Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-640-135/2013

Teisėjas R. R. Teisėjas Saulius Remeika Teisminio proceso Nr. 1-62-2-00009-2010-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.7.

2013 m. liepos 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausme.

G. D. paskirtas įpareigojimas per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į bausmės laiką įskaitytas G. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-05-03 iki 2010-05-05.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. D. priteista 2540,01 Lt (du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt litų 01 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo G. D. priteista 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo. Dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistojo nukentėjusiajam palikta teisė kreiptis į teismą su ieškiniu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu ir dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistojo palikta teisė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui kreiptis į teismą su ieškiniu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Iš G. D. priteista E. K. 3484,80 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai) bylos procese turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 21 d., apie 21 val., Stefanijai Kaminskienei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, tyčia, iš asmeninių paskatų, E. K. kumščiu vieną kartą smogė į veido sritį, o pastarajam nuo suduoto smūgio pargriuvus ant grindų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip penkis kartus, kojomis spyrė į galvos sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam E. K. galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, muštines žaizdas ir pogleivines kraujosruvas viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešinės speninės ataugos srityje, abiejuose smilkiniuose ir pakaušyje, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiojo atstovė advokatė J. Grigaliūnienė nurodo, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas ir turi būti atmestas, kadangi Joniškio rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad apeliantas, teikdamas skundą, turėjo bent minimaliai atsižvelgti į LR BK 313 str. 1 d. reikalavimus, keliamus apeliaciniam skundui, o šiuo atveju skundas šių reikalavimų neatitinka. Nurodo, kad iš apeliacinio skundo neįmanoma suprasti, kuri nuosprendžio dalis skundžiama, nenurodyta jos esmė, nenurodyti nei nuosprendžio apskundimo pagrinda, nei motyvai. Advokatė teigia, kad dėl šių priežasčių neįmanoma pateikti argumentuotus atsikirtimus į apeliacinį skundą, nes skundu teismas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, byloje procesinius sprendimus priėmę ar kitaip dalyvavę prokurorai, nukentėjusysis, jo atstovė yra kaltinami susidorojimu su apeliantu, „grupuotės subūrimu", dalyvavimu „grupuotės" veikloje, grupuotės nusikalstamos veikos nuslėpimu, dokumentų klastojimu, nusikalstamų veikų slėpimu. Advokatės teigimu, apeliacinis skundas iš dalies panašus į pranešimą apie galimai įvykdytas ar vykdomas nusikalstamas veikas, o apeliacinis teismas neturi teisėto pagrindo tokį pranešimą nagrinėti, nes jis turi būti skirtas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nurodo, kad dalis apeliacinio skundo argumentų yra apie galimai neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, o apeliaciniame skunde kelti tokių reikalavimų negalima, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai skundžiami ikiteisminio tyrumo metu LR BPK 62 str. 65 str. nustatyta tvarka ir terminais, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, o šioje byloje ikiteisminis tyrimas yra baigtas, todėl apelianto argumentai, susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumu, nenagrinėtini. Nurodo, kad iš skundo turinio nėra aišku, ar apeliantas skundžia nuosprendį dėl pernelyg griežtos bausmės, ar dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, ar dėl nepagrįsto nuteisimo, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, netinkamo civilinio ieškinio arba proceso išlaidų priteisimo. Mano, kad apelianto pateiktas skundas yra tik jo subjektyvus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje komentaras, akcentuojant atskirus proceso dalyvių veiksmus ir nepateikiant jų teisinio įvertinimo. Taip pat nurodo, kad apeliantas nenurodė, kokį sprendimą, numatytą BPK 326 str., jis prašo priimti apeliacinio teismo. Pažymi, kad savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas turi teisę pakeisti ar panaikinti nuosprendį tik tuo atveju, jeigu nustato esminius LR BPK pažeidimus.

