Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkės (toliau –institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimo M. D. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. D. Z. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172⁹ straipsnio 1 dalyje ir 172¹ straipsnio 1 dalyje grąžinta Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena M. D. Z. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalį nutraukta iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnyje numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena M. D. Z. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41⁴ straipsnio 3 dalį nutraukta, nesant jo veiksmuose nurodyto pažeidimo sudėties.Apeliaciniame skunde institucija prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą – pripažinti M. D. Z. padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, 41⁴ straipsnio 3 dalyje, 172⁹ straipsnio 1 dalyje ir 172¹ straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir galutinai jam paskirti nuobaudą sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Skunde teigiama, kad administracinio teisės pažeidimų protokolas buvo surašytas atlikus operatyvinį patikrinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio metu nustatyta, kad buvusi darbuotoja D. R. medicinos direktorės ir gydytojos dermatovenerologės pareigose UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbti pradėjo nuo 2015 m. kovo mėnesio. Pradėjus dirbti, darbo sutartis D. R. nebuvo įteikta. Darbo sutartis, pasirašyta su M. D. Z., kurioje nurodoma, kad darbo pradžia nuo 2015 m. lapkričio 24 d., D. R. nebuvo įteikta. Sodros duomenimis D. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinta nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 12 d., tačiau faktiškai ji įmonėje dirbo nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. balandžio 12 d., tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. D. Z. prieš vieną darbo dieną Sodrai nepranešęs apie D. R. įdarbinimą įmonėje, pažeidė 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio reikalavimus. Tačiau teismas, priimdamas nutarimą dėl pažeidimo numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatė, kad praleistas nuobaudos skyrimo terminas ir, vadovaudamasis ATPK 35 straipsniu, bylos teiseną nutraukė. Institucija nurodė, jog byloje yra pateikta D. R. ir įmonės direktoriaus pasirašyta darbo sutartis, kur nurodyta, kad D. R. įmonėje pradeda dirbti 2015 m. lapkričio 24 d. Teismas nutarime motyvuoja, kad iš byloje esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio matyti, kad protokolas M. D. Z. atžvilgiu surašytas už tai, kad D. R. įmonėje nelegaliai dirbo nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. vasario 29 d. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens galimai padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, paaiškėjo 2016 m. rugsėjo 23 d., tačiau iki šios datos D. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nebedirbo, todėl konstatuojama, kad galimas trunkamasis pažeidimas buvo baigtas jo paaiškėjimo dieną, todėl administracinė nuobauda už šį galimą trunkamąjį pažeidimą, vadovaujantis anksčiau nurodytomis nuostatomis, t. y. nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos, galėjo būti paskirta iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. Institucija savo skunde nurodė, kad ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jei nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybės klausimas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, todėl ir administracinės nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas pagal paminėtas įstatymo nuostatas. Nuo pažeidimo padarymo iki jo nustatymo nepraėjo daugiau nei metai laiko, todėl šešių mėnesių terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo nustatymo dienos. Institucijos nuomone, pažeidimo nustatymo diena yra 2016 m. rugsėjo 23 d., todėl nuobaudos skyrimo terminas baigiasi 2017 m. kovo 23 d.Institucija savo apeliaciniame skunde dėl administracinių teisės pažeidimų kodekso 41⁴ str. 3 d. taikymo, nurodė, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, kad buvusiai darbuotojai