Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vyto Miliaus,

nukentėjusiosios atstovams pagal įstatymą S. P. , A. R. ir atstovui adv. Broniui Varsackui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiosios prokurorės, nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą A. R. ir nuteistojo R. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 153 straipsnyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams uždraudžiant per bausmės laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja R. R. ir be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Iš R. P. priteista nukentėjusiajai R. R. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis laikotarpyje nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2003 m. pavasario (duomenys apie tikslią vietą – neskelbtini), ir nuo 2003 m. pavasario iki 2005 m. balandžio mėnesio (duomenys apie tikslią vietą – neskelbtini), bei nuo 2005 m. balandžio mėnesio iki 2006 metų rugsėjo mėnesio (duomenys apie tikslią vietą – neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, vieną arba keletą kartų per mėnesį - tiksliai nenustatytą kiekį kartų, mažiausiai 30 kartų, savo gyvenamuosiuose namuose, kuriuose minėtais laikotarpiais gyveno, kišdamas savo ranką nukentėjusiajai R. R. už kelnaičių, savo ranka liesdavo nukentėjusiosios lytinius organus, bei juos dirgindavo pirštais.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausioji prokurorė prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: nuteistojo R. P. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 153 straipsnio į BK 150 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tačiau, įvertindamas įrodymus, padarė neteisingas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam buvo inkriminuojama nusikalstama veika numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tačiau teismas nepagrįstai perkvalifikavo R. P. veiksmus pagal BK 153 straipsnį. Teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, kad nuteistojo veiksmai neatitinka seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties objektyvios pusės požymių yra neteisingos.

Visų pirma BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis reikalauja, kad būtų ne lytinis, o kitoks fizinis sąlytis su mažamečiu asmeniu. Tokio sąlyčio kriterijai yra nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose” 3 punkte. Jame nurodyta, kad lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmens arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Kitoks fizinis sąlytis su mažamečiu asmeniu nereikalauja, kad būtinai turėtų būti pažeista mergystės plėvė, ar mažametės kūnas liečiamas tik kaltinamojo lytiniais organais arba, kad kaltinamasis turi būti apsinuoginęs. Nuteistasis R. P. ne glostė mažametės lytinius organus, bet juo dirgino, kišdamas į juos paseilėtus pirštus. Tai objektyviai patvirtinta ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje (t.l, b.l. 15) kurioje nurodyta, kad nustatytas nukentėjusiosios makšties prieangio gleivinės sudirginimas, jeigu padarytas kietu buku daiktu, tai turėjo kontaktuoti su gleivine tiesiogiai, t.y. turėjo būti įvesta pro lytinių lūpų plyšį. Be to, nukentėjusioji apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad patėvis kišo pirštus jai tarp kojų ir jai skaudėjo, dėl to ji verkė. Kišdamas pirštus tarp kojyčių, patėvis juo paseilėdavo (t.1 b.l. 57; 2t. b.l. 22-23). Nukentėjusiosios motina S. P. parodė, kad 2006 metų pavasarį per langą matė, kaip šalia R. gulėjęs R. P. ranką buvo įkišęs nukentėjusiajai į kelnaites, judino. Be to, ji kelis kartus matė, kad dukros kelnaitės buvo suteptos krauju, dėl to ją buvo nuvežusi pas gydytoją, kuri pasakė, kad taip galėjo atsitikti nuo lytinių organų dirginimo (t.1 b.l. 71-72; t.1 b.l. 24). Liudytoja ginekologė M. B. patvirtino, kad 2003 m. sausio mėnesį S. P. buvo pas ją atvedusi savo dukrą ir ji nustatė mergaitės lytiniuose organuose paraudimus (t.1 b.l. 91-92; t.2 b.l. 25-26). Visa tai liudija apie tai, kad R. P. ne glostė mažametės lytinius organus, bet juos dirgino, kišdamas pirštus, t. y. įvesdamas juos į lytinius organus. Šie jo veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį - kitokį fizinį sąlytį mažamečio asmens atžvilgiu.