Dėl apelianto teiginio, jog teismas slepia specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), advokatė nurodo, kad G. D. minima specialisto išvada baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-645/2013 yra pateikta ir nėra slepiama. Ir nors teismas, priimdamas nuosprendį, nuosprendyje ja nesivadovavo, kadangi tarp šios išvados ir A. G. teismo medicininių tyrimų biuro išvados buvo prieštaravimų, tai nereiškia, kad teisėjas išvadą slepia, juolab, kad ši išvada yra baudžiamosios bylos medžiagoje. Nukentėjusiojo advokatės teigimu, teisėjas byloje įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog G. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nors apeliantas skunde neigia sužalojęs nukentėjusįjį E. K., padarydamas jam poodinės kraujosruvas abiejų akių vokuose, abiejų smilkinių srityse, dešinės speninės ataugos srityje, pakaušio kairėje pusėje, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, muštinę žaizdą su aplinkinėmis kraujosruvomis viršutinės lūpos gleivinėje, ir teigia, jog E. K. tik supurtęs už švarko atlapų kai pastarasis pradėjo mojuotis rankomis, tačiau tokie nuteistojo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo E. K. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriame jis patvirtino 2010-01-21 prašyme Joniškio rajono PK nurodytas aplinkybes, t.y. jog 2010-01-21 apie 21.30 val. pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini)., atvyko sugyventinės tėvas G. D., kuris jį sumušė dėl to, kad jis (nukentėjusysis) pykosi su sugyventinę O. G. (1 t., 16 b. l.). Nukentėjusysis tiek 2010-01-21 prašyme, tiek 2010-01-26 paaiškinime, tiek duodamas parodymus ir akistatose ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, taip pat atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes – dėl ko įvyko konfliktas, kurioje buto vietoje, kiek, kuo ir į kurias jo kūno vietas G. D. sudavė smūgius, kaip nukentėjusysis elgėsi po sumušimo (1 t. 17, 90-91, 93-95, 96-98, 99-101 b. l., 2 t. 109-112 b. l.).

Kolegija, vertindama nukentėjusiojo E. K. parodymus, kaip pagrįstą įrodymų šaltinį, atsižvelgia ir į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010-12-14 ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini)12(01), kuriame nurodyta, jog E. K. po 2010-01-21 įvykio nustatyti šie kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, abiejų smilkinių srityse, dešinės speninės ataugos srityje, pakaušio kairėje pusėje, muštinė žaizda nosies nugarėlėje, muštinės žaizdos su aplinkinėmis kraujosruvomis viršutinės lūpos gleivinėje. Sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Kraujosruva pakaušio kairėje pusėje galėjo atsirasti griuvimo ar atsitrenkimo metu; kiti sužalojimai būdingi smūgių sudavimui. Sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais (3 t., 71-81 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti asmenys – O. R., A. R., S. Z. taip pat patvirtino G. D. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Apklausti teisiamajame posėdyje jie parodė, jog E. K. 2010-01-21 po įvykio vakare atėjo pas juos sumuštu veidu, kruvinas, sumušta akimi ir pasakė, kad jį sumušė sugyventinės O. tėvas (2 t., 112-113, 114-115, 117-118 b. l.). Iš byloje esančio 2010-05-18 ir 2010-07-28 tarnybiniais pranešimais iššifruoto 2010-01-21 21.14 val. gauto nukentėjusiojo E. K. pranešimo policijai dėl jam padaryto kūno sužalojimo garso įrašo teksto matyti, jog E. K. nurodė, kad jį sumušė sugyventinės tėvas (1 t., 86–87, 88–89 b. l.).

Abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų O. R., A. R., St. Z. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, rašytiniais įrodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo, juolab, kad tai, jog 2010-01-21 vakare G. D. buvo atvykęs į E. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir su E. K. konfliktavo, teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats nuteistasis. Nors apeliantas neigia vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir teigia E. K. tik supurtęs už švarko atlapų, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai E. K. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, aiškiai ir teisingai pagrindė jo veikos teisinį įvertinimą. Nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose kai kurie neatitikimai dėl tikslaus E. K. sumušimo laiko, t.y. ar tai buvo padaryta 21.00 val., ar 21.14 val., ar 21.30 val., esminės reikšmės įrodant G. D. kaltę neturi, kadangi tyrimo metu neginčijamai nustatyta, kad tuo metu G. D. buvo nukentėjusiojo bute, o į butą E. K. taip pat buvo parėjęs ir tarp jų tuo metu įvyko konfliktas. Tai, kad nukentėjusysis, rašydamas pareiškimą PK apie jo sumušimą ir vėliau duodamas parodymus, galėjo klysti nurodydamas tikslų nusikalstamos veikos padarymo laiką apeliacinės instancijos teismas laiko logišku elgesiu, nes laiko paklaida sudaro tik keletą minučių ir suprantama, kad smurtą patiriantis asmuo tuo metu tiksliai fiksuoti laiko neturi galimybės. Šiuo atveju pranešimo apie nusikalstamą veiką policijai užfiksuotas laikas leidžia pagrįstai manyti, kad E. K. buvo sumuštas 2010-01-21 apie 21.00 val.

Dėl nuteistojo skundo teiginio, jog 2010-01-28 ikiteisminis tyrimas tyrėjo V. V. nutarimu buvo nutrauktas dėl akivaizdžiai neteisingų įvykio aplinkybių, kolegija pažymi, kad minėtu Šiaulių apskrities VPK Joniškio r. PK VTS PP tyrėjo V. V. nutarimu tyrimas nebuvo nutrauktas, o buvo atsisakytas jį pradėti konstatavus, kad G. D. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. požymių, ir pasiūlyta E. K. kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (1 t., 1 b. l.).

