Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lauretos Ulbienės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Valentinos Strokinienės (toliau – prokurorė) ir nuteistojo D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M.–G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip 5 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), bei tęsti darbą. Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (2 dienos). Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. G. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, t. y. prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į paskirtos galutinės bausmės laiką pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį įskaityti laikotarpiai ir atlikta bausmė pagal minėtą nuosprendį. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2019 m. spalio 22 d.

A. G. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 5 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi, paskiriant galutinę subendrintą 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2019 m. spalio 22 d.

D. P. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 9 mėnesių 24 dienų laisvės atėmimo bausmės dalimi, paskiriant galutinę subendrintą 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2019 m. spalio 22 d.

D. M. išteisintas dėl BK 25 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

R. M.–G., V. G., A. G. ir D. M. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. M. buvo kaltintas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį (veikiant grupe su V. G., A. G., R. M.–G. ir D. P. organizavo neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą, turint tikslą jas platinti) tuo, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), kartu su nuteistuoju A. G. parengė nusikalstamos veikos planą – narkotinių medžiagų įgijimą ir slaptą atgabenimą į (duomenys neskelbtini), paprašė nuteistojo D. P. susitarti su buvusiu (duomenys neskelbtini) kaliniu – V. G., įgyti už atlygį narkotinių medžiagų, o V. G. sutikus, jis iš mobilaus ryšio telefono išsiuntė į V. G. mobilaus ryšio telefoną žinutę su R. M.–G. telefono numeriu ir nurodė savo sutuoktinei S. M. į R. M.–G. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti 200 Eur; po ko A. G. nurodė R. M.–G. padaryti gautų iš S. M. pinigų pašto perlaidą V. G. vardu, įgyti iš V. G. narkotines medžiagas ir atgabenti į (duomenys neskelbtini); po ko R. M.–G., vykdant nuteistojo A. G. nurodymus, pagal parengtą nusikalstamos veikos planą, 2017 m. rugsėjo 27 d. (duomenys neskelbtini) padarė V. G. vardu pinigų perlaidą Nr. (duomenys neskelbtini) – 195 Eur; po ko 2017 m. rugsėjo 29 d. 10.30 val. (duomenys neskelbtini) iš V. G. neteisėtai įgijo narkotines medžiagas: kanapių (antžeminės dalys) 1,051 gramo, metadono 0,016 gramo ir karfentanilio 0,00048 gramo, kurias paslėpusi išangėje, 2017 m. rugsėjo 29 d. apie 11 val. atgabeno į (duomenys neskelbtini), ir šias medžiagas toliau su savimi laikė iki tol, kol jos asmens apžiūros metu šį paketą su nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, t. y. kanapių (antžeminės dalys), metadono ir karfentanilio, pareigūnų reikalavimu ji išėmė iš išangės ir atidavė pareigūnams.

2. D. P. nuteistas už tai, kad veikdamas grupe su A. G., R. M.–G. ir V. G., padėjo daryti nusikalstamą veiką, t. y. neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą, turint tikslą jas platinti, o būtent: jis, vykdydamas nusikalstamos veikos organizatoriaus A. G. parengtą nusikalstamos veikos planą, surado narkotinių medžiagų prekeivį, t. y. telefonu susisiekė su buvusiu (duomenys neskelbtini) kaliniu – V. G., ir nurodė jam už atlygį įgyti narkotinių medžiagų, o V. G. sutikus, D. M. nurodė savo sutuoktinei S. M. pervesti 200 Eur į R. M.–G. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); po ko A. G. nurodė R. M.–G. padaryti gautų iš S. M. pinigų pašto perlaidą V. G. vardu, įgyti iš V. G. narkotines medžiagas ir atgabenti į (duomenys neskelbtini); po ko R. M.–G., vykdant nuteistojo A. G. nurodymus, pagal parengtą nusikalstamos veikos planą, 2017 m. rugsėjo 27 d. (duomenys neskelbtini) padarė V. G. vardu pinigų perlaidą Nr. (duomenys neskelbtini) – 195 Eur; po ko 2017 m. rugsėjo 29 d. 10.30 val. (duomenys neskelbtini) iš V. G. neteisėtai įgijo narkotines medžiagas: kanapių (antžeminės dalys) 1,051 gramo, metadono 0,016 gramo ir karfentanilio 0,00048 gramo, kurias paslėpusi išangėje, 2017 m. rugsėjo 29 d. apie 11 val., atgabeno į (duomenys neskelbtini), ir šias medžiagas toliau su savimi laikė iki tol, kol jos asmens apžiūros metu šį paketą su nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, t. y. kanapių (antžeminės dalys), metadono ir karfentanilio, pareigūnų reikalavimu ji išėmė iš išangės ir atidavė pareigūnams, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės ir nuteistojo D. P. apeliaciniai skundai atmestini

