- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-155/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1200-258/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovui R. R., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Faulana“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB bankas SNORAS (toliau – Bankas) dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui R. R. ir trečiajam asmeniui UAB „Faulana“ dėl 2239081,48 Lt skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas, dokumentinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, preliminariu sprendimu Banko ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo Banko naudai 2239081,48 Lt skolą, 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 19905 Lt žyminio mokesčio. Atsakovas pateikė Vilniaus apygardos teismui prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo panaikinimo ir Banko ieškinio atmetimo, nurodydamas, kad ieškovas teisme reiškia ieškinį atsakovui, kuris neturi net jokios teorinės galimybės grąžinti ieškovui daugiau kaip 2 milijonų litų sumos už skolininką UAB „Faulana“. Atsakovas jokios paskolos negavo, jis pats nėra tiesiogiai susijęs su UAB „Faulana“ , nėra šios bendrovės darbuotojas ir niekaip nedalyvauja jos valdyme. Bendrovės direktoriumi buvo atsakovo sūnus. Mano, kad ieškovas nereikšdamas reikalavimo pagrindiniam skolininkui, o reikšdamas reikalavimą atsakovui kaip laiduotojui, manipuliuoja procesinėmis priemonėmis, veikia nesąžiningai ir atsakovo žiniomis siekia bet kokiais būdais užvaldyti kitą ieškovui dar neįkeistą turtą. Mano, kad ieškovas siekia UAB „Faulana“ sąskaita nesąžiningai pralobti. Atsakovas, pasirašydamas laidavimo sutartį suvokė, kad prievolė jam grąžinti paskolą už UAB „Faulana“ pagal laidavimo sutartį iškils tik vieninteliu atveju, jeigu pardavus ieškovo naudai paskolos užtikrinimui įkeistą turtą gautų pinigų neužteks grąžinti skolą ieškovui, o UAB „Faulana“ jokių piniginių lėšų ar turto daugiau neturės.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į prieštaravimus nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą trečiajam asmeniu UAB „Faulana“. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011) pasisakyta dėl laiduotojo prievolės, iškėlus pagrindiniam skolininkui (įmonei) bankroto bylą. Jeigu dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ ) įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje, atsižvelgiant į šalių sudarytoje laidavimo sutartyje apibrėžtos laiduotojo prievolės apimtį ir byloje nustatytas aplinkybes, ieškovas padarė išvadą, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukus netesybų ir palūkanų už visas BUAB „Faulana“ prievoles skaičiavimą, t. y. taip apribojus (sumažinus) šios įmonės, kaip skolininko pagal kredito sutartį, prievolės Bankui mastą, yra pagrindas atsakovo iš laidavimo sutarties kylančių prievolių mastą nustatyti tokį patį, kaip ir skolininko BUAB „Faulana“ prievolės. Kadangi laiduotojas (atsakovas), remdamas CK 6.82 straipsnio 2 dalimi, turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, tai nagrinėjamu atveju laiduotojas (atsakovas) turi teisę pareikšti Banko reikalavimams ir tuos atsikirtimus, kuriuos, remdamasis pirmiau nurodytu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, galėtų pareikšti skolininkas BUAB „Faulana“. Ieškovas, vadovaudamasis kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis bei atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2774/2011 nustatė, jog pagal 2005 m. birželio 27 d. kredito sutartį Nr. 031-02218 priskaičiuoti delspinigiai mažintini iki 76479,57 Lt, Bankas atitinkamai tikslina savo reikalavimą atsakovui, mažindamas priteistinų delspinigių sumą iki 76479,57 Lt. Tokiu būdu iš atsakovo galutiniu teismo sprendimu prašo priteisti 2000000 Lt negrąžinto kredito, 65490,85 Lt nesumokėtų palūkanų ir 76479,57 Lt nesumokėtų delspinigių. Iš viso 2141970,42 Lt.
