Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14819-541/2015 pagal ieškovo BUAB „Atlas grupė“ ieškinį atsakovui R. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Atlas grupė“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. Š. 11 455,36 Eur sumą žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 11 455,36 Eur. Ieškovo vadovu nuo 2007 m. vasario 6 d. buvo atsakovas R. Š., o nuo 2012 m. gruodžio 31 d. jis buvo ir vienintelis įmonės akcininkas. Ieškovo teigimu, įmonės kreditoriai patyrė žalą dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl, pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, kreditorių patirtą žalą turi padengti atsakovas. Ieškovas nurodė, kad BUAB „Atlas grupė“ finansinė atskaitomybė VĮ „Registrų centras“ neteikta nuo 2007 metų, o paskutiniame pateiktame balanse už 2007 m. nurodyta, jog įmonės turtas sudaro 26 211 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 91 606 Lt. Taigi, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, nuo 2008 m. spalio 21 d. nemokėjo VSD įmokų, yra neapmokėjusi 2008 m. rugpjūčio mėn. sąskaitos už suteiktas paslaugas bei 2008 m. liepos mėn. už įgytas prekes išrašytų sąskaitų. Nuo 2008 m. liepos mėn. UAB „Atlas grupė“ skolos išaugo iki šiuo metu patvirtintos 11 455,36 Eur sumos, tačiau įmonės kreditoriai ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikė 2013 m. viduryje. Ieškovo teigimu, atsakovas, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tapo aišku, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, pažeidė Civilinio kodekso 2.87 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, todėl privalo visiškai atlyginti žalą juridiniam asmeniui.Atsakovas R. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pradinis ieškovo ieškinys buvo pareikštas asmens, neturinčio teisės veikti ieškovo vardu, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, o civilinė byla nutraukta. Be to, tvirtino, kad ieškovo direktoriui nebuvo pagrindo manyti, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad įmonė buvo įsteigta 2007 metais, o įmonės balansas 2007 m. gruodžio 31 d. atspindėjo tik nepilnų pirmųjų metų veiklos rezultatus. Atsakovo teigimu, jo veiksmai įmonės ir kreditorių atžvilgiu buvo sąžiningi, protingi ir lojalūs, kadangi atsakovas pagrįstai tikėjo, jog 2008 metai bus pelningi, tačiau šiais metais prasidėjus krizei ne visus verslo planus dėl objektyvių priežasčių buvo įmanoma įgyvendinti, todėl 2008 metais atsakovas sustabdė įmonės veiklą ir tikėjosi ją atnaujinti. Anot atsakovo, įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma negali būti laikoma žala, kadangi atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių kiltų žala, be to, atsakovo manymu, jei jis būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo 2008 metais, tai nebūtų padėję užkirsti kelio skolų susidarymui. Visos skolos susidarė per pirmuosius įmonės veiklos metus, taigi atsakovo veiksmuose nėra jokio priežastinio ryšio su atsiradusia žala bei kaltės, kadangi jis savo pareigas vykdė tinkamai, ieškojo išeičių, kaip padengti įmonės įsiskolinimus kuo greičiau. Ieškovo keliami reikalavimai paneigtų ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų koncepciją. Atsakovas pažymėjo, kad 2007 metų pabaigoje ieškovo mokėtinos sumos sudarė 26 530,93 Eur (91 606 Lt), taigi ieškovo įsipareigojimai kreditoriams ženkliai sumažėjo iki prašomos priteisti 11 455,36 Eur sumos. Be to, dauguma bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra nepagrįsti: UAB „Tele2“ ir UAB „Omnitel“ didžiąją reikalavimų dalį sudaro netesybos, kurioms suėję senaties terminai, BUAB „Broksita“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir neturi jokių teisių bei pareigų, UAB „Certus adjutor“, teikęs ieškovui buhalterines paslaugas, prasidėjus finansiniams sunkumams atsisakė grąžinti įmonei finansinius dokumentus, dėl ko toks šio kreditoriaus savivaldžiavimas padarė žalos ieškovui ir jo kreditoriams, o atsakovas negalėjo pateikti įmonės finansinių dokumentų ir vykdyti savo, kaip įmonės vadovo, funkcijų. Taigi, šių kreditorių reikalavimai neturėtų būti tvirtinami.