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokurorės bei nuteistojo D. P. apeliaciniais skundais, išteisintojo D. M. atsiliepimu, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, ėmėsi visų galimų procesinių veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to pagrįstai padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamai įrodančių D. M. kaltę įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių, tinkamai individualizavo bausmę nuteistajam D. P., atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes dėl bausmės skyrimo, tinkamai subendrino bausmes, nepažeidė teisingumo ir proporcingumo principų, todėl nuteistajam D. P. nėra teisinio pagrindo švelninti bausmę.

24. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

25. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Dėl D. M. išteisinimo

26. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. M. atžvilgiu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. ir D. P. nurodytos faktinės aplinkybės, jog organizuojant narkotinių medžiagų įnešimą į (duomenys neskelbtini) dalyvavo ir išteisintasis, nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad D. M. siuntė V. G. SMS žinutę su R. M.–G. telefono numeriu ar būtų taręsis su A. G. dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Faktas, kad D. M. paprašė savo žmonos S. M. pervesti 200 Eur į R. M.–G. banko sąskaitą, vienareikšmiškai ir kategoriškai nepatvirtina asmens kaltės, organizuojant narkotinių medžiagų įnešimą į (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad byloje išlieka abejonė, jog 200 Eur į R. M.–G. sąskaitą buvo pervesti, atsiskaitant už įsigyjamą telefoną.

27. Prokurorė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas A. G. ir D. P. duotus parodymus viso proceso metu turėjo vertinti kritiškai, atsižvelgiant į kitus objektyvius bylos įrodymus. Nurodoma, kad bylos duomenys atskleidžia tam tikrą modelį, kurio pagalba A. G. ir D. M. tikėjosi įgyti narkotinių medžiagų ir apsunkinti kaltinimo D. M. pagrindimą. Nėra įrodyta, kad 200 Eur buvo iš tiesų pervesti už D. M. tariamai įsigyjamą telefoną, o rastos narkotinės medžiagos pas R. M.–G. buvo būtent tokių rūšių, kokių prašė A. G. ir D. P..

28. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad kaltinimas D. M. buvo grindžiamas nuteistųjų A. G. ir D. P. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei neginčijamai nustatyta aplinkybe, jog išteisintojo D. M. prašymu jo žmona S. M. pervedė 200 Eur (past. – kurie vėliau buvo panaudoti narkotinių medžiagų įgijimui) į nuteistojo A. G. žmonos R. M.–G. banko sąskaitą. Kitų objektyvių duomenų, kad D. M. galėjo prisidėti prie nusikalstamos veikos padarymo, byloje nėra.

29. Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad A. G. ir D. P., kiekvienos naujos apklausos metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, duodavo savo esme priešingus ir prieštaringus prieš tai duotiems parodymus dėl esminių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių. Svarbu pažymėti, jog vienintelis D. M. iš penkių kaltinamųjų bylą perdavus pirmosios instancijos teismui, nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki atsiliepimo į prokurorės skundą, davė nuoseklius savo esme paaiškinimus, jų nekeitė ir skirtingose apklausose nurodė tas pačias aplinkybes: t. y. kad jis neorganizavo narkotinių medžiagų įnešimo į (duomenys neskelbtini) ir apie narkotines medžiagas nieko nežinojo, o 200 Eur buvo pervesti už jo perkamą mobilaus ryšio telefoną iš A. G..

