Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-07-14 · Civilinė byla Nr. eB2-3471-643/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-07-14
Bylos Nr.
eB2-3471-643/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00823-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
L. V.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Lovera“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. eB2-3471-643/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00823-2020-2 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. liepos 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lovera“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti UAB „Lovera“ bankroto bylą.

2. Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė yra skolinga ieškovei 852,12 Eur. Atsakovė savo siųstuose pranešimuose pripažino, kad turi neįvykdytų prievolių pareiškėjai, taigi laikytina, kad prievolės vykdymo terminas yra suėjęs. Nurodo, kad iš pridedamų dokumentų matyti, kad atsakovė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl mokėtino darbo užmokesčio, todėl laikytina nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo netenkintinas

3. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų 3 straipsnio 1 dalies nuostatas jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai (toliau – pagrindinė nemokumo byla). Pagrindinių interesų vieta – tai vieta, kurioje skolininkas nuolat administruoja savo interesus ir kurią gali nustatyti trečiosios šalys. Įmonės arba juridinio asmens atveju preziumuojama, kad jo (jos) pagrindinių interesų vieta yra jo (jos) registruotos buveinės vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei registruota buveinė nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo. Šioje byloje nėra duomenų, paneigiančių prezumpciją, kad atsakovo pagrindinių interesų vieta yra Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorijoje.

4. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal JANĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla.

5. Kasacinio teismo išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Žemesnės instancijos teismas

6. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog išsiaiškintų įmonės turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti ne tik pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir vadovautis kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį, bet ir pagal realią įmonės turtinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2020/2014). Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos įmonei (ne) iškėlimo teismas turi būti aktyvus, išsiaiškinti visas šiam klausimui teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir (ne) mokumą konstatuoti ne vien atliekamais matematiniais skaičiavimais dėl į balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų skolų santykio, o įrodymų apie įmonės finansinius pajėgumus veikti rinkoje visuma (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1428/2014).

7. Juridinių asmenų registre UAB „Lovera” registruota 2014 m. rugsėjo 9 d., veiklos tikslai – prekyba, paslaugos, gamyba. Iš 2017 m. įmonės balanso matyti, kad įmonė turėjo turto iš viso už 41 268 Eur, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 15 194 Eur, nuostoliai sudarė 2 956 Eur. Paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai teikti už 2018 m. Iš balanso duomenų nustatyta, kad įmonė turto iš viso turėjo 33 265 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 1 667 Eur. Iš 2018 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonės pelnas sudarė 5 524 Eur. Aktualesnių duomenų VĮ Registrų centrui teikta nėra. Nekilnojamo turto neregistruota. Iš antstolių informacinės sistemos duomenų matyti, kad prieš įmonę jokie vykdymo veiksmai nėra atliekami. Įmonei priklauso dvi transporto priemonės SYLAND ir VW. Iš viešai prieinamų VSDFV duomenų matyti, kad 2020 m. liepos 10 d. duomenimis, įmonėje apdraustų asmenų skaičius nurodytas 3, duomenų apie skolas nėra pateikta.

8. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo grindžiamas tuo, kad įmonė pareiškėjai neišmokėjo 852,12 Eur darbo užmokesčio. Iš su pareiškimu pridedamų priedų matyti, kad darbo sutartis sudaryta 2018 m. rugsėjo 3 d., darbo sutartis pakeista (papildyta) 2019 m. sausio 1 d. 2019 m. lapkričio 30 d. darbo sutarties pakeitimu susitarta atlyginimą mokėti vieną kartą per mėnesį, iki sekančio mėnesio 15 d., 2019 m. gruodžio 31 d. pakeitimu darbo užmokestis padidintas iki 620 Eur per mėnesį. Iš 2020 m. gegužės 15 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad pareiškėjai neišmokėtas 426,06 Eur atlyginimas už 2020 m. kovo ir balandžio mėnesius.

9. Pažymėtina, kad nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-462/2014; 2014-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).

10. Šiuo atveju, išvada, kad įmonė laiku negali vykdyti savo prievolių, o būtent – laiku išmokėti darbo užmokestį – ir dėl to pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį turėtų būti pripažinta nemokia, būtų formali, neatitinkanti įmonės reabilitacinio, veiklos tęstinumo principų. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi pozicijos, kad, nekvestionuojant įmonės darbuotojų, kaip įmonės kreditorių, teisės kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, turėtų būti įvertinta kiek procentaliai sudaro šių kreditorių reikalavimai bendrovės finansinės atskaitomybės kontekste (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1024-798/2020). Įmonės įsiskolinimas pareiškėjai (852,12 Eur) santykinai nelaikytinas dideliu įsiskolinimu lyginant su nutarties 7 punkte nurodytais balanso duomenimis – tiek 2017 m., tiek 2018 m., įmonė turėjo pakankamai nemažai turto (aktualiausiais duomenimis - 33 265 Eur) ir santykinai nedidelius skolinius įsipareigojimus, taigi įsiskolinimas pareiškėjai sudaro tik apie 2,6 proc. Prielaidų, jog per metus laiko įmonės turtas būtų ženkliai sumažėjęs tiek, kad įmonė negalėtų padengti 852,12 Eur skolinio įsipareigojimo, daryti nėra pagrindo. Be to, jokie kiti kreditoriai dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, pareiškėja nepateikė jokių kitų duomenų apie sunkią įmonės finansinę būklę, nepateikė įrodymų apie skolinius įsipareigojimus, išskyrus apie jai laiku neišmokėtą darbo užmokestį. Darytina išvada, kad skola negali būti laikoma ženklia, o įmonei tęsiant veiklą, darbuotojai galėtų ne tik greičiau atgauti įsiskolinimą, bet ir turėtų išsaugotas darbo vietas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1024-798/2020). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, kaip darbuotoja, dėl su darbu susijusių mokėjimų gali ginti savo teises Lietuvos Respublikos darbo kodekso 220 straipsnyje nustatyta tvarka.

11. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. buvo įvestas karantinas dėl nepalankios epideminės COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijos ir turi būti įvertintos aplinkybes, jog karantino laikotarpis galėjo turėti įtakos galimam neatsiskaitymui su darbuotoja. Šiuo atveju, būtent laikotarpis, per kurį susidarė įsiskolinimas pareiškėjai (2020 m. kovo ir balandžio mėnesiai), neginčytinai suponuoja išvadą, kad karantino situacija prisidėjo prie laiku neišmokamų sumų, juo labiau, kad nėra duomenų, jog anksčiau kuriais nors laikotarpiais su pareiškėja nebūdavo atsiskaitoma. Karantino laikotarpis yra sudėtinga situacija ne vien fiziniams asmenims, tačiau iššūkis ir juridiniams asmenims bei visai šalies ekonomikos sistemai. Būtų netoleruotina situacija, kai dėl nepalankios epideminės situacijos būtų iškeliamos bankroto bylos bendrovėms susidūrusioms su tam tikrais iššūkiais, finansiniais sunkumais, kurie pasibaigus karantino laikotarpiui galėtų būti pašalinti, net jei jie atsirado dar iki karantino šalyje įvedimo. Šiuo atveju ne bankroto procesas, o būtent gamybinės veiklos tęsimas pasibaigus karantinui leistų bendrovei per tam tikrą laiką atsiskaityti su kreditoriais, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1024-798/2020).

12. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo kelti bankroto bylos, dėl to pareiškimas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Civilinio proceso kodekso 290- 291 straipsniais,

nutaria:

atsisakyti iškelti UAB „Lovera“ (į. k. 303389289) bankroto bylą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė