- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- E1-212-834/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00049-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Advokatai
- Daiva Dereškevičienė
- Kategorijos
- 2.1.10.1Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
- 2.5.16Su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarka (BPK 362 str.)
- 2.5.20Kiti su nuosprendžio ir nutarties vykdymu susiję klausimai
- 2.6.1Užsienio valstybės teismo nuosprendžių ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimų vykdymas (BPK 365 str.)
- 2.6.2.1Sprendimų dėl laisvės atėmimo pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje (BPK 365-5 str.)
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą dėl nuosprendžio, priimto P. M., (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus nurodydama, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau - Susitarimas) pagrindu iš Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato gautas prašymas bei dokumentai dėl Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio P. M., (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisingumo ministerija prašo teismo spręsti minėto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą. (b. l. 1).
Atsiliepimas
Prokurorė pateikė atsiliepimą, kuriuo siūlo tenkinti prašymą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo bei nurodo, kad pagal Susitarimo 6 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą. Tačiau Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išlyga, remiantis kuria nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Vadovaujantis 2014 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. XII-800 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir su laisvės atėmimu susijusios priemonės pripažinimo ir vykdymo” 6 str. 1, 2 d., 8 str., BPK 365 str. 3 d., siūlo teikimą tenkinti, pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.
Nuteistojo P. M. gynėja advokatė Daiva Dereškevičienė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė nepripažinti Norvegijos karalystės teismo nuosprendžio ir palikti vykdyti minėtą nuosprendį Norvegijos karalystėje. Atsiliepime nurodė, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendžio vykdymo perdavimu į Lietuvos Respubliką, manydamas, kad tokiu būdu bus pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Atsižvelgtina į tai, kad P. M. savo valia atvyko gyventi į Norvegiją, kurioje susikūrė savo socialinį gyvenimą, nutraukdamas ryšius su kita valstybe, kurioje gyveno iki atvykimo. Gyveno kaip pilnavertis Norvegijos gyventojas, tačiau padarė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas, tačiau atlikęs įstatymo nustatytą bausmę jis nori ir toliau gyventi savo pasirinktoje šalyje, kurioje galbūt jį sieja socialiniai ir ekonominiai santykiai. Bausmės pabaiga numatyta 2025-07-28 dieną. Pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus asmuo turėtų galimybę būti paleistas anksčiau į laisvę atlikus du trečdalius bausmės laiko, o P. M. tokia galimybe ir siekia pasinaudoti. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ straipsnį Europos Sąjungos narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir baudžiamojo proceso kodekso VII dalies nuostatas. Įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuva pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį atlikęs bausmę asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos įvardintos „LIUDIJIMAS“ 1 Priede 4. d) eilutėje, kurioje pateikiama „ su asmeniu, kuriam paskirta bausmė, susijusi informacija“ nurodyta, P. M. pilietybė yra Latvijos Respublika, o gimimo vieta - (duomenys neskelbtini). Minėtame dokumente pateikti netikslūs duomenys apie P. M. pilietybę, todėl kyla abejonių ar pagrįstai prašoma Lietuvos Respublikos pripažinti nuosprendį ir vykdyti. Medžiagoje nėra pateikta jokių duomenų apie P. M. deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Taip pat medžiagoje nėra jokių duomenų, kad P. M. turėtų artimų žmonių ar giminių, nekilnojamo turto Lietuvos Respublikoje, su kuriais susipažinus būtų galima spręsti, kad P. M. sieja nors kažkokie ryšiai su Lietuvos Respublika. Ir ar sprendimas vykdyti Norvegijos nuosprendį Lietuvos Respublikoje bus sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. 3) Kaip seka iš oficialios Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengtos ir pateiktos valstybinės valdžios institucijoms Žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje 2019-2020 metais ataskaitos, joje konstatuota, kad didėjančio asmenų, laikomų penitencinėje sistemoje skaičiaus ir toliau tęsiasi laisvės atėmimo vietų perpildymo problema, tai savo ruožtu lemia netinkamas nuteistųjų gyvenimo sąlygas, kartu laikomi rūkantieji ir nerūkantys, nesudaromos tinkamos galimybės pasivaikščioti gryname ore, kameros neatitinka jų plotų bei higienos reikalavimų. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis įpareigoja valstybes elgtis tokiu būdu, kad asmuo nepatirtų kankinančio, nežmoniško ar jo orumą žeminančio elgesio. EŽTT precedentinėje praktikoje eilėje sprendimų yra nurodęs: „Konvencijos 3 straipsnis saugo vieną fundamentaliausių demokratinės visuomenės vertybių. Jis draudžia bet kokią prievartą ar nežmonišką elgesį ar bausmę, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio<..> (Labita v. Italy (GC), No.26772/95,119, Kalashnikov v. Russia, No. 47095/99, 95). EŽTT taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą galima nustatyti tik įvertinus bylos aplinkybių, tokių kaip veiksmų trukmė, jų fizinis ir psichinis poveikis<..> Valstybė yra įpareigota užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogaus orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Tam, prieš imdamasi įgyvendinti nuosprendžio vykdymo perdavimo procedūra į Lietuvos Respubliką, Lietuvos teismas turi įvertinti tariamą būtinybę tai atlikti ir ne tik formaliai vertinti pateiktą bylos medžiagą, bet teismas, priimdamas sprendimą Latvijos Respublikos piliečio atžvilgiu, privalo būti atidus ir vėliau EŽTT nagrinėjamų bylų kontekste įvertinti faktą, jog Lietuvoje yra vykdoma taip vadinama „įkalinimo įstaigų reforma“. Taigi nors pagal teisingumo ministro įsakymo 5 punktą reorganizavimo būdas - reorganizuota biudžetinė įstaiga Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, ją prijungiant prie reorganizavime dalyvaujančios biudžetinės įstaigos Vilniaus pataisos namų, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą perimdama visas reorganizuojamos biudžetinės įstaigos teises ir pareigas. Suimtieji, kaltinamieji ir nuteistieji atliekantys bausmę Lietuvoje nenustoja skųsti Lietuvos įkalinimo vietų dėl žmogaus teisių pažeidimo juos kalinant šiose vietose. Taigi, nors pagal minėtos reformos ir įsakymo 6 punktą reorganizavimo tikslas - sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių, optimizuoti šių ištaigų bendrąsias funkcijas ir jų valdymą, racionaliau naudoti materialinius ir finansinius išteklius, esminė reformos užduotis mažinti ir taip menkas išlaidas Lietuvos nuteistųjų ir suimtųjų laikymui. Taigi, vykdant šį įsakymą yra grubiai pažeidinėjamos suimtųjų teisės, o konkrečiai tai bus atliekama ir jos atstovaujamojo P. M. atžvilgiu. Kas pasireikš apribojant jo ir jo artimųjų galimybę dažniau pasimatyti (nes tenka važinėti į Kaišiadorių rajoną ir atgal į Vilnių). Be to, Lietuvoje ribojama 92 straipsnyje įtvirtinta teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje - įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Jį laikant įkalinimo vietoje šiam nebūtų galima naudotis net virykle, ruoštis valgį. O paskelbus karantiną, įkalinimo vietoje laikomam asmeniui neužtikrinamos elementarios apsaugos priemonės, šiam išduotą vienkartinę kaukę, jis turi nešioti visa jo suėmimo laiką, asmens kratos atliekamos pareigūnams nedėvint apsaugos priemonių, pirštinių. Iki pat šiol įkalinimo įstaigose dėl lėšų stygiaus Lietuvos įkalinimo įstaigose nėra užtikrintas privalomas testavimas, nekalbant apie laikomų asmenų skiepijimą nuo COVID-19, kas kelia didelį nerimą dėl galimų nepataisomų padarinių P. M. sveikatai, neatmestina - kad dėl tokių priežasčių ir jam teks kreiptis ir į EŽTT dėl suimtojo teisių pažeidinėjimo įkalinimo metu. Todėl, vadovaujantis 2008 m. lapkričio 27 dienos d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimą baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. ir 365 straipsniais, prašo nepripažinti Norvegijos karalystės teismo nuosprendžio ir palikti vykdyti minėtą nuosprendį Norvegijos karalystėje.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalies nuostatas, užsienio valstybių teismų nuosprendžiai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir BPK VII dalyje nustatytas taisykles.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamam klausimui aktualus yra ir teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės Susitarimu, kurio 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdančiosios valstybės (valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis, siekiant jį pripažinti ir vykdyti) kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų. Pastarojo Susitarimo 8 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.
