Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanilės namai“ ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės D. B. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vanilės namai“ dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė, per teismo nustatytą terminą, tripliko nepateikė. Pranešė, kad atsakovė ir jos atstovas teismo posėdyje nedalyvaus. Neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIV skyriaus teisena dėl mažų sumų priteisimo).

Atsižvelgiant į šalių prašymus, teismas, vadovaujantis CPK 235 straipsnio 4 dalimi, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad atsakovė D. B. (užsakovė) 2017 m. rugsėjo 12 d. su ieškove UAB „Vanilės namai“ (vykdytoja) sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/09/12 dėl maitinimo ir aptarnavimo paslaugų teikimo 2018 m. rugsėjo 1 d. vyksiančios šventės metu, užsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti ir jas apmokėti. Pagal sutarties 2.2.1. punktą atsakovė įsipareigojo sutarties pasirašymo dieną užsakovei sumokėti 300 Eur rezervacijos mokestį, kuris sutarties nutraukimo atveju nėra grąžinamas (4.3 punktas). Likusi paslaugų teikimo kaina turėjo būti sumokama likus 3 dienoms iki šventės (2.2.2 punktas). Banko mokėjimo nurodymu 300 Eur rezervacijos mokestis ieškovei sumokėtas 2017 m. spalio 26 d. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu atsakovės D. B. reikalavimą patenkino ir pripažino pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti Sutartį ir grąžinti sumokėtą 300 Eur rezervacijos mokestį.

Ginčas tarp atsakovės ir ieškovės kilo dėl ieškovės atsisakymo grąžinti atsakovei sumokėtą 300 Eur rezervacijos mokestį, užsakant maitinimo ir aptarnavimo paslaugas 2018 m. rugsėjo 1 d. vyksiančios šventės metu ir atsakovei nutraukus sutartį.

Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis ).

Šalių pateikta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/09/12 kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, kadangi paslaugų teikėjas yra verslo subjektas (verslininkas, vykdantis komercinę veiklą) – juridinis asmuo, kuris pagal sudarytą sutartį įsipareigojo suteikti vartotojai paslaugas, o vartotoja yra fizinis asmuo, kuris sudarė sutartį savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti (užsakė maitinimo tiekimo ir aptarnavimo paslaugas) ir įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti sutartą kainą. Pateikta sutartis patvirtina ir tai, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis (CK 6.716 straipsnis).

Dėl atsakovės teisės nutraukti sutartį

2018 m. kovo 19 d. atsakovė informavo ieškovę, kad atšaukia 2018 m. rugsėjo 1 d. planuotos šventės rezervaciją ir paprašė grąžinti sumokėtą rezervacijos mokestį. 2018 m. kovo 27 d. ieškovė informavo atsakovę, kad sutarties nutraukimo atveju avansas atsakovei negrąžinamas. Tarp atsakovės ir ieškovės sudarytos Sutarties 4.2. punktas numato, jei viena iš šalių nevykdo šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, kita šalis gali vienašališkai nutraukti sutartį nepasibaigus jos galiojimo laikui; įspėjus kitą šalį prieš 20 darbo dienų ir patelkus pagrįstus motyvus, sutarties nutraukimo atveju sumokėtas avansas yra negrąžinamas (4.3 punktas).

Kliento, kaip paslaugų gavėjo padėtis teisiniuose santykiuose yra labiau išskirtinė (CK 6.718 straipsnis). Kaip viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų yra numatyta CK 6.721 straipsnio 1 dalyje, kuriame numatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.

Pažymėtina, kad teisė nutraukti paslaugų teikimo sutartį yra viena iš vartotojo interesų apsaugos garantijų, kuri yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007). Taigi vartotojo teisė nutraukti paslaugų teikimo sutartį yra garantuota įstatymo ir negali būti paslaugų teikėjo ribojama. Be to, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

CK 6.721 straipsnio 1 dalis įtvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina, kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012). Klientui vienašališkai nutraukiant paslaugų sutartį pagal šią teisės normą turi būti užtikrinta ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, apsaugoti jo turtiniai interesai bei aukščiau minėta nuostata sutarties šalys nesuvaržytos sutartyje nusistatyti išsamią kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį tvarką, nustatant papildomas nutraukimo tvarkos taisykles, atitinkančias protingumo principą ir nepaneigiančias CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmės. Kliento teisė atsisakyti bet kuriuo momentu nuo teikiamų paslaugų aiškintina tuo, kad paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui. Klientui išreiškus valią atsisakyti nuo paslaugų, jų teikėjas turi nutraukti tokių paslaugų teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007). Pažymėtina, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalis laikytina imperatyvaus pobūdžio norma, kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.258 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007).

