- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-1016-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-05498-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- N. S.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei N. S. dėl nuostolių, patirtų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės N. S. 100 000 Lt nuostoliams atlyginti. Nurodė, jog atsakovė N. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu R. S. dėl nuostolių, atsiradusių dėl nesudarytų sklypų sandorių, 244 260 Lt sumai atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2008-02-28 nutartimi, tenkindamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo ieškovei priklausantį turtą - sklypą (duomenys neskelbtini). Dėl nurodyto turto arešto ieškovė negalėjo įvykdyti 2007-12-15 preliminarioje, su R. D. sudarytoje, sutartyje numatyto įsipareigojimo iki 2008-03-14 parduoti R. D. minėtą žemės sklypą ir dėl to turėjo sumokėti jam 100 000 Lt baudą, kas yra ieškovės turėti nuostoliai, kurie atsirado dėl nepagrįsto atsakovės ieškinio.
Atsakovė N. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė R. S. nesiėmė būtinų priemonių galimiems nuostoliams išvengti. Ieškovė nepateikė reikiamų įrodymų apie 100 000 Lt baudos sumokėjimą bei įrodymų, ar ji iš viso buvo pajėgi sumokėti tokią baudą. Taip pat nurodė, kad ieškovė atskirajame skunde dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių duomenų apie preliminarios sutarties su R. D. sudarymą bei apie grėsmę, kad R. S. gali patirti 100 000 Lt nuostolius. Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2008-02-28 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. S.. N. S. ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-263-390/2009 buvo iš dalies patenkintas ir N. S. turėjo teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo sprendimo užtikrinimui.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, kadangi teismas nenustatė, jog ieškovė, įrodinėdama, jog dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-263-390/2009 jos turtui ji patyrė 100 000 Lt dydžio nuostolių, būtų kreipusis į teismą su prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, prašyti, jog teismas pareikalautų, jog ieškovas, pareiškęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrintų dėl to galinčių atsirasti nuostolių atlyginimą, tokiu būdu sprendė, jog ieškovė neišnaudojo visų įmanomų priemonių galimiems nuostoliams išvengti. Teismas taip pat nurodė, kad kelia pagrįstų abejonių ir pats ieškovės nurodytų nuostolių faktas, kadangi ieškovės pateikta į bylą ranka surašyta su R. D. 2007-12-15 preliminari sutartis nebuvo registruota jokiame registre. Teismas nelaikė pakankamu įrodymu ieškovės nurodytiems nuostoliams įrodyti jos pateiktą 2008-06-03 ranka surašytą su R. D. pinigų perdavimo raštą, o papildomų įrodymų, patvirtinančių 100 000 Lt sumos perdavimo R. D. faktui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad vien keliolika dienų taikyto žemės sklypo arešto ieškovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimo pagal 2007-12-15 preliminarią sutartį ir dėl to patyrė nuostolių, nes pagrindinei sutarčiai sudaryti buvo keli mėnesiai, o ieškovė galėjo sudaryti pagrindinę sutartį anksčiau nei 2008-03-14.
Šalies argumentai
Ieškovė R. S. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo išvados, jog ieškovė galėjo sudaryti pagrindinę sutarčiau anksčiau negu buvo sutarta preliminarioje sutartyje, nesuprantamos, nes tam ir yra rašoma preliminari sutartis, kad numatyti konkrečius terminus pagrindinei sutarčiai įvykdyti, be to, preliminari sutartis suponuoja ir netesybas neįvykdžius preliminarios sutarties sąlygų.
Nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis, kad po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo ieškovė galėjo imtis tam tikrų veiksmų nuostoliams išvengti, t.y. kreiptis su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kadangi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki preliminariosios sutarties termino pabaigos buvo likę 14 dienų. Nutartį ieškovė gavo 2008-03-05, todėl dėl atsakovės veiksmų prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė patyrė nuostolių.
Teismo argumentai dėl preliminarios sutarties egzistavimo de facto ir ieškovės galimo siekimo praturtėti be pagrindo ir kad ieškovė reikšmingos fiziniam asmeniui 100 000 Lt pinigų sumos perdavimo R. D. faktą įrodinėjo 2008-06-03 ranka surašytu pinigų perdavimo raštu, kuris nelaikytinas pakankamu įrodymu ieškovės nurodytiems nuostoliams įrodyti, yra nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktų įrodymų.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat nesutinka su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodydama, kad 3 800 Lt atstovavimo išlaidos neatitinka Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, teismas, be to, neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, t.y. byla buvo nesudėtinga, nereikalaujanti ypatingų teisinių žinių, didelės apimties Aukščiausiojo teismo praktikos studijavimo ruošiant atsiliepimą ar kitą procesinį dokumentą. Teismas taikė maksimalius ir net didesnius rekomenduojamus dydžius.