Dėl nuteistojo skundo argumentų, jog tyrimo metu buvo suklastota 2010-10-25 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apie E. K. padarytus sužalojimas ir ji slepiama, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu skirdamas papildomą ekspertizę ir pavesdamas atsakyti į kaltinamojo gynėjo ir nukentėjusiojo atstovės klausimus dėl įvykio metu E. K. padarytų sužalojimų ir jų masto, ėmėsi visų procesinių priemonių pašalinti abejones dėl E. K. padaryto sužalojimo masto nustatymo ankstesnėje ir konsultacinėje specialistų išvadose ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi 2010-12-14 išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri abejonių nebekėlė. Būtent šios išvados pagrindu nuteistojo veiksmai iš pradinio kaltinimo pagal BK 138 str. buvo perkvalifikuoti į lengvesnį nusikaltimą. Nuteistojo skundo motyvas, jog perkvalifikuojant jo veiksmus į lengvesnį nusikaltimą buvo pažeistos jo teisės, nes prieš tai jis nebuvo raštu informuotas, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi BPK 256 str. 4 d. numatyta, kad rašytinis pranešimas kaltinamajam dėl veikos perkvalifikavimo į lengvesnę nusikalstamą veiką kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybes nėra būtinas. Šiuo atveju G. D. veiksmai teisminio tyrimo metu buvo perkvalifikuoti iš BK 138 str. 1 d., kuris numato griežčiausią bausmę laivės atėmimą iki trejų metų, į BK 140 str., kurio griežčiausia sankcija yra laivės atėmimas iki vienerių metų, todėl šiuo atveju pagrįstai nebuvo taikomos BPK 256 str. 1, 2, 3 dalių nuostatos.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nėra pagrindo tenkinti G. D. apeliacinio skundo prašymo panaikinti civilinių ieškinių priteisimą. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis E. K. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes jis dėl nuteistojo veiksmais padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas E. K. patirtos neturtinės žalos dydį, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. ir įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes - G. D. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir nukentėjusiojo prašomą neturtinės žalos dydį sumažino nuo 20 000 Lt iki 2000 Lt. Teismo nustatyta atlygintina neturtinės žalos suma – 2000 Lt nagrinėjamu atveju nėra per didelė, savo dydžiu ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. Iš bylos duomenų matyti, kad po sumušimo E. K. 2010-01-22 kreipėsi VšĮ Joniškio ligoninę dėl negalavimų po sumušimo, jį konsultavo šios įstaigos specialistai, buvo atliekami medicininiai tyrimai siekiant nustatyti diagnozę, paskirti gydymą, jis buvo gydomas VšĮ Šiaulių ligoninėje. Už E. K. suteiktas paslaugas buvo sumokėta 2540,01 Lt iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, teismui pateikti tai patvirtinantys įrodymai (1 t., 74-76, 81 b. l.), o atsižvelgiant į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis), Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys dėl turtinės žalos, padarytos kaltais G. D. veiksmais, priteistas pagrįstai ir teisėtai.

Lietuvos Respublikos BPK 332 str. 3 ir 5 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apygardos teismas dėl visų G. D. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus, kurie liečia priimto nuosprendžio teisėtumą, o apelianto išsakytus skundus dėl ikiteisminio tyrimo metu galimai padarytų pažeidimų palieka nenagrinėtus, kadangi tai yra klausimai, nepriskiriami apeliacinio proceso stadijai.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo E. K. atstovė advokatė J. Grigaliūnienė prašė iš nuteistojo G. D. nukentėjusiajam priteisti proceso išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2013 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 715619) 1815,00 Lt sumai. Atsižvelgdama į tai, kad J. Grigaliūnienė atstovavo nukentėjusįjį viso proceso metu, kas leidžia daryti išvadą, jog ji yra gerai susipažinusi su visa bylos medžiaga, o apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas papildomas įrodymų tyrimas ir skundas išnagrinėtas per vieną teismo posėdį, be to, kaip nurodo ir pati advokatė atsikirtime į apeliacinį skundą, pateiktas nuteistojo apeliacinis skundas yra be konkrečių nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų, kolegija sprendžia, kad prašoma priteisti suma nukentėjusiajam už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra per didelė ir neatitinka protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad G. D. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas E. K. turėtas išlaidas dėl atstovo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje pripažinti proceso išlaidomis, tačiau jos mažintinos iki 300 Lt ir išieškomos iš nuteistojo G. D. (Lietuvos Respublikos BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Gintauto D. E. K. naudai 300 (tris šimtus) Lt advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.