Be to, teismas perkvalifikuodamas kaltininko veiksmus, nepagrįstai rėmėsi aukščiau minėto Senato nutarimo 20 punktu dėl lytinės aistros su mažamečiu tenkinimo atribojimo nuo mažamečio tvirkinimo. Nuteistasis R. P. neatliko BK 153 straipsnyje numatytų veiksmų, kurie paminėti Senato nutarimo 20 punkte mažamečio asmens tvirkinimo atvejais. Jis mažametės lytinių organų neglostė, bet juos dirgino, t. y. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nuteistojo R. P. veiksmai - paseilėtų pirštų kišimas į mažametės lytinius organus ir jų dirginimas buvo intervencija į mažametės kūną. Nuteistasis minėtus veiksmus atliko daug kartų (nuo 2003 metų iki 2006 metų rugsėjo) ir jais tenkino lytinę aistrą. Nukentėjusioji R. R. apklausta 2006-09-05 ikiteisminio tyrimo metu parodė: “Tėtis įkišęs ten ranką šią lėtai judina, ištraukia, apseilina ir vėl kiša. Tuo metu tėtis nieko nešneka. Tėtis stipriai dūsauja, nes jis pavargsta tai daryti, bet vis tiek daro. Pavargdavo jis visas, ne tik ranka”. Šie parodymai patvirtina, kad kaltininkas tenkino lytinę aistrą, o ne gašlavo, tyčiojosi ar panašiai.

Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismas neteisingai paskyrė bausmę. R. P. padarė labai sunkų nusikaltimą mažamečio asmens atžvilgiu. Dėl to jam negalima taikyti BK 55 straipsnyje numatytų nuostatų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jis vienas prižiūri tris dukras. Iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos (duomenys – neskelbtini) pažymos matyti, kad dukros su R. P. gyvena tik nuo 2007 m. kovo 3 d., t.y. nuo tada, kai jo baudžiamoji byla jau buvo perduota teismui (t.2 b.l. 33). Be to, dukras prižiūri jo motina M. P. .

Teismas nepagrįstai nurodė, kad nusikalstama veika nebuvo padarytos sunkios pasekmės. Apklausti nukentėjusiosios atstovai S. P. ir A. R. parodė, kad R. pradėjo mikčioti prieš 3 metus (t.2 b.l. 39), šlapintis į lovą, palaipsniui darėsi uždaresnė, nei iš šio, nei iš to atsirasdavo pykčio priepuoliai (t. 1 b.l. 71-72). Tai patvirtinama ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje (t. 1 b.l. 38-39). Iš viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, kad po patirtos ilgalaikės traumuojančios situacijos ir po to sekusių sudėtingų pasikeitimų jos gyvenime (pasikeitė gyvenamoji vieta, mokykla, pavardė) jai teikiama psichologinė pagalba (t. 2 b.l. 12). Be to, R. P. , net ir žinodamas, kad jį S. P. įtaria seksualiniu mažametės dukros prievartavimu (kai 2003 m. sausio mėnesį pasakė, kad vežė dukrą pas ginekologą ir 2006 m. kovo mėnesį kuomet matė per langą) nusikalstamų veiksmų nenutraukė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą A. R. prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti: nuteistąjį R. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, ir nubausti jį realia laisvės atėmimo bausme. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstai švelnus, todėl turėtų būti sugriežtintas. Apygardos teismas nusprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnai buvo atriboti išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir mažamečio asmens tvirkinimo nusikaltimo sudėčių požymiai, todėl buvo padaryta klaida kvalifikuojant R. P. nusikalstamą veiką.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 - ojo punkto pirmąja pastraipa, tačiau BK 153 straipsnyje nenumatyta nei fizinio smurto, nei grasinimų, nei kitokios prievartos panaudojimo prieš mažametį. Būtent dėl šios priežasties nuteistojo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 153 straipsnį, nes byloje nukentėjusioji ne kartą minėjo, kad R. P. naudojo prievartą (t. 1 b.l 57, t. 2 b.l. 22).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 5 - ojo punkto 1 - ojoje pastraipoje nurodyta, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ir 150 straipsnius tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. To paties nutarimo 9 - ajame punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusiojo asmens valia priešintis ir pažeidžiama jo seksualinė laisvė, dėl to lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Nutarimo 10 - ajame punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Atsižvelgiant į tokius išaiškinimus, R. P. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, todėl ir privalo būti baudžiamas už šį nusikaltimą.

Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą nesutinka ir su teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kad R. P. skirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės, t.y. skiriant švelnesnę bausmę - laisvės apribojimą. Nuteistasis nusikaltimą vykdė sistemingai, ne vieną kartą, todėl visiškai nesuprantamas sprendimas skirti laisvės apribojimą. Perkvalifikavus R. P. veiksmus privalu skirti realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgiant į jokias nuosprendyje nurodytas kitas aplinkybes. Be to, apelianto manymu, byloje neteisingai išspręstas ir neturtinės žalos klausimas (jis net nebuvo informuotas apie teisę pareikšti ieškinį).

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo apkaltinamąjį teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta, teismo nuosprendis nepagrįstas, o įrodymai, kuriais jis grįstas yra neišsamūs. Byloje esantys nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) atliktame psichologiniame tyrime nustatyta, kad mergaitės parodymai apie galimą patėvio tvirkinimą yra pakankamai detalūs ir teismas jais rėmėsi, tačiau visiškai neaišku, kodėl netikėta parodymais, kad ją išžagino kažkoks vaikinas. Jeigu paaiškinimai apie išžaginimą laikyti fantazijomis, tai lygiai taip pat galėjo būti vertinami ir parodymai apie nuteistojo veikas. Teismo nuosprendis buvo grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, kad jis ateidavo pas ją į lovą du tris kartus per savaitę ir ją tvirkindavo, nors šios aplinkybės neatitinka tikrovės. Teismas nurodė, kad nuteistojo parodymus vertina kaip gynybos poziciją siekiant išvengti atsakomybės, tačiau vadovavosi tik nukentėjusiosios ir jos mamos parodymais. Teismas nustatė, kad apeliantas ateidavo į nukentėjusiosios lovą jos kambaryje, nors tame pačiame kambaryje tik kitoje lovoje miegodavo dar ir kitos dvi dukros. Apeliantas tvirtina, kad su nukentėjusiąja vienoje lovoje miegodavo jos dėdė G. P. , todėl liko neišaiškinta, kur šis būdavo tuomet, kai apeliantas rytais ir vakarais, tariamai ateidavo į nukentėjusiosios lovą, taip pat neaišku kur tuo metu būdavo ir kitos dvi dukros. Šios aplinkybės nebuvo išaiškintos bet yra labai svarbios. Be to, nukentėjusiosios motina teigė, kad matė tvirkinamuosius veiksmus per langą, tačiau taip negalėjo atsitikti nes nukentėjusiosios lova, kurioje ji miegodavo su savo dėde, yra ne prie lango. Šios aplinkybės prieštarauja S. P. parodymams duotiems teisme, o nukentėjusioji iš viso to negali paaiškinti. Be to, S. P. nesikeldavo anksčiau už nukentėjusiąją, o gyvulius eidavo šerti vėliau, kai ji jau būdavo atsikėlusi.

Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą A. R. atsikirtime į apeliacinius skundus nurodė, kad su nuteistojo R. P. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o su Kauno apygardos prokuratūros apeliaciniu skundu sutinka iš dalies ir prašo jį tenkinti iš dalies. Atsikirtime teigiama, kad vertinant nuteistojo parodymus ir tiriant nusikaltimo aplinkybes reikia atkreipti dėmesį į tai, kokiomis aplinkybėmis jis buvo užtiktas atlikdamas nusikalstamus veiksmus. S. P. parodymais tuo metu visi buvo lauke ir tik viena nukentėjusioji buvo kambaryje. G. P. tuo metu buvo sode, o likusios mergaitės bėgiojo kieme. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, negalima visų įvykių modeliuoti vienu principu, kad kasdien tuo pačiu laiku visi žmonės turi būti tam tikrose ir visada tose pačiose vietose. Momentų bei galimybių pasinaudoti bejėge mergaite buvo daugiau nei pakankamai.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji buvo seksualiai išnaudojama nuo šešerių metukų, todėl tokio amžiaus mergaitė tikrai negalėjusi suprasti nusikalstamų veiksmų. R. P. sugebėjo palaužti mergaitės pasipriešinimą. Grasinimais, įkalbinėjimais, pažadais nėra sunku manipuliuoti nesubrendusią asmenybe. Be to, mušdamas mamą vaikų akivaizdoje, jis tik stiprino nenugalimojo įspūdį ir aiškiausiai dėl to nukentėjusioji bijojo patėvio. Dažnai žadėdamas nupirkti brangių daiktų, jis sugebėjo sudaryti ir teigiamą įspūdį.