Bankas taip pat sutiko su atsakovo pateiktais prieštaravimais dėl preliminariu teismo sprendimu priteisto žyminio mokesčio dydžio. Kadangi dėl perskaičiuotų delspinigių sumos, Banko reikalavimas sumažėja iki 2141970,42 (2000000+65 490,85+76 479,57), vadovaujantis CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 7 p. iš atsakovo R. R. priteistina 12709,85 Lt žyminio mokesčio banko naudai, o likusi permokėta 7195,15 Lt žyminio mokesčio suma grąžintina Bankui vadovaujantis CPK 87 str. 1 d. 1 p. nuostata. Tačiau, Banko manymu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuri, vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 8 p., yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, Banko 2010 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 00010445 ir 2010 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 00011330 sumokėtas 19905 Lt dydžio žyminis mokestis grąžintinas ieškovui, o iš atsakovo žyminis mokestis priteistinas valstybės naudai vadovaujantis CPK 96 str. 1 d. nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo preliminarų sprendimą pakeitė ir iš R. R. AB banko SNORAS naudai priteisė 2000000 Lt negrąžinto kredito, 65490,85 Lt nesumokėtų palūkanų ir 76479,57 Lt nesumokėtų delspinigių. Iš viso 2141970,42 Lt bei priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. spalio 10 d. civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; Teismas taip pat iš R. R. priteisė 12709,85 Lt žyminio mokesčio ir 25 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei ir grąžino AB bankas SNORAS sumokėtą 19905 Lt dydžio žyminį mokestį pavedant tai atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad byloje nustatyta, jog 2005 m. birželio 27 d. Bankas ir UAB ,,Skalmantas“ (toliau – Pradinė skolininkė), juridinio asmens kodas 121477283, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), sudarė kredito sutartį Nr. 031-02218 (toliau – Kredito sutartis). Pagal nurodytą Kredito sutartį Bankas suteikė Pradinei skolininkei Kredito sutarties 3.2. punkte numatytą 6000000 Lt kreditą. 2006 m. birželio 13 d. papildomu susitarimu Nr. 1 Bankas ir Pradinė skolininkė konstatavo, jog šio susitarimo dieną kredito suma yra 2000000 Lt ir susitarė pakeisti Kredito sutarties 3.3 punkte nustatytą metinę palūkanų normą. 2006 m. lapkričio 20 d. Bankas, Pradinė skolininkė ir UAB ,,Faulana“ (toliau – Naujoji skolininkė) sudarė Skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią Pradinė skolininkė perkėlė savo skolą, kylančią iš Kredito sutarties Naujajai skolininkei, o pastaroji prisiėmė visus Pradinės skolininkės įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Skolos perkėlimo sutarties sudarymo dieną bendra neįvykdymo skolinio įsipareigojimo suma buvo 2014851,48 Lt. Kredito – 2008268,38 Lt – suteikimą Naujajai skolininkei patvirtina 2006 m. lapkričio 20 d. memorialinis orderis Nr. 2880821. 2007 m. birželio 28d. Papildomu susitarimu Nr. 2 Bankas ir Naujoji skolininkė susitarė pakeisti Kredito sutarties 3.6 punkte nustatytą kredito grąžinimo tvarką ir galutinio atsiskaitymo dieną. Tinkamą Pradinės/Naujosios skolininkės prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą užtikrino Laiduotojas 2005 m. birželio 27 d. laidavimo sutartimi Nr. L2-031-02218, įsipareigojęs atsakyti už Pradinę/Naują skolininkę, jeigu ji neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. 2006 m. lapkričio 20 d. Bankas ir Laiduotojas sudarė susitarimą, kuriame Laiduotojas pareiškė susipažinęs su 2006 m. lapkričio 20d. skolos perkėlimo sutartimi bei sutiko laiduoti tokiomis pačiomis Laidavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis. 2007 m. birželio 20 d. Bankas ir Laiduotojas sudarė papildomą susitarimą prie Laidavimo sutarties, kuriame Laiduotojas patvirtino susipažinęs su 2007 m. birželio 28 d. papildomu susitarimu Nr.2 prie Kredito sutarties ir sutiko laiduoti pasikeitus Kredito sutarties sąlygoms. Be to, Pradinės/Naujosios skolininkės prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini) įkeitimu, 1,4797 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisės įkeitimu bei piniginių lėšų, esančių banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitimu.