Susitarimo 6 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą, tačiau to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina atvejus, kuomet nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas: a) kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje; b) kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone; c) kai nuteistasis asmuo pabėgo ar kitokiu būdu sugrįžo į vykdančiąją valstybę dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje jam (jai) iškelta baudžiamoji byla ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Šiuo konkrečiu atveju P. M. asmeniniu pareiškimu pateiktu kartu su liudijimu nesutinka, kad nuosprendis būtų pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, kadangi nusikaltimas, už kurį nuteistas yra įvykdytas Norvegijoje, sprendimą jo byloje priėmė Norvegijos teismas. Atlikęs bausmę jis negalės įvažiuoti į Norvegiją laikinai arba visam laikui. Tuo atveju jeigu būtų persiųstas į Lietuvą dalis sankcijų, susijusių su šia bausme jam būtų taikoma vienoje šalyje, o kita dalis sankcijų jam būtų taikoma kitos šalies teismo. Lygtinio paleidimo prašymus Lietuvoje nagrinėja teismas, kuris nustato lygtinio paleidimo sąlygas ir apribojimus dėl buvimo gyvenamojoje vietoje nustatytu laikotarpiu, tokiu atveju už vieną nusikaltimą jam būtų taikomos sankcijos vienu metu keliose šalyse ir taip būtų pažeidžiamos jo teisės. Dėl tokių pažeidimų būtinai kreiptųsi į visas institucijas, įskaitant ir Žmogaus teisių teismą Strasbure. (b. l. 8).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, Norvegijos Karalystė, tai yra išduodančioji valstybė perdavė Lietuvos Respublikai, tai yra vykdančiajai valstybei, Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį, (b. l. 15-25), kuriuo P. M. nuteistas už baudžiamojo įstatymo § 292, žiūrėti § 291, baudžiamojo įstatymo žiūrėti § 291, žiūrėti § 16, § 15, baudžiamojo įstatymo § 272, žr. § 271, baudžiamojo įstatymo § 266a ir už nusikaltimus, dėl kurių yra priimtas ir įsigaliojęs 2019 m. lapkričio 6 d. Oslo pirmosios instancijos teismo sprendimas, pritaikant baudžiamojo įstatymo § 79 raidę a, 6 (šešerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir liudijimą nuosprendžio pripažinimui ir bausmės vykdymui (b. l. 4-7).
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis P. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis. P. M. laikytinas gyvenančiu Lietuvoje, kadangi kaip matyti iš gyventojų registro duomenų bazės (b.l. 68) jis deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Išvykimo į kitą užsienio valstybę P. M. nėra deklaravęs (duomenų apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos į bylą nepateikė ir pats nuteistasis bei jo gynėja). Paskutinė ir vienintelė žinoma jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šį adresą nurodo pats nuteistasis savo ranka lietuviu kalba rašytame asmeniame pareiškime dėl perkėlimo iš Norvegijos į Lietuvą (b.l. 8) kaip jo gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje. Duomenų, kad nuteistasis Norvegijos Karalystėje turėtų šeimyninių santykių, socialinių ryšių nėra. Gynėja nurodė, kad nuteistasis, atlikęs įstatymo nustatytą bausmę nori ir toliau gyventi savo pasirinktoje šalyje, kurioje galbūt jį sieja socialiniai ir ekonominiai santykiai, tačiau teismui nepateikė tokių socialinių ir ekonominių ryšių egzistavimą patvirtinančius dokumentus. Duomenų, kad nuteistasis turėjo leidimą gyventi Norvegijos Karalystėje ar kitoje užsienio šalyje, byloje nėra. Iš duomenų, gautų iš Sodros informacinės sistemos matyti, kad nuteistasis Lietuvos Respublikoje dirbo iki (duomenys neskelbtini), per paskutinius 5 metus Lietuvos Respublikoje nebaustas, tačiau teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis matyti, jog (duomenys neskelbtini) buvo baustas administracine tvarka. Taigi iš gautų duomenų nenustatyta, kad P. M. su kita užsienio valstybe turi glaudesnių socialinių ryšių, nei su Lietuva.
Vertinant nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nesutiktina ir su nuteistojo bei nuteistojo gynėjos advokatės pozicija. Advokatė savo atsiliepime nurodo, kad Lietuvos kalėjimai neatitinka tarptautinių žmogaus teises ir orumą užtikrinančių standartų. Šiuo klausimu paminėtina, jog Susitarimas nenumato, jog reikalinga gauti ir pateikti teismui duomenis, išvadas ar konsultacijas dėl bausmės atlikimo vietų, sąlygų jose ir pan. Kita vertus, Išduodančiai valstybei dėl to kilus abejonių, ji galėtų tokias abejones kelti ir spręsti perdavimo procedūros metu Vykdančiajai šaliai. Tačiau tokių duomenų, kad Išduodančioji valstybė abejotų Vykdančiosios valstybės gebėjimu vykdyti bausmę, byloje nėra.
Teismui taip pat nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis P. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tai patvirtina nuteistojo asmeniškai ranka lietuviu kalba rašytas pareiškimas, kur jis pažymėjo, jog yra Lietuvos Respublikos pilietis (b.l. 8) bei 2019-11-06 Oslo tingrett pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-14), kita bylos medžiaga.
Nuteistojo nesutikimas dėl Norvegijos Karalystės nuosprendžio, priimto jo atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje šiuo atveju nėra veiksnys, lemiantis šio nuosprendžio nepripažinimą, kadangi visi kiti kriterijai yra tenkinami. Susitarimo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kai vykdančiosios valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad galimybė nuteistajam atlikus 2/3 bausmės jį paleisti lygtinai išduodančioje valstybėje, nepatenka į Susitarime nurodytą aplinkybių sąrašą, kuomet būtų galima atsisakyti pripažinti Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį. Be to, pažymėtina ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas nuteistasis, įvykdęs įstatyme numatytas sąlygas, taip pat turi teisę į lygtinį paleidimą, bausmės atlikimo režimas gali būti švelninamas priklausomai nuo teigiamo nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu.
Nuteistajam išaiškintina ir tai, jog pagal BVK 157 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, jiems atlikus pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, gali teikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 157 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, šioje byloje nenustatyta Susitarimo 8 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių negalima būtų pripažinti ir vykdyti Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio, priimto P. M. atžvilgiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje yra pateikti duomenys, kad Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 3 d. P. M. asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas (b. l. 5). Taigi, Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendis pripažintinas ir vykdytinas Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai yra nuteistajam nustatytinas laisvės atėmimo bausmės laikas ir bausmės atlikimo vieta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius.
P. M. Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu nuteistas už išprievartavimą, žiūrėti baudžiamojo įstatymo § 292, žr. § 291, kuris numato laisvės atėmimo bausmę iki 15 metų. Pasikėsinimą išprievartauti, žiūrėti baudžiamojo įstatymo § 292, žr. § 291, žr. § 16, žr. § 15, kuris numato laisvės atėmimo bausmę iki 15 metų. Stambaus masto kūno sužeidimą, žiūrėti baudžiamojo įstatymo § 272, žiūrėti § 271, kuris numato laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų. Rimtą asmens persekiojimą, baudžiamojo įstatymo § 266a, kuris numato laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų. Draudimo lankyti pažeidimą, žiūrėti baudžiamojo įstatymo § 168 pažeidimą, kuris numato laisvės atėmimo bausmę iki 1 metų. Nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 3 d.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį P. M. atžvilgiu Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinis teismas įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, asmenybę ir išsprendė kitus klausimus, susijusius su bausmės skyrimu. Atsižvelgiant į tai, kad Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pagal Norvegijos baudžiamojo įstatymo § 292, žr. § 291, baudžiamojo įstatymo § 291, žr. § 16, žr. § 15, baudžiamojo įstatymo §272, žiūrėti § 271, baudžiamojo įstatymo § 266a skirsnių pažeidimus ir už nusikaltimus (t.y. baudžiamojo įstatymo § 292, žr. § 291, baudžiamojo įstatymo § 292, § 291, žr. § 16, baudžiamojo įstatymo § 272, žr. § 271, baudžiamojo įstatymo § 266a ir baudžiamojo įstatymo § 168 pažeidimus), dėl kurių yra priimtas ir įsigaliojęs 2019 m. lapkričio 6 d. Oslo pirmosios instancijos teismo sprendimas pritaikant baudžiamojo įstatymo § 79 raidę a. P. M. paskirta 6 (šešių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šie pažeisti baudžiamieji įstatymai