Nukentėjusiosios įstatyminis atstovas teigia, jog nereikėtų vertinti nuteistojo skundo argumentų dėl nukentėjusiosios parodymų apie išžaginimą ir nežinomą vaikiną, nes šioje byloje sprendžiama dėl nuteistojo, o ne kito žmogaus veiksmų. Specialistai nenustatė nukentėjusiosios polinkio fantazuoti, ir tokį jos teiginį galėjo tiesiog padiktuoti pats R. P. , tikslingai nukreipdamas dėmesį nuo savęs.

Sunkūs vaiko išgyvenimai dėl patirtos prievartos ir po to sekusių įvykių t.y. pasikeitusi gyvenamoji vieta, atsiskyrimas nuo mamos ir mylimų sesučių sukėlė mergaitei gilią depresiją, todėl ji lankosi pas psichologus. Kaskart po psichologų terapinių seansų mergaitė jaučiasi nepatogiai, suirzusi dėl jausmų išnuoginimo. Tvirkinimas ir kardinaliai pakitęs gyvenimas ryškiai atsiliepia mergaitės savijautai. Vakarais prieš miegą nukentėjusioji tampa sunerimusi, blaškosi kol užmiega, dažnai nepailsi, šlapinasi į lovą. Toks ilgalaikis mergaitės išnaudojimas paliko sunkias, skaudžias, trukdančias normaliai gyventi pasekmes, todėl sistemingas nuteistojo elgesys gali būti traktuojamas tik kaip sąmoningas augančio žmogaus luošinimas tenkinant savo iškrypusią aistrą. Kaltės ir įrodymų nepripažinimas tegali būti sunkinanti jo atsakomybę aplinkybė.

Likusiomis P. dukromis gali ir nori rūpintis jų mama S. P. , kuri taip pat yra dirbanti ir teigiamai charakterizuojama darbdavių. Tai, kad tėvas, R. P. , lieka vienintelis prižiūrintis vaikus, o motina gyvena asocialiai, tėra melas. Apie mergaitės ir motinos šmeižimą liudijo socialinės darbuotojos, atvykusios integruoti mergaitę į visuomenę bei išlaikyti konfidencialumą, skundas. Mergaitė apsigyveno pas savo tėvą, t.y. pas nukentėjusiosios atstovą pagal įstatymą. Nukentėjusiosios motina S. P. , auginusi keturias mergaites, po praeitų metų rugsėjį R. P. veiksmų buvo palikta be pramitimo, nes R. P. išnešė iš namų visą užaugintą derlių, išsigabeno gyvulius. Ji išvyko dirbti į kitą kaimą, o dukras prižiūrėti prašė anytos, R. P. motinos, kuriai ir paliko raštišką įgaliojimą disponuoti už dukras gaunamomis pašalpomis. Tai įrodo jos sąmoningumą, o ne asocialumą. Šiuo metu S. P. dirba, turi pajamas ir gali rūpintis dukromis. Panaikinus kardomąją priemonę, namuose, kurie buvo skirti visai šeimai, liko gyventi nuteistasis R. P. , kur sugrįžti nebegali nei nukentėjusioji, nei jos motina. Sumažinus nuteistajam bausmę, jo gerovė kuriama nuskriaustos mergaitės sveikatos, garbės bei orumo sąskaita.

