- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-652-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Gudynienė, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- G. R.
- Ieškovas
- D. D.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Živilė Janavičienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-596-422/2007 pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovams antstoliui Leonui Gudeikai, G. R. , tretysis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2004 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr.0006/03/8499, kuriuo ½ dalis buto su rūsiu, unikalus Nr.1997-9014-7016:0027, esančio G. V. g. 10-30, Kaune, perduota G. R. . Nurodė, jog 2004 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktas neteisėtas, pažeidžia įstatymus, jos teises ir teisėtus interesus. Ji yra buvusi turto savininko V. I. žmona, ištuoka įregistruota 2004 m. sausio 28 d. Tuo metu, kai vyko ½ dalies ginčo buto pardavimas iš varžytynių, ji dar buvo teisėta V. I. žmona. Ji gyveno ir iki šiol gyvena bute G. V. g. 10-30, turi teisę juo naudotis, nes yra priregistruota, V. I. rašytiniu pasižadėjimu iki mirties jai leido neatlygintinai, neterminuotai naudotis vienu ginčo buto kambariu. Be to, turto perdavimas išieškotojai sukėlė teisines pasekmes ieškovei, nes ji prarado galimybę reikšti ieškinį CK 3.90 str. pagrindu buvusio sutuoktinio įpėdiniams. Santuokos su V. I. metu buvo atliktas ginčo buto kapitalinis remontas, tam buvo panaudotos bendros ir jos asmeninės lėšos. Atsakovė G. R. , tapusi buto savininke, reikalauja iškeldinti ją iš buto, todėl ji netenka gyvenamojo ploto bei teisės ginti savo nuosavybę ir reikalauti grąžinti asmeniniam turtui pagerinti įdėtas lėšas. Antstolis L.Gudeika neinformavo jos apie tai, kad pradėtas V. I. turto realizavimas, nors turėjo informuoti ir laikyti ją suinteresuotu asmeniu vykdymo procese. Ieškovė nurodė, kad turto perdavimo išieškotojui aktas, prieštaraujantis CPK 633 str. įtvirtintai normai, turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu. Atsakovė G. R. žinojo apie tai, kad ji gyvena ginčo bute, tačiau jai nepranešė apie vykdymo veiksmus, todėl negali būti laikoma sąžininga įgijėja, visi piliečiai prieš įstatymą lygūs, todėl jos teisės turi būti gerbiamos ir ginamos. Nurodė, jog minėtas turto perdavimo aktas turi būti panaikintas ir dėlto, kad V. I. yra miręs ir iš mirusio asmens skolos išieškoti nebegalima.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei G. R. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas nustatė, jog antstoliui L.Gudeikai 2003 m. rugpjūčio 12 d. buvo pateikti vykdymui Kauno miesto apylinkės teismo vykdomieji raštai Nr.2-4173/2003 ir Nr.2-1115/2003 dėl 3298,75 Lt ir dėl 1644,92 Lt išieškojimo iš skolininko V. I. G. R. . 2003 m. rugpjūčio 13 d. antstolis atliko 12 užklausimų bankams, VĮ „Registrai“ dėl skolininko turimų lėšų, kito turimo turto (vykd .b. Nr. 6/03/8499/2003, b.l. 20-27). Nenustačius skolininką turint kito turto bei lėšų, antstolis 2003 m. rugpjūčio 20 d. turto arešto aktu areštavo ½ dalį buto su bendro naudojimo patalpomis, esantį G. V. g. 10-30, Kaune. Turto arešto aktas ir jame nurodyta turto vertė nenuginčyti. 2004 m. vasario 13 d. antstolio patvarkymu, neįvykus antrosioms pakartotinėms varžytinėms, išieškotojai pasiūlyta perimti turtą natūra už pradinį įkainojimą (10 800 Lt), išieškotojai sutikus, 2004 m. vasario 17 d. Turto perdavimo aktu Nr.0006/03/8499 ½ dalis buto, G. V. g. 10-30, Kaune, perduota už minėtą sumą G. R. . 2004 m. kovo 9 d. aktas patvirtintas teisėjo M.Plučo rezoliucija. 