- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- eI-5498-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00972-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016-03-17 laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi buvo laikomas ankštose 12 kv. m patalpose su 3-4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, tarp nuteistųjų kilo konfliktinės situacijos. Kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 trūko kėdžių, dėl to nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai dengti perteklinėmis grotomis, per kurias nepateko dienos šviesa. Patalpose nebuvo mechaninio vėdinimo, kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, buvo tarakonų. Vasaros metu kamerose buvo karšta, žiemą - šalta. Karštas vanduo kamerose netiekiamas, praustuvė sulūžusi, pareigūnų iškvietimo mygtukai neįrengti. Sanitariniuose mazguose buvo nešvaru, sienų dažai ir tinkas atšokę, sanitariniai įrenginiai techniškai netvarkingi (sulūžę), neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, nes tualetų kabinose nėra galimybės užsirakinti, o dušuose neįrengtos kabinos. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti ir laikyti asmeninius drabužius, todėl juos džiovino gyvenamojoje patalpoje. Minkštas inventorius buvo keičiamas tik kartą per savaitę, papildomas minkštas inventorius (čiužinio užvalkalas, antra paklodė ir pagalvės užvalkalas) neišduodamas. Minkštasis lovos inventorius tik dezinfekuojamas, tačiau nėra išvalomas (išskalbiamas). Pasivaikščiojimų kiemelis mažas, jame netinkamai įrengtos (neatitvertos) krepšinio ir futbolo aikštelės, todėl nebuvo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas eilę kartų žodžiu ir raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo intensyvumo. Dirbtinis apšvietimas visose kamerose yra ne mažesnis, nei 200 lx. Langai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat įrengta vėdinimo sistema. Patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pataisos namuose įrengta šildymo sistema palaiko pastovią oro temperatūrą patalpose. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, tuo tikslu jie aprūpinami valymo priemonėmis. Nuteistieji baldais bei inventoriumi aprūpinami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis normomis. Pataisos namai neturi duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukai kamerose neveikė. Pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 metais. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti būrio dušinėje grafike nustatytu nuteistųjų maudymosi laiku. UAB „Dezinfa“ pataisos namuose atlieka nuolatinę parazitų kontrolę bei naikinimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymu Nr. IR-132, į pataisos namus atvykusiam nuteistajam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, du patalynės komplektai. Minkštasis inventorius nuteistiesiems yra išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų patalynė skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini. Pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nediagnozuota. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį būriuose ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis nuo 2016-03-17 iki išvykimo, t. y. 2018-09-04.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017-09-20 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-504-505/2017 pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovams Kybartų pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino dėl gyvenamojo ploto trūkumo, lovų skaičiaus kamerų tipo patalpose Nr. 5 ir Nr. 7 laikotarpiu nuo 2016-07-15 iki 2016-08-08. Teismo sprendimas minėtoje administracinėje byloje yra įsiteisėjęs.
Kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl nagrinėjamos administracinės bylos dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir baldų užimamo ploto (lovų skaičiaus) laikotarpiu nuo 2016-07-15 iki 2016-08-08 nutrauktina (ABTĮ 103 str. 2 p.).
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019-05-02, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Pareiškėjas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).
Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindė tuo, kad, anot pareiškėjo, jis bijojo susidorojimo. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2016-03-17 iki 2016-05-01, taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2016-05-02 iki 2018-09-04.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2016-05-02 iki 2016-07-25, nuo 2016-08-09 iki 2016-08-16 būrio Nr. 4 gyvenamojoje patalpoje Nr. 421, kurios plotas 36 kv. m, buvo laikomi 4-6 asmenys, taigi vienam asmeniui teko nuo 6 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016-08-16 iki 2016-12-19, nuo 2017-03-13 iki 2017-04-27, nuo 2017-05-12 iki 2017-11-06, nuo 2018-04-03 iki 2018-09-04 būrio Nr. 4 gyvenamojoje patalpoje Nr. 419, kurios plotas 18 kv. m, buvo laikomi 2-5 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko nuo 3,6 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016-12-19 iki 2017-03-13, nuo 2017-11-06 iki 2018-04-03 būrio Nr. 6 (drausmės grupė) gyvenamojoje patalpoje Nr. 116, kurios plotas 16,49 kv. m, buvo laikomi 2-3 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko nuo 5,5 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017-04-27 iki 2017-04-28 – kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kurios plotas 8,23 kv. m, pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas; nuo 2017-04-28 iki 2017-05-04 – kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 16,42 kv. m, buvo laikomi 1-2 asmenys, taigi vienam asmeniui teko nuo 8,21 kv. m ploto; nuo 2017-05-04 iki 2017-05-05 - kamerų tipo patalpoje Nr. 2, kurios plotas 7,84 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko nuo 3,92 kv. m ploto; nuo 2017-05-05 iki 2017-05-12 - kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 12,85 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko nuo 6,42 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, neįrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas.
Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18-28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo. Be to, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 11.5, 13.7, 16.9 punktus, gyvenamųjų patalų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis, dėl to pareiškėjo argumentai dėl natūralaus apšvietimo trūkumo atmetami.
Byloje nėra konkrečių duomenų apie visų gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad patikrintų gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2018-04-19 patikrinimų aktai). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės (regėjimo) pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Iš atsakovo pateiktų duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2017-01-18, 2017-02-28, 2017-04-19, 2018-04-19 patikrinimų aktai) matyti, kad gyvenamosios patalpos Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Be to, Marijampolės pataisos namuose yra įrengta ir mechaninė vėdinimo sistema. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš bylos duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2017-10-18, 2017-04-19, 2018-04-19 patikrinimų aktai, 2017-04-06 šiluminės aplinkos tyrimo protokolas) matyti, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, taip pat ir santykinė oro drėgmė, atitiko nustatytus reikalavimus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad pataisos namuose yra įrengta centrinė šildymo sistema, kuri užtikrina tinkamą oro temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl blogos gyvenamųjų patalpų ir inventoriaus būklės.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovas nurodo, jog patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-04-19 patikrinimo akto matyti, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 3 įrengti techniškai tvarkingi tualetai, grindys neišpuvusios ir neišlūžusios. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017-02-20 skundu kreipėsi į pataisos namų direktorių dėl sulūžusio tualeto dangčio, minėti trūkumai 2017-02-28 buvo pašalinti.
Nors byloje nėra duomenų apie visų gyvenamųjų patalpų bei sanitarinių įrenginių būklę, tačiau teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių (gyvenamųjų patalpų ir sanitarinio mazgo būklės) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 buvo tik po dvi kėdes, dėl to nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėtu laikotarpiu kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas.
Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-01-18 2017-02-28, 2017-04-14, 2018-04-19 patikrinimo aktai). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą tvarkyti patalpas, kuriose gyvena.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo paslaugas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje teikė UAB „Dezinfa“. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašų matyti, kad minėtos paslaugos buvo nuolat teikiamos. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl neužtikrinto privatumo sanitarinio mazgo ir dušo patalpose.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, taip pat dušo bei persirengimo patalpų įrengimo su pertvaromis, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl mažų kiemelių atmetami.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-02-28 patikrinimo aktas ir Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016-12-07 įsakymu patvirtintas Naudojimosi dušo paslaugomis grafikas patvirtina, kad nuteistiesiems patalynė ir rankšluosčiai yra keičiami pagal patvirtintą grafiką kartą per savaitę. 6 būrio ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems patalynė keičiama trečiadieniais nuo 9.30 iki 11.30 val. Asmeninius drabužius nuteistieji taip pat gali skalbti būrio dušinėje grafike nustatytu nuteistųjų maudymosi laiku. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2016-03-24 ir 2016-04-12 prašymai dėl minkšto inventoriaus (pagalvės ir čiužinio) pakeitimo buvo patenkinti, todėl pareiškėjo argumentai dėl nešvaraus minkšto inventoriaus atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas, antra paklodė.
Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 3 punktu, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal minėtą normą, nuteistiesiems išduodamas vienas patalynės komplektas, o kitas skiriamas kai patalynė atiduodama skalbti. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti du komplektus patalynės. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl neišduoto minkšto inventoriaus. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla. Taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, jog nesant galimybės įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie drabužių džiovyklos įrengimą, tačiau teismas pažymi, kad asmeninius drabužius nuteistieji turi galimybę džiovinti lauke. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų džiovinant asmeninius drabužius ar avalynę. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, 16.11 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Nors konkrečių duomenų apie pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimą kamerose nebuvo pateikta, tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentai grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pataisos namų administracija jo prašymus dėl inventoriaus (čiužinio, pagalvės, tualeto dangčio, kibiro) pakeitimo tenkino.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros skyriaus 2019-05-23 pažymos Nr. 14/07K-814 matyti, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini), jam diagnozuotas priklausomybės sindromas, taigi pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl šių medžiagų poveikio bei abstinencijos po vartojimo. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 225,56 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir baldų užimamo ploto (lovų skaičiaus) laikotarpiu nuo 2016-07-15 iki 2016-08-08 nutraukti.
Kitą pareiškėjo R. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.