Su prokurorės apeliaciniu skundu A. R. sutinka iš dalies tik todėl, kad prokuratūra, gindama viešąjį interesą, privalėjo pareikalauti arba bent pasisakyti ir dėl moralinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai. Jo nuomone, teismo nuosprendžio dalis dėl priteistos iš R. P. 5000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai taip pat turi būti pakeista padidinant priteistą sumą iki 15000 Lt, kuri ir buvo nurodyta civiliniame ieškinyje.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo atmesti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovai prašė nuteistojo skundą atmesti, o prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą A. R. skundą patenkinti.

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas, o prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pagrįstai ir iš esmės teisingai nustatė objektyviai pasireiškusius nuteistojo R. P. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau pastaruosius kvalifikavo netinkamai.

Nuteistasis neigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad jis kišdamas savo ranką nukentėjusiajai R. R. už kelnaičių, savo ranka liesdavo nukentėjusiosios lytinius organus, bei juos dirgindavo pirštais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje visiškai sutinka su apygardos teismo išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais. Kolegijai nekelia abejonių nukentėjusiosios R. R. parodymai, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai: nukentėjusiosios motinos S. P. parodymai, taip pat netiesiogiai ir liudytojos M. B. parodymai, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvados, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas bei kita bylos medžiaga.

Iš teisme ištirtų nukentėjusiosios R. R. parodymų matyti, kad patėvis nuolat liesdavo jos apatinę kūno dalį, paseilindavęs kišdavo pirštus tarp kojų, nukentėjusiajai skaudėdavo, dėl to ji verkdavo, bet bijodama patėvio niekam apie tai nepasakojo. Iš nukentėjusiosios motinos S. P. parodymų matyti, kad 2006 metais ji pastebėjo dukros elgesio pasikeitimus, mokslų suprastėjimą, atsiradusį mikčiojimą, o vėliau per namo langą pamatė kaip jos vyras R. P. buvo įkišęs ranką į dukros kelnaites. Dar 2003 metais ji buvo pastebėjusi krauju suteptas dukros kelnaites, todėl nuvežė dukrą pas gydytoją. Gydytoja – ginekologė liudytoja M. B. teigė, kad nukentėjusioji buvo jos pacientė, kad ji buvo pastabėjusi lytinių organų paraudimą. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadose konstatuotas nežymus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, kraujosruvos kairėje šlaunyje, makšties prieangio srityje gleivinės paraudimai. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusiajai nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti.

Visi šie įrodymai tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo ir patvirtina, todėl jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Antai nukentėjusioji R. R. duodama parodymus apie R. P. veiksmus jos atžvilgiu kartu nurodė, kad vieną kartą mama vakare pro langą pamatė patėvį jos lovoje, o atėjusi į kambarį jį iškeikė (t.2 b.l. 22). Apie šį įvykį iš esmės tokius pačius parodymus davė ir nukentėjusiosios motina S. P. . Ji teigė per langą pamačiusi šalia dukros gulintį R. P. , kuris ranką buvo įkišęs į dukros kelnaites, o po to įbėgo į kambarį ir ėmė šaukti (t. 2 b.l. 24). Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą S. P. taip pat teigė, kad pradžioje šį įvykį pamatė per vieną langą, bet po to priėjo pasižiūrėti dar ir per kitą langą, taip pat ji tiksliai nurodė kambarį, kuriame matė nurodytą įvykį (t.2 b.l. 24 - 25). Iš teismo posėdyje ištirto nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelės matyti, kad minėtame kambaryje yra du langai. Vienas yra šalia lovos, kurią nurodė nukentėjusioji. Per jį iš tiesų būtų buvę sunkiau matyti tai kas vyksta lovoje, tačiau kitas langas yra priešais lovą (t.1 b.l. 65-69), todėl visiškai suprantama ir logiška, kad nukentėjusiosios motina S. P. , pradžioje pažiūrėjusi per vieną langą, o po to priėjo pažiūrėti ir per kitą (t. 2 b.l. 24). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad atitinkamos bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, kad nukentėjusiosios įstatyminė atstovė S. P. melavo ir per langą realiai nieko negalėjo pamatyti yra atmestini.

Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad teismo nuosprendžio nebuvo galima grįsti neteisingais mažametės R. R. parodymais, tačiau kolegija su tokiais nuteistojo teiginiais nesutinka. Vien tik tai, kad nukentėjusioji R. R. yra mažametis vaikas negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs, įtikinami ir aiškūs, be to, ji nurodė ir tokias nuteistojo veiksmų smulkias detales, kurias, būdama tokio amžiaus ir negalėdama suvokti kėsinimosi jos atžvilgiu pobūdžio, nebūtų galėjusi melagingai nurodyti. Nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji galėjo duoti parodymus įkalbėta jos motinos taip pat atmestini. Nukentėjusiajai ir jos motinai apkalbėti nuteistąjį nebuvo jokio pagrindo, be to, tokia išvada seka ne tik iš nukentėjusiosios parodymų, bet ir iš kitų byloje surinktų duomenų analizės, ypatingai iš nukentėjusiosios psichiatrinės - psichologinės ekspertizės akto, kurio tiriamojoje dalyje matomas nukentėjusiosios požiūris į patėvį, jo vertinimo tiek gerai, tiek blogai priežastys iki jo veiksmų ir po to (t. 1 b.l. 38-39).

Atsakydama į apelianto R. P. argumentus, susijusius su jo teigimu visiškai prieštaringais nukentėjusiosios parodymais apie jos išžaginimą, kurį padarė visai kitas asmuo, bet tai nebuvo nustatyta, kolegija pastebi, jog šie parodymai, nepaisant byloje jau esančio jų vertinimo, ateityje dar gali būti analizuojami ir tiriami visiškai kitoje byloje dėl kitos nusikalstamos veikos, jei paaiškėtų naujos aplinkybės ar tam atsirastų pagrindas. Šioje dalyje kolegija nesutinka su nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą A. R. argumentais, kad tokius parodymus nukentėjusioji galėjo duoti dėl nuteistojo įtakos, nes to nepatvirtina jokie įrodymai.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant nuteistojo parodymus, taip pat sutinka ir su nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą apeliacinio skundo bei atsikirtimo į nuteistojo R. P. apeliacinį skundą teiginiais, kad jis likdavo ir būdavo vienas su nukentėjusiąja, todėl turėjo galimybes padaryti jam inkriminuotus veiksmus. Tą patvirtina ir jau aptarta situacija, kai nuteistąjį nukentėjusiosios lovoje pamatė jos motina.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis lietė mažametės nukentėjusiosios lytinius organus bei jų dirgino pirštais, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su apygardos teismo argumentais ir išvadomis kvalifikuojant tokius nuteistojo veiksmus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu, t.y. kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nepilnai buvo atriboti išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir mažamečio asmens tvirkinimo, nusikaltimo sudėties požymiai, todėl buvo padaryta klaida kvalifikuojant R. P. nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas R. P. padaryta nusikalstamą veiką iš numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje į numatytąją BK 153 straipsnyje, rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 – uoju punktu, kurio 1 – ojoje pastraipoje nurodoma, jog “Teismai turi atriboti lytinės aistros su mažamečiu tenkinimą, numatytą BK 150 straipsnyje 4 dalyje, nuo mažamečio tvirkinimo, numatyto BK 153 straipsnyje. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad BK 153 straipsnyje nenumatyta nei fizinio smurto, nei grasinimų, nei kitokios prievartos panaudojimo prieš mažametį. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan.” Remdamasis tokiu teisės aiškinimu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. P. su mažamete lytiškai nesantykiavo nei natūraliu lytiniu būdu, nei oraliniu ar analiniu, ar kitu fiziniu sąlyčiu, todėl jo veiksmuose nėra nei mažamečio išžaginimo, nei mažamečio seksualinio prievartavimo sudėties požymių, bet yra mažamečio asmens tvirkinimo, nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo veiksmų vertinimas iškreipia tiek įstatymo leidėjo, numačiusio BK 150 straipsnio 4 dalies ir 153 straipsnių dispozicijas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato, aiškinusio minėtas teisės normas, ketinimus ir tikrąją šių normų prasmę.

