- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-502/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė (pran.), Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-844-619/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Staura“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartimi buvo iškelta ieškovo UAB „Staura“ bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administravimas“ (13-14 b. l.), o, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, to paties apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Staura“ 2010 m. liepos 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Izobara“, prašydamas pripažinti negaliojančiais sandorius nuo jų sudarymo momento: 1) BUAB „Staura“ ir UAB „Izobara“ 2010 m. vasario 2 d. Subrangos sutartį Nr. 09-128, pagal kurią atsakovas (subrangovas) įsipareigojo atlikti statybos darbus ieškovo (rangovo) pasirinktame objekte (toliau – Subrangos sutartis); 2) 2010 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija IZO Nr. 005138, dėl 55 694,15 Lt sumos; 3) darbų aktą už 2010 m. kovo mėnesį (55 694,15 Lt sumos); 4) 2010 m. kovo 16 užskaitymo aktą, kuriuo buvo atliktas ieškovo ir atsakovo 55 694,15 Lt sumos priešpriešinių reikalavimų įskaitymas (toliau – ginčo sandoris); bei priteisti iš atsakovo UAB „Izobara“ ieškovui 55 694,15 Lt sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 55 694,15 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1-12 b. l.).
Nurodė, kad atsakovas ieškovui buvo skolingas 55 694,15 Lt už statybines medžiagas pagal 2010 m. vasario 23 d. sąskaitą – faktūrą (serija STAU Nr. 1000004), išrašytą Subrangos sutarties pagrindu, o ieškovas atsakovui buvo skolingas tokią pačią sumą už atliktus darbus, numatytus paminėtoje sutartyje (2010 m. kovo 16 d. sąskaita – faktūra serija IZO Nr. 005138). 2010 m. kovo 16 d. buvo sudarytas ginčo sandoris, kuriuo atsakovas ir ieškovas įskaitė savo priešpriešinius reikalavimus. Ieškovo teigimu, Subrangos sutartis, 2010 m. kovo 16 d. PVM sąskaita – faktūra, darbų aktas už 2010 m. kovo mėnesį ir 2010 m. kovo 16 užskaitymo aktas yra tariami, todėl pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.86 str.); be to, yra pagrindo pripažinti negaliojančiu priešpriešinių reikalavimų įskaitymo aktą ir pagal CK 6.66 straipsnį, kadangi šalys neprivalėjo sudaryti nurodyto sandorio, kuris pažeidžia ieškovo kreditorių teises, o atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, kadangi žinojo arba turėjo žinoti, jog šis aktas pažeidžia kitų ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Izobara“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (95-96 b. l.), nurodydamas, kad ginčo sandorio sudarymo metu jis neturėjo duomenų apie ieškovo nemokumą, įsipareigojimus tretiesiems asmenims bei ketinimą iškelti ieškovo bankroto bylą. Pažymėjo, kad atsakovas tinkamai atliko Subrangos sutartyje numatytus darbus, todėl turėjo teisę gauti atlygį už padarytus darbus (CK 6.38 str.). Juolab kad ginčo sandoris buvo sudarytas 2010 m. kovo 16 d., o bankroto byla ieškovui iškelta 2010 m. kovo 22 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: pripažino negaliojančiu 2010 m. kovo 16 d. užskaitymo aktą nuo jo sudarymo momento ir priteisė iš atsakovo ieškovui 55 694,15 Lt bei 6 procentų metines palūkanas, o valstybei – 1 670,80 Lt žyminio mokesčio ir 20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais Subrangos sutartį, 2010 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija IZO Nr. 005138, bei darbų aktą už 2010 m. kovo mėnesį (133-140 b. l.).
Teismo teigimu, ieškovas neįrodė, kad Subrangos sutartis, aukščiau nurodyta PVM sąskaita – faktūra, darbų aktas už 2010 m. kovo mėnesį ir ginčo sandoris yra tariami (CK 1.86 str.), tačiau sprendė, kad pagrįstas ieškovo reikalavimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį ir restitucijos taikymo.
Teismas nustatė, kad ieškovo kreditoriai ginčo sandorio sudarymo metu, t. y. 2010 m. kovo 16 d., turėjo neabejotiną ir galiojančią (iš viso 1 433 178 Lt) reikalavimo teisę ieškovui, kad ieškovas ir atsakovas, ieškovui esant faktiškai nemokiam, ginčo sandoriu įskaitė savo priešpriešinius reikalavimas, suteikdamas nepagrįstą pirmenybę atsakovui, kaip vienam iš ieškovo kreditorių, kad šalys ne tik neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, bet ir neturėjo tokios teisės, taip pat šalys buvo nesąžiningos. Teismas pažymėjo, kad Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, todėl šalys, tarp jų – atsakovas, žinojo arba turėjo žinoti, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. 26 d. nutartimi ieškovo turto atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštuotas ieškovo turtas ir piniginės lėšos, sustabdytas areštuoto turto realizavimas ir išieškojimas pagal priimtus teismų ir kitų institucijų sprendimus, pagal kuriuos buvo išduoti vykdomieji raštai), siekiant užtikrinti UAB „Ramirent“ ieškinį dėl UAB „Staura“ bankroto bylos iškėlimo, kad ieškovas yra faktiškai nemokus. Teismas sprendė, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad šalys nebuvo sąžiningos, sudarydamos ginčo sandorį, ir turėjo žinoti, jog pažeidžia kitų ieškovo kreditorių teises bei teisėtus interesus.