30. Šiuo nagrinėjamu atveju kyla teisinis ginčas dėl to, ar išteisintasis suvokė, jog atliekant tam tikrus veiksmus (prašant savo žmonos S. M. pervesti pinigus į nuteistojo A. G. žmonos R. M.–G. banko sąskaitą) yra organizuojamas narkotinių medžiagų gabenimas į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra įrodytos D. M. tyčios dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

31. Nėra jokio pagrindo netikėti išteisintojo D. M. duotais nuosekliais parodymais, kurių nepaneigia objektyvūs byloje esantys įrodymai ar duomenys. Akcentuotina, kad viso baudžiamojo proceso metu vienintelis D. P. 2018 m. liepos 9 d. apklausos metu buvo parodęs, kad D. M. prašė suorganizuoti narkotinių medžiagų patekimą į (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 117–119). Kita vertus, šio nuteistojo parodymai vertintini kritiškai dėl jų nuolatinio kitimo proceso eigoje. Pastebėtina, kad D. P. pakeitė parodymus ir akistatos su D. M. metu. D. P. prieš tai vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog išteisintasis ir A. G. jo buvo prašę narkotinių medžiagų, o 2019 m. rugsėjo 19 d. akistatos tarp jo ir D. M. pradžioje jau nurodė, kad išteisintasis prašė ne narkotikų, o anabolinių steroidų. Vėliau pastarajam uždavus papildomą klausimą, šis apskritai neigė, kad D. M. jo būtų prašęs bet kokių medžiagų (2 t., b. l. 133–137). D. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog išteisintasis jo nieko neprašė. Nuteistasis A. G. viso proceso metu nenurodė, kad D. M. būtų prašęs narkotinių medžiagų, organizavęs jų patekimą į (duomenys neskelbtini) ar apskritai žinojęs apie narkotines medžiagas. 2018 m. liepos 2 d. apklausos metu A. G. parodė, kad jo ir D. M. paslaugos paprašė D. P., t. y. padėti atnešti preparatų sportui (1 t., b. l. 119–122). 2018 m. spalio 31 d. apklausos metu A. G. nurodė, kad D. M. už 200 Eur nupirko telefoną (1 t., b. l. 127–129). Teisiamojo posėdžio metu A. G. kategoriškai neigė, kad D. M. būtų prisidėjęs prie narkotinių medžiagų patekimo į (duomenys neskelbtini) ar apie tai žinojęs. A. G. teisiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino, kad išteisintasis už 200 Eur pirko mobilaus ryšio telefoną, tačiau ne iš jo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. P. ir A. G. parodymus, pagrįstai konstatavo, jog šiais parodymais remtis negalima ir juos reikia vertinti kritiškai.

32. Išteisintojo nurodytą aplinkybę, kad jis už 200 Eur pirko mobilaus ryšio telefoną, patvirtina S. M. duoti parodymai 2018 m. birželio 29 d. apklausos metu (3 t., b. l. 1–4), kuriuos ji patvirtino teisiamajame posėdyje, nekeičiant jų esmės. Liudytoja parodė, kad paprašyta vyro, pervedė 200 Eur į jai atsiųstą banko sąskaitą (past. – R. M.–G.), o D. M. jai nurodė, jog tai yra pinigai už perkamą mobilaus ryšio telefoną. Išteisintojo ir S. M. parodymai patvirtina, kad D. M. iš tiesų galėjo prašyti pinigus pervesti už jo perkamą mobilaus ryšio telefoną, nežinodamas fakto, jog tie pinigai vėliau bus panaudoti narkotinių medžiagų įgijimui. Aplinkybę, kad D. M. už 200 Eur pirko mobilaus ryšio telefoną, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir A. G. (1 t., b. l. 127–129). Tą jis nurodė ir teisiamojo posėdžio metu. Nors A. G. nenurodė konkretaus asmens, iš kurio buvo perkamas telefonas, tačiau tai galima paaiškinti tuo, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), jis galimai nenorėjo papildomų problemų su kitais nuteistaisiais, nes įkalinimo įstaigoje mobilaus ryšio telefonas yra draudžiamas daiktas, už kurio turėjimą taikomos drausminės nuobaudos.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlikus procesinius veiksmus (ne kartą ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apklausus nuteistuosius, išteisintąjį, liudytoją S. M., atlikus akistatas ir kitus būtinus leistinus įstatymu veiksmus), nebuvo pašalinti visi byloje kilę neaiškumai bei prieštaravimai dėl D. M. žinojimo apie galimą narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą į (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė in dubio pro reo principą ir išteisino D. M., nesiremdamas nepatikimais, nuolat keistais ir prieštaringais nuteistųjų A. G. ir D. P. parodymais.

