- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- eI-307-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02622-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinė muitinė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. S-153 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti 2017 m. balandžio 12 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 1A-97 (toliau – Sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir KTM) 2017 m. vasario 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 7LM190122S (toliau – ir Ataskaita).
Skunde pareiškėjas nurodė, jog žinodamas, kad iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) jam bus atgabentas orlaivis, KTM 2015 m. kovo 17 d. pateikė paaiškinimą, kad krovinys yra eksperimentinis mažosios aviacijos lėktuvas, skirtas asmeniniams poreikiams (mėgėjiškiems-laisvalaikio skraidymams). 2015 m. kovo 18 d. pareiškėjui buvo suteiktas OERI kodas. Pareiškėjas 2015 m. kovo 18 d. su uždarąja akcine bendrove „NAVI GRUPĖ“ (toliau – ir Atstovas) sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį Nr. NAV-15/03/18/1 (toliau – ir Sutartis). Importuojant prekę Atstovas muitinei pateikė importo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Importo deklaracija), kurioje prekę deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10. Importo mokesčiai apskaičiuoti taikant 0 proc. nepreferencinį muito tarifą, taikant galutinio prekių vartojimo procedūrą bei standartinį 21 proc. PVM tarifą.
KTM konstatavo, jog muitinio įforminimo metu prekei buvo pritaikytas 0 proc. nepreferencinis muito tarifas taikant galutinio prekių vartojimo procedūrą, tačiau nebuvo pateiktas leidimas taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinio vartojimo procedūrą. Klasifikavimas TARIC kodu 8802 22 00 10 neleidžiamas, jeigu teisės aktų nustatytos sąlygos neįvykdytos. Kadangi leidimas taikyti galutinio vartojimo procedūrą nebuvo pateiktas, KTM nusprendė, jog iš JAV importuotas orlaivis turi būti klasifikuotinas TARIC kodu 8802 20 00 90. Tai reiškia, kad turi būti apskaičiuojamas importo muitas.
Pažymėjo, jog Departamentas ir Komisija pareiškėjo skundų netenkino ir konstatavo, jog pareiškėjas, neturėdamas leidimo, nepagrįstai ginčo prekę deklaravo TARIC kodu 8802 20 00 10. Pažymėjo, jog Komisija formaliai taikė teisinį reglamentavimą, pabrėždamas, kad Reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 294 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad muitinė gali išduoti leidimą atgaline data. Šioje dalyje nėra nustatytas atgalinės datos maksimaliai ilgiausias laikotarpis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog leidimo grįžtamoji galia gali būti pratęsta, tačiau ne ilgiau kaip vieneriems metams iki prašymo pateikimo dienos.
Pažymėjo, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Sąjungos muitinės kodekso ir Komisijos deleguotojo reglamento (Reglamentas Nr. 2015/2446) nuostatos. Gavus KTM 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. (9.13)11 D-9895, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie supaprastintą patikrinimą, ir kreipusis dėl leidimo, prašymas buvo vertinamas būtent pagal šių dokumentų nuostatas. Komisijos deleguotojo reglamento (Reglamentas Nr. 2015/2446) 172 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog muitinė gali leisti, kad atgaline data taikomas leidimas įsigaliotų ne anksčiau kaip prieš vienerius metus iki prašymo priėmimo dienos. Tiek deklaracijos pateikimo dieną (2015 m. kovo 20 d.), tiek prašymo suteikti leidimą taikyti galutinį vartojimą atgaline data pateikimo dieną (2016 m. lapkričio 2 d.) galiojęs reglamentavimas patvirtina, jog palankus muitų tarifo režimas iš esmės siejamas ne su leidimą taikyti galutinį vartojimą patvirtinančio dokumento turėjimu importo metu (t. y. formaliuoju pagrindu), tačiau su atitinkamų sąlygų, kurioms esant suteikiamas leidimas taikyti galutinį vartojimą, egzistavimu.
Sprendė, kad iš teisinio reglamentavimo, įtvirtinto Įgyvendinimo nuostatų 293 straipsnyje ir Komisijos deleguotojo reglamento 239 straipsnyje, matyti, kad lengvatinis muito tarifas taikomas ne todėl, kad deklarantas turi įformintą leidimą (N990), bet todėl, kad yra galutinio vartojimo aplinkybės, kurių buvimu muitinė įsitikina ir tą įsitikinimą patvirtina leidimu. Toks vertinimas seka ir iš teisės aktuose įtvirtintos galimybės leidimą gauti atgaline data.
Pažymėjo, jog pagal bendrąją taisyklę leidimas išduodamas pradinėje stadijoje, t. y. importuojant, „kai numatoma, kad prekėms bus taikoma galutinio vartojimo muitinės priežiūra“ (Įgyvendinimo nuostatų 292 straipsnio 1 dalis), tačiau aplinkybių, sudarančių faktinį pagrindą leidimui išduoti, buvimas dar labiau gali būti patikrintas vėlesnėje stadijoje – jau naudojant prekę (šiuo atveju orlaivį). Komisijos pateikiamą „kontrolės“ tikslą, jį susiejant išimtinai su leidimo dokumento turėjimu, būtų nesuderinamas su galimybe ir teise gauti leidimą atgaline data. Sutiko, kad leidimo kaip dokumento gavimas yra sietinas ir pagrįstas kontrolės tikslais, tačiau ir nesant leidimo – dokumento kontrolės galimybė neišnyksta. Jeigu kontrolės sąlygas ir galimybę užtikrintų tik leidimas – dokumentas, reglamentavime neturėtų būti įtvirtinta galimybė leidimą gauti atgaline data per vienerius metus po importo, o importo metu taikyti 0 proc. nepreferencinį muito tarifą.
Nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė prašymo suteikti leidimą taikyti galutinį vartojimą atgaline data nepriėmė, remdamasi Komisijos deleguotajame reglamente nustatytu atgalinio galiojimo vienerių metų terminu, pareiškėjo prašymo iš esmės nenagrinėjo. Nėra abejonių ir ginčo, kad orlaivis yra skirtas tik asmeniniams poreikiams ir naudojamas tik pagal orlaivio tiesioginę paskirtį. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos Civilinės aviacijos administracijos išduotas Specialusis tinkamumo skraidyti pažymėjimas (pažymėjimo Nr. 01899). Pateikus prašymą, leidimas taikyti galutinį vartojimą atgaline data nebuvo gautas ne dėl su leidimo suteikimu susijusių aplinkybių nebuvimo, bet dėl termino praleidimo.
Atkreipė dėmesį, jog Departamento atstovas Komisijos posėdžio metu patvirtino, kad pagal esamus duomenis leidimas galutinio vartojimo procedūrai būtų suteiktas. Tai reiškia, kad faktinės aplinkybės atitinka galutinio vartojimo sąlygas ir leidimas – dokumentas N990 būtų gautas. Net neatlikus specialaus tyrimo galima spręsti, kad galutinio vartojimo sąlygos importo metu buvo išpildytos.
Deklaracijos priėmimas nėra tapatus deklaracijos išsiuntimui/perdavimui muitinei. Deklaracijos priėmimas yra procedūra ir gavęs patvirtinimą apie deklaracijos priėmimą, deklarantas žino, jog deklaracija užpildyta tinkamai – atitinka muitų teisės aktų nustatytus reikalavimus, kartu su importo deklaracija ir deklaruojamomis prekėmis pateikti jų muitiniam tikrinimui ir įforminimui reikalingi dokumentai (Elektroninės importo deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su importo procedūrų vykdymu, mainų taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymas Nr. 1B-360, 4.5 papunktis). Atstovas pareiškėjui paaiškino, jog priėmusi Importo deklaraciją, KTM jos duomenis matė iš karto ir žinojo, jog muitas nemokamas dėl galutinio vartojimo procedūros, nors tuo pačiu metu taip pat žinojo, kad leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas, nes Importo deklaracijoje buvo nurodyta „NEREIKALAUJAMA“. Tačiau daugiau kaip metus nesikreipdama į Atstovą ar į pareiškėją dėl Importo deklaracijos duomenų ir papildomos informacijos ar dokumentų, KTM leido pagrįstai manyti, kad procedūra yra įforminta tinkamai (teisingai). KTM pateiktuose dokumentuose buvo aiškiai nurodyti duomenys, iš kurių neabejotinai buvo matyti, jog padaryta klaida ir kad arba turi būti sumokėtas muitas, arba turi būti pateiktas leidimas, nes jis, kaip ne kartą pabrėžiama Ataskaitoje, yra būtinas (būtina sąlyga) prekę klasifikuoti TARIC kodu 8802 20 00 10.