Teismas nurodė, kad Kredito sutarties 3.6 punkte Bankas ir Naujoji skolininkė nustatė, jog pradedant nuo 2010 m. sausio 27 d. kreditas grąžinamas kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis, o likusi 350000 Lt suma grąžinama 2010 m. birželio 26 d. Naujoji skolininkė neįvykdė savo prievolės grąžinti gautą kreditą Ieškovui Kredito sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, taip pat nesumokėjo sulygtų palūkanų bei apskaičiuotų delspinigių.
Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas yra civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo reikalavimą pripažinti pagrįstu, tenkintinu.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškelta bankroto byla.
Teismas nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2012 m. gruodžio 5 d. teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui; arba panaikinti 2012 m. gruodžio 5 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti pilnai ieškovo ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantui negavus nutarties, kuria būtų išspręstas jo 2012 m. gruodžio 3 d. prašymas dėl bylos atidėjimo, pirmosios instancijos teismas užkirto apeliantui kelią efektyviai ginti savo teises teisme.
2. Bankas piktnaudžiauja savo teisėmis, t.y. žinodamas, jog laiduotojas neturi nei piniginių lėšų nei jokio kito turto neketina ginti savo teisių į realų skolos grąžinimą, o siekia visai kitų tikslų, bet ne skolos grąžinimo.
3. Vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostata, apeliantas pasirašydamas laidavimo sutartį vienareikšmiškai suvokė, kad prievolė jam grąžinti UAB „Faulana“ gautą paskolą iškils tik tuo atveju, jeigu pardavus Bankui įkeistą turtą, gautų pinigų neužteks skolai grąžinti, o UAB „Faulana“ jokių piniginių lėšų ar turto daugiau neturės.
4. Ieškovas teismo prašo priteisti iš atsakovo ne tik pačią skolą ir palūkanas už ją, bet ir papildomai delspinigius, kuriuos jis skaičiuoja net ir nuo negrąžintų palūkanų, tuo pačiu dvigubai apskaitydamas tą pačią pinigų sumą, kas nėra teisinga.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 6 procentų palūkanų priteisimo turi būti panaikintas dėl to, kad apeliantas nėra praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę arba, priteistos palūkanos turi būti sumažintos iki 5 procentų dydžio, nes jis yra fizinis asmuo ir jam taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BAB SNORAS, prašo teismo netenkinti apeliacinio skundo, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apygardos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovo R. R. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Nagrinėjamos bylos atveju yra kilęs ginčas dėl laiduotojo atsakomybės pagal laidavimo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas tenkino banko ieškinį ir iš laiduotojo kaip solidaraus atsakovo priteisė negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių sumas.
Atsakovas nesutikdamas su teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė nesutikimo argumentus. Teisėjų kolegija nesutikdama su apelianto argumentais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja bei pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis negavo nutarties, kuria būtų išspręstas jo 2012 m. gruodžio 3 d. prašymas dėl bylos atidėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas užkirto apeliantui kelią efektyviai ginti savo teises teisme.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pirmosios instancijos teismui 2012 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą 3 mėnesiams, nes sunkiai serga. Kartu su prašymu pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame patvirtinta, kad atsakovas 2012 m. spalio 1 d. buvo operuotas, jo sveikatos būklė yra sunki ir jis apie 3 mėnesius lankytis teisme negalės.