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 11 455,36 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas nurodė, kad iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., ĮBĮ 8 straipsnis papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. iškėlė UAB „Atlas grupė“ bankroto bylą, remdamasis 2007 metų įmonės balanso duomenimis, kadangi vėliau, t. y. nuo 2008 metų, įmonė finansinės atskaitomybės dokumentų viešam registrui neteikė. Paskutiniame įmonės pateiktame balanse už 2007 metus nurodyta, jog įmonės turtas sudaro 26 211 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 91 606 Lt. Taigi, 2007 m. gruodžio 31 d. UAB „Atlas grupė“ per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai net 3 kartus viršijo visą į jos balansą įrašyto turto vertę. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad įmonė yra nemoki, kai pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad UAB „Atlas grupė“ vadovui 2007 m. gruodžio 31 d. tapo žinoma, jog įmonės įsipareigojimai viršija daugiau kaip pusę įmonės turto ir įmonė negali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų bei atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė. Dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo 2013 m. kreipėsi įmonės kreditorius. Teismas pažymėjo, kad įmonės administracijos vadovas yra bendrovės valdymo organo narys, kuris juridinio asmens atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.). Nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tapo aišku, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose įtvirtintos įmonės vadovo specialios pareigos.Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonės įsipareigojimai kreditoriams sumažėjo dėl atsakovo skolinių įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Byloje esantys įrodymai (bankroto administratoriui perduotų įmonės kasos dokumentų ir banko sąskaitų išrašai už 2008 metus ir įmonės skolų tiekėjams sąrašas 2007 m. gruodžio 31 d.) patvirtina, kad BUAB „Atlas“ turėjo žymiai daugiau kreditorių, negu yra įtraukta į kreditorių sąrašą 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimis. Byloje nėra duomenų, jog įmonės skolos ir trumpalaikiai įsipareigojimai būtų sumažėję būtent dėl įmonės atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, nėra žinoma, ar visi ieškovo kreditoriai kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su savo kreditoriniais reikalavimais. Atsakovas finansinės atskaitomybės dokumentų nesudarinėjo nuo 2008 metų, todėl nėra žinoma, kaip kito įmonės finansinė padėtis, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Taigi, atsakovo teiginiai dėl įmonės skolų kreditoriams sumažinimo yra tik atsakovo prielaidos ir samprotavimai, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog ieškovo įsipareigojimai visiems įmonės kreditoriams bankroto bylos iškėlimo momentui buvo sumažėję. Be to, ginčo situacijoje reikšminga įvertinti, kokiu laikotarpiu susidarė bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimai.Iš byloje esančių BUAB „Atlas grupė“ kreditorinių finansinius reikalavimus pagrindžiančių dokumentų teismas nustatė, kad nors įmonė jau buvo nemoki 2007 m. gruodžio 31 d., tačiau dar tęsė savo veiklą ir didino savo įsipareigojimus kreditoriams: 3 959,44 Lt skola UAB „Tele 2“ yra susidariusi iki 2009 m. liepos 31 d., 4 801,50 Lt skola už paslaugas UAB „Certus adjutor“ yra susidariusi laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 29 d. iki 2009 m. sausio 30 d., 973,06 Lt įsiskolinimas už prekes BUAB „Brokslita“ yra laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 9 d., 685,50 Lt skola UAB „Rivona“ pagal 2009 m. gruodžio 9 d. važtaraštį, 5 558,91 Lt skola UAB „Bikuvos prekyba“, pagal 2009 m. birželio 18 d. įsiteisėjusį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą dėl neatsiskaitymo už prekes pagal 2008 m. balandžio mėn. PVM sąskaitas-faktūras bei vykdymo išlaidos, nuo 2008 m. spalio 21 d. nemokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSDFV skyriaus finansinis reikalavimas), 22 437,79 Lt įsiskolinimas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei (VMĮ prie LR finansų ministerijos reikalavimo teisės perėmėjo VĮ Turto banko finansinis reikalavimas), 667,28 Lt įsiskolinimas UAB „Omnitel“ laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 16 d. iki 2009 m. gegužės 16 d.Taigi, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas padarė