34. Sutiktina su prokurorės skunde nurodoma aplinkybe, kad formaliai S. M. pervesti 200 Eur į nuteistosios R. M.–G. banko sąskaitą, o po to pervestų pinigų panaudojimas (juos pašto perlaida persiunčiant V. G.) narkotinių medžiagų įgijimui, gali būti traktuojami kaip nusikaltimo (-ų) modelio prielaida. Tačiau vien šių formalių faktinių aplinkybių nepakanka pripažinti aplinkybei, kad D. M. žinojo apie narkotinių medžiagų būsimą įgijimą. Tai taip pat nepaneigia aplinkybės, kad pinigai iš tiesų buvo pervesti už telefono įsigijimą, o ne panaudoti kitiems tikslams. Teisėjų kolegijos nuomone, neatmestina, kad turintis nemenką kriminalinę patirtį ir ne vienerius metus įkalinimo įstaigoje praleidęs D. M., planuodamas daryti sunkų nusikaltimą, būtų laikęsis tam tikrų konspiracijos priemonių. Šiuo konkrečiu atveju konspiracijos priemonės nebuvo naudojamos, priešingai – pati veika pasireiškė paprastu atlikimo mechanizmu, t. y. prašant ne kitų su išteisintuoju nesusijusių asmenų, o savo šeimos nario pervesti pinigus, kas, teismo vertinimu, pagrindžia D. M. paaiškinimus dėl pirkto mobilaus ryšio telefono, o ne narkotinių medžiagų. Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog D. M. vartotų arba būtų priklausomas nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad būtų užfiksuoti faktai, jog išteisintasis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę būtų vartojęs narkotines medžiagas, praeityje gydęsis nuo priklausomybės narkotinėms ar psichotropinėms medžiagos, taip pat nėra liudytojų, kurie patvirtintų faktą, jog yra matę D. M. vartojant narkotines ar psichotropines medžiagas.

35. Konstatuotina, kad byloje nėra pašalintos abejonės dėl D. M. pareikšto kaltinimo, o procesinės galimybės jas pašalinti yra išnaudotos. Prokurorė apeliaciniame skunde tik selektyviai bando vertinti bylos įrodymus, nesiejant jų į vieną loginę grandinę (past. – skunde iš esmės remiamasi nepatikimais A. G. ir D. P. parodymais bei formaliu 200 Eur pervedimo faktu). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl D. P. apeliacinio skundo

36. Dėl D. P. apeliacinio skundo teisėjų kolegija pasisako, kad remiantis BK 41 straipsnio 2 dalimi, bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

37. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-27-697/2019). Baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl jam turėtų būti sumažinta bausmė, ir kokiu aspektu pirmosios instancijos teismas suklydo, paskirdamas pastarajam bausmę.

39. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. P. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad jis yra teisiamas 16 kartą už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nusikaltime dalyvavo kaip padėjėjas, nusikalto atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. P. už nusikalstamo, numatyto BK 25 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymima, kad ši bausmė yra šiek tiek didesnė už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės minimalų įstatymo numatytą 2 metų terminą. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, taip pat pasirinko švelnesnį ir nuteistojo atžvilgiu palankesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą (BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalys), o prie griežtesnės bausmės pridėjo minimalią neatliktos bausmės dalį, t. y. vos tris mėnesius.

40. Teismas vertina, kad nuteistasis D. P. nepaiso bendrų elgesio taisyklių net ir būdamas izoliuotas nuo visuomenės bei atlikdamas jam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, toliau daro nusikaltimus. Akivaizdu, kad jam skiriamos laisvės atėmimo bausmės jokios teigiamos įtakos nedaro, nekeičia jo pasirinkto kriminalinio gyvenimo būdo. Teisėjų kolegijos vertimu, šiuo atveju nuteistajam pirmosios instancijos teismas skyrė pakankamai švelnią bausmę, vertinant tiek nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas, buvo organizuotas narkotinių medžiagų gabenimas į įkalinimo įstaigą), tiek nuteistojo asmenybę, nors turėjo galimybę (nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių) bausmę parinkti artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Šiuo atveju, kai asmuo nepripažino savo kaltės, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra teisiamas nebe pirmą kartą, o nusikaltimą atliko būdamas įkalintas, skirti minimalią bausmę pagal 260 straipsnio 1 dalį būtų neproporcinga, o atitinkamas nuosprendis pažeistų teisingumo principą.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir D. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o nuteistajam D. P. sušvelninti paskirtą bausmę, todėl prokurorės ir D. P. skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Valentinos Strokinienės ir nuteistojo D. P. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.