- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- eA-3056-492/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04225-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- O. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Norlida“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. C. (O. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Norlida“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. C. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05104 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Tai buvo padaryta dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Norlida“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį jam buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, kuri yra sumokėta.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti UAB „Norlida“ gavo dar iki Bendrovės direktorių nubaudžiant už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą, O. C. negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl UAB „Norlida“ direktoriaus administracinio nusižengimo leidimai gyventi Lietuvoje buvo panaikinti ne tik jam, bet ir visai asmenų grupei.
4. O. C. nurodė, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas dėl to, kad nuo 2020 m. gegužės 28 d. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju leido dirbti (duomenys neskelbtini) piliečiui. Su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis, apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, tačiau Bendrovė neturėjo Migracijos departamento išduoto leidimo dirbti UAB „Norlida“. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovės vadovas nutarimo neskundė, kadangi nei jame, nei administracinio nusižengimo protokole nebuvo išaiškinta, jog be paskirtos baudos jo vadovaujamai įmonei bei joje dirbantiems asmenims bus taikomos ir kitos sankcijos.
5. O. C. nurodė, kad 2019 m. gruodžio 20 d. tarp UAB „Norlida“ ir UAB „Megadarbas LT“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. TT-002, kuria paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenims įdarbinti Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Ši sutartis buvo pasirašyta todėl, kad UAB „Norlida“ teikia logistikos paslaugas ir jai yra reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ bendravo nuotoliniu būdu ir iš jos gavo tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl kitų UAB „Norlida“ įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių abejonių nekeliančios informacijos, patvirtinančios, kad yra gauti visi reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, jį įdarbino bei apie tai nustatyta tvarka ir terminais perdavė duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Migracijos departamentui bei Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl trečiosios šalies piliečių įdarbinimo, viskas vyko pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.
6. O. C. teigė, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, siekiant įgyvendinti savo, kaip darbdavio, pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams nebuvo padaryta, visi mokesčiai buvo sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės nebuvo pažeistos ir jokių skundų iš darbuotojų nebuvo gauta. Pareiškėjas akcentavo, kad darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje Bendrovėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. O. C. pažymėjo, kad formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didelį poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.
7. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte yra nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. O. C. teigė, kad jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas), todėl manė, kad buvo pažeisti teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą dėl Bendrovės vadovo veiksmų, į bylą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms nutarimas turi tiesioginę įtaką. O. C. pabrėžė, kad nutarimo priėmimas lėmė tai, jog jis neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje.
9. Pareiškėjo nuomone, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas keliais aspektais pažeidžia proporcingumo principą. O. C. akcentavo, kad Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių; vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl darytina išvada, jog panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, dirbantiems UAB „Norlida“, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems bus panaikinti leidimai, todėl Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kita). Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimas, paremtas formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam nebuvo padaryta žala, lems Bendrovės nemokumą, todėl žala kils ir tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdyje O. C. atstovas pareiškėjo skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Migracijos departamentas paaiškino, kad O. C. leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas remiantis tuo, jog jis ketino dirbti UAB „Norlida“. Atsakovas nustatė, kad Bendrovės direktorius pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „Norlida“ direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda (1 000 Eur bauda, kuri 2020 m. rugsėjo 10 d. buvo sumokėta). Migracijos departamentas pažymėjo, kad O. C. darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, jis priėmė Sprendimą.
13. Atsakovas pažymėjo, kad O. C. argumentai, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo gautas iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, todėl pareiškėjas, atvykdamas dirbti į Lietuvą, negalėjo tikėtis, kad leidimas jam bus panaikintas dėl trečiųjų asmenų veiksmų, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad Įstatyme nėra įtvirtina, jog leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamento nuomone, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
14. Atsakovas teigė, kad aplinkybė, jog administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad jam negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Pažymėjo, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus, yra tik fiziniai asmenys; šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nėra suteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas; Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, atitinkamai atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir O. C. teisėtų lūkesčių nepažeidė.
15. Atsakovas su pareiškėjo argumentais, kad darbdavio įvykdytas pažeidimas yra formalus, nesutiko. Pažymėjo, kad pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek O. C. privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, o Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas.
16. Atsakovas taip pat nesutiko su O. C. teiginiais, kad nuobauda už administracinio nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta ne Bendrovei (darbdaviui), bet jos vadovui, todėl negali būti taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis. Pažymėjo, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, yra tik fiziniai asmenys; Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, Sprendimo teisinio pagrindo nepaneigia.
17. Migracijos departamentas taip pat nesutiko, kad Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Teigė, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog atsakovas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas jo darbdaviui. Atsakovo nuomone, trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o skundo argumentai dėl Bendrovei kylančių teisinių pasekmių, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, teisinės reikšmės šiam ginčui neturi.
18. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas O. C. neužkerta kelio kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Norlida“ prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
21. Bendrovė nurodė, kad jos vadovas yra pasikeitęs ir dabartinis vadovas nėra baustas už darbo tvarkos pažeidimus, todėl yra išnykusios aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas. UAB „Norlida“ nuomone, Sprendimas pažeidžia asmenų teises, kadangi sankcijos taikomos už pažeidimus, kuriems jie negalėjo daryti įtakos ar jų kvestionuoti, kadangi jų skyrimo procese nedalyvavo. Be to, vien tik dėl formalaus pažeidimo trečiasis suinteresuotas asmuo netenka daugiau nei 30 darbuotojų, kurių pakeisti, esant tokiai situacijai, nėra galimybės, todėl Bendrovė negalės vykdyti savo didžiulių įsipareigojimų kreditoriams.
22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. vasario 8 d. papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad UAB „Norlida“ direktorius nepaneigė, kad buvo baustas už nelegalų darbą, o nuo jam paskirtos nuobaudos už nelegalų darbą vykdymo pabaigos iki Sprendimo priėmimo praėjo mažiau nei vieneri metai, todėl aplinkybė, kad Bendrovės vadovas pasikeitė, įtakos Sprendimo teisėtumui neturi, o aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, nėra išnykusios.
II.
23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo O. C. skundą atmetė.
24. Aptaręs faktines su Sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1, 4, 5 bei 10 dalių ir Administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalies bei 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nustačius, kad UAB „Norlida“ vadovas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą ir jam buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs, Bendrovės vadovas jo neskundė, o paskirtą baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas nustatė, kad D. V., būdamas Bendrovės vadovu, buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. UAB „Norlida“ vadovas veikė ne pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, Įstatyme nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjui, nors jis UAB „Norlida“ dirbo teisėtai, o apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo UAB „Norlida“ direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo faktas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog Bendrovės vadovas, kuriam buvo paskirta nuobauda už administracinį teisės pažeidimą, vėliau pasikeitė, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo nekeičia.
26. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš tai, kai Bendrovės vadovui nebuvo baustas už administracinį nusižengimą, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės nepaneigia ir O. C. teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų nepažeidžia.
27. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad O. C. iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys buvo baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą.
28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl UAB „Norlida“ vadovo padaryto pažeidimo formalaus pobūdžio, paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo ir O. C. neįtraukimo į administracinio nusižengimo nagrinėjimą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bendrovės vadovas, nesutikdamas su nutarimu, kuriuo jam paskirta administracinė nuobauda dėl nelegalaus darbo, turėjo teisę Administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka ir terminais teikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo; nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra įsiteisėjęs. Teismas nurodė, kad aplinkybės, dėl kurių Bendrovės vadovas nutarimo neskundė, įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
29. Teismas nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus; aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju išnyko būtina sąlyga O. C. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas nevaržo pareiškėjo galimybių teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas ir pagrindus.