Taigi įstatymas, nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo priežasčių, suteikia atsakovei teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį ir apmokėti tik tas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą, o vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti paslaugų teikėjo jokiais būdais ribojama, taip pat vartotojas neprivalo nurodyti paslaugų sutarties nutraukimo priežasčių bei pateikti tai patvirtinančių įrodymų. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškove.

Dėl ieškovės patirtų nuostolių

Vertinant ginčo šalių veiksmus nutraukiant sutartį, pažymėtina, kad iš rašytinių ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad ji rezervavo renginio datą, planavo pajamas, vyko pirminiai renginio aptarimai, atsakovei buvo skirtas laikas ir dėl to ieškovė atsisakė dviejų užsakymų, taip pat rezervavo dekoravimo ir virėjos paslaugas. 2018 m. sausio 20 d. ieškovė su UAB „Prestige Idea“ pasirašė sutartį dėl vestuvių dekoravimo paslaugų teikimo 2018 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė 2018 m. sausio 5 d. taip pat pasirašė sutartį su L. Ž. dėl maisto gamybos ir paruošimo paslaugų teikimo 2018 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė L. Ž. ir UAB „Prestige Idea“ atitinkamai sumokėjo 200 Eur ir 100 Eur rankpinigių. Iš šalių elektroninių laiškų nustatyta, kad atsakovė ieškovei uždavė konsultacinio pobūdžio klausimą, ar būtų realu susikurti numatomai šventei dekorą už atitinkamą sumą, o ieškovė nurodė, jog visas detales su atsakove suderins iki šventės likus dviem ar net vienam mėnesiui. Konkretus valgiaraštis su atsakove nebuvo derinamas, ieškovė atsakovei atsiuntė standartinį visoms šventėms siūlomą valgiaraštį, elektroniniame laiške ieškovė nurodė, jog konkretų valgiaraštį bus galima aptarti likus porai mėnesių iki numatytos šventės datos ir 2018 m. asortimentą atsiųs po kelių mėnesių. Iš minėtų laiškų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovė aiškiai išreiškė valią dėl šių paslaugų užsakymo 2018 m. rugsėjo 1 d. vyksiančiai šventei. Atsakovė tik domėjosi galimomis papildomomis paslaugomis, dėl kurių šalys konkrečiai nesusitarė. Todėl teismas konstatuoja, kad dekoravimo paslaugų atsakovė neužsakinėjo, o sutartis su ieškove buvo pasirašyta tik dėl maisto tiekimo ir aptarnavimo paslaugų. Tretieji asmenys ieškovei paslaugų, tiesiogiai susijusių su 2018 m. rugsėjo 1 d. planuojama švente, nesuteikė, ieškovė nepagrindė būtinybės rezervuoti dekoravimo ir virėjos paslaugas ir jas apmokėti dar 2018 m. sausio mėn., kai šventė buvo planuojama tik 2018 m. rugsėjo 1 d. Negalima daryti vienareikšmės išvados ir dėl to, kad paslaugų teikimo sutarčių su L. Ž. ir UAB „Prestige Idea“ objektas buvo tiesiogiai susijęs būtent, su atsakovės planuota švente. Be to, ieškovė yra verslininkė, todėl turėjo žinoti apie savo verslo rizikingumą, turėjo elgtis apdairiai ir protingai, įvertinti visas aplinkybes pasirašydama sutartį dėl maisto tiekimo ir aptarnavimo paslaugų, bei prisiimti galimą neigiamų savo veiklos padarinių riziką (taip pat ir dėl taip anksti pradėtos vykdyti sutarties). Būtina pažymėti ir tai, kad atsakovė sudarė tinkamas sąlygas ir suteikė pakankamai laiko tam, kad ieškovė gautų naujus užsakymus ir galėtų juos vykdyti nepatirdama jokių nepatogumų. Ieškovė teikė paaiškinimus, kad liepos – rugsėjo mėn. yra „sezono metas“, kai vyksta daugumas vestuvių ir kitų švenčių, todėl neatmetama galimybė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. ieškovė turėjo ir kitų klientų, tačiau apie sutarties nutraukimą ieškovė buvo informuota 2018 m. kovo mėn., t. y. likus 5 mėnesiams iki numatytos šventės. Teismo vertinimu, toks laiko tarpas buvo pakankamas suteikti paslaugas kitam potencialiam klientui, ypač įvertinus jos teiginius, kad 2018 m. rugsėjo mėn. yra įvairių renginių sezono metas.

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių jog ieškovė patyrė 300 Eur dydžio išlaidas, susijusias su atsakovės vienašališku sutarties nutraukimu.