Atsiliepimas
Atsakovė N. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išsamiai išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Nurodo, kad ieškovė, žinodama apie galimus nuostolius, nesiėmė protingam, atidžiam ir rūpestingam žmogui būdingų veiksmų nuostoliams išvengti. Atskirajame skunde, kuriuo skundė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, net neminėjo preliminarios žemės sklypo pardavimo sutarties sudarymo fakto, nesinaudojo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis prašyti apeliacinės instancijos teismą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę kita ar užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, o į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi daugiau nei po pusantrų metų, dėl ko kyla abejonė, ar ieškovės minima preliminari sutartis egzistavo de facto.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė pakankamu įrodymu ieškovės ranka surašyto su R. D. pinigų perdavimo rašto, o papildomų įrodymų 100 000 Lt sumos perdavimo R. D. faktui ir ieškovės galimybių turėti tokią sumą pagrįsti ieškovė nepateikė.
Atsakovė taip pat nesutinka su apeliantės argumentu dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo, nurodo, kad jos turėtos atstovavimo išlaidos priteistos vadovaujantis Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, neviršijant maksimalių dydžių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo.
CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o ir šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010). Taigi sprendžiant dėl civilinės atsakomybės dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi būti nustatytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Bylos medžiaga nustatyta, kad N. S. 2008-02-26 buvo pareiškusi ieškinį Kauno apygardos teismui dėl 244 260 Lt nuostolių priteisimo iš R. S. ir T. K.. Kauno apygardos teismas 2009-09-08 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš R. S. 8 000 Lt sumokėto avanso N. S.. Nagrinėjant bylą pagal N. S. prašymą Kauno apygardos teismas 2008-02-28 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo R. S. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o nesant pakankamai turto – areštavo jos pinigines lėšas bendrai 244 260 Lt sumai. Antstolio 2008-03-05 turto arešto aktu (b.l. 15-16) buvo areštuoti –R. S. 0,48 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 2600/19000 dalys 1,90 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 3400/7400 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Dėl teismo 2008-02-28 nutarties R. S. pateikė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Iš į bylą pateiktos Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-05 nutarties matyti, kad atskirasis skundas buvo grindžiamas tuo, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas suvaržė R. S. teises disponuoti turtu, sudaryti sandorius, o N. S. ieškinys yra nepagrįstas, nemotyvuotas, šia nutartimi atskirasis skundas buvo atmestas. Ieškovė savo reikalavimą priteisti 100 000 Lt nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje jai priklausančiam turtui grindžia į bylą pateikta 2007-12-15 ranka surašyta preliminariąja sutartimi, sudaryta tarp R. S. (pardavėjos) ir R. D. (pirkėjo), kuria ieškovė įsipareigojo parduoti nurodytam asmeniui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 500 000 Lt, o pardavėjui atsisakius parduoti aukščiau minėtą sklypą, numatė, kad pardavėjas grąžina pirkėjui įmokėtą 150 000 Lt avansinę įmoką ir sumoka 100 000 Lt baudą už sutarties nevykdymą (b.l. 18), taip pat 2008-06-03 raštu, kuriuo R. S. grąžino R. D. 150 000 Lt kaip užstatą paliktą pinigų sumą ir sumokėjo 100 000 Lt baudą, numatytą sutartyje, o R. D. gavo iš žemės sklypo pardavėjos R. S. 150 000 Lt pinigų sumą ir sumokėjo 100 000 Lt baudą, numatytą sutartyje, nurodydamas, kad pinigus gavo (b.l. 19). Nurodytą 100 000 Lt sumokėtą baudą ieškovė laiko jos patirtais nuostoliais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuos prašo priteisti iš atsakovės.
Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo išvadomis, kad jos į bylą pateikta 2007-12-15 preliminarioji sutartis sudaryta su R. D. bei 2008-06-03 pinigų perdavimo raštas nėra laikytini pakankamais įrodymais ieškovės nurodytiems nuostoliams įrodyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pažymėtina, jog vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, ir priešingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Tai paaiškintina tuo, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą tik tada, kai dėl to nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą ar nebuvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl šio fakto lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus arba, atitinkamai, jo nebuvus.