2004 m. kovo 17 d. patvarkymu 5716,33 Lt grąžinta į V. I. sąskaitą, šie pinigai 2006 m. lapkričio 2 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu atiteko valstybei. Taip pat teismas nustatė, jog ieškovė D. D. su V. I. susituokė 1999 m. rugsėjo 3 d., Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civ.b. Nr. 2-12314/2003 jų santuoka 2003 m. gruodžio 18 d. buvo nutraukta (b.l. 49, I t.). Minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta aplinkybė, jog santuokos metu šalys turto neįgijo, butas, esantis Kaune, G. V. g. 10-30, įgytas iki santuokos, yra asmeninė V. I. nuosavybė, ginčo dėl jo nėra (b.l.49, I t.). Tai patvirtinta ir kitais įsiteisėjusiais teismų sprendimais civ.b. Nr.2-489-587/2006 ir Nr.2S-24-527/2007, kuriuose nurodyta, jog ginčo turtas neturi šeimos turto teisinio statuso. Teismas sprendime nurodė, jog vykdomųjų raštų antstoliui pateikimo metu (2003-08-12) V. I. ir D. D. santuoka dar buvo nenutraukta, turto padalijimo tarp sutuoktinių klausimas neišspręstas, todėl ieškovė turėjo teisę būti laikoma suinteresuotu asmeniu, tačiau įstatymas nenumato pareigos nei išieškotojui, nei antstoliui pranešti skolininko sutuoktiniui apie išieškojimo veiksmus kito sutuoktinio atžvilgiu, išskyrus tuos atvejus, kai antstolis atlieka procesinius veiksmus, susijusius su turtu, kuris yra bendra kelių asmenų nuosavybė (tame tarpe sutuoktinių) (CPK 667 str.). Antstolis nurodė, jog neturėjo duomenų, jog turto perdavimo akte nurodytas turtas yra bendra skolininko ir ieškovės nuosavybė, tai patvirtina ir aplinkybės, nustatytos vėliau priimtais teismo sprendimais, todėl antstolis, nepranešdamas apie vykdymo procesą ieškovei, vykdymą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė. Kaip matyti iš abiejų vykdomųjų bylų, 2003 m. rugpjūčio 13 d. skolininkui buvo įteikiami raginimai sprendimą įvykdyti geruoju, tačiau skolininkas juos pasirašyti atsisakė, antstolio padėjėjos įrašai patvirtina, jog raginimai buvo palikti bute (vykd. b. Nr.6/03/8499/2003, b.l. 2, vykd. b. Nr.6/03/8500/2003, b.l. 1), todėl teismas padarė išvada, jog iki santuokos nutraukimo ieškovė, būdama rūpestinga ir elgdamasi apdairiai, apie vykdymo veiksmus jos sutuoktinio atžvilgiu turėjo galimybę sužinoti, o po santuokos nutraukimo ji pati atsisakė teisių į sutuoktinio nekilnojamąjį turtą, tai nustatyta aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, ieškovė nenurodė ir byloje teismas nenustatė CPK 602 str. numatytų turto perdavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais teisinių pagrindų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas padarė išvadą, jog antstolis CPK 663 str., 704 str. nuostatų vykdymo proceso metu taip pat nepažeidė. Teismas nurodė, jog ieškovė nėra V. I. teisių perėmėja, teismui nepateikė įrodymų, jog turtu, kuris nurodytas ginčijamame 2004 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui akte, ji naudojasi teisėtu pagrindu. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos priregistravimo ginčo bute, buto kapitalinio remonto neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą, nes tai nesuteikia ieškovei nei nuosavybės, nei kitų daiktinių teisių į ginčo butą. Dėl buto pagerinimo išlaidų neužkertama teisė jai ateityje kreiptis į teismą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civ.b. Nr.2-489-587/2006 nustatyta, jog V. I. pasižadėjimas (b.l.11, I t.), kuriame nurodoma, jog jis leidžia ieškovei savo bute gyventi, nesukūrė ieškovei teisinių pasekmių. Tuo pačiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog ieškovė į V. I. likusią nuosavybę pretenduoti neturi įstatyminio pagrindo. Tai, kad ji laiko, jog gali gyventi likusiame po mirties V. I. bute, kaip buvusi sutuoktinė niekuo nepagrįsta, nes ji yra išsituokusi, turtas įgytas ne santuokos metu, 2004 m. vasario 17 d. turto perdavimo akto nuginčijimas jai nesukeltų turtinių teisių ir pareigų, susijusių su mirusiojo V. I. turtu, net ir patenkinus ieškinį pretenduoti į V. I. turtą ji negalėtų, nes V. I. teisių perėmėjas yra valstybė, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė šioje byloje neturi reikalavimo teisės (CPK 5 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu ir sutikslintu apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Skunduose apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinkantis bylos nagrinėjimo metu nustatytiems faktams. Nors teismas ir pripažino, kad ji yra suinteresuotas asmuo buvusiame vykdymo procese CPK 633 str. prasme, tačiau tuo pat metu rėmėsi teismo sprendimu, priimtu santuokos nutraukimo byloje, kurioje ne va tai nustatyta, kad butas yra V. I. nuosavybė, ginčo dėl jo nėra. Teismas privalėjo išsiaiškinti būtent tuo metu vykdymo procesui svarbias aplinkybes ir nustatyti neteisėtus antstolio veiksmus, atliktus parduodant buto dalį iš varžytynių, o aplinkybės, nustatytos kitais teismo sprendimais, negalėjo būti pagrindas atmesti ieškinį šioje byloje. Apeliantė nurodo, kad ji nebuvo informuota ir neturėjo jokios galimybės pati domėtis vykdymo eiga, net ir turėdama 2002 m. lapkričio 26 d. notariškai patvirtintą įgaliojimą parduoti vyrui priklausančią ½ dalį ginčo buto. Atsakovai, žinodami apie jai vyro suteiktus įgaliojimus disponuoti buto dalimi, privalėjo apie vykdymo eigą informuoti ir ją. Be to, teismas nepagrįstai priėjo išvados, jog ieškovė žinojo, kad nevykdant sutuoktiniui įsipareigojimų pagal 2002 m. lapkričio 13 d. susitarimą su G. R. , pastaroji galėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo ir priverstinio vykdymo. Apeliantės nuomone, atsakovė G. R. neprivalėjo kreiptis į teismą, nes tai yra tik jos teisė, apie kurios pasinaudojimą ji nebuvo informuota. Todėl atsakovų ir teismo argumentai, jog ji turėjo būti rūpestinga ir elgtis apdairiai, nėra pagrįsti. Teismas pripažindamas, kad nebuvo pateikta patikimų įrodymų, jog skolininkui V. I. antstolis būtų pranešęs įstatymo nustatyta tvarka, t.y. asmeniškai arba registruotu laišku, apie antrąsias pakartotines varžytynes, kad vykdomosios bylos duomenys įrodo, jog nebuvo laikomasi įstatymo numatyto 1 mėnesio termino paskelbti vietiniame laikraštyje ir specialiame interneto tinklapyje apie nekilnojamojo turto iš varžytynių pardavimą, nepagrįstai priėjo išvados, jog šie pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti 2004 m. vasario 17 d. turto perdavimo aktą. Apeliantės nuomone, vykdant varžytynes, atsakovams žinant, kad atimamas paskutinis šeimos gyvenamasis plotas, turi būti laikomasi įstatymais nustatytos tvarkos ir terminų, ir bet koks pažeidimas yra pagrindas panaikinti turto perdavimo išieškotojui aktą. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme ji paaiškino, jog ginčo butą remontavo, tam įdėjo 6000 Lt asmeninių lėšų, todėl butas turėjo būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. I. , kuris nurodė, jog V. I. butą laikė šeimos turtu, todėl leido deklaruoti šią gyvenamąją vietą ir po skyrybų. Tačiau teismas vienašališkai vertino jos pateiktus įrodymus, liudytojo parodymus, ko pasekoje priėmė neteisingą sprendimą. Be to, teismas neanalizavo CK 1.80 str. normos, remdamasis kitose bylose priimtais sprendimais neįžvelgė atsakovės G. R. nesąžiningų veiksmų. Taip pat teismas nepagrįstai priėjo išvados, jog ieškovė šioje byloje neturi reikalavimo teisės. Teismas neišnagrinėjo ieškinio iš esmės ir nepasisakė dėl jo pagrindų, jog civilinėje byloje Nr.2-4173/2007 teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo vykdymas 2004 m. birželio 30 d. nutartimi buvo sustabdytas. Be to, apeliantės nuomone, teismas, pripažindamas, jog ieškovei dėl buto pagerinimo išlaidų neužkirsta teisė ateityje kreiptis į teismą, tuo pačiu pripažino, jog ji turi ir reikalavimo teisę, nes pripažinus turto perdavimo išieškotojai aktą negaliojančiu, ji įgytų reikalavimo teisę į ½ dalį buto, kuriame gyvena 10 metų. Nurodė, jog teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl to, kad šios bylos esmė yra Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į būstą bei nuosavybę, kuri šiuo teismo sprendimu yra pažeidžiama.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ir sutikslintą apeliacinį skundą atsakovė G. R. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundus atmesti. Nurodo, kad teismas, vertindamas ne tik įsiteisėjusius teismo sprendimus, bet ir antstolio paaiškinimą, pagrįstai nustatė, kad ginčo butas neturi šeimos turto teisinio statuso, todėl teisėtai padarė išvadą, kad vykdymo proceso pradžioje ieškovė turėjo teisę būti laikoma suinteresuotu asmeniu, tačiau įstatymo leidėjas nėra numatęs pareigos nei antstoliui, nei išieškotojui pranešti skolininko sutuoktiniui apie išieškojimo veiksmus kito sutuoktinio atžvilgiu, jeigu išieškoma iš skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Vertindamas skolininko 2002 m. lapkričio 26 d. išduotą ieškovei įgaliojimą parduoti jam priklausančią ½ dalį ginčo buto bei antstolio padėjėjos įrašus, patvirtinančius, jog skolininkui raginimai sprendimą vykdyti geruoju buvo palikti bute, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo galimybę sužinoti apie vykdymo veiksmus. Be to, aplinkybė, jog teismo posėdyje ieškovė pripažino, kad V. I. nevykdė sutarties, nes ji neleidusi buto užstatyti bankui, įrodo ieškovės nerūpestingumą. Po skolininko V. I. mirties, jo palikimas perėjo valstybei, todėl ieškovė, nebūdama V. I. teisių perėmėja, pagal CPK 603 str. neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu ieškinys yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu. Atsakovės nuomone, ieškovei nenurodžius kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijamas turto perdavimo aktas, teismas neturėjo pareigos sprendime taikyti ir aiškinti CK 1.80 str. Atsakovė nurodo, kad nepagrįstas apeliantės motyvas, jog teismas pažeidė LR Konstitucijoje įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę į būstą bei nuosavybę, kadangi ji neturėjo ir neturi nuosavybės teisės į butą, esantį G. V. g. 30-10, Kaune, bei reikalavimo teisės reikšti ieškinius dėl šio turto priklausymo jai. Ieškovė nuo 2004 m. vasario 17 d. gyvena atsakovei G. R. nuosavybės teise priklausančiame bute ir tuo nepagrįstai varžo jos teises. Atsakovė negali naudotis, valdyti ir disponuoti jai priklausančia nuosavybe, nes D. D. iškeldinimo byla sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimai kitose apeliantės užvestose bylose.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis Leonas Gudeika prašo ieškovės skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė, pasinaudodama CPK 603 str. nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teisme dėl civilinės teisės, tačiau ji nėra susijusi su turto, iš kurio buvo išieškoma, priklausymu, nes nėra skolininko V. I. , mirusio 2004 m. rugsėjo 12 d., teisių ir pareigų perėmėja. Ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė skolininkui, kuris šį turtą įgijo, jį valdė iki sudarant santuoką su D. D. . Faktas, kad ginčo turtas priklausė asmenine V. I. nuosavybe, yra grindžiamas VĮ „Registrų centras“ 2003 m. rugpjūčio 13 d. centrinio duomenų banko išrašu, kaip ir pačiu daikto įgijimo pobūdžiu, įrodančiu, kad turtas buvo vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe (CK 3.89 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Turtu, priklausiusiu mirusiam skolininku, ieškovė naudojosi neteisėtai, nesukūrus sau teisinių pasekmių, todėl nesuteikia apeliantei nei nuosavybės, nei daiktinių teisių į ginčo butą. Kadangi pagal viešo registro duomenis areštuotas turtas asmenine nuosavybės teise priklausė skolininkui V. I. , jo sutuoktinė D. D. apie tai papildomai nebuvo informuota, tuo nepažeidžiant vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 667 str.). Be to, priverstinio turto realizavimo metu apeliantė jau buvo nutraukusi santuoką su skolininku V. I. , ir pretenzijų į ginčo turtą nebuvo įgijusi. Atsakovas nurodo, kad sutinka su apeliantės nuomone, jog skelbiant pirmąsias ir antrąsias nekilnojamojo turto varžytynes buvo pažeistas CPK 706 str. įtvirtintas imperatyvas, tačiau šis pažeidimas buvo neesminis, nes pirmosios varžytynės neįvyko neužsiregistravus nei vienam pirkėjui, o antrosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis pirkėjui nesumokėjus visos reikiamos sumos. Turto pardavimo aktai surašyti ir patvirtinti teisėjo rezoliucija nebuvo, todėl teisinių pasekmių vykdymo proceso šalims neatsirado. Juolab skolininkas bei išieškotoja gavo visą informaciją apie priverstinę turto realizavimo eigą ir turėjo galimybę kontroliuoti paties varžytynių ar kitokio turto realizacijos procesą, t.y. galėjo skųsti antstolio veiksmus CPK 510str., 512 str. nustatyta tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo. Antrosios pakartotinės varžytynės buvo paskelbtos tinkamai, skelbimai atitiko CPK 706 str., 707 str. nustatytus reikalavimus, tačiau jas paskelbus neįvykusiomis, ir išieškotojai sutikus perimti skolininkui priklausantį turtą, 2004 m. vasario 17 d. buvo surašytas turto perdavimo išieškotojui aktas, kuris buvo patvirtintas teisėjo 2004 m. kovo 9 d. rezoliucija (CPK 725 str.). Nurodo, kad nepagrįstas apeliantės motyvas, jog teismas neanalizavo CK 1.80 str. Areštuoto skolininko turto iš varžytynių pirkėjais gali būti visi civiliniai teisės subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus CPK 709 str. Draudimai varžytis dėl parduodamo turto netaikomi ir išieškotojams, įgijusiems teisę pasiimti turtą po neįvykusių pirmų, antrų ar antrų pakartotinių varžytynių. Priešingu atveju, CPK 719 str., 723 str. įtvirtintos normos netektų prasmės, o išieškotojui atsirastų teisinės pasekmės, turinčios tiesioginę įtaką priverstinio skolininkui priklausančio turto realizavimo baigtyje.
Apeliacinis skundas atmestinas. Byloje nustatyta, kad antstolis, vykdydamas 4943,67 Lt skolos išieškojimą iš skolininko V. I. išieškotojos G. R. naudai, 2004 m. vasario 17 d. Turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė išieškotojai G. R. skolininkui V. I. priklausiusią ir iš antrųjų varžytinių neparduotą ½ dalį buto G. V. g. 10-30, Kaune. Turto perdavimo aktą apylinkės teismo teisėjas patvirtino 2004 m. kovo 9 d. rezoliucija. Todėl šio teisėjo veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas sprendžiamas nagrinėjant ieškinį dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu. CPK 702 straipsnio 3 dalis nustato, kad turto perdavimo išieškotojui aktą teisėjas tvirtina CPK 725 straipsnyje nustatyta tvarka. Pastarojoje normoje nustatytos varžytinių akto tvirtinimo sąlygos ir tvarka., kurios taikomos ir tvirtinant turto perdavimo išieškotojui aktą. CPK 725 straipsnio 4 dalyje sakoma, kad teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytinių (nagrinėjamos bylos atveju perduodant neparduotą iš varžytinių turtą išieškotojui), nutartimi atsisako tvirtinti varžytinių aktą ir varžytines pripažįsta neįvykusiomis. Esminiais pažeidimais pripažintini faktai, kurie gali sudaryti pagrindą varžytinių ir turto perdavimo išieškotojui aktus pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnio tvarka arba bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau esminis pažeidimas – vertinamoji kategorija. Todėl teismas turi diskrecijos teisę esminiu pažeidimu pripažinti ir kitokius faktus. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė ieškinį grindė CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal nurodytą teisės normą, būtina nurodyti ne tik šį straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Kaip imperatyvias įstatymo normas, kurioms prieštarauja turto perdavimo išieškotojui aktas, ieškovė nurodė CPK 633, 663, 700, 701, 702, 719, 720, 722 straipsnius. Imperatyviomis įstatymo normomis pripažįstamos tokios normos, kuriose įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai prieštaraujantys normai turi būti niekiniai arba, kuriose aiškiai išreikšti draudimai. Iš ieškovės nurodytų procesinės teisės normų tik CPK 663 straipsnį, nustatantį apribojimus išieškant iš fizinio asmens turto, galima pripažinti imperatyvia teisės norma. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ši procesinės teisės norma vykdant išieškojimą iš V. I. priklausiusios buto dalies nebuvo pažeista. Vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusi CPK 663 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Bylos duomenimis nustatyta, kad išieškoma iš V. I. suma sudarė 4943,67 Lt. Be to CPK 663 straipsnio 1 dalis draudžia nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Tokių įrodymų skolininkas antstoliui nepateikė. Apylinkės teismas taip pagrįstai pripažino, kad nebuvo pažeistos ir kitos procesinės teisės normos, kuriomis ieškovė grindė ieškinį. CPK 633 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo teisę būti laikoma suinteresuotu asmeniu vykdymo procese, nes vykdomųjų raštų pateikimo antstoliui metu gyveno santuokoje su skolininku V. I. . Tačiau skolininko ir suinteresuoto asmens vykdymo procese teisės nėra tapačios. Dalyvauti atliekant vykdymo veiksmus, susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga, gauti pažymas apie vykdymo eigą yra skolininko, o ne suinteresuoto asmens vykdymo procese teisės (CPK 643 straipsnis). Suinteresuoti asmenys vykdymo procese turi teisę CPK numatytais atvejais kreiptis į teismą su pareiškimu (CPK 593 straipsnis), pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Antstolis, vykdydamas išieškojimą iš V. I. šių ieškovės kaip suinteresuoto asmens vykdymo procese teisių nepažeidė. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustatyta, kad nagrinėjamos bylos ginčo butą V. I. įgijo iki santuokos su ieškove D. D. ir šis turtas yra asmeninė V. I. nuosavybė. Todėl nustatinėti skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje prieš perduodant turtą išieškotojui nebuvo teisinio pagrindo. CPK 700 straipsnis apibrėžia turto perdavimo išieškotojui teisinę reikšmę, todėl ši procesinės teisės norma neturi ryšio su pareikšto ieškinio dalyku. CPK 701 straipsnis reglamentuoja neparduoto iš varžytinių turto perdavimo išieškotojams eiliškumą, kai išieškojimo procese dalyvauja keli išieškotojai, o CPK 702 straipsnio 2 dalis numato, kad esant kitų išieškotojų, turtas pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra išieškotojui perduodamas po to, kai jis antstoliui sumoka pradinės parduodamo turto kainos ir apskaičiuotos jam tenkančios lėšų sumos skirtumą. Tačiau kaip matyti iš prie civilinės bylos pridėtų vykdomųjų bylų, vykdant išieškojimą iš V. I. kitų išieškotojų, išskyrus atsakovę G.Raginskaitę nebuvo. Todėl CPK 701 straipsnis, 702 straipsnio 2 dalis taip pat neturėjo būti taikomi. CPK 720 straipsnis nustato, kokius veiksmus turi atlikti išieškotojas, pareiškęs sutikimą paimti turtą, o būtent per penkias dienas sumokėti perduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą. Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad šiuos veiksmus išieškotoja atliko laiku ir tinkamai. CPK 719 straipsnis numato turto nepardavimo iš pirmųjų varžytinių pasekmes, o CPK 722 straipsnis nustato antrųjų varžytinių vykdymo sąlygas ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad antstolis apie antrąsias pakartotines varžytines CPK 706 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nepranešė skolininkui V. I. , o taip pat pažeidė CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą iki varžytinių dienos paskelbti apie būsimas skolininko V. I. nekilnojamojo turto varžytines. Šiuos pažeidimus teismas laikė neesminiais ir nesudarančiais pagrindo pripažinti negaliojančiu turto perdavimo atsakovei G. R. aktą. Tokią išvadą teismas pagrįstai grindė aplinkybėmis, jog 2004-09-12 V. I. teisių perėmėjas yra valstybė. Ją atstovaujanti valstybinė mokesčių inspekcija byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovės G. R. pusėje. Ieškovė neįrodė, jog ginčijamu turto perdavimo išieškotojui aktu perduotu turtu naudojasi teisėtu pagrindu, ji nėra V. I. teisių perėmėja. Todėl nurodyti antstolio padaryti pažeidimai vykdant V. I. turto varžytines ieškovės teisių pažeisti negali (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
Dėl išdėstyto kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo nekeisti.