Dėl rezervacijos mokesčio grąžinimo

Ieškovės nurodė, kad vadovaujantis sutarties 4.3. punktu, rezervacijos atšaukimo atveju, avansas nėra grąžinamas, pažymėjo, kad rezervacijos mokestis tik padengė ieškovės dėl sutarties nutraukimo patirtus 300 Eur dydžio tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro L. Ž. ir UAB „Prestige Idea“ sumokėti rankpinigiai. Atsakovė nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad patyrė kokius nors tiesioginius nuostolius. Nors ginčas tarp šalių iškilo 2018 metų kovo mėnesį, tačiau ieškovė apie sutartis su UAB „Prestige Idea“ bei L. Ž. pirmą kartą užsiminė tik 2018 m. birželio 19 d. prašyme, adresuotame VVTAT. Iki to laiko ieškovė teigė, kad jos patirtus nuostolius sudaro tik negautos pajamos.

Atsakovės su ieškove sudarytos sutarties 2.2.1 punkte nustatyta, jog sutarties pasirašymo dieną Užsakovas sumoka 300 Eur, sutarties 2.2.2 punkte įtvirtinta, kad likusi suma sumokama likus 3 dienoms iki šventės, sutarties 4.3 punkte nurodoma, kad sutarties nutraukimo atveju sumokėtas avansas vykdytojui yra negrąžinamas. Vykdytojui sumokėtas avansas užskaitomas kaip netesybos. Tokiu būdu atsakovės sumokėtas 300 Eur rezervavimo mokestis yra įskaičiuojamas į galutinę kainą.

CK 6.98 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą. Tuo atveju, kai tam tikra pinigų suma sumokama parduoti daiktą ar paslaugą įsipareigojusiam asmeniui, toks mokėjimas pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu - avansu. Nagrinėjamu atveju sutartyje rezervavimo mokestis atlieka mokėjimo funkciją ir yra vienos šalies iš anksto pagal sutartį kitai šaliai sumokama suma, todėl rezervavimo mokestis iš esmės atitinka avanso sąvoką. Be to, sutarties 4.2. ir 4.3. punktuose rezervacijos mokestis įvardijamas, kaip avansas, 2017 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodyme Nr. 440 nurodyta, kad atsakovė pervedė 300 Eur avansą pagal 2017 m. rugsėjo 12 d. sutartį.

Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-966/2003, 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008, 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; kt.), todėl šalis visais atvejais gali reikalauti jį grąžinti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad avansas, kaip ir rankpinigiai, atlieka mokėjimo funkciją (įskaitomas į būsimus mokėjimus), bet skirtingai nuo rankpinigių, avansas niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t.y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais, o šalis, gavusi avansą, jokiomis aplinkybėmis neturi jo grąžinti dvigubai. Skirtingai nuo rankpinigių, avansas niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000). Įvertinus atsakovės ir ieškovės paaiškinimus bei pateiktus dokumentus, vadovaudamasi ankščiau minėtų teisės aktų nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatuotina, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 300 Eur dydžio avansą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neginčijamų įrodymų dėl galimai patirtų nuostolių, atsakovei atšaukus rezervaciją, nepateikė, atsakovė turi teisę atgauti ieškovei sumokėtą 300 Eur avansą.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnis). Toks didelis avansas, kaip atsakomybės priemonė, neproporcingas ir pažeidžia atsakovės teises, kadangi byloje nustatyta, kad ji pranešė apie sutarties nutraukimą prieš protingą ir pakankamą terminą, ieškovė atsakovei paslaugų nesuteikė, protingų išlaidų, kurias ieškovė, norėdama įvykdyti sutartį, galimai patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento, neįrodė, todėl avansas yra nepagrįstai didelis, juo siekiama ne kompensuoti ieškovės nuostolius, bet nubausti atsakovę ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Nurodyto dydžio avansas pažeidžia atsakovės (vartotojos), kaip silpnesniosios šalies, interesus, sudaro sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti, neatitinka sąžiningumo reikalavimų, prieštarauja geros valios principui ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, bei aukščiau aptartas aplinkybes, teismui pripažinus, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą avansą, kuris atlieka mokėjimo, bet ne užtikrinimo funkciją, ieškovei neįrodžius patirtų nuostolių fakto bei dydžio, ieškovės ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas, o atsakovės priešieškinis tenkintinas, iš ieškovės atsakovei priteistinas 300 Eur avansas (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismui atmetus ieškinį ir pilnai tenkinus atsakovės D. B. priešieškinio reikalavimus, iš ieškovės atsakovei priteistina 240 Eur už advokato pagalbą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis). Už priešieškinį mokėtinas 15 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo atsakovė atleista, tenkinus priešieškinį, priteistinas iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanilės namai“ ieškinį atmesti.

Atsakovės D. B. priešieškinį tenkinti.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanilės namai“ atsakovei D. B. priteisti 300 Eur (trijų šimtų eurų) avansą.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanilės namai“ priteisti 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei D. B..

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanilės namai“ priteisti 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.