Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. L. ir jo atstovo advokato K. U. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria R. L. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį nutraukta, nustačius, kad jos veikoje yra BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Ta pačia nutartimi nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

R. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paskelbus nutartį, panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. L. (toliau – ir R. L.) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama, tačiau pirmosios instancijos teismo nutartimi baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta, dėl to, kad ji nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent: 2021 m. rugsėjo 5 d., apie 20.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, pradėjo stumdytis su vyru A. L. bei tyčia įkando į kairę ranką, dėl ko nukentėjusiajam A. L. padaryta poodinės kraujosruvos nosyje, kairiajame dilbyje - plaštakoje, kairiajame žaste, odos nubrozdinimai kairiajame dilbyje, kairiajame žaste, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje R. L., kurios atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjas bei prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinė skundą tenkinti jame nurodytais pagrindais ir motyvais.

Motyvuojamoji dalis

6. Nukentėjusiojo A. L. ir jo atstovo advokato K. U. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo R. L. atžvilgiu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, nustačius, jog šią veiką ji padarė esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnis). Apeliantai mano, kad R. L. turėtų būti pripažinta kalta dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi ji savo tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiant, kad nebuvo išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, nebuvo tinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, kaltinamosios parodymai, remtasi vien tik prielaidomis ir samprotavimais bei išimtinai R. L. gynybine pozicija, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal BPK normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑P‑89/2014).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino jų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, vertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei padarė pagrįstą išvadą dėl R. L. veiksmų ir juos teisingai teisiškai įvertino.

10. R. L. buvo kaltinama tuo, kad smurtaudama sukėlė šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra asmeninio konflikto metu, pradėjo stumdytis su vyru A. L. bei tyčia įkando į kairę ranką, dėl ko nukentėjusiajam padarytos poodinės kraujosruvos nosyje, kairiajame dilbyje – plaštakoje, kairiajame žaste, odos nubrozdinimai kairiajame dilbyje, kairiajame žaste. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog tokie R. L. veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau bylą nutraukė, nustačius, jog R. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

11. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

11.1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Atitinkamai įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų veiklos teisėtumą. Veiksmai, pažeidžiantys asmens privatų gyvenimą yra kriminalizuoti - atsakomybė už neteisėtą asmens susižinojimo neliečiamumą numatyta BK 166 straipsnyje. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ir informacijos konfidencialumo pažeidimas ir kitokie neteisėti veiksmai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. L. nurodė, kad telefone buvo jos asmeninė informacija, teismo duomenys, asmeninės nuotraukos, teismui siunčiamų dokumentų kopijos, dėl to ji norėjo telefoną atsiimti (1 t., b. l. 129-130). Teisėjų kolegija taip pat nekyla abejonių, kad R. L. naudotame telefone neabejotinai buvo užfiksuota su jos asmeniniu gyvenimu susijusi informacija. Tokiu būdu, vertinant ar egzistavo ginties veiksmai nuo teisės į privataus gyvenimą pažeidimo, ypatingas dėmesys kreipiamas į konkrečias bylos aplinkybes, besikėsinančio asmens asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kuriomis tai daroma, grėsmės apimtį, žalingų padarinių realumą, įvykio vietą, laiką, tarpusavio santykius, galimybę fiziškai atremti kėsinimąsi.

12. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos plotmėje analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad ginčo dėl to, jog analizuojamo įvykio dieną tarp R. L. ir A. L. kilo specifinis konfliktas, byloje nėra. Šios aplinkybės nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde neneigė ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad eidamas per kiemą pamatė, kad automobilyje, kuriuo atvažiavo R. L., ant keleivio sėdynės buvo telefonas, kuris, apelianto teigimu, priklausė jam. A. L. paėmė telefoną, o R. L., tai pamačiusi, pradėjo jį vytis. Nukentėjusysis nurodė, kad buvo sužalotas, kuomet jam lipant laiptais R. L. jį traukė, jis buvo pargriautas ir tuomet R. L. sudavė jam į nosį delnu ar kumščiu. Vėliau išsilaisvinus nukentėjusysis toliau lipo į antrą aukštą, kuomet R. L. ėjo iš paskos, prašė atiduoti telefoną, kabinėjosi prie jo kišenių, jis bandė tas rankas išsitraukti iš kišenių. Būnant svetainėje R. L. jam įkando į ranką, tuo metu dar nebuvo atėmusi telefono, prieš įkandant dar buvo imtynės. R. L. atžvilgiu fizinės jėgos nenaudojo, tik laikė už riešo ir bandė stumti. Teismui taip pat nekyla abejonių, kad tarp R. L. ir A. L. analizuojamo įvykio metu buvo susiklostę besitęsiantys konfliktiški tarpusavio santykiai dėl skyrybų proceso, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal A. L. pareiškimą ar kad ikiteisminis tyrimas dėl R. L. sužalojimo A. L. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesudaro pagrindo tam tikriems įrodymams suteikti išskirtinę reikšmę, kadangi, kaip jau minėta, vertinama įrodymų tyrimų visuma. Pažymėtina, kad analizuojamo įvykio vietoje buvo tik R. L. ir A. L., todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu, jog visi neaiškumai ir netikslumai turi būti aiškinami kaltinamo naudai, kas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir buvo padaryta.

13. Sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl R. L. naudojamo telefono priklausomumo. Nukentėjusiojo įsitikinimu, šis telefonas priklauso jo valdomai įmonei, R. L. apie pusę metų buvo prašoma grąžinti minėtą telefoną, tačiau joks oficialus pranešimas dėl daikto grąžinimo jai nebuvo įteiktas, atitinkamai jokių konkrečių duomenų dėl telefono priklausomumo baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Tuo tarpu R. L. aiškino priešingai, kad minėtas telefonas jai buvo padovanotas gimtadienio proga ir priklauso jai nuosavybės teise. A. L. žinodamas apie egzistuojantį ginčą dėl mobilaus ryšio telefono, teisinėmis priemonėmis savo galimai pažeistų teisių negynė ir 2021 m. rugsėjo 5 d., pamatęs R. L. naudojamame automobilyje padėtą telefoną, jį pasiėmė, kuomet R. L. siekė A. L. sustabdyti ir telefoną susigrąžinti. A. L., nepaisydamas R. L. prašymu grąžinti telefoną, toliau atkakliai bandė jį valdyti kaip savo, dėl ko ir įvyko susistumdymas. Pažymėtina, kad susistumdymų, analizuojamo įvykio metu buvo ne vienas – vos paėmus telefoną, A. L. nubėgo link namų durų, norėjo užtrenkti duris, o ji kišo ranką tarp durų ir neleido uždaryti, vėliau grumtynės tęsėsi ir ant laiptų į namo antrą aukštą, kol galiausiai svetainėje „dar buvo imtynės“ ir R. L. įkando nukentėjusiajam. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino R. L., jų iš esmės neneigė ir A. L., pažymėdamas tik tai, kad jei telefone ir buvo kokia nors konfidenciali informacija, tai R. L. turėjo pakankamai laiko minėtus duomenis pašalinti. Kaip jau minėta, A. L. taip pat nurodė, kad, jam pargriuvus ant laiptų, R. L. sudavė jam į nosį delnu ar kumščiu, o vėliau, būnant svetainėje, vykstant imtynėms dėl telefono, R. L. įkando į riešą, taip tyčia siekdama atsiimti telefoną. R. L. taip pat neneigia, kad besitęsiančių grumtynių metu ji „stūmė“ ranka jam į veidą, galėjo pataikyti į nosį, taip pat, patvirtino, kad norėdama išsilaisvinti, kad nesuktų jos rankų, ji jam įkando, dėl ko konstatuojama, kad dėl R. L. veiksmų A. L. atžvilgiu šiam buvo padaryti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, tačiau vien tik šių duomenų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neužtenka konstatuoti R. L. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

14. Ir vis tik, atsižvelgiant į tai, kad komentuojamas konfliktas įvyko A. L. bandant perimti R. L. telefoną, kuriame buvo asmeninio pobūdžio informacija, R. L. dar iki įkandimo prašė atiduoti jai priklausantį telefoną, vijosi A. L., dėl ko nukentėjusysis neabejotinai suprato, kad R. L. telefoną jis paėmė neturėdamas jos leidimo, būtina įvertinti ir nukentėjusiojo elgesį, kuris, kolegijos įsitikinimu, ir lėmė R. L. veiksmus jo atžvilgiu. Šiame kontekste dar kartą akcentuotina, kad, kaip matyti iš R. L. ir A. L. parodymų visumos, jų tarpusavio santykiai dar iki komentuojamo konflikto buvo įtempti ir priešiški. Esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012), tiek R. L., tiek ir A. L. parodymai apie komentuojamo įvykio aplinkybes turi būti vertinami itin atidžiai, tikint tik ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. ir A. L. parodymus vertino bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste ir pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir patikimi. Sutiktina, kad nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl sudavimo į nosį iš tiesų viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, t. y. jis šią aplinkybę nurodė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tačiau nei pranešime Bendrajam pagalbos centrui, nei protokole – pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar apklausos ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad R. L. ranka jam sudavė į veidą. Tuo tarpu nors teismo posėdžio metu A. L. tvirtino, kad nosies jam neskaudėjo ir tik kitą dieną atsirado kraujosruva, todėl jo parodymai dėl šių aplinkybių ir galėjo skirtis, tačiau tuo pat metu nukentėjusysis tvirtino, kad smūgio būta gana stipraus. Teismo medicinos specialistė taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės konkrečiai nustatyti, kokiu būdu buvo padarytas sužalojimas nosyje, nes jis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį, tiek suspaudžiant ranka nosį, tai pat ir kritimo metu. Esant prieštaravimams tarp surinktų įrodymų ir negalint neginčijamai nustatyti, kokiu būdu atsirado sužalojimas nukentėjusiojo nosyje, teigti, kad R. L. tyčia, siekdama sužaloti nukentėjusįjį, jam trenkė, pagrindo nėra.