A. G. buvo išmokėtas ir neoficialus darbo užmokestis. Pagal pateiktą darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį A. G. laikotarpyje nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 20 d. bankiniu pavedimu išmokėtas 1481,48 Eur darbo užmokestis. Pagal patikrinimo metu pateiktus A. G. dokumentus, minėtam laikotarpyje nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. G. išmokėjo 3890,74 Eur darbo užmokesčio, nuo kurio turėjo būti priskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius darbuotojai A. G., mokėdamas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, pažeidė 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio 3 dalį, 188 straipsnio 2 dalį, 201 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, t. y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje. M. D. Z. savo pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad už darbą A. G. mokėjo grynais pinigais, tačiau posėdžio metu tai neigė. Tačiau iš byloje surinktos medžiagos, administracinio teisės pažeidimo protokolo, operatyvaus patikrinimo pažymos, faktų fiksavimo pažymos, A. G. paaiškinimo bei kitų byloje esančių dokumentų nustatyta, kad dalis darbo užmokesčio buvo mokama pagal dokumentus, kita dalis grynais pinigais, kurie nebuvo įtraukti į buhalterinės apskaitos dokumentus. Tai, institucijos nuomone, patvirtina ir 2016 m. liepos 17 d. susirašinėjimas tarp A. G. ir įmonės vadovo, iš kurio matosi, kad įmonės vadovas prašo atsinešti Danijos kronas, kurios liko. 2016 m. birželio 23 d. susirašinėjime, taip pat kalbama apie mokėjimą Danijos kronomis, aptarti kiti darbo klausimai. Institucijos nuomone, iš šios surinktos medžiagos darytina išvada, kad Danijos kronos, kurios buvo pas A. G., galimai buvo užmokestis už atliktą darbą, kuris buvo neįtrauktas į buhalterinę apskaitą. Patikrinimo metu nustatyta, kad A. G. atlyginimas buvo mokamas eurais. Jokių dokumentų įrodančių, kad įmonė dalį atlyginimo mokėdavo Danijos kronomis nėra. Institucija taip pat nesutinka su teismo motyvais, kad tarp darbuotojos ir įmonės vadovo buvo susiformavę priešiški ir konfliktiški santykiai, todėl vadovautis vien minėtos liudytojos parodymais, nesant pakankamai kitų objektyvių ir patikimų M. D. Z. kaltės dėl nurodyto pažeidimo padarymo įrodymų, nėra pakankamo pagrindo. Šie teismo argumentai, kad A. G. tvirtinimai dėl gauto neapskaityto darbo užmokesčio, yra asmeninių nesutarimų rezultatas dėl galimai padarytų nuostolių naudojant įmonės kosmetiką ir siekimo išsiieškoti patirtus nuostolius, vertintini kritiškai, nes nepateikti įrodymai apie darbdaviui padarytą žalą. Šioje byloje, institucijos nuomone, buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje.Dėl administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹ straipsnio 1 dalies ir 172⁹ straipsnio 1 dalies taikymo savo apeliaciniame skunde institucija nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonė už 2015 m. mokestinį laikotarpį iki sekančių metų balandžio 1 d. nepateikė duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas ir iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas, tuo pažeidė LR mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 5 punkto reikalavimus. Institucija nurodė, kad įmonė mokesčių mokėtojų registre įregistruota 2013 m. rugpjūčio 22 d., registracijos adresas (duomenys neskelbtini) r. sav., veiklos vykdymo vieta - adresu: (duomenys neskelbtini). Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymo vietos, adresu (duomenys neskelbtini), nėra deklaravusi. Byloje surinktais įrodymais yra pilnai įrodyta, jog M. D. Z. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹ straipsnio 1 dalyje ir 172⁹ straipsnio 1 dalyje. Šioje dalyje M. D. Z. atžvilgiu, teismas grąžino bylą Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Institucija nurodė, kad ATPK 224 straipsnis nurodo, kad vieno asmens padaryti keli administraciniai teisės pažeidimai nagrinėjami teisme, jeigu tie pažeidimai buvo nustatyti vienu metu, administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl jų turi teisę surašyti viena institucija ir bent vieno iš tų pažeidimų nagrinėjimas yra priskirtas apylinkės teismo kompetencijai.

Dėl paminėtų motyvų, institucijos nuomone, nagrinėjant bylą Kauno apylinkės teisme, nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi įrodymai, objektyviai išaiškintos kiekvienos bylos aplinkybės, todėl pirmos instancijos teismo nutarimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje.Atsiliepime į apeliacinį skundą M. D. Z. atstovas advokatas M. E. prašo apeliacinio skundo netenkinti, o skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas.

Dėl ATPK 35 straipsnio nuostatų taikymo, įtariant padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje

Institucija savo skunde ginčija aplinkybę, susijusią su darbuotojos D. R. darbo laikotarpio (trunkamo pažeidimo) skaičiavimu, siekiant taikyti administracinę atsakomybę M. D. Z. atžvilgiu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, už nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2016 m. vasario 29 d. vykdytą trunkamą pažeidimą – nelegalaus darbo organizavimą. Institucija apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo pažeidimo padarymo iki jo nustatymo nepraėjo daugiau nei metai laiko, todėl šešių mėnesių terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo nustatymo dienos, t. y. 2016 m. rugsėjo 23 d., ir, institucijos teigimu, baigiasi 2017 m. kovo 23 d. Aukštesnysis teismas pažymi, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl administracinės nuobaudos skyrimo terminų pradžios momento yra pasisakę dėl trunkamojo teisės pažeidimo padarymo, teigiant, jog šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – šešių mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (LVAT nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N756-2996/2010, N575-507/2012, N575-727/2012). Šią teisminę praktiką įtvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-507/2015, kurioje konstatuota analogiška nuostata, jog trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju šešių mėnesių termino, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas, skaičiavimo eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos. Aukštesniojo teismo vertinimu, ką savo nutarime nurodė ir apylinkės teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas įstatymo nustatyta tvarka institucijos, surašiusios protokolą, buvo pratęstas, todėl įvertinant ATPK 250 straipsnio 7 punkte numatytą nuostatą, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai, pagrįstai nuspręsta administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną M. D. Z. atžvilgiu pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukti.

Dėl ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalies taikymo

Institucija savo apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, jog administracinio teisės pažeidimo byla M. D. Z. atžvilgiu pagal ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalį nutraukta, nesant jo veiksmuose minėto pažeidimo sudėties. Kaip matyti iš institucijos apeliacinio skundo, akcentuojamas esminis teiginys, jog Danijos kronos, kurios buvo pas A. G., galimai buvo užmokestis už atliktą darbą, kuris buvo neįtrauktas į buhalterinę apskaitą. Nei operatyvaus patikrinimo pažymoje, ne ATP protokole, nei nagrinėjant bylą teisme tokio argumento įrodymų pateikta nebuvo. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos, duomenų, išskyrus buvusios darbuotojos A. G. paaiškinimus ir jos pačios ranka rašytas procedūrų kainas, kurios buvo pateiktos ant susirašinėjimo su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu (t. 1, b. I. 16-18), nebuvo pateikta. Iš institucijos operatyvaus patikrinimo bylos medžiagos matyti, kad 2409,26 Eur neapskaitytas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 20 d. A. G. buvo paskaičiuotas vien tik pagal pačios A. G. pirminį paaiškinimą ir jos pateiktus susirašinėjimo dokumentus, ant kurių atliktų procedūrų kainas bei jai išmokėtas sumas ji buvo surašiusi savo ranka. Jokių kitų padarytą pažeidimą galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų byloje surinkta nebuvo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pačios A. G. parodymai buvo prieštaringi vieni kitiems. Apklausiama teismo posėdžio metu (t.1, b. I. 163-166), ji atsakydama į klausimus, pateikdavo skirtingus atsakymus, nurodydama, kad klientės už procedūras atsiskaitydavo grynais pinigais administratorei, pagal nustatytus įkainius surašytus kainoraštyje, tačiau tuoj pat teigė, kad pusė pinigų likdavo jai, pusė direktoriui. Dėl darbo Danijoje nurodė, kad buvo analogiškai, klientės mokėdavo tiesiogiai administratorei, po to susiskaičiuodavo kiek procedūrų buvo atlikta ir tokiu pačiu principu, pusę pinigų gaudavo grįžusi iš Danijos. Tačiau tuoj pat, atsakydama į tikslinančius klausimus, atsakydavo, dvejopai – kad jai asmeniškai pinigai Danijoje nebuvo mokami, o tuo pačiu teigė, jog Danijoje pinigus jai duodavo visą laiką administratoriai. Versijų, kad pinigus mėnesio gale sumokėdavo direktorius, kad pinigus mokėjo Danijos klinikos administratorė, o ji tuos pinigus tik perdavė, kad ji atsiskaičiuodavo savo dalį ir likusią perduodavo direktoriui, kad laikė visus pinigus pas save ir atidavė direktoriaus žmonai tik po to kai įvyko konfliktas ir pan., įvairovė teisminio nagrinėjimo metu pagrįstai buvo įvertinta kritiškai. Tuo tarpu byloje yra duomenys, kad už Danijoje suteiktas paslaugas A. G. pinigus tiesiogiai mokėjo Danijoje esanti klinika. Klinika tą patvirtino raštu (t.1, b. I. 145-148). Be to, teisminio nagrinėjimo metu A. G. negalėjo nurodyti nei jai išmokamo atlygio dydžio nei prie kokių aplinkybių jis buvo išmokamas, nei aptarnautų klienčių skaičiaus. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad darbo sutartis su A. G. buvo nutraukta po konflikto su M. D. Z. sutuoktine I. Z. ir tai galėjo lemti A. G. veiksmus. Aplinkybes, kad tarp A. G. ir M. D. Z. sutuoktinės I. Z. įvyko konfliktas, patvirtina 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (1 t., b. l. 94-95), iš kurio matyti, kad I. Z. kreipėsi į policiją dėl 2016 m. liepos 20 d. jos darbo vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilusio konflikto su A. G. dėl prekių trūkumo už 500 Eur ir A. G. apkaltino jų dingimu. Atsižvelgiant į išdėstytą ir į tai, jog duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai, jeigu jų negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. N-261-1092-12). Be to, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad esant konfliktui tarp darbdavio ir darbuotojų, negalima remtis tik vienos pusės parodymais, nes konkreti konfliktuojanti šalis yra linkusi pateikti iškreiptą vaizdą ir sumenkinti kitą pusę. Teismas, nagrinėdamas bylą privalo vertinti įrodymų visetą ir spręsti apie nurodomų aplinkybių tikėtinumą (LAT 2014 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-404/2014). Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atliko išsamų tyrimą ir pagrįstą įrodymų vertinimą byloje ir esant pagrįstoms abejonėms, bei nesant objektyviu įrodymų, pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nesant ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nutraukė.

Dėl administracinių nurodymų surašymo pagal ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalį ir 172¹ straipsnio. 1 dalį

Pirmos instancijos teismas 2017 m. vasario 10 d. nutarime konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad M. D. Z. būtų pakartotinai per metus padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą atitinkamame šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje, be to, dėl jo veiksmų neatsirado jokių turtinių nuostolių, todėl, taikant atsakomybę dėl nedeklaruotos paskolos ir nedeklaruotos veiklos vietos epizodų, yra visos sąlygos administracinio nurodymo surašymui – administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo per pastaruosius metus nėra padaręs administracinio teisės pažeidimo, numatyto atitinkamame ATPK II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje, nėra dėl jo veiksmų atsiradusios žalos, ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalies ir 172¹ straipsnio 1 dalies, sankcijose kaip pagrindinė ar papildoma administracinė nuobauda nėra numatyta kitos rūšies negu bauda administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą). Administracinio nurodymo instituto esmę sudaro tai, kad jis taikytinas, kai nėra ginčo dėl pažeidimo padarymo fakto ir egzistuoja didelė tikimybė, jog pažeidėjas savanoriškai vykdys administracinį nurodymą, t. y. sumokės paskirtą baudą, todėl sprendžiant klausimą, ar taikytinos ATPK nuostatos dėl administracinio nurodymo, esminė faktinė aplinkybė yra ta, ar pažeidėjas administracinio teisės pažeidimo surašymo momentu ginčijo padaryto teisės pažeidimo faktą. M. D. Z., pasisakydamas dėl nedeklaruotos paskolos ir nedeklaruotos veiklos vietos pažeidimų, aplinkybių neginčijo ir sutiko dėl šių pažeidimų fakto, savo klaidą pripažino ir dėl pažeidimų padarymo gailėjosi, paaiškino, jog ne viską suprato, taip įvyko todėl, kad dar nebuvo oficialiai atsidarę ir visuose dokumentuose, siekiant gauti licenciją iš valstybės institucijų ir sveikatos departamento, nurodė įmonės pavadinimą, PVM kodą ir M. gatvės adresą. Dėl paminėto, matyti, jog buvo ir yra visos sąlygos, numatytos ATPK 260¹ straipsnyje, administracinio nurodymo taikymui – administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sutinka su šių pažeidimų faktu, todėl, taikant administracinę atsakomybę už epizodus dėl nedeklaruotos paskolos ir nedeklaruotos veiklos vykdymo vietos yra pagrindas surašyti administracinį nurodymą. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas motyvuotai grąžino bylos dalį dėl minėtų administracinių teisės pažeidimų nagrinėti VMI, kaip tai numatyta ATPK 287 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi administracinio nurodymo surašymas, esant ATPK 260¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, yra išimtinai protokolą surašančio pareigūno pareiga (ATPK 260 str.) ir teismas tokio procesinio veiksmo atlikti negali.Atsižvelgiant į išdėstytą, keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimą institucijos apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo, todėl 2017 m. vasario 10 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.