Kvalifikuojant nuteistojo veiką būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistasis savo veiksmais pirmiausia siekė patenkinti lytinę aistrą, o ne tvirkinti ir tokiu būdu iššaukti pernelyg ankstyvą nukentėjusiosios interesą bei domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais (apie tai liudija nuteistojo veiksmų būdas, intensyvumas ir ilgalaikiškumas, kurį jungė vieninga tyčia). Be to, privalu įvertinti ir tai, kad aptariamu atveju nuteistasis veikė mažametės mergaitės atžvilgiu, kuri nors ir suprato, kad patėvis elgiasi negerai, bet dėl savo amžiaus negalėjo suvokti kėsinimosi jos atžvilgiu pobūdžio (t. 1 b.l. 39). Nukentėjusioji teigė, kad dėl nuteistojo veiksmų jautė skausmą, verkė, bet bijojo patėvio, todėl niekam apie tai nesakė (t.2 b. 22-23), o visa tai liudija apie nuteistojo veiksmus prieš asmenį, kuris yra bejėgiškoje būklėje ir negali tokiems veiksmams adekvačiai pasipriešinti.

Tiek šiame, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 10 punkte teigiama, kad „ <...> lyti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le yra ta­da, kai ly­ti­nis santykia­vi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas įvyks­ta iš­oriš­kai ne­nau­do­jant jo­kių veiks­mų nukentėjusio­jo va­liai pa­lauž­ti ar pa­si­prie­ši­ni­mui įveik­ti, ta­čiau, ki­ta ver­tus, ne­gau­na­mas nukentėjusio­jo as­mens su­ti­ki­mas ly­tiš­kai san­ty­kiau­ti ar ly­ti­nei aist­rai ten­kin­ti dėl prie­žas­čių, susijusių su nu­ken­tė­ju­sio­jo fi­zi­ne ar psi­chi­ne būk­le. Nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens fi­zi­nė būk­lė, ku­ri ga­li lem­ti be­jė­giš­ką būk­lę, ga­li bū­ti as­mens ne­įga­lu­mas, am­žius ar li­ga, dėl ku­rios jis ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti kal­ti­nin­kui. <…> Ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas su ma­ža­me­čiu as­me­niu papras­tai ver­ti­na­mas kaip pa­si­nau­do­ji­mas be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, iš­sky­rus at­ve­jus, kai nuken­tė­ju­sy­sis pa­gal sa­vo fi­zi­nį ir psi­chi­nį iš­si­vys­ty­mą bei so­cia­li­nę bran­dą su­vo­kė da­ro­mų su juo veiks­mų es­mę ir da­vė su­ti­ki­mą to­kiems san­ty­kiams ar­ba tie veiks­mai įvy­ko ma­ža­me­čio as­mens (nuken­tė­ju­sio­jo) ini­cia­ty­va.”

Teisėjų kolegija sutinka ir su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo veiksmai nepasireiškė vien tik lytinių organų glostymu. Teismo nustatyta, kad nukentėjusiosios lytiniai organai buvo dirginami, be to, nuteistojo veiksmai iš tiesų pripažintini intervencija į nukentėjusiosios kūną (tai matyti tiek iš nukentėjusiosios parodymų, tiek iš teismo medicinos specialistų išvadų), todėl negali būti laikomi tvirkinamaisiais veiksmais. Kolegija pastebi, kad tokios pat nuomonės, kokią išreiškė prokurorė savo apeliaciniame skunde, yra laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-196/2006). Be to, būtent tokios nuomonės laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas priimdamas jau minėtą 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 49 ir juo patvirtindamas „Teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose apžvalgą”, kurioje labai aiškiai nurodė savo požiūri į aptariamo pobūdžio bylas ir analogiškų veiksmų kvalifikavimą „<...> Ki­to­je by­lo­je kaltininkas nu­teis­tas pa­gal BK 153 straips­nį už tai, kad nu­mau­da­vo ma­ža­me­tei kel­nai­tes ir kiš­da­vo sa­vo ran­kos pirš­tą į jos ly­ti­nius or­ga­nus, laiky­da­mas vie­ną – t­ris mi­nu­tes. To­kia vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ja yra abe­jo­ti­na, nes veiksmai, ku­riais ly­ti­nė aist­ra tenkinama to­kiu bū­du, la­biau ati­tin­ka BK 150 straips­nio po­žy­mius.” Taigi, būtent tokiame, o ne priešingame kontekste pirmosios instancijos teismas turėjo aiškinti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje konkrečioje byloje nuteistojo R. P. veika ir nustatytas lytinės aistros tenkinimo būdas pagal savo pavojingumą ir neigiamą poveikį nukentėjusiajai iš esmės prilygo prieš žmogaus valią atliekamiems natūraliam, analiniam arba oraliniam lytiniams aktams, todėl tokie veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip mažamečio asmens tvirkinimas, o vertintini kaip seksualinis prievartavimas, pasireiškęs lytinės aistros tenkinimu su mažamete prieš jos valią ne analinio ar oralinio, bet kitokio fizinio sąlyčio būdu pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle ( BK 150 straipsnio 4 dalis).

Darydamas nusikalstamą veiką R. P. veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią pasinaudodamas bejėgiška jos būkle ir norėjo taip veikti.

Pirmosios instancijos teismui netinkamai kvalifikavus nuteistojo R. P. veiką pagal BK 153 straipsnį ir atsižvelgiant į tai, kad šis nusikaltimas laikomas nesunkiu, pritaikius BK 55 straipsnio nuostatas, jam buvo paskirta bausmė, kuri neatitiko nusikalstamos veikos pavojingumo ir buvo aiškiai per švelni.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija spręsdama nuteistajam skirtinos bausmės klausimą vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į šioje byloje nustatytas ir bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.

Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau įvertinus šios veikos pavojingumą pastebėtina ir tai, kad nuteistojo elgesio būdas (mažametės nukentėjusiosios lytinių organų lietimas bei jų dirginimas pirštais) pasireiškė ne pačia sunkiausia ir teismų praktikoje sutinkama šio nusikaltimo forma. Kita vertus nusikalstami veiksmai buvo vykdomi itin ilgai ir nuolat. Nukentėjusiosios seksualinis prievartavimas buvo vykdomas nuo 2003 iki 2006 metų, nukentėjusiajai esant tik 6 - 9 metų amžiaus. Nusikalstami veiksmai sukėlė neigiamus padarinius mažametės socialinei brandai, minėtu laikotarpiu pakito jos elgesys, suprastėjo mokslai, pradėjo šlapintis, mikčioti, prireikė psichologo pagalbos. Byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, tačiau pastebėtina, kad nuteistasis buvo charakterizuojamas teigiamai, dirbo, rūpinosi namų ūkiu ir dukromis, nebuvo nei teistas, nei baustas administracinėmis nuobaudomis. Įvertinusi visas šias aplinkybes, o taip pat ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone apygardos teismo nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai nustatyto nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio.

Šioje dalyje kolegija nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau - CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t., kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Kita vertus tai galima daryti ne visuomet, nes įstatymas teismui leidžia atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį ir sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuomet, kai žala nėra padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).

Nuosprendyje minėta, kad nuteistais padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris tęsėsi ilgą laiką, o jo pasekmės mažametei nukentėjusiajai neišnyko iki šiol. Pažymėtina ir tai, kad veika padaryta nukentėjusiosios socialinės brandos ir vystimosi laikotarpiu, todėl gali būti jaučiamos dar ilgą laiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje prokuroro pareikštas 15000 Lt civilinis ieškinys nėra pernelyg didelis, atitinka įstatymo reikalavimus, susiklosčiusią teismų praktiką sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir jau minėtų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų požiūriu yra pakankamai pasvertas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti:

R. P. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio perkvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 6 (šešeriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Laisvės atėmimo bausmės laiką pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo R. P. sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Iš nuteistojo R. P. priteisti 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. R. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.