30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, jog Sprendimas Bendrovei sukelia neigiamas pasekmes, kyla veiklos sutrikimai bei yra apsunkintas finansinių įsipareigojimų vykdymas, kai dėl vieno formalaus pažeidimo taikomos net kelios itin griežtos sankcijos, nėra pagrįsti. Akcentavo, kad administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai skirtingi teisiniai santykiai ir jie yra reguliuojami skirtingų teisės normų, o konstitucinis principas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Teismas nurodė, kad Sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas. Be to, leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei O. C., nei UAB „Norlida“ nubaudimu, o tai, kad pareiškėjui panaikinus leidimą laikinai gyventi jo darbdavys galbūt patirs ar patiria tam tikrų nepatogumų ir apsunkinimų, susijusių su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra UAB „Norlida“ vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi atsakovo pareigą priimti Sprendimą.
31. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba O. C., nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė vadovo nubaudimu pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda buvo baigta vykdyti (2020 m. rugsėjo 10 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
32. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad jame yra išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad O. C. darbdavys (Bendrovės vadovas) buvo baustas už nelegalų darbą), jame yra aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos 8 straipsnio nuostatas.
33. Atmetus O. C. skundą kaip nepagrįstą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nebuvo patenkintas.
III.
34. Pareiškėjas O. C. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o netenkinus šio prašymo, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
35. O. C. nuomone, teismas neatskleidė bylos esmės ir tik paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą bei visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir nenurodė, kodėl jie nėra vertinami. Savo poziciją O. C. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.
36. Papildomai pareiškėjas paaiškina, kad už konstatuotą pažeidimą Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę bausti ne tik pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, pagal kurį atsakomybė galima tik fiziniam asmeniui, bet ir pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę ir juridiniam asmeniui. Atsižvelgus į tai, pareigūnui sprendžiant, kam skirti nuobaudą t. y. ar atsakingam asmeniui, ar juridiniam asmeniui (darbdaviui), yra įvertinama, kieno naudai buvo padarytas pažeidimas ir kas už jį yra atsakingas, todėl atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo nubaustas tik Bendrovės vadovas, t. y. ne juridinis asmuo (nors įstatymai tokią galimybę nustato), turi būti laikoma, jog pareiškėjo darbdavys nėra nubaustas, kadangi įstatymams suteikiant galimybę nubausti „tikrąjį“ darbdavį t. y. juridinį asmenį, jis nebuvo nubaustas. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog laikinas leidimas gyventi Lietuvoje naikinamas kai priimantis subjektas yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, tačiau asmuo kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu Bendrovėje nebedirba, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kuriomis remiantis buvo panaikintas O. C. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi.
Atsiliepimas
37. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
38. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame pareiškėjo skundo argumentai buvo įvertinti. Savo poziciją Migracijos departamentas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į O. C. skundą bei pirmosios instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
39. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-3)50U-05104, kuriuo pareiškėjui O. C. buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba O. C., nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė vadovo nubaudimu pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda buvo baigta vykdyti (2020 m. rugsėjo 10 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos 8 straipsnio nuostatas. O. C. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o netenkinus šio reikalavimo – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. O. C. teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus bei nemotyvavo, kodėl jų nevertino. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, administracinė nuobauda buvo paskirta darbdavio buvusiam direktoriui, todėl negali daryti įtakos O. C. teisinei padėčiai.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama O. C. apeliacinio skundo ribų.
42. Nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kaip ketinančiam dirbti UAB „Norlida“, kur O. C. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir dirbo iki Sprendimo priėmimo. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą panaikinti O. C. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
43. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
44. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019, 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nurodytose bylose pateiktu išaiškinimu. Nagrinėjamoje byloje O. C. nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone ir subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi, šiuo požiūriu pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos O. C. išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.
46. Akcentuotina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nėra suteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
47. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) yra nubaustas už nelegalų darbą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
48. Įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame yra išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) buvo baustas už nelegalų darbą), jame yra aiškiai nurodyti Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti egzistavus pagrindiniams Sprendimo turinio trūkumams, sutrukdžiusiems įvertinti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.
49. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi O. C. buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.
50. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino O. C. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame pripažino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o šio Sprendimo turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti O. C. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. C. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.