Teismas nurodė, jog, nustatęs visas actio Pauliana sąlygas, pripažįsta ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, pritaiko restituciją ir priteisia ieškovui 55 694,15 Lt piniginių lėšų, kurias ieškovas privalėjo gauti pagal PVM sąskaitą – faktūrą Serija STAU Nr. 1000004 (CK 6.145 str. 1, 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Izobara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį (142-146 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Ginčo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, kaip individualus sandoris, teismui atmetus ieškinio dalį dėl pripažinimo tariama Subrangos sutartį, 2010 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą serija IZO Nr. 005138 bei darbų aktą už 2010 m. kovo mėnesį, kadangi ginčo sandoris šiuo atveju yra ieškovo sutartinės prievolės atsakovui įvykdymo forma.Į bylą nepateikta įrodymų, kad ieškovo kreditoriai ginčo sandorio sudarymo (2009 m. kovo 16 d.) metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, o teismas be pagrindo sprendė, jog paminėtą aplinkybę pagrindžia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartis, kuria buvo iškelta ieškovo bankroto byla. Teismas, nenustatęs, kad ieškovo kreditoriai ginčo sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, be pagrindo sprendė atsakovo nenaudai. Be to, ieškovo kreditorių finansiniai reikalavimai 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 433 178 Lt, o 2010 m. spalio 13 d. – 1 174 287,05 Lt, tai įrodo, jog ginčo sandoris neturėjo įtakos ieškovo mokumui.Teismas nepagrįstai nustatė, kad šalys neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio, kadangi Subrangos sutartyje nebuvo numatyta draudimo anksčiau atsiskaityti su atsakovu, nei numatyta paminėtos sutarties 4.5 punkte. Sandoriu šalių sąžiningumas preziumuojamas, todėl, ieškovui neįrodžius šalių nesąžiningumo, sudarant ginčo sandorį, teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo ieškovo ir atsakovo nesąžiningumą. Ginčo sandoriu nebuvo pažeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių apribojimai, todėl teismas be pagrindo nustatė, kad šalių elgesys, sudarant paminėtą sandorį, buvo neteisėtas.Teismas, spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo, turėjo vadovautis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi ir taikyti išimtį, nustatant, kad restitucija šiuo atveju netaikytina, kadangi dėl jos taikymo atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo – pagerėtų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Staura“ prašo jį atmesti (150-155 b. l.). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šalių sudarytą ginčo sandorį, kaip savarankišką sandorį, ir teisėtai pripažino negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį. Pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovas jau buvo nemokus, jis turėjo 1 433 178 Lt pradelstų įsipareigojimų, todėl ieškovo bankroto administratorius, gindamas kitų ieškovo kreditorių interesus, turinčių neabejotiną reikalavimo teisę ieškovui, turėjo pagrindo kreiptis į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu ginčo sandorį pagal CK 6.66 straipsnį. Ieškovo teigimu, šalys, sudarydamos ginčo sandorį, ieškovui esant nemokiam, jo visam turtui esant areštuotam, elgėsi nesąžiningai, turėjo žinoti arba žinojo, jog nurodytu sandoriu pažeidžia kitų ieškovo kreditorių teises. Pasak ieškovo, apelianto argumentai dėl restitucijos netaikymo atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti, tarp jų – nustatytomis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmens (prejudiciniai faktai; CPK 182 str. 2 p.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ginčijamo sandorio neteisėtumu ir restitucijos taikymu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, tarp jų ir dėl pripažinimo negaliojančiu ginčo sandorio, dėl kurio šiuo metu yra ginčas nagrinėjamoje byloje.
CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana taikoma, esant tokioms sąlygoms: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).
Apygardos teismo teisingai nustatytais duomenimis, ginčo sandorio dėl priešpriešinių ieškovo ir atsakovo reikalavimų įskaitymo sudarymo metu (2010 m. kovo 16 d.) ieškovas buvo nemokus. Tai patvirtina įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartyje, kuria iškelta ieškovo bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-3688-258/2010), nustatytos aplinkybės, tarp jų, kad pagal ieškovo 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentus (2009 m. ieškovo balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą ir kreditorių sąrašą), nurodyta įmonė jau 2009 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, jos įsipareigojimai kreditoriams (1 433 178 Lt) ženkliai viršijo turimo turto vertę (879 405 Lt), ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams (13-14 b. l.; CPK 178 str., 182 str. 2 p.). Taigi, sudarius ginčo sandorį, įvykdžius ieškovo ir atsakovo priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovas UAB „Izobara“ 2010 m. kovo 16 d. gavo savo reikalavimo patenkinimą, nors liko nepatenkinti kitų ieškovo kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų - aukščiau nurodyti kreditorių 1 433 178 Lt reikalavimai.
