Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, S. S. gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria S. S. pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), ir nuspręsta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nepakaltinamumo būsenoje padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tai yra jis 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 09.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimoje aplinkoje sugyventinės A. B. atžvilgiu, kumščiais sudavė ne mažiau kaip dvidešimt smūgių A. B. į galvos sritį, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, nosies viršūnėje, dilbiuose, plaštakose.

Taip pat S. S. nepakaltinamumo būsenoje padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tai yra jis 2017 m. sausio 17 d., apie 23.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo artimoje aplinkoje sugyventinės A. B. atžvilgiu, tai yra konflikto metu kumščiu trenkė nukentėjusiajai A. B. į viršugalvį, stumdė ją, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant sėdmenų, stumdamas ją bandė išvaryti iš kambario, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, priverstinis gydymas hospitalizuojant galimas tik esant dviem sąlygoms: asmuo serga sunkia psichine liga; yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

Padarius išvadą, kad 2017 m. sausio 17 d. S. S. A. B. sukėlė fizinį skausmą, ši veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, ji padaryta ir dėl A. B. kaltės, nes ji įsibrovė į S. S. butą ir sukėlė konfliktą. Todėl S. S. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad jam reiktų skirti priverstinio pobūdžio priemonę jį hospitalizuojant. Be to, A. B. parodė, kad po ekspertizės atlikimo S. S. psichinė sveikatos būklė pagerėjo. S. S. patvirtino, kad savo iniciatyva ambulatoriškai gydosi Psichinės sveikatos centre.

Be to, S. S. buvo diagnozuota šizofrenija, tačiau nenustatyta, kad jis serga sunkia psichikos liga. Nors ekspertai padarė išvadą, kad S. S. būtina priverstinai gydyti hospitalizuojant, tačiau šią išvadą jie pateikė tinkamai nesusipažinę su bylos medžiaga, paciento asmenybe, jo veikla. Tai patvirtina ekspertės atsakymai teisme, kad ekspertai nebuvo susipažinę su S. S. asmenybe, jo kūryba. Ekspertams nebuvo žinoma, kad jis yra menininkas, turi personalinę įmonę ir dirba kūrybinį darbą. Todėl ekspertė negalėjo pasakyti, kokią įtaką tai galėjo turėti sprendžiant pakaltinamumo klausimą bei skiriant gydymo būdą. Tuo tarpu S. S. yra architektas ir fotografas, laimėjo du nacionalinius konkursus, nuo 1991 m. dirba savo personalinėje architektūros projektavimo įmonėje, Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys, dėstė architektūrą, 2009 m. pradėjo fotografuoti, surengė šešias parodas ir šiuo metu ruošia kūrinius kitai parodai. Todėl įvykdžius ekspertizės akte nurodytus pasiūlymus ir paskyrus priverstinį gydymą hospitalizuojant, jis būtų sužlugdytas ne tik kaip menininkas, bet ir kaip asmenybė. Be to, ekspertai pasisakė tik apie S. S. psichinę sveikatos būklę inkriminuojamų veikų padarymo metu, tačiau nepasisakė apie ją šiuo metu, o jo sveikatos būklė žymiai pagerėjo.

Dėl 2017 m. sausio 17 d. įvykio nurodė, kad apie 10 val. A. B. pasibeldė į jo duris ir paprašė įleisti, nes nori paruošti pusryčius, pasikalbėti ir išplauti grindis. Tačiau įėjusi į vidų ir pamačiusi pabaigtą pirmą egzempliorių jo fotoalbumo, netarusi nei žodžio išėjo. Maždaug apie 23.40 val. jį pažadino stiprūs dūžiai į duris ir girtas A. B. balsas. Po kelių abipusių frazių smūgiai nutilo, bet vėliau vėl prasidėjo, o po kurio laiko vėl liovėsi. Jam besnaudžiant duris išlaužė policijos pareigūnai. Išėjęs į koridorių pamatė greitosios pagalbos medikus, kurie rūpinosi A. B..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalyje dėl priverčiamųjų priemonių rūšies taikymo nustatymo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino, kad S. S., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė dvi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad 2016 m. rugsėjo 4 d. padaryta veika yra neįrodyta, tačiau sprendžiant S. S. kaltės klausimą buvo įvertinta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma – tiek jo paties, taip pat ir nukentėjusiosios bei liudytojo parodymai, įvykio registracijos duomenys, A. B. pareiškimas, alkotesterio duomenys, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga. Todėl teismui nekyla abejonių, kad S. S. 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 09.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimoje aplinkoje sugyventinės A. B. atžvilgiu, kumščiais sudavė ne mažiau kaip dvidešimt smūgių A. B. į galvos sritį, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, nosies viršūnėje, dilbiuose, plaštakose.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad 2017 m. sausio 17 d. A. B. rankos pirštai buvo sužaloti dėl jos pačios neatsargumo, todėl S. S. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti jai fizinį skausmą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš 2017 m. sausio 17 d. nusikalstamos veikos aprašymo pašalino aplinkybę, kad S. S. smurtavimo artimoje aplinkoje metu tyčia durimis prispaudė nukentėjusiosios A. B. kairės rankos keturis pirštus. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad S. S. 2017 m. sausio 17 d., apie 23.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo artimoje aplinkoje sugyventinės A. B. atžvilgiu, tai yra konflikto metu kumščiu trenkė nukentėjusiajai A. B. į viršugalvį, stumdė ją, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant sėdmenų, stumdamas ją bandė išvaryti iš kambario, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Sprendžiant S. S. kaltės klausimą buvo įvertinta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma – tiek jo paties, taip pat ir nukentėjusiosios bei liudytojo parodymai, įvykio registracijos duomenys, tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, A. B. pareiškimas, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto S. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Artimo giminaičio ir šeimos nario sąvokos yra išaiškintos BK 248 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, kur nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, laikytinų artimais giminaičiais ar šeimos nariais. Artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad S. S. ir A. B. nusikalstamų veikų padarymo metu gyveno kartu viename bute (nuo 2014 metų), vedė bendrą ūkį, juos siejo artimi (intymūs) santykiai. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant teisme bei apeliaciniame skunde patvirtino ir S. S., todėl abejonių jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nekyla, kadangi S. S. ir A. B. tuometiniai santykiai patenka į šeimos nario sąvokos ribas.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma S. S. taikyti ambulatorinį gydymą, o ne stacionarinį stebėjimą.

Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytų veikų pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosiomis medicinos priemonėmis rūšies parinkimo klausimą, įvertinęs S. S. ligos diagnozę, socialinį pavojingumą, padarė išvadą, kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokią išvadą teismas padarė, nes Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrė ekspertė A. S. ir Teismo psichologė ekspertė V. J., įvertinusios pateiktus duomenis, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiagą, S. S. gydymo Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ligos bylą, Centro poliklinikos psichikos sveikatos centro asmens sveikatos istoriją, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ligos istoriją, S. S. paaiškinimus, surašė Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-125/2017, kuriame nurodė, jog S. S. byloje nagrinėjamų įvykių metu (2016 m. rugsėjo 4 d. ir 2017 m. sausio 17 d.) konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, rezistentiškumas (atsparumas) gydymui. S. S. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu negalėjo suvokti jų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu jam konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, rezistentiškumas (atsparumas) gydymui. Dėl savo psichikos būsenos jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (b. l. 134-142).

Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą surašiusi teismo psichiatrijos ekspertė A. S. buvo apklausta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir paaiškino, kad S. S. ambulatorinis gydymas yra neefektyvus, nes jis nesilaiko nustatyto gydymo rėžimo, vaistus vartoja savo nuožiūra. Tačiau lėtinis psichikos sutrikimas gali būti kontroliuojamas vaistų pagalba, tai gali sumažinti socialiai pavojingo elgesio riziką ir paūmėjimų atsikartojimą (t. 1, b. l. 176).

Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyta, jog S. S. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje keistina į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tai grindžiama papildomomis aplinkybėmis apie S. S. gydymąsi po nusikalstamos veikos padarymo, kurios nebuvo žinomos atliekant ekspertizę ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad po 2016 m. rugsėjo 9 d. veikos padarymo jis tris kartus gydėsi stacionare, nuo 2016 metų tarp hospitalizacijų gydosi ambulatoriškai, nuosekliai lankosi pas gydytojus, jam išrašomi medikamentai (t. 2, b. l. 18). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. B. paaiškino, kad su S. S. iki šiol gyvena viename bute, jis daugiau nieko blogo nepadarė, nenusikalto, gydosi ambulatoriškai, bendrauja su gydytoja, kuri jam parinko tinkamus vaistus, jis juos reguliariai vartoja, todėl yra ramesnis, jaučiasi gerai, ruošia parodą. Be to, S. S. priede prie apeliacinio skundo nurodė, kad šiuo metu gydosi ambulatoriškai, kur gydytoja parinko tinkamus vaistus, jam leidžiamos ilgalaikės injekcijos, dėl kurių jaučiasi gerai. Supranta, kad serga lėtine psichine liga, todėl turi vartoti vaistus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad po padarytų nusikalstamų veikų praėjo ilgas laikotarpis, jokių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų S. S. nepadarė, todėl nustatytas S. S. socialinis pavojingumas sau bei visuomenei yra sumažėjęs, nes jis laisva valia gydosi ambulatoriškai, vartoja vaistus, todėl jam galima keisti skundžiama nutartimi paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja teismą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl S. S. pažeidus ambulatorinio stebėjimo rėžimą, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis keistina ir S. S. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 403 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 404 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, S. S. gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, S. S. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.