Sprendė, jog KTM, atlikdama patikrinimą, Departamentas ir Komisija – nagrinėdami skundus, vien jau remdamiesi minėtais principais, turėjo įvertinti, ar tuo atveju, jeigu leidimo būtų paprašyta anksčiau, jis būtų suteiktas, ar vis tik nebūtų, nesant faktinio pagrindo leidimui išduoti, ir deklarantui būtent dėl to atsirastų muito prievolė.
Formalus techninio pobūdžio pažeidimas ir situacijos teisingas išsprendimas (sureguliavimas) aiškiai skiriamas ne tik MAĮ, bet ir Muitinės kodekse. Būtent todėl Sąjungos muitinės kodekso 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad skundų nagrinėjimo procedūra sudarytų sąlygas greitai patvirtinti muitinės priimtų sprendimų teisingumą (būtent teisingumą, o ne formalų teisėtumą) arba juos pataisyti. Taip pat būtent todėl Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies d) punkte įtvirtinta, jog importo arba eksporto muito sumos grąžinamos arba atsisakomos išieškoti siekiant teisingumo. Akivaizdu, kad pirmenybė yra teikiama ne formaliam teisėtumui, o teisingumui. Todėl šiuo konkrečiu atveju 7,7 proc. muito apskaičiavimas (dėl leidimo N990 neturėjimo, nes buvo praleistas terminas jo paprašyti) būtų tik formalus teisėtumas.
Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįstai buvo prieita išvados neatsisakyti išieškoti apskaičiuoto muito, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalimi. Nebūdamas prekybininkas, neturėdamas specialiųjų žinių, tačiau būdamas rūpestingas, neaplaidžiai vertindamas dėl orlaivio importo galimai jam kilsiančias pareigas, pareiškėjas dėl muitinės formalumų atlikimo sudarė Sutartį. Sutartyje, be kita ko, buvo nustatyta, jog vykdytojas įsipareigoja užtikrinti, kad prekes deklaruotų ir pateiktų muitiniam įforminimui tik turintis teisę muitinės tarpininko atstovas (2.1.3 papunktis). Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi ir buvo užtikrintas, kad muitinės formalumai bus atlikti laiku ir teisingai. Šį įsitikinimą netiesiogiai patvirtino jokių klausimų ar papildomų prašymų iš KTM nebuvimas iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio. Situacija, į kurią pateko pareiškėjas, yra išskirtinė, kadangi, jeigu muitinės tarpininko atstovas nebūtų padaręs tokios klaidos, o Muitinė būtų bent jau per metus patikrinusi Importo deklaraciją, leidimas butų gautas, Importo deklaracija butų užpildyta teisingai, orlaivis butų klasifikuotas teisingai ir nebūtų pagrindo nepalankiam sprendimui.
Nors nėra ginčo dėl to, kad Importo deklaraciją užpildė ne pats pareiškėjas, tačiau Komisija Atstovo veiklos rezultatą įvertina kaip apgaulės požymius būtent pareiškėjo veiksmuose ar būtent pareiškėjo nesąžiningus veiksmus. Nesutiko su Komisijos teigimu, kad Importo deklaracija tokiu būdu buvo užpildyta (vietoj N990 dokumento numerio įrašant „NEREIKALAUJAMA“) akivaizdžiai žinant, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas TARIC kodu 8802 20 00 10, nes nėra nurodyta, iš kokių duomenų Komisija tokios išvados priėjo, kaip nėra jokių duomenų, jog Atstovas (o konkrečiai – Importo deklaraciją užpildęs žmogus) akivaizdžiai žinojo, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas TARIC kodu 8802 20 00 10.