Šiuo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą, sprendžia, jog teismo padaryta išvada dėl ieškinio nepagrįstumo yra teisinga.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismui 2008-02-28 nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones R. S. turtui, taip pat ir žemės sklypui, dėl kurio pagal pateiktus į bylą įrodymus 2007-12-15 buvo sudaryta preliminari sutartis su būsimu pirkėju R. D., ieškovė R. S. pateikė atskirąjį skundą dėl nurodytos teismo nutarties, tačiau byloje nenustatyta, kad skųsdama nutartį ji būtų pateikusi teismui įrodymus apie prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminarią sutartį ir teisines pasekmes, galinčias kilti dėl pagrindinės sutarties nesudarymo iki 2008-03-14, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ji būtų kreipusis į teismą su prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita ar prašytų panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė, teigdama, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji nesudarė pagrindinės sutarties su R. D. ir dėl to turėjo sumokėti sutartyje numatyto dydžio – 100 000 Lt baudą, nepateikė jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo atliekami kokie nors aktyvūs veiksmai, reikalingi pagrindinei sutarčiai iki 2008-03-14 sudaryti (kreiptasi į notarą, derinamos pagrindinės sutarties sąlygos ir pan.), ji būtų kreipusis į R. D. ir derinusi pagrindinės sutarties sudarymo termino atidėjimo klausimą ir kad šis asmuo būtų nesutikęs to padaryti, į bylą taip pat nėra pateiktų jokių įrodymų, jog R. D. būtų tikrai įsigijęs preliminarioje sutartyje nurodytą turtą nustatytu terminu, duomenų, jog per laikotarpį nuo to momento, kai turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis (2008-03-14) iki 2008-06-03, kai ieškovė su R. D. sudarė rašytinį susitarimą dėl avansinių sumų grąžinimo ir baudos mokėjimo, ieškovė būtų ėmusis kokių nors procesinių veiksmų, kad išvengtų nuostolių pažeidus preliminarios sutarties sąlygas atsiradimo. Byloje nėra pateikta papildomų įrodymų, nors teismas siūlė tai padaryti, patvirtinančių 100 000 Lt baudos perdavimo R. D. faktą ir ieškovės turtinę padėtį bei galėjimą turėti nurodyto dydžio sumą. Dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad ieškovė dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepatyrė jos prašomų priteisti nuostolių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio.
Apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė pagrindinę sutartį galėjo sudaryti anksčiau preliminarioje sutartyje nustatyto termino, t.y. iki 2008-03-14, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones 2008-02-28 ir antstoliui areštavus turtą 2008-03-05 turto arešto aktu, vien dėl keliolikos dienų taikyto žemės sklypo arešto ieškovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimo pagal preliminarią sutartį ir dėl to patyrė nuostolių, nors sudaryti pagrindinei sutarčiai buvo keli mėnesiai. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka dėl aukščiau išdėstytų motyvų, nes pačios ieškovės veiksmai, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės atsakovei, kurios iniciatyva buvo areštuotas ieškovės turtas, taikymo turi svarbią reikšmę, nes nustačius, jog nukentėjęs asmuo nesiėmė reikiamų materialinių bei procesinių veiksmų, kad būtų išvengta nuostolių, atsakovui gali būti netaikom civilinė atsakomybė (CK 6.253 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo
Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė 3 800 Lt atstovavimo išlaidų iš ieškovės atsakovės naudai, nurodydama, jog tokio dydžio išlaidos neatitinka rekomendacijomis nustatytų maksimalių dydžių, be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, nereikalaujanti specialių teisinių žinių.
Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su šiais argumentais ir keisti skundžiamą teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei inicijavus civilinę bylą teisme, atsakovė rengė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, atstovavo atsakovę teisme. Pagal minėtas Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas rekomenduotini priteisti maksimalūs užmokesčio dydžiai yra tokie (atkreiptinas dėmesys, jog prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga, todėl ja yra vadovaujamasi skaičiuojant užmokestį): už atsiliepimą į ieškinį – 3MMA (2 400 Lt), už tripliką – 1,75 (1 400 Lt), už vieną atstovavimo teisme valandą – 0,15 (120 Lt). Atsižvelgiant į nurodytus rekomenduotinus maksimalius užmokesčio dydžius, į kriterijus, kuriais vadovaujantis turi būti priteisiamos atstovavimo išlaidos (CPK 98 str. 2 d.), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 3 800 Lt atstovavimo išlaidų, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų priteisimą, taip pat nepažeidė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl nėra pagrindo jo keisti šioje dalyje.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.