatyta, kad kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į: gyvenamąsias teritorijas; visuomeninės paskirties teritorijas; pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas; komercinės paskirties objektų teritorijas; inžinerinės infrastruktūros teritorijas; rekreacines teritorijas; bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijas; naudingųjų iškasenų teritorijas; teritorijas krašto apsaugos tikslams; atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijas; teritorijos valstybės sienos apsaugos tikslams; atskirųjų želdynų teritorijas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kitos paskirties žemės naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtino Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikaciją (žr. Valstybės Žinios, 2005, Nr. 41-1317, byloje taikytina akto redakcija, galiojusi 2011-01-07 iki 2012-07-18) (toliau - ir Specifikacija). Specifikacijoje buvo numatyti kitos paskirties žemės naudojimo būdai, inter alia: 1) gyvenamosios teritorijos, 2) komercinės paskirties objektų teritorijos. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypai pagal teritorijų planavimo dokumentą bei šių sklypų duomenis įregistruotus viešajame registre, priskiriami gyvenamosioms teritorijoms.

Gyvenamoji teritorija - teritorija, skirta gyvenamųjų namų statybai (Specifikacijos 1 lentelė, Eil. Nr. 5.1); šios teritorijos naudojimo pobūdžiai yra du: 1) Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, kurios turinys - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai (Specifikacijos 1 lentelė, Eil. Nr. 5.1.1); 2) Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, kurio turinys - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai (Specifikacijos 1 lentelė, Eil. Nr. 5.1.2).

Komercinės paskirties objektų teritorijos, kuri skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti (Specifikacijos 1 lentelė, Eil. Nr. 5.4), vienas iš galimų naudojimo pobūdžių - prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, kurio turinys - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai (Specifikacijos 1 lentelė, Eil. Nr. 5.4.1).

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012-01-30 įsakymu Nr. A1-45 patvirtintos Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklės (žr. Valstybės Žinios, 2012, Nr. 17-788, akto reakcija, galiojanti nuo 2012-05-01) (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte nustatyta, kad pramoginis įrenginys (atrakcionai) – mechaninis įrenginys, skirtas viešai naudoti asmenims linksminti jais pramogaujant, kai keičiama jų padėtis erdvėje. Pramoginio įrenginio savininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam pramoginis įrenginys priklauso nuosavybės teise, arba pramoginio įrenginio valdytojas, kuris valdo ir naudoja šį įrenginį bei juo disponuoja turto patikėjimo teise (Taisyklių 3 punktas). Pramoginiai įrenginiai turi būti įrengiami pagal įrengimo projektą, parengtą vadovaujantis standartų, techninių specifikacijų ir šių Taisyklių nuostatomis, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose, turint sklypo savininko (bendraturčių) ar teisėto jo naudotojo (naudotojų) sutikimą (Taisyklių 7 punktas). Pramoginio įrenginio naudojimo dokumentų byloje inter alia turi būti savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotas leidimas teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais (Taisyklių 6.3.7. papapunktis).

Siekiant nustatyti, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovė priėmė skundžiamą sprendimą, reikalinga nustatyti, ar gyvenamosios teritorijos paskirties žemės sklypas (-ai) yra vieta, kurioje leistina vykdyti atrakcionų veiklą ir (ar) įrengti atrakcionų parką, ir, ar toks žemės sklypo naudojimas nebus kvalifikuojamas kaip žemės naudojimas ne pagal tikslinę jos naudojimo paskirtį.

Sistemiškai vertinant Specifikacijoje atskleistą aptartų žemės naudojimo paskirčių, būdų ir pobūdžių nuostatas, sąvokų apibrėžimus, darytina išvada, kad vyraujantis gyvenamosios teritorijos požymis – pastatų (namų, bendrabučių) skirtų žmonėms gyventi statyba, tuo tarpu komercinės paskirties objektų teritorijos vyraujantis požymis – poilsis susijęs su pramogomis (pasilinksminimais). Be to, Specifikacijoje, atskleidžiančioje komercinės paskirties objektų teritorijos turinį, nurodyta, kad tai „teritorija, skirta <...> pramogų statiniams statyti“. Vertinant šias faktines bei teisines aplinkybes, darytina išvada, kad atrakcionų parkas (pramoginis įrenginys) gali būti įrengiamas ir (ar) atrakcionų veikla vykdoma komercinės paskirties objektų teritorijoje, o ne gyvenamosios paskirties teritorijoje.

Pripažintina, kad atsakovė pagrįstai skundžiamą sprendimą motyvavo viešame registre įregistruotų ginčo žemės sklypų naudojimo būdo ir pobūdžio neatitikimu pareiškėjos norimai vykdyti veiklai. Šią teismo išvadą iš esmės patvirtina atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pozicija išdėstyta atsiliepimuose, bei jų atstovų paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu.

Pareiškėjos skundo argumentai, jog 2010, 2011 metais atsakovė leido jai vykdyti atrakcionų veiklą ginčo žemės sklypuose ir pan., byloje įrodžius, kad atrakcionų veikla šiuose sklypuose neatitiktų šių sklypų pagrindinės naudojimo paskirties, naudojimo būdo bei pobūdžio, ir tai yra esminė aplinkybė dėl ko pareiškėjos norima vykdyti komercinė veikla žemės sklypuose negalima, pripažįstami nepagrįstais ir (ar) ginčo situacijos juridiniam vertinimui reikšmės neturi. Be to, 2010, 2011 metais atsakovės priimti sprendimai (veiksmai) dėl ginčo atrakcionų veiklos ir pan., nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas išeiti už nagrinėjamo ginčo ribų neturi teisinio pagrindo.

Teismas išanalizavęs skundžiamo sprendimo turinį, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnio 2 dalimi, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintu Aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. Dl-812, juridiškai netikslia laiko sprendimo motyvaciją, kuria pareiškėja nukreipiama į detaliojo planavimo, supaprastinto statybos projekto rengimo procedūras. Tačiau vien tai, nėra pagrindas ginčijamą aktą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, ir (ar) iš esmės neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bendruosius reikalavimus keliamus individualių administracinių aktų turiniui ir formai. Pažymėtina, kad jokių veiksmų po ginčijamo akto priėmimo, apart kreipimosi į teismą, pareiškėja neatliko, šis aktas nesudarė jokių kliūčių pareiškėjai tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Turi būti nustatyta, ar individualus administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ar jame aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, ar nurodyta apskundimo tvarka, ar jis pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Pastarosios taisyklės interpretavimo kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ginčijamo sprendimo turinį ir formą, darytina išvada, kad sprendimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, o iš sprendime nurodytų faktinių aplinkybių ir juridinės motyvacijos galima aiškiai suprasti, jog esminis pareiškėjos prašymo netenkinimo argumentas yra tai, kad pareiškėjos norima vykdyti komercinė atrakcionų veikla neatitinka ginčo žemės sklypų naudojimo būdo ir pobūdžio.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad atsakovė netenkindama pareiškėjos prašymo dėl leidimo teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais išdavimo ginčo žemės sklypuose, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo akto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje įrodžius, kad ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo - įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl sutikimo vykdyti atrakcionų veiklą ginčo žemės sklypuose išdavimo, todėl ir šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Laurita ir ko“ skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E.F., B.M.K.P. dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012-05-14 sprendimo Nr. (4.27.)-D3-1719 „Dėl atrakcionų veiklos vykdymo“ panaikinimo ir įpareigojimo Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo spręsti klausimą dėl sutikimo vykdyti atrakcionų veiklą žemės sklypuose, esančiuose - Jūros g. 22A, Jūros g. 22B, Jūros g. 22C, Palangos m., išdavimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.