Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovės Vilniaus žydų bendruomenės prašymą tenkino ir uždraudė atsakovei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, jos nariams keisti šiuo metu galiojančius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatus.Teismas nustatė, jog patikslintu ieškiniu ieškovė papildomai prašo panaikinti visus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės 2017 m. gegužės 28 d. konferencijoje priimtus nutarimus: dėl 2016 m. finansinės atskaitomybės, veiklos ataskaitos ir auditoriaus išvados patvirtinimo (1 darbotvarkės klausimas), dėl pirmininko išrinkimo (2 darbotvarkės klausimas), dėl tarybos narių skaičiaus nustatymo ir tarybos narių išrinkimo (3 darbotvarkės klausimas). Taigi, šiuo atveju, patikslintu ieškiniu ieškovė pareiškė naują reikalavimą, kuris yra kaip 2017 m. gegužės 28 d. įvykusios Konferencijos pasekmė, t. y. ieškinio dalyko apimtis padidėjo. Teismas konstatavo, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ginčo dalyku, todėl netaikius ieškovės prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priėmus galimai ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba iš esmės pasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas galimai lemtų naujų ginčų inicijavimą – naujai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijoje priimtų įstatų ginčijimą. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina status quo išsaugojimą ginčo laikotarpiu. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi byloje taikydamas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdydamas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tarybos 2017 m. balandžio 19 d. posėdyje priimto nutarimo 4 darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatyta, kad 2017 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijoje visos regioninės žydų bendruomenės turi po 1 balsą (delegatą), galiojimą – iš esmės įvertino ginčo aplinkybes ir grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, siekė tų pačių tikslų – status quo išsaugojimo ginčo laikotarpiu, tačiau laikinosios apsaugos priemonės laiko aspektu buvo pritaikytos pavėluotai, t. y. po Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijos, įvykusios diena anksčiau – 2017 m. gegužės 28 d., todėl ieškovė patikslintu ieškiniu buvo priversta pareikšti papildomą ieškinio reikalavimą – panaikinti visus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės 2017 m. gegužės 28 d. konferencijoje priimtus nutarimus.

Atsakovė (apeliantė) Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atsisakyti tenkinti ieškovės Vilniaus žydų bendruomenės 2017 m. liepos 18 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Atskirojo skundo argumentai:Pirmosios instancijos teismas nevertino tai, jog ieškovės prašytos ir teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku, o pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės yra tenkinamas savarankiškas ieškovės reikalavimas. Taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra ne tik neproporcingai suvaržoma atsakovės veikla, bet ir nepasiekiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas, kas nėra leistina pagal civilinio proceso normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai preziumuoja atsakovės nesąžiningumą, jog teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi sustabdžius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tarybos nutarimo, kuriuo nuspręsta, jog 2017 m. vyksiančioje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijoje vienas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys turės vieną balsą, galiojimą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės taryba iš naujo priims analogišką nutarimą.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad papildomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas galimai lemtų naujų ginčų inicijavimą – naujai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijoje priimtų įstatų ginčijimą, yra nepagrįstas. Šis teismo argumentas yra paremtas prielaidomis, o ne įrodymais. Teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nepagrįstai apribojama Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės organo – konferencijos – kompetencija srityje, nesusijusioje su šios bylos nagrinėjamu dalyku. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino grėsmės riziką, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis teismų praktikoje įtvirtintu principu, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai šaliai perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, net jei būtų pripažinta, jog Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narių atstovavimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijoje, ginčo laikotarpiu neturėtų būti keičiamos, tokiu atveju būtų pagrįsta uždrausti keisti tik konkrečią Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatų nuostatą, o ne uždrausti keisti įstatus apskritai. Skundžiama nutartimi atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepadeda papildomai užtikrinti ieškovės reikalavimų įgyvendinimo galimo ieškinio patenkinimo atveju, o jomis yra tenkinamas naujas, savarankiškas ieškovės reikalavimas, nesusijęs su bylos nagrinėjimo dalyku, kuris grindžiamas tik prielaidomis, o ne įrodymais.Ieškovė Vilniaus žydų bendruomenė atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio reikalavimais ir būsimu galimai ieškovui palankiu teismo sprendimu. Po bylos iškėlimo ir teismo nutarties sustabdyti nutarimo galiojimą, atsakovė nutarė šaukti neeilinę konferenciją, kurios vienintelis tikslas – pakeisti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatus, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą. Nurodo, kad atsakovė ketina pakeisti įstatus taip, jog juose būtų įtvirtintas nutarimui analogiškas regioninių žydų bendruomenių atstovavimo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės konferencijose principas. Tai įgyvendinus, ieškovei galimai palankus teismo sprendimas byloje būtų beprasmis, nors nutarimas ir sprendimai būtų panaikinti, nauji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininko ir tarybos rinkimai vyktų, kiti sprendimai būtų priimami remiantis tuo pačiu regioninių bendruomenių atstovavimo principu, kuris būtų teismo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Esant tokiai situacijai, ieškovė, norėdama apginti savo interesus, turėtų inicijuoti naują bylą. Teismas visas šias aplinkybes tinkamai įvertino ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad draudimas keisti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatus yra susijęs su ginčo dalyku ir užtikrina status quo išsaugojimą. Atsakovė skunde kvestionuodama teismo išvadą nenurodo ir nepagrindžia, jog iš tiesų planuoti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatų pakeitimai nėra susiję su regioninių žydų bendruomenių atstovavimo konferencijose principu. Teismo pritaikytas draudimas yra proporcingas ir būtinas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo realiam įgyvendinimui. Be to, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog ieškinys yra tikėtai pagrįstas.