Spręsdama dėl muitinės neatsisakymo išieškoti muitą pagrįstumo, Komisija vertino tik pareiškėjo elgesį ir visiškai nevertino muitinės elgesio. Iš Departamento atstovo paaiškinimų Komisijos posėdžio metu spręstina, kad muitinės elektroninė sistema sukurta taip, kad kaip teisingi priimami nesvarbu kokios reikšmės įrašai. Jeigu dokumentas N990 turėjo būti pateiktas importo metu (kaip kad nurodyta Ataskaitoje ir kaip reglamentuota Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijoje), galima daryti išvadą, jog muitinė, prieš priimdama Importo deklaraciją kaip teisingą, neatliko pareigos ją patikrinti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1101/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, II skyriaus „Specialiosios nuostatos“ B dalies „Civiliniai orlaiviai ir prekės, skirtos naudoti civiliniuose orlaiviuose“ 4 punktu, civiliniai orlaiviai atleidžiami nuo muito, jeigu laikomasi sąlygų, nustatytų atitinkamose Europos Sąjungos nuostatose, numatančiose tokių prekių naudojimo muitinės priežiūrą, t. y. kaip nustatyta Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93 dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose. Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 292 straipsnio 1 dalį, palankus muito tarifo režimas, kai numatoma, kad prekėms bus taikoma galutinio vartojimo muitinės priežiūra, galimas tik turint raštišką leidimą.
Pažymėjo, jog pareiškėjas tokio leidimo neturėjo, todėl, atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas, importuojamam civiliniam orlaiviui negalėjo būti taikomas atleidimas nuo muito. To pasekmėje deklaruotas prekių Taric kodas 8802 20 00 10 (kuris taikomas vykdant galutinio vartojimo muitinės procedūrą) buvo pagrįstai pakeistas į Taric kodą 8802 20 00 90 (kiti lėktuvai ir kiti orlaiviai, kurių masė be krovinio ne didesnė kaip 2 000 kg). Šiuo kodu deklaruojama prekė yra apmokestinama 7,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifu.
Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai (2014 m. spalio 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1101/2014) numatė galimybę pasinaudoti lengvata – atleidimu nuo muito taikant galutinio vartojimo muitinės procedūrą, kuriai, kaip minėta, būtinas raštiškas muitinės leidimas, tačiau pažymėjo, kad asmuo, kuris siekia pasinaudoti lengvata – atleidimu nuo muito, turi pats veikti aktyviai, kaip numatyta Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 291–300 straipsniuose.
Pabrėžė, jog pareiškėjas minėtų nuostatų nesilaikė, tačiau importo metu muitinės deklaracijoje deklaravo prekę, pritaikydamas lengvatą ir nepagrįstai nurodydamas, kad leidimo pateikti nereikalaujama. Atkreipė dėmesį, kad ir po prekių importo pareiškėjas nesikreipė į muitinę (iki nebuvo pradėtas atlikti patikrinimas) dėl leidimo taikyti galutinio vartojimo procedūrą, kaip tai numato Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos, todėl sprendė, kad pareiškėjo importuotas orlaivis pagrįstai apmokestintas 7,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifu ir lengvatinio muito tarifo taikyti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo KTM atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodydama iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir Departamentas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje KTM atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas iš JAV importavo civilinį orlaivį „Glastar No. 5607“ ir jį 2015 m. kovo 20 d. deklaravo elektroninėje importo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) Taric kodu 8802 20 00 10, taikydamas 0 proc. preferencinį muito tarifą (Komisijos byla, b. l. 35–36).