Pagal Lietuvos kasacinio teismo išaiškinimą, nors kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, tačiau skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų; jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į skolininkui priklausančias lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau piniginių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, su kuriais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad ieškovas, būdamas nemokus, ginčo sandoriu suteikė nepagrįstą pirmenybę vienam iš įmonės kreditorių – atsakovui UAB „Izobara“, pažeisdamas kitų ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus (CK 6.66 str., ĮBĮ 2 str. 8 d., 35 str. 2-4 d.).
Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas ir atsakovas pagal įstatymą, teismo sprendimą ar kitu pagrindu atsiradusį imperatyvą būtų privalėję sudaryti šį sandorį; tokių įrodymų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178, 185, 314 str.). Taigi teisinga ir teismo išvada, kad šalys neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčo sandorį (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Tai atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).
Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apelianto argumentai dėl jo sąžiningumo ginčo sandorio sudarymo metu.
CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ketinantis sudaryti sandorį asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai; tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama, sudarant sandorius, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, tam, kad nebūtų pažeisti įstatymai; toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).
Beje, ginčo sandorį sudarė verslininkai, kuriems įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai bei kitų asmenų teisėti interesai (CK 6.158 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ieškovas neturi kitų kreditorių, ar sudarant ginčo sandorį nebus pažeisti jų interesai, tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 314 str.).
Pažymėtina, kad Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, todėl su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo, Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 1 d.). Nustatyta, kad dar iki ginčo sandorio sudarymo buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (ieškovo turto areštas) kitose civilinėse bylose, tarp jų ieškovo bankroto byloje, inicijuotoje 2010 m. sausio 18 d., apie kurią buvo viešai paskelbta Vilniaus apygardos teismo internetiniame tinklapyje (15-43 l.). Be to, Juridinių asmenų registro duomenimis, ginčo sandorio sudarymo metu buvo viešai paskelbti ieškovo 2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, kad jau 2008 metais šios įmonės finansinė padėtis buvo bloga: ieškovas turėjo 2 125 679 Lt turto (165 036 Lt ilgalaikio turto ir 1 960 643 Lt trumpalaikio turto, tarp jo – 1 808 547 Lt per vienerius metus gautinos sumos), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 966 850 Lt, tarp jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 915 713 Lt (CPK 179 str. 3 d.).
Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, kadangi turėjo žinoti, jog pažeidžia kitų ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Nepagrįstas ir apelianto teigimas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neabejotiną ir galiojančią kitų ieškovo kreditorių reikalavimo teisę į ieškovą (CPK 185 str.). Iš 2010 m. birželio 23 d. ieškovo kreditorių sąrašo (prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu) matyti, kad ieškovas tuo metu buvo skolingas kreditoriams iš viso 1 166 612,89 Lt, tarp jų – 499 418,80 Lt pirmos eilės kreditoriams, 161 726,17 Lt antros eilės kreditoriams ir 505 467,92 Lt – trečios eilės kreditoriams (71-76 l.). Dėl ko teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog bankroto administratorius, gindamas ieškovo kreditorių teises ir interesus, turėjo pagrindo pareikšti actio Pauliana ieškinį dėl ginčo sandorio (CK 6.66 str.). Tai atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino ieškovo ginčytų sandorių negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį, nepaneigia teisingos teismo išvados dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu Pauliano ieškinio pagrindu.
Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1, 2 d.). Aukščiau minėta, kad, taikant actio Pauliana, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į turtą (ar jo vertę), perleistą pagal ginčijamą sandorį, tiek, kiek būtina patenkinti šiam reikalavimui (CK 6.66 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju, ginčo sandorį pripažinus negaliojančiu pagal bankrutavusios įmonės administratoriaus, ginančio ieškovo kreditorių teises, ieškinį nurodytu pagrindu (CK 6.66 str.), restitucija turi būti taikoma, atsižvelgiant į ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo priteisti iš atsakovo nepagrįstai jam perleistą ieškovo turtą (55 694,15 Lt piniginių lėšų) ieškovui į bendrą jo turto masę, kuris turės būti panaudotas atsiskaityti su nurodytos įmonės kreditoriais, kurių reikalavimų suma, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu buvo 1 167 153,5 Lt (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d., 2011 m. vasario 2 d., 2011 m. kovo 2 d. ir 2011 m. kovo 7 d. nutartys, priimtos ieškovo bankroto byloje), ĮBĮ nustatyta tvarka. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Tuo tarpu apeliantas be pagrindo teigia, kad, nurodytu būdu pritaikius restituciją, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės jo turtinė padėtis ir be pagrindo pagerės ieškovo turtinė padėtis (CK 6.145 str.).
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą.