Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 16 d. sprendimu (T 6, b. l. 168–181) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė pareiškėjui iš Krašto apsaugos ministerijos 61 967 Lt ir 2 300 Lt atstovavimo išlaidų.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Įstatymo (1998 m. gegužės 5 d. įstatymas Nr. VIII-723) 30 straipsniu. Pažymėjo, jog šioje byloje taikytinos materialinės teisės normos – Karo prievolės įstatymo redakcija, Įstatymo redakcija, galiojusios ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu. Teismas atsižvelgė į Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. įstatymas Nr. I-1593, redakcija nuo 2000 m. liepos 17 d. iki 2002 m. birželio 19 d.) 4 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nurodė, jog pareiškėjas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą, nustačius, kad dėl sveikatos būklės yra tinkamas privalomajai pradinei karo tarnybai. Pagal Nuostatus buvo nuspręsta, jog pareiškėjas yra tinkamas pradinei privalomajai karo tarnybai su apribojimais; teismas pažymėjo, kad Karo prievolės įstatymas nenustato tokio šaukimo į tarnybą sąlygų. Pareiškėjas atleistas iš tarnybos Karo prievolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustačius, jog atsirado aplinkybė dėl jo netinkamumo tarnybai pagal sveikatos būklę. Teismas taip pat atsižvelgė į Karo prievolės įstatymo 41 straipsnį, Įstatymo 67 straipsnio 1 dalį (redakcijos nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2003 m. kovo 12 d., galiojusios dalies pareiškėjo tarnybos metu bei atleidimo iš tarnybos metu), 67 straipsnio 2, 3, 4 dalis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Įstatymo 67 straipsnio 4 dalies pagrindu turėjo būti sumokėta šioje normoje nustatyto dydžio kompensacija – 64 500 Lt. Kompensacijos dydis skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 570 patvirtintą minimalią mėnesinę algą – 430 Lt. Pareiškėjas neteisingai nurodė savo skundo teisinį pagrindą, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, kuriame yra nustatyta bendroji norma dėl žalos atlyginimo. Esant bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma, ginčijamu atveju – Įstatymas. Pareiškėjui priteistina jo prašoma priteisti suma – 61 967 Lt, kuri yra nežymiai mažesnė negu įstatyme nustatyto dydžio kompensacija, nes skundo dalykas bei faktinis pagrindas nustato teisminio nagrinėjimo ribas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p., 86 str.). Būtinumą priteisti pareiškėjui kompensaciją neginčijamai patvirtina pačių atsakovų sprendimai, kuriais pareiškėjas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą, nustačius, jog dėl sveikatos būklės yra tinkamas privalomajai pradinei karo tarnybai, vėliau buvo atleistas iš tarnybos dėl jo netinkamumo tarnybai pagal sveikatos būklę, bei ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas ir tęsiamas 3 metus po tarnybos dėl tų pačių ligų, dėl kurių pareiškėjas atleistas iš tarnybos. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių kompensacija nėra mokama, ir atsakovai tokių nenurodė. Įstatymo 67 straipsnio 1, 2 dalys patvirtina, kad kompensacijos mokėjimo atveju yra būtina nustatyti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka sudaryta Tarnybinio tyrimo komisija ginčijamu atveju padarė nepagrįstą išvadą, jog paminėto priežastinio ryšio nėra. Be to, padarius tokią išvadą, turėjo būti sumokėta dalis nustatytos kompensacijos (Įstatymo 67 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė atsakovų sprendimų dėl pareiškėjo tinkamumo tarnybai, dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnyba kariuomenėje nustatymo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad viešojo administravimo institucijų veiksmai yra teisėti. Pareiškėjas, vien ginčydamas Tarnybinio tyrimo komisijos išvadą dėl sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tiesioginių pareigų vykdymu nebuvimo, neprašydamas priteisti kompensacijos, negalėtų efektyviai apginti savo teisių, nes jo teisių ir pareigų klausimas nebūtų galutinai išspręstas. Įstatyme asmenims yra nustatyta teisė, bet ne pareiga skųsti paminėtus sprendimus. Dėl to pareiškėjo savarankiškai įstatyme nustatyta teisė reikalauti kompensacijos priteisimo gali būti įgyvendinta, nesvarbu, ar atskiri veiksmai nėra administracine tvarka arba teismo sprendimu pripažinti neteisėtais. Paminėti veiksmai dėl priežastinio ryšio nustatymo skirti nustatyti būtinumą mokėti kompensaciją. Neigiama tarnybinio patikrinimo išvada yra faktiškai atsisakoma mokėti kompensaciją, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kuris sprendžia klausimą dėl įstatyme nustatyto pagrindo mokėti kompensaciją. Kompensacijos mokėjimo būtinumo klausimo sprendimo sudėtinė dalis yra teismo sprendimo motyvuose išspręsti klausimą dėl priežastinio ryšio su tiesioginių pareigų vykdymu buvimo ar nebuvimo, būtent įvertinti, ar teisėtai yra konstatuotas tokio ryšio nebuvimas. Kliūtis nagrinėti bylą dėl kompensacijos priteisimo būtų, jeigu pareiškėjas nebūtų kreipęsis į krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka sudarytą Tarnybinio tyrimo komisiją. Teismo nuomone, Tarnybinio tyrimo komisija pernelyg siaurai taikė Įstatymo 67 straipsnio 1 dalį ir aiškino medicininius dokumentus, dėl to padarė neteisingą išvadą. Pažymėjo, jog pareiškėjui buvo siūloma skirti medicininę ekspertizę, tačiau jis pateikė rašytinį nesutikimą dėl ekspertizės skyrimo. Teismas nurodė, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. – 2007 m. gruodžio 12 d. atliktos ekspertizės akte Nr. EDG 106/07(01) yra padarytos išvados dėl pareiškėjo ligos. Ekspertizė atlikta ikiteisminio tyrimo byloje pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 4 d. nutartį. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl M. Č. veiksmų pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį, dėl šio ikiteisminio tyrimo šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas; ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Teismas kaip specialistą apklausė Santariškių klinikų Radiologijos centro gydytoją radiologą D. N. Teismas padarė išvadą, kad tiek ekspertizės aktas, tiek specialisto paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjui tarnybos metu diagnozuotas sveikatos sutrikimas, dėl kurio jis tarnybos metu pripažintas netinkamu privalomajai karo tarnybai, nėra vertinamas kaip trauminės kilmės, ir nėra galimybės moksliniais tyrimais nustatyti, nuo ko susirgimas atsirado, tokios galimybės nebūtų net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui iki sveikatos sutrikimo nebūtų diagnozuotos stuburo ligos, medicininiai tyrimai pateiktų tik tikėtiną išvadą. Tačiau visos šios išvados nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjo sveikatos būklė pasikeitė tarnybos metu, pasikeitė pareiškėjo tinkamumas tarnybai, dėl to negalima nenustatyti priežastinio ryšio su tarnyba buvimo ir šio pareiškėjo sveikatos būklės pasikeitimo vien dėl to, kad liga nėra trauminio pobūdžio ir moksliniais tyrimais negalima pagrįsti ligos, nuo kurios pasikeitė pareiškėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, paūmėjimo priežasties. Teismas konstatavo, kad priežastinio ryšio dėl sveikatos sutrikimo su tarnyba kariuomenėje nustatymas turi būti siejamas ne vien su medicininiais tyrimais, šio priežastinio ryšio nustatymas yra susijęs taip pat ir su Lietuvos kariuomenės veiksmų teisiniu vertinimu. Teisinis Lietuvos kariuomenės veiksmų vertinimas priklauso nuo pareiškėjo tarnybos privalomojoje karo tarnyboje sąlygų pagal teisės aktus ir faktinių tarnybos sąlygų. Pabrėžė, kad, šaukiant pareiškėją į tarnybą, tikrinant jo sveikatos būklę, pareiškėjas buvo pašauktas į tarnybą su apribojimais, kurie turėjo būti taikomi visą jo tarnybos laiką dėl nustatytų sveikatos problemų. Pažymėjo, kad priėmimas į tarnybą su apribojimais buvo ir yra nustatytas įstatymus įgyvendinančiose teisės normose dėl šaukiamų asmenų arba jau tarnaujančių karių sveikatos patikrinimo. Teismas vadovavosi Nuostatų 51, 59 punktais. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Karo prievolės įstatyme, nei Įstatyme nėra nustatyta tokia sąvoka kaip tinkamas tarnybai su apribojimais, Karo prievolės įstatymo paminėtose normose yra sąvokos tinkamas tarnybai arba netinkamas tarnybai, atitinkamai paminėti įstatymai nenumato pasekmių, kokios teisės ir pareigos atsiranda asmenims, kokios teisinės pasekmės atsiranda ar gali atsirasti asmenims, priėmus šauktinį į karo tarnybą su apribojimais dėl sveikatos problemų. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo (redakcija nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2002 m. liepos 1 d., galiojusi pareiškėjo pašaukimo bei dalies tarnybos metu) 65 straipsnio 1, 3 dalimis. Pažymėjo, jog, be šių, bendro pobūdžio nuostatų dėl karių sveikatos priežiūros, be normų, nustatančių teisę gauti kompensaciją bei draudimo išmokas, nėra kitų normų, reglamentuojančių karių sveikatos priežiūros teisinius santykius bei iš jų atsirandančias garantijas. Dėl nurodytų motyvų ginčijamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl Įstatymo 67 straipsnio taikymo ir kompensacijos mokėjimo. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas pašauktas į tarnybą su sąlyga, kad jam visą tarnybos laiką bus taikomi apribojimai dėl diagnozuotų sveikatos problemų. Dėl to pareiškėjui turėjo būti užtikrintos sąlygos, jog tų apribojimų bus laikomasi, neatsižvelgiant į tai, ar pareiškėjas kreipsis į medikus su nusiskundimais. Ginčijamu atveju pareiškėjas kreipdavosi į medikus, o jam buvo nustatomi atleidimai (Nr. 1, 2, 3) nuo tarnybos. Šių atleidimų taikymas yra grindžiamas Lietuvos kariuomenės vado 2002 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintomis Karių atleidimo nuo praktinių pratybų, budėjimų ir darbų dėl laikinųjų sveikatos sutrikimų taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Teismas atsižvelgė į Taisyklių 1, 2, 3, 5 punktus. Pažymėjo, jog Taisyklėse yra paaiškinami atleidimų tipai Nr. 1, 2, 3, 4; yra nurodoma, nuo kokių veiklos tipų yra atleidžiamas karys. Teigė, kad šiuo teisės aktu negalima buvo pagrįsti apribojimų taikymo, kai yra nustatomas apribojimo laipsnis jau šaukiant į tarnybą. Šio teisės akto esmė buvo reglamentuoti karių atleidimą nuo tarnybos atlikimo laikinai. Todėl vien šio akto taikymas, kuriame nebuvo minimi atleidimo laipsnis ir, atsižvelgiant į tai, diferencijuojamas atleidimas nuo tarnybos, negalėjo užtikrinti apribojimo dėl sveikatos sutrikimo, kuris pagal savo pobūdį nebuvo laikinas, laikymosi ir ginčijamu atveju neužtikrino, dėl ko pasikeitė pareiškėjo tinkamumo tarnybai laipsnis. Be to, atsakovų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad buvo laikomasi tam tikrų apribojimų ir pareiškėjas nedalyvavo pratybose, kur buvo didesnis fizinis krūvis. Atsakovų pateikti tarnybiniai pranešimai negali būti laikomi pakankamais ar leistinais rašytiniais įrodymais šioje byloje, nes raštai surašyti po ginčijamų santykių atsiradimo – 2003 m., kuomet buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas, 2008 m., kuomet teisme buvo nagrinėjama ši byla. Be to, raštuose yra nurodoma bendro pobūdžio informacija, jog visais atvejais pareiškėjo, kaip ir kitų karių atžvilgiu, buvo laikomasi nustatytų atleidimų. Pratybų žurnalo kopija patvirtina pareiškėjo dalyvavimą pratybose, jame nėra žymų apie atleidimus. Pareiškėjo, liudytojo M. G. paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjui tarnybos metu nebuvo taikomi apribojimai. Nurodytas aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovai, kurie privalėjo užtikrinti apribojimų taikymą (ABTĮ 57 str.). Tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Lietuvos kariuomenė neužtikrino apribojimų taikymo, bet ir neteisingai taikė savo paties nustatytą tvarką, atleidžiant karius nuo tarnybos dėl laikino pobūdžio susirgimo, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokia tvarka buvo užtikrinama šauktinių, kuriems nustatytas sveikatos sutrikimas, dėl kurio kariui nustatomas apribojimo laipsnis, sveikatos priežiūra. Šios aplinkybės negali būti įrodinėjamos vien atskirais dokumentais ar paaiškinimais ginčijamu atveju, atsakovai privalėjo pateikti įrodymus, iš kurių matytųsi, jog kario, kuriam nustatytas krūvio apribojimo laipsnis, atžvilgiu nuolat buvo taikomi apribojimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui turi būti sumokėta kompensacija dėl tarnybos metu jam nustatyto sveikatos sužalojimo. Jeigu darytume prielaidą, jog Įstatymo 67 straipsnis negali būti taikomas dėl to, kad ginčijamu atveju objektyviai negalima nustatyti atsiradusio sveikatos sutrikimo priežasčių medicininių dokumentų pagrindu, tai piniginė kompensacija pareiškėjui turi būti priteista kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį. Nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai dėl pareiškėjui nustatytų apribojimų netaikymo, yra atsiradusi žala – sveikatos sutrikimas, kuris atsirado dėl paminėtų apribojimų netaikymo. Pareiškėjo apskaičiuotas turtinės ir neturtinės žalos dydis būtų panašus, koks yra nustatytas Įstatymo 67 straipsnyje, todėl yra adekvatus ir protingas. Teismas pažymėjo, jog nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl neteisėto jo šaukimo į tarnybą bei neteisėtų M. Č. veiksmų. Teismas vadovavosi Karo prievolės įstatymo (redakcija nuo 2000 m. liepos 17 d. iki 2002 m. birželio 19 d.) 12 straipsnio 1, 8, 10 dalimis, 12 straipsnio 11 dalimi, Nuostatų (redakcija iki 2002 m. liepos 18 d.) 8, 10, 12, 13, 109.2 punktais. Nurodė, kad 2002 m. sausio 14 d. ginčijamas ekspertinis nutarimas priimtas atsižvelgus į 2002 m. sausio 8 d. pareiškėjo medicininės apžiūros metu nustatytus asmens sveikatos duomenis. Komisijos pirmininkė M. Č., būdama atsakinga už Šauktinių medicinos ekspertizės komisijos darbą ir ekspertinį nutarimą, patikrino medicininės apžiūros akte įrašytus duomenis, o būtent pareiškėjui diagnozuotas ligas ir patologijas, ir nustatė, kad viena iš diagnozių neatitinka kodo, pagal kurį sprendžiama dėl asmens tinkamumo ar netinkamumo karo tarnybai. Pareiškėjas teigė, jog M. Č. neturėjo teisės taisyti chirurgo ekspertinės išvados. Nustatyta, kad gydytojas specialistas V. B. ekspertinėje išvadoje nurodė diagnozę – I laipsnio kifoskoliozę, kartu nurodė kodą 33.2. Vadovaujantis Nuostatų 3 priedo „Ekspertinių išvadų lentelės“ 33.2 straipsniu, tai yra stuburo ir krūtinės ląstos anomalijos, ligos ir traumų bei ligų pasekmės, vidutiniškai ribojančios funkciją. Remiantis 33.3 straipsniu, tai yra stuburo ir krūtinės ląstos anomalijos, ligos ir traumų bei ligų pasekmės, be funkcijos sutrikimo arba neryškiai ribojančios funkciją. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtinti Karinės medicinos ekspertizės nuostatai (toliau – 2002 m. Nuostatai), kurie įsigaliojo 2002 m. liepos 18 d.; šiuo nutarimu pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 399 „Dėl Karinės medicinos ekspertizės nuostatų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1586/522 patvirtinta 2002 m. Karinės medicinos ekspertizės nuostatų specialioji dalis (toliau – 2002 m. Nuostatų specialioji dalis), kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 30 d. Teismas nurodė, kad 2002 m. Nuostatų specialiosios dalies turinys patvirtina, jog paminėtas „Ekspertinių išvadų lentelių“ 33.2 straipsnis taikomas esant pasekmėms, vidutiniškai ribojančioms stuburo judesius: deformuojančios spondiliozės reiškiniams, II laipsnio skoliozei, įgytiems fiksuotiems stuburo iškrypimams (iškrypimams ir osteochondropatinei II laipsnio kifoskoliozei), liekamiesiems reiškiniams po slankstelio kūno kompresinio lūžimo. Šis straipsnis taikomas įgytoms ar įgimtoms krūtinės ląstos deformacijoms, kai nustatomas kvėpavimo funkcijos nepakankamumas. 2002 m. Nuostatų specialiosios dalies turinys patvirtina, kad paminėtas „Ekspertinių išvadų lentelių“ 33.3 straipsnis taikomas esant pasekmėms be funkcijos sutrikimo arba neryškiai ribojančioms funkciją, kai nustatomi nežymūs pokyčiai atskiruose slanksteliuose be funkcijos sutrikimų, krūtinės ląstos deformacijoms be kvėpavimo funkcijos sutrikimo, I laipsnio skoliozei, I laipsnio kifoskoliozei <...>. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas 33.2 straipsnis (netinkamas tarnybai) taikomas būtent II laipsnio kifoskoliozei, o gydytojo specialisto diagnozė ir medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui diagnozuota I laipsnio kifoskoliozė, teismo nuomone, komisijos pirmininkė pagrįstai pakeitė kodą į 33.3 (tinkamas su apribojimais). Pakeitus kodą 33.2 (tarnybai netinkamas) į 33.3 (tarnybai tinkamas su apribojimais), pareiškėjo diagnozė liko ta pati. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojai patys nesprendžia tinkamumo karo tarnybai klausimo, o nurodytas kodas 33.2 neatitiko pareiškėjui nustatytos diagnozės, Šauktinių medicinos ekspertizės komisijos pirmininkė pagrįstai įvertino ekspertinio nutarimo duomenis ir atitinkamai pakeitė kodą. Ikiteisminis tyrimas M. Č. atžvilgiu nutrauktas. Teismas pažymėjo, jog Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus atliktos ekspertizės akte yra padaryta išvada, kad (11 p.) pareiškėjo diagnozė – kifoskoliozė I laipsnio, lėtinė torakoliumbalgija osteorochondrozės fone, funkcijos nepakankamumas O-I laipsnio, viešojoje įstaigoje Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto Santariškių klinikose (2001 m. liepos 13 d.), Šauktinių medicinos ekspertizės komisijoje (2002 m. sausio 8 d. medicininės apžiūros akte bei 2002 m. sausio 14 d. nutarime) bei Lietuvos kariuomenės gydymo įstaigose buvo nustatyta teisingai. Byloje pateikta nurodyta medicininė dokumentacija. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija viešojoje įstaigoje Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro poliklinikoje pradėta 1999 m. gruodžio 17 d., diagnozuota II laipsnio skoliozė, 2000 m. vasario 5 d. – I laipsnio skoliozė; 2001 m. liepos 13 d. viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto Santariškių klinikose diagnozuota I laipsnio kifoskoliozė, liekamieji reiškiniai po osteochondropatijos, įskilęs stuburas. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas; teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti pinigų priėmimo kvitai (2005 m. lapkričio 21 d., 2008 m. vasario 26 d., 2008 m. liepos 3 d.) patvirtina, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo atitinkamai 1 000 Lt, 700 Lt ir 600 Lt. Pinigų priėmimo kvituose yra pažymėta, jog sumos sumokėtos už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas, už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio skundo surašymą. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu, teismas padarė išvadą, kad pateiktuose pinigų priėmimo kvituose nurodyta bendra 2 300 Lt suma neviršija Rekomendacijose nustatytų koeficientų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo naudai iš Krašto apsaugos ministerijos priteistina 2 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-168/2010, kurioje teismas nurodė šios bylos nagrinėjimo teisinį pagrindą bei jo ribas – žalos atlyginimo pareiškėjui klausimas turi būti sprendžiamas CK 6.271 straipsnio pagrindu ir tvarka, nustatant visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas (žalos faktas, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys). Teismas žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą išsprendė kitu pagrindu, pritaikydamas specialųjį įstatymą – Įstatymo 67 straipsnio nuostatas, taip pat ignoruodamas paties pareiškėjo skundo prašymą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą būtent CK pagrindu ir tvarka. Teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimo galimas priežastinis ryšys su pareigų vykdymu jau buvo nagrinėjamas Įstatymo pagrindu dar 2003 m. ir buvo priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas (Tarnybinio tyrimo komisijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 1), kuris iki šiol galioja, pareiškėjas šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė. Teismas padarė prieštaringą išvadą dėl Įstatymo 67 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio taikymo. Įstatymo 67 straipsnyje numatyta kompensacija ir asmens patirtos žalos atlyginimas CK numatyta tvarka nėra tapatūs institutai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-752/2010).

2. Vadovaujantis Įstatymo 67 straipsniu (aptariamo laikotarpio aktuali redakcija), įstatymas, kaip socialinę garantiją kariams, nustatė kompensavimo mechanizmą ir sąlygas jų sveikatos sužalojimo atveju. Vienkartinės kompensacijos negali būti laikomos civilinės atsakomybės, numatytos CK, taikymu, nes yra mokamos esant kitoms negu CK sąlygoms, nereikalauja visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų ir yra fiksuotos. Iš dalies galima būtų sutikti su teismo išvada, kad pareiškėjo žalos sveikatai atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas specialaus įstatymo pagrindu, tačiau tai turėtų būti daroma griežtai laikantis šiame įstatyme numatytų sąlygų ir procedūrų. Sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato Tarnybinio tyrimo komisija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-268/2007). Teismas priteisė pareiškėjo naudai Įstatymo 67 straipsnyje numatytą vienkartinę kompensaciją, nesant šiame straipsnyje numatytos esminės sąlygos – Įstatymo įgaliotos institucijos nustatyto priežastinio ryšio. Tarnybinio tyrimo komisijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas (administracinis aktas), kad pareiškėjo liga nesusijusi su jo pareigų vykdymu, nėra teismo panaikintas, todėl galioja. Teismas ignoravo Įstatymo 67 straipsnyje numatytą privalomą ikiteisminio nagrinėjimo procedūrą – Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo apskundimą per įstatyme numatytą terminą. Kadangi pareiškėjas nepasinaudojo jam įstatymo suteikta teise ir šio sprendimo per nustatytą terminą ar vėliau neskundė, galima daryti prielaidą, kad toks sprendimas jį tenkina. Pareiškėjas prarado teisę žalos atlyginimo klausimą spręsti pagal Įstatymo 67 straipsnio nuostatas, taip pat prarado teisę į šiame straipsnyje numatytą vienkartinę kompensaciją. Tačiau pareiškėjas neprarado teisės į galimą žalos atlyginimą bendrais pagrindais, t. y. pagal CK nuostatas. Teismas nepriėmė sprendimo dėl priežastinio ryšio buvimo. Vadovaujantis Įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi (ši norma galiojo iki 2004 m. lapkričio 11 d.), dalis nustatytos kompensacijos pareiškėjui galėjo būti sumokėta tik esant dviems sąlygoms: jo sveikata turėjo būti sužalota ir šis sužalojimas patirtas dėl paties pareiškėjo didelio neatsargumo, tačiau šių sąlygų nėra.

3. Teismas nenustatė žalos pareiškėjui fakto, netinkamai įvertino pareiškėjo sveikatos sutrikimo (stuburo ligų) pobūdį ir šių ligų atsiradimo priežastis. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nustatytas susirgimas apskritai gali būti sietinas su tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, jau sirgo paminėtomis ligomis, t. y. liga nebuvo įgyta tarnybos metu. Ligos paūmėjimai (bet ne liga) gali atsirasti (pasireikšti) bet kada, po bet kokių fizinių krūvių, net elementarių kūno judesių (tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu). Tai, jog pareiškėjas tarnybos kariuomenėje metu dėl nugaros skausmų (kaip jau turimos ligos pasekmė) kreipdavosi pagalbos į medikus, o vėliau pripažintas netinkamu karo tarnybai, dar nereiškia, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimas (liga) atsirado dėl netinkamų tarnybos sąlygų ar netinkamų kariuomenės tarnautojų veiksmų. Aptariama liga pagal savo pobūdį nereikalauja visiško fizinio darbo atsisakymo. Pareiškėjas neturėjo būti visam tarnybos laikui visiškai atleistas nuo bet kokių fizinių krūvių, todėl, vykdydamas kario pareigas, galėjo epizodiškai dalyvauti pratybose, jeigu tuo metu jam nebuvo taikomi atleidimai. Dalyvaudamas pratybose, jis galėjo dėvėti toms pratyboms reikalingą kario ekipuotę, kuri nelėmė jo sveikatos sutrikimo atsiradimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-738/2010). Nenustatyta, kad pareiškėjas tarnybos metu būtų patyręs neįprastinius fizinius krūvius arba, turėdamas atleidimą dėl nugaros skausmų, būtų verčiamas atlikti neadekvatų fizinį darbą. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-768/2005. Teismas privalėjo tiksliai nustatyti ir įvardinti žalos faktą, jos pobūdį ir mastą. Teismas žalos faktu laikė aplinkybę, jog pasikeitė pareiškėjo tinkamumas tarnybai (buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai), o vėliau jam nustatytas neįgalumas. Teismas nenustatė žalos dydžio, nes ne tuo pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 67 straipsnį, priteista kompensacija (o ne žala) negali būti laikoma pagrįsta; taip pat nenustatė kitų, civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų.

4. Teismas netinkamai nustatė atsakovų atsakomybės ribas, todėl nepagrįstai priteisė iš Krašto apsaugos ministerijos pareiškėjo naudai žalos atlyginimą. Konstatuodamas, kad už žalos pareiškėjui padarymą yra atsakinga Lietuvos kariuomenė, teismas iš šios institucijos ir turėjo priteisti atitinkamą žalą. Vadovaujantis Įstatymo 65 straipsniu, Krašto apsaugos ministerija kaip centrinė institucija tik bendrai organizuoja karių sveikatos priežiūrą, visas reikiamas medicinines paslaugas kariams teikia Lietuvos kariuomenės padaliniai (Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyba ir kt.). Teismas apskritai nenagrinėjo medicininių paslaugų pareiškėjui teikimo teisėtumo ar kokybės, nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimui turėjo įtakos netinkamas gydymas ar karo medikų netinkami veiksmai, teikiant jam medicinines paslaugas. Kadangi pareiškėjas netarnavo Krašto apsaugos ministerijoje, ši institucija negalėjo sąlygoti jo tarnybos. Iš Krašto apsaugos ministerijos galėtų būti priteisiama Įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija, tačiau esant pagrindui. Kadangi kompensacija pareiškėjui apskritai nepriklauso, nėra pagrindo kelti ir Krašto apsaugos ministerijos atsakomybės klausimo.

Žemesnės instancijos teismas

1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-168/2010, kuria ši byla grąžinta nagrinėti iš naujo, nepagrįstas atsakovo Lietuvos valstybės argumentas, kad teismo sprendimas neteisėtas dėl to, nes jis neskundė Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo. Teismas atsižvelgė būtent į nurodytą nutartį ir vertino valstybės institucijų pareigūnų veiksmų teisėtumą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu. Tarnybinio tyrimo komisija padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp sveikatos sutrikimo ir tarnybos nėra priežastinio ryšio, nes akivaizdu, kad yra priežastinis ryšys. Tinkamumas tarnybai pasikeitė tarnybos metu, ir teismas pagrįstai specialisto D. N. paaiškinimus vertino kartu su liudytojo M. G. paaiškinimais, pratybų žurnalo duomenimis bei kitais bylos įrodymais. Teismas išvadas grindė ir valstybės institucijų veiksmų vertinimu. Turėjo būti užtikrintos sąlygos, jog fizinio krūvio apribojimų bus laikomasi visą tarnybos laiką. Lietuvos kariuomenės vado 2002 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 59 taikymas negalėjo užtikrinti apribojimų dėl sveikatos sutrikimo, kuris pagal savo pobūdį nebuvo laikinas, laikymosi ir neužtikrino, dėl ko pasikeitė jo tinkamumo tarnybai laipsnis, o jis buvo atleistas iš tarnybos. Teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nurodė, kad atsakovų pateikti įrodymai nepatvirtina, jog buvo laikomasi fizinio krūvio apribojimų visą tarnybos laiką. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-198-338/2008 nurodyta, kad pagal paskirtų apribojimų esmę galėjo dalyvauti tik paskaitose. Visiškai akivaizdu, kad jam nebuvo taikomi jokie fizinio krūvio apribojimai, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovai neužtikrino apribojimų taikymo. Visi įrodymai buvo įvertinti tinkamai ir teismo padarytos išvados pagrįstos tais įrodymais.

2. Teisminės pažeistų teisių gynybos prašantis asmuo turi nurodyti faktinį reikalavimo pagrindą, o juridinio pagrindo nurodymas neturėtų turėti reikšmės sprendžiant ginčą teisme, nes kiekvienu atveju įstatymą taiko teismas (Konstitucijos 109 str. 1 d., ABTĮ 86 str. 2 d.). Neturi jokios reikšmės, kokio įstatymo pagrindu jam būtų priteista kompensacija. Teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą, taikydamas Įstatymo 67 straipsnį kaip specialiąją teisės normą. Teismas teisingai nurodė, kad pareikštas 61 967 Lt reikalavimas neviršija specialaus įstatymo nustatytos žalos kario sveikatai dydžio prezumpcijos, todėl visiškai tenkintinas. Nagrinėjant bylą, nei vienas atsakovas neginčijo reikalavimo dydžio. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo nustatytos Įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių atleistam iš tarnybos dėl sveikatos sutrikimų kariui kompensacija nėra mokama, ir atsakovai tokių aplinkybių nenurodė. Atsižvelgiant į Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 67 straipsnio 1 dalį, teismas pagrįstai 61 967 Lt kompensaciją priteisė iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos. Atsakovas Lietuvos valstybė apeliaciniuose skunduose netinkamai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes paminėtos administracinės bylos savo faktinėmis aplinkybėmis nėra identiškos šiai bylai. Teismas tinkamai išnagrinėjo visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-168/2010 nurodytus klausimus, atsižvelgė į joje pateiktus teisės taikymo išaiškinimus bei teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.