15. Šių duomenų visumoje įvertinus tai, kad R. L. ir A. L. konfliktiniai tarpusavio santykiai tęsiasi jau pakankamai ilgą laiką, atsižvelgiant į konfliktinių jų santykių priežastį – vykstantis skyrybų procesas, remtis vien tik A. L. niekuo nepagrįstais teiginiais, jog jis atsiėmė jo įmonei priklausantį telefoną, jų plotmėje pateisinti nukentėjusiojo veiksmus, kuriais šis, nepaisydamas R. L. aiškiai išreikšto prašymo grąžinti telefoną su jame esančiais jai svarbiais privačiais duomenimis, nuo R. L. tolo, traukė jos rankas nuo savęs, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Neabejotina, jog tokiomis sąlygomis R. L. turėjo teisę į būtinąją gintį. Ir nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėta situacija negalėjo įtakoti R. L. didelio susijaudinimo, tačiau minėtos aplinkybės nėra svarbios būtinosios ginties konstatavimui.

16. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad R. L. ir A. L. grumtynės truko ilgesnį laiko tarpą, be to, jis tariamai jam priklausantį telefoną pasiėmė patekęs į tuo metu R. L. valdytą transporto priemonę, kuri priklauso R. L. marčiai R. B., be R. L. leidimo, o kilus konfliktui, esant aiškiai išreikštam R. L. prašymui, telefono negrąžino, toks A. L. veiksmų intensyvumas, kėsinimosi pobūdis, įvertinus dar ir itin konfliktinius asmenų tarpusavio santykius, parodo, jog A. L. kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, tebesitęsiantis, o nuteistosios pasirinkta gynyba adekvati, būtinosios ginties ribų ji neperžengė. Šios išvados kontekste paminėtina ir tai, kad po komentuojamo R. L. ir A. L. konflikto tam tikri sužalojimai buvo nustatyti ne tik A. L., bet ir R. L.. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1737/2021(02) užfiksuotomis aplinkybėmis, R. L. konstatuotos poodinės kraujosruvos kairio peties srityje, kairiame žaste, abejose dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairio riešo sumušimas, minėti sužalojimai padaryti ne mažiau vienuolikos trauminių poveikių pasekoje, kas iš esmės patvirtina R. L. nurodytas aplinkybes, kad jos judesiai buvo ribojami A. L. suimant jai už riešų, dėl ko, norėdama išsilaisvinti, ji ir įkando nukentėjusiajam.

17. Nors apeliantas ir jo atstovas skunde teigia, kad nagrinėjamą atvejį galima vertinti kaip abipuses muštynes, dėl ko R. L. prarado teisę į būtinąją gintį, tačiau atmetant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Atitinkamai ir kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad muštynių metu besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. L. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent besiginant. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog R. L. ne iš karto padarė nukentėjusiajam sužalojimus, o tik po to, kai jis neatidavė jai telefono, bandė nuo jos nutolti, grūmėsi dėl telefono, laikė jį savo kišenėje. Įvertinus tai, kolegija daro išvadą, kad būtent A. L. veiksmai buvo pavojingas kėsinimasis, jis buvo ir realus, ir akivaizdus bei nukreiptas į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, o būtent R. L. teisę į privatų gyvenimą. Kėsinimasis akivaizdžiai buvo pradėtas ir nepasibaigęs. Taigi, visos išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. L. buvo stipresnė už nukentėjusįjį, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ginantis nebuvo panaudota didesnė jėga nei tai buvo būtina, siekiant atremti pavojingą kėsinimąsi.

18. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl nukentėjusiojo bei jo atstovo apeliacinis skundas atmetamas. Atmetant apeliacinį skundą, pagrindo tenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo A. L. ir jo atstovo advokato K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.