KTM, vadovaudamasi Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas, 48 straipsniu, atliko minėtos elektroninės importo deklaracijos patikrinimą po prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir 2017 m. vasario 24 d. priėmė Ataskaitą. Ataskaitoje padaryta išvada, kad pareiškėjas importuotą prekę (civilinį orlaivį) nepagrįstai deklaravo Taric kodu 8802 20 00 10, taikydamas galutinio prekių vartojimo procedūrą ir 0 proc. preferencinį muito tarifą, nes nepateikė (neturėjo) muitinės leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą. Atsižvelgdama į tai, muitinė pareiškėjo importuotą prekę suklasifikavo Taric kodu 8802 20 00 90, apmokestino trečiųjų šalių 7,7 proc. dydžio muito tarifu ir papildomai apskaičiavo bei įregistravo 3 494 Eur muito, 57 Eur muito delspinigių, 734 Eur PVM, 156 Eur PVM delspinigių ir 423 Eur (10 procentų dydžio) baudos dydžio mokestinę prievolę (Komisijos byla, b. l. 17–19).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Ataskaita, 2017 m. kovo 7 d. su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Ataskaitą (Komisijos byla, b. l. 14–15).
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. balandžio 12 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti KTM Ataskaitą (Komisijos byla, b. l. 12–13).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, 2017 m. gegužės 2 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Ataskaitą ir Sprendimą (Komisijos byla, b. l. 1a–7).
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą Nr. S-153(7-101/2017), kuriuo nusprendė patvirtinti Departamento Sprendimą (Komisijos byla, b. l. 53–61).
Byloje ginčas kilo dėl KTM Ataskaitos, Departamento ir Komisijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjas neneigia, kad pateikdamas Importo deklaraciją civilinį orlaivį „Glastar No. 5607“ deklaravo Taric kodu 8802 20 00 10, taikydamas galutinio prekių vartojimo procedūrą ir 0 proc. preferencinį muito tarifą, neturėdamas muitinės leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą. Tačiau pareiškėjo įsitikinimu, teisinis reglamentavimas neturi būti taikomas taip formaliai. Pareiškėjas sutinka, kad pagal bendrąją taisyklę leidimas išduodamas pradinėje stadijoje, t. y. importuojant, tačiau aplinkybių, sudarančių faktinį pagrindą leidimui išduoti, buvimas gali būti patikrintas vėlesnėje stadijoje – jau naudojant prekę.
Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad teisės aktų nuostatos sudaro galimybę leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – galutinį vartojimą vėliau, tačiau teisės aktų nuostatos tokiam leidimo gavimui (atgaline data) nustato tam tikrus apribojimus.
Vadovaujantis 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2016 m. balandžio 5 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2016/651 172 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data, pagal Kodekso 211 straipsnio 2 dalį (Sąjungos muitinės kodeksas, ES Reglamentas Nr. 952/2013), toks leidimas įsigalioja ne anksčiau kaip prašymo priėmimo dieną. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad išimtinėmis aplinkybėms muitinė gali leisti, kad 1 dalyje nurodytas leidimas įsigaliotų ne anksčiau kaip prieš vienus metus (prekių, kurioms taikomas 71-02 priedas, atveju – prieš tris mėnesius) iki prašymo priėmimo dienos.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą taikyti specialiąją procedūrą atgaline tvarka (Komisijos byla, b. l. 25), o Vilniaus teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (8.1/38)-2V-18237, įvertinusi, kad prekės Importo deklaracija įforminta 2015 m. kovo 20 d., o prašymas išduoti prekei leidimą galutiniam vartojimui atgaline data gautas 2016 m. lapkričio 2 d. viršijant minėtą maksimalų leidimo įsigaliojimo atgaline data laikotarpį, nagrinėjimui pareiškėjo prašymo nepriėmė. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Departamentas bei Komisija ginčijamuose sprendimuose, konstatuodami, jog pareiškėjas, neturėdamas leidimo, nepagrįstai ginčo prekę deklaravo kodu Taric 8802 20 00 10. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, daro išvadą, jog leidimas galutiniam vartojimui atgaline data pagrįstai nebuvo išduotas.
Pareiškėjas skunde kelia abejonę, jog KTM, priėmusi Importo deklaraciją, matė ir žinojo, kad leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas, nes Importo deklaracijoje buvo nurodyta „Nereikalaujama“, tačiau daugiau nei metus nesikreipė nei į Atstovą, nei į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo.
Pasisakant dėl šių argumentų pažymėtina, jog Elektroninės importo deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su importo procedūrų vykdymu, mainų taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-360 (toliau – ir Taisyklės), 4.5 papunktyje nustatyta, kuomet Importo deklaracijos yra priimamos. Nagrinėjamu atveju, ginčo, kad pareiškėjo pateikta Importo deklaracija buvo priimta, nėra. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Departamento atstovas vykusiame Komisijos posėdyje paaiškino, jog pateikiant Importo deklaraciją naudojantis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis, sistema neleistų pateikti deklaracijos, jeigu 44 langelyje būtų nurodytas dokumento kodas N990, tačiau nebūtų nurodytas jo numeris. Iš pateiktos Importo deklaracijos matyti, kad pareiškėjas vietoj leidimo numerio įrašė žodį „nereikalaujama“, taip išvengdamas sistemos klaidos ir sėkmingai pateikdamas deklaraciją. Teismas pastebi dar daugiau, pareiškėjas skunde nurodė, kad „KTM matė, jog leidimas nepateiktas ir tikriausiai nebus pateiktas“, kas leidžia abejoti Importo deklaracijos 44 langelyje pateiktos informacijos tikslumu. Taigi, jei pareiškėjas nebūtų įrašęs žodžio „nereikalaujama“, sistema deklaracijos nebūtų priėmusi ir jis turėtų galimybę pateikti patikslintą deklaraciją ir galimai būtų išvengęs susidariusios situacijos. Iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, jog pareiškėjas Komisijos posėdžio metu negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jo vardu pateiktoje Importo deklaracijoje buvo nurodytas pridedamo dokumento kodas, tačiau vietoj jo numerio įrašytas žodis „nereikalaujama“ ir nurodyta pridedamo dokumento data „2015-03-19“.
Sąjungos muitinės kodekso 48 straipsnyje nustatyta, kad siekdama muitinio tikrinimo tikslų muitinė gali po prekių išleidimo tikrinti muitinės deklaracijoje, laikinojo saugojimo deklaracijoje, įvežimo bendrojoje deklaracijoje, išvežimo bendrojoje deklaracijoje, reeksporto deklaracijoje arba pranešime apie reeksportą pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, ar egzistuoja ir ar yra autentiški, tikslūs ir galiojantys bet kurie ją papildantys dokumentai, taip pat tikrinti deklaranto apskaitos ir kitus registrus, susijusius su operacijomis, atliktomis su atitinkamomis prekėmis, arba su ankstesnėmis ar paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. Muitinė taip pat turi teisę tikrinti tokias prekes ir (arba) imti jų pavyzdžius, jeigu tą dar įmanoma padaryti. Toks tikrinimas gali būti atliekamas prekių turėtojo arba turėtojo atstovo, taip pat bet kurio kito asmens, tiesiogiai arba netiesiogiai per verslą susijusio su minėtomis operacijomis, arba dėl verslo turinčio tuos dokumentus ir duomenis, patalpose.
Iš teisinio reguliavimo matyti, jog KTM pagrįstai atliko Importo deklaracijos patikrinimą po prekių išleidimo į laisvą apyvartą. Pareiškėjo argumentai, jog ilgiau nei metus KTM nesikreipė į Atstovą ar pareiškėją, nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, nes būtent pareiškėjas Importo deklaracijos 44 langelyje vietoj leidimo numerio įrašė žodį „nereikalaujama“, taip išvengdamas sistemos klaidos, o Importo deklaracijos tikrinimas jos pateikimo metu nebuvo atliekamas (prekės klasifikavimo ar kitoks dokumentinis tikrinimas).
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad nepagrįstai jo prašymas atsisakyti išieškoti muito sumą buvo nepatenkintas. Pareiškėjo teigimu šis prašymas yra pagrįstas.
Iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, jog Komisija konstatavo, kad prašymas atsisakyti išieškoti importo muitą pateiktas, jo nagrinėjimas ir sprendimas dėl jo priimtas galiojant Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl sprendžiant atsisakymo išieškoti importo muito klausimą turėjo būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos. Nurodė, kad nors Departamentas Sprendime dėl atsisakymo išieškoti importo muitą vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso ir Įgyvendinimo kodekso nuostatomis, tačiau pažymėjo, jog palyginus Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio ir Įgyvendinimo kodekso 899–909 straipsnių nuostatas, Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies d punktas ir atitinkamai 120 straipsnis neįtvirtino iš esmės naujo teisinio reglamentavimo. Teismas sutinka su šiuo Komisijos įvertinimu ir tvirtina, jog sprendžiant atsisakymo išieškoti importo muito klausimą turėjo būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos. Taip pat pritartina Komisijos minėtų teisės aktų teisinio vertinimo palyginimui.
Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų, importo arba eksporto muito sumos grąžinamos arba atsisakomos išieškoti dėl bet kurios iš šių priežasčių: siekiant teisingumo (d punktas).
Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 119 straipsniuose nenurodytais atvejais importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių; Tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo (2 dalis).
Iš Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad Importo deklaracijos 44 langelyje „Papildoma informacija/pateikiami dokumentai/sertifikatai ir leidimai“ pareiškėjas nurodė eilę prie Importo deklaracijos pridedamų dokumentų, tačiau ties dokumento N990 numeriu pareiškėjas įrašė žodį „nereikalaujama“ ir nurodė datą 2015-03-19, tuo išvengdamas Importo deklaracijos nepriėmimo (sistemos klaidos). Sutiktina su Komisijos padarytomis išvadomis, jog Importo deklaracijoje nurodant pagrindinio dokumento, suteikiančio teisę į neapmokestinamą importo muitais dėl galutinio vartojimo, kodą, datą, tačiau vietoj numerio įrašant „nereikalaujama“, akivaizdžiai buvo žinoma, kad tik turint tokį leidimą galimas prekės deklaravimas Taric kodu 8802 20 00 10. Taigi, pagrįstai KTM, Departamentas bei Komisija pareiškėjo veiksmus įvertino kaip turinčius apgaulės požymių arba kaip akivaizdžiai aplaidžiais.
Pareiškėjas tvirtino, jog už situaciją, į kurią jis pateko, yra atsakinga ir muitinė (muitinė yra atsakinga, kad muitinės tarpininko paslaugas teiktų kvalifikuoti asmenys), todėl vertino situaciją kaip išskirtinę, pabrėždamas, kad jei muitinės tarpininko atstovas nebūtų padaręs klaidos, o muitinė būtų patikrinusi Importo deklaraciją, leidimas būtų gautas, o Importo deklaracija būtų užpildyta teisingai.
Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali.
Pareiškėjas, skunde keldamas Atstovo atsakomybės klausimą (muitinė turi prižiūrėti teikiamas tarpininko paslaugas; jei Atstovas nebūtų padaręs klaidos), nepateikė teismui jokių įrodymų, jog kreipėsi į savo Atstovą (muitinės tarpininką), siekiu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jo Atstovas vietoj leidimo numerio nurodė žodį „nereikalaujama“, šių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, negalėjo paaiškinti ir Komisijos posėdžio metu, kas teismui leidžia daryti išvadą, jog pats pareiškėjas neveikė aktyviai ir nesiekė susidariusios situacijos išsiaiškinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas ir Atstovas buvo sudarę paslaugų sutartį, kurios 5 punkte nustatyti ir atsakomybės klausimai. Tai, kad muitinės tarpininkai laiko egzaminą Muitinės mokymo centre ir jų profesinė kvalifikacija yra tvirtinama jiems išlaikius kvalifikacinį egzaminą, niekaip nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir nepatvirtina, kad muitinės tarpininkas galimai nėra kvalifikuotas. Kaip jau buvo minėta, kad net vertinant, jog Atstovas suklydo, teisės aktų nuostatos leido gauti leidimą atgaline data. Pažymėtina, jog suklydimas negali būti vertintinas ir lyginamas su ypatingoms aplinkybėmis ar priskiriamas išskirtinėms situacijoms Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio prasme. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo veiksmai, kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs, buvo tinkami nustatyti, todėl pagrįstai neatsisakyta išieškoti ginčo importo muito sumos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Komisijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. S-153 (7-101/2017), Departamento 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 1A-97 bei 2017 m. vasario 24 d. KTM supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 7LM190122S yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo R. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.