išvadą, jog būtent dėl įmonės vadovo (atsakovo) teisinių pareigų, numatytų CK 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.263 straipsnis 1 dalyje, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo bei netinkamo vykdymo, t. y. dėl atsakovo laiku nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tolesnio nuostolingos veiklos vykdymo, įmonės skolų minėtiems kreditoriams didinimo, įmonei atsirado bankroto administratoriaus reikalaujama 11 455,36 Eur žala. Šio teismo vertinimo taip pat nekeičia atsakovo nurodoma aplinkybė – tuo metu buvusi finansinė krizė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo kaltė preziumuojama vadovaujantis CK 6.248 straipsnio nuostatomis. Atsakovas neįrodė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, ar dėl pačių kreditorių kaltės nebuvo laiku atsiskaityta su jais. Nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo revizuoti Vilniaus apygardos teismo nutartimis bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimo ir jų dydžio pagrįstumo. Kita vertus, atsakovo argumentai, kad didžiąją dalį kreditorių UAB „Tele2“, UAB „Omnitel“ reikalavimo sudaro netesybos (delspinigiai), kurioms suėjęs senaties terminas, nepaneigia kreditorių teisės reikalauti delspinigių dėl prievolių savalaikio nevykdymo. Teismas atkreipė dėmesį, jog būtent atsakovas, laiku nesikreipdamas dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo, pats sukūrė situaciją, kad įmonė negalėjo pasinaudoti palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis.Atsakovo argumentai, jog kreditorius UAB „Certus adjutor“, kurio finansinis reikalavimas yra patvirtintas bankroto byloje, yra padaręs neigiamos įtakos ieškovo veiklai, nes dėl UAB Certus adjutor“ veiksmų atsakovas negalėjo nei pateikti įmonės finansinė atskaitomybės dokumentų, nei tinkamai vykdyti savo kaip vadovo funkcijų, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl, anot teismo, nepaneigia atsakovo kaltės bei nepateisina atsakovo kaip įmonės vadovo jam įstatymuose bei įmonės įstatuose nustatytų pareigų nevykdymo. Taigi teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės (finansinės atskaitomybės dokumentų nesudarymas nuo 2008 metų, klausimų dėl bendrovės veiklos nesprendimas, neinformavimas įmonės kreditorių apie susiklosčiusią finansinę padėtį, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas) yra pakankamos padaryti išvadą, jog atsakovo elgesys neatitiko sąžiningumo, atsakovas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, kaip atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neveikė atidžiai ir kvalifikuotai, išimtinai įmonės interesais. Vadovaudamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovo, kaip įmonės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos, atsakovas jų objektyviais duomenimis nepaneigė, todėl ieškovo ieškinį dėl 11 455,36 Eur žalos atlyginimo tenkino (CK 2.87 str., 6.263 str. 1 d., ĮBĮ 8 str. 4 d.).Be to, teismas vertino nepagrįstais atsakovo argumentus dėl šios bylos proceso negalimumo ir civilinės bylos nutraukimo dėl pradinio ieškinio trūkumų – ieškinį pasirašė neįgalintas asmuo. Teismas nurodė, kad vadovaudamasis CPK 40 straipsniu pasiūlė ieškovui patikslinti aplinkybes dėl pradinį ieškinį pasirašiusio asmens įgaliojimų ir, reikalui esant, pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus. Ieškovas šia teise pasinaudojo pateikdamas patikslintą ieškinį, pasirašytą bankroto administratoriaus įgalioto asmens, taip pat nurodė, jog pradinį ieškinį pasirašęs asmuo ieškinio parengimo metu UAB „Insolvensa“ dirbo darbuotojo nuomos pagrindu. Taigi, teismo vertinimu, ieškovo ieškinys atitiko CPK nustatytus ieškiniui keliamus reikalavimus, o atsakovo argumentus dėl civilinio proceso negalimumo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtą; ieškovui BUAB „Atlas grupė“ į bylą pateikus įrodymus, kad D. S. 2015 m. vasario 26 d. ieškinio pateikimo teismui metu turėjo teisę teisme veikti kaip BUAB „Atlas grupė“ atstovas, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovo įsiskolinimai kreditoriams nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. mažėjo. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu aiškiai atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovo atstovo pateiktuose dokumentuose yra užfiksuoti per 2008 metus atlikti mokėjimai, kuriais buvo padengti visi ieškovo įsiskolinimai, nurodyti ieškovo teismui pateiktame 2007 m. gruodžio 31 d. dokumente Skolos tiekėjams.Teismas savo poziciją grindė prielaida, kad galimai ne visi ieškovo kreditoriai bankroto byloje pateikė savo kreditorinius reikalavimus, tačiau nei ieškovas, nei teismas nepateikė tokią prielaidą pagrindžiančių dokumentų ar konkrečios argumentacijos, o ieškovas negali būti laikomas patyręs didesnę hipotetinę ir neapibrėžtą žalą, nes jokie papildomi kreditoriniai reikalavimai nebuvo pareikšti ir / ar patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo.Nesant visų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (žalos bei teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio), atsakovo atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Be to, atsakovas buvo atskleidęs teismui, kad neteisėtais trečiųjų asmenų – UAB „Certus adjutor“ – veiksmais atsakovui buvo užkirstas kelias tinkamai įgyvendinti ieškovo vadovo funkcijas, kas yra atsakovo atsakomybę šalinanti aplinkybė.Šiuo metu atsakovo finansinė padėtis itin sudėtinga, todėl priimant teismo sprendimą taip pat turi būti atsižvelgiama į atsakovo šeimyninę bei turtinę padėtį.Bankroto administratorius turi finansinį suinteresuotumą reikšti net ir menkai pagrįstus reikalavimus, nes tai sąlygoja bankroto administratoriaus pajamas. Ieškinys reiškiamas vadovaujantis ieškovo atstovo sugalvotomis prezumpcijomis ir tikrovės neatitinkančiais teiginiais. Ieškovas, turėdamas visus dokumentus ir visas galimybes įsitikinti reiškiamo reikalavimo nepagrįstumu, nesigilina ir nesivadovauja faktinėmis aplinkybėmis, o savo reikalavimą grindžia deklaratyviais pareiškimais, kurie vėliau pasirodo neatitinkantys tikrovės.2015 m. vasario 26 d. ieškinys buvo pasirašytas ir pateiktas teismui asmens, neturinčio teisės veikti ieškovo vardu ir / ar atstovauti šios įmonės interesams teisme. Tai, kad vėlesnį 2015 m. gegužės 27 d. ieškinį pasirašė jau K. S., o jokie D. S. įgaliojimus patvirtinantys dokumentai nebuvo pridėti, tik patvirtina, kad 2015 m. vasario 26 d. ieškinio pateikimo metu ieškinį pasirašęs ir pateikęs D. S. neturėjo teisės atstovauti ieškovui. Tai, kad priimant ieškinį padaryta klaida, kai nebuvo patikrinta, ar ieškinys yra pateikiamas įgalioto ieškovo vardu veikti asmens, negali būti priežastis tolimesniems CPK pažeidimams, kuriais būtų siekiama pateisinti ankstesnę klaidą, nes taip yra pažeidžiami esminiai teisės principai ir sudaromos sąlygos priimti neteisėtą sprendimą.Skundžiamame sprendime teismas nurodo, kad vadovaujasi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi, tačiau tame pačiame sprendime taip pat nurodo, kad atsakovo pareiga inicijuoti ieškovui bankroto bylą kilo 2007 m. gruodžio 31 d., o minėta ĮBĮ nuostata įsigaliojo tik 2008 m. liepos 1 d.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Atlas grupė“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo reikalavimas palikti ieškinį nenagrinėtą laikytinas neracionaliu atsižvelgiant į atsakovo argumentus, kad jis yra sunkioje finansinėje padėtyje ir neturi iš ko susimokėti už teisines paslaugas, kadangi ieškovas aiškiai išreiškė valią ginti savo teises teisme, ir net ieškinį palikus nenagrinėtą, jis būtų reiškiamas iš naujo, o atsakovas vėl turėtų ženklių išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniame skunde pareikšto prašymo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtą tuo pagrindu, kad pradinį ieškinį padavė neįgaliotas asmuo.Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu pareiškimą ieškovo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodytos teisės normos tikslas yra užkirsti kelią procesui be ieškovo valios, tuo tarpu nagrinėjamu ieškovo valia nagrinėti bylą yra aiškiai išreikšta, abejonių dėl jos nėra (be kita ko, byloje nėra ginčo dėl to, kad patikslintą ieškinį pateikė įgaliotas asmuo), todėl apelianto prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą yra teisiškai nepagrįstas.Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo atsakomybės, pažeidus Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nors iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme (toliau ir ĮBĮ) nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Taigi tai, kad skundžiamame sprendime konstatuota, jog apelianto pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kilo 2007 m. gruodžio 31 d., o Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, numatanti įmonės vadovo civilinę atsakomybę už šios pareigos nevykdymą, įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., savaime nėra pagrindas spręsti, kad civilinė atsakomybė apeliantui buvo taikoma nepagrįstai.Pagal kasacinio teismo praktiką, bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.).Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo (bei savininko) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia Įmonių bankroto įstatymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Konstatuodamas įmonės nemokumą 2007 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2007 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, pagal kuriuos įmonės turtas buvo vertas 26 211 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 91 606 Lt, t. y. tris kartus viršijo viso į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Tačiau, kaip minėta, pagal bylai aktualią Įmonių bankroto įstatymo redakciją (galiojusią iki 2008 m. liepos 1 d.), nemokumui (taigi ir įmonės vadovo pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) konstatuoti turi būti ne tik nustatyta, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad įmonė neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino įmonės įsipareigojimams įvykdyti.Iš teismui pateikto 2007 m. gruodžio 31 d. balanso negalima daryti išvados, kad visos jame nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 2007 m. gruodžio 31 d. buvo pradelsti įsipareigojimai, nes duomenų apie atsiskaitymo su kreditoriais terminus jame nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismui buvo pateiktas 2007 m. gruodžio 31 d. Skolų tiekėjams sąrašas, pagal kurį įmonės skolos tiekėjams 2007 m. gruodžio 31 d. buvo 43 003,29 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas šio sąrašo reikšmės, nustatant pradelstų įmonės įsipareigojimų dydį, nevertino ir pradelstų įmonės įsipareigojimų dydžio 2007 m. gruodžio 31 d. nenustatinėjo, nepagrįstai visas balanse nurodytas per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sutapatinęs su pradelstais įsipareigojimais.Kaip minėta, konstatuojant įmonės nemokumą iki 2008 m. liepos 1 d., turėjo būti nustatyti ne tik Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai (t. y. viršijantys daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės), tačiau ir aplinkybė, kad įmonė neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino įmonės įsipareigojimams įvykdyti. Iš byloje esančio įmonės banko sąskaitos išrašo matyti, kad įmonė po 2007 m. gruodžio 31 d., vykdydama atsiskaitymus su Skolų tiekėjams sąraše nurodytais kreditoriais, su kai kuriais kreditoriais atsiskaitė visiškai, pavyzdžiui, su UAB „Balt risk“, UAB „Domingos prekyba“, UAB „Užubaliai“, UAB „Stella Artis“, UAB „Euroekspedicija“, UAB „Certus adjutor“, Hydrapac Italia s.r.l. Unipersonale. Įmonė taip pat vykdė atsiskaitymus ir su kitais Skolų tiekėjams sąraše nurodytais kreditoriais, tačiau visų duomenų, kurios skolos buvo apmokėtos vykdant mokėjimo pavedimus (t. y. nurodytos Skolų tiekėjams sąraše ar atsiradusios vėliau), pateiktame banko sąskaitos išraše nėra.Taigi byloje neįvertinus atsiskaitymo su kreditoriais terminų, taip pat neišsiaiškinus įmonės po 2007 m. gruodžio 31 d. atliktų mokėjimų pagrindo, byloje negali būti nustatytas ir konkretus įmonės nemokumo momentas – negali būti nustatytas pradelstų įmonės įsipareigojimų dydis ir terminas, per kurį įmonė su kreditoriais neatsiskaitė (jeigu įmonės nemokumas konstatuojamas iki 2008 m. liepos 1 d.).Teismas pažymi, kad konkretaus įmonės nemokumo momento nustatymas nagrinėjamos kategorijos bylose turi esminės teisinės reikšmės, nes jis ir yra laikomas atsakovo neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo) atlikimo momentu ir kartu atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai.Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išnagrinėti bylą iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir reikalaujamų įrodymų apimčių ir pobūdžio byla būtų nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.