CPK 246 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Pažymėtina, kad visais atvejais asmuo, norintis atidėti bylos nagrinėjimą, privalo ne vien nurodyti neatvykimo priežastį, bet ir įrodyti, kad neatvykimo priežastis yra svarbi, t. y. kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus bylininkas, neatvykimo į posėdį priežasties nepavyktų pašalinti. Teismas nutardamas bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant atsižvelgė, kad nuo medicininėje pažymoje nurodytos 2012 m. spalio 1 d. yra praėję 2 mėnesiai, be to atsakovas savo poziciją dėl ginčo esmės teismui yra išdėstęs, todėl netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu pats atsakovas galėjo būti aktyvesnis ir imtis priemonių susirasti asmenį, galintį jam atstovauti teisme ir apginti jo teises bei teisėtus interesus. Nors apeliantas prašyme nurodo, kad dėl lėšų trūkumo negali pasamdyti advokato, tačiau atsakovas galėjo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos. Todėl nenustačius procesinės teisės normų, reglamentuojančių atsakovo neatvykimo į teismo posėdį pasekmes (CPK 246 str. 2 d.) pažeidimo, pripažintina, kad bylos išnagrinėjimas nedalyvaujant atsakovui nepažeidė jos procesinių teisių, t. y. teisės būti išklausytam, dalyvauti tiriant įrodymus, teikiant prašymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolių teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Šiuo atveju šalių sudaryta laidavimo sutartis nebuvo nuginčyta ir yra galiojanti.
Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Priešingai, tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).
Laiduotojo atsakomybės ribos yra apibrėžtos laidavimo sutartyje. Šalių pasirašytos laidavimo sutarties 1 punkte numatyta, kad skolininkas įsipareigoja grąžinti kreditą ir mokėti bankui nustatytas metines palūkanas už gautą kreditą, padidintas palūkanas, kredito sutartyje numatytais atvejais, metinių delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ar jo dalį bei laiku nesumokėtas palūkanas (ar jų dalį), baudas ir vykdyti kitus mokėjimus pagal kredito sutartį. Laidavimo sutartyje šalys susitarė, kad laiduotojas solidariai su skolininku atsako už skolininko įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir jos prieduose nurodytų įsipareigojimų neįvykdymą, suteikto kredito negrąžinimą, priskaičiuotų palūkanų, delspinigių, baudų, nuostolių taikomų banko sankcijų skolininkui ir visų kitų privalomų mokėti pagal Kredito sutarties sąlygas sumų, įmokų nesumokėjimą savo lėšomis, esančiomis sąskaitose banke ir visose kredito įstaigose, bei visu kitu laiduotojui priklausančiu turtu, turimu sutarties pasirašymo dieną ar įsigyjamu ateityje, bet ne daugiau nei pagal Kredito sutartį skolininko prisiimti ir neįvykdyti piniginiai įsipareigojimai (laidavimo sutarties 2 punktas).
Išdėstytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad apeliantas be pagrindo teigia, jog ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo ne tik pačią skolą ir palūkanas už ją, bet ir delspinigius, kuriuos jis skaičiuoja nuo negrąžintų palūkanų. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis, nes atsakovas sudarydamas laidavimo sutartį ir pasirašydamas kitus susitarimus suprato savo atsakomybės ribas pagal laidavimo sutartį ir galimas pasekmes.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė 6 proc. dydžio procesines palūkanas.
Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 aiškindama procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumą iš laiduotojo nurodė, kad jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį tai savo prievolės nevykdąs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo.
Kaip jau buvo minėta, laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, šiam neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartines prievoles pagal kredito sutartį, taip pat įvykdyti už jį jo prievoles bankui. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškindamas tiek kredito, tiek ir laidavimo sutarties sąlygas, pagrįstai priteisė iš atsakovo kredito sutartimi sulygto dydžio palūkanas (kredito sutarties 13.15 punktas).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d.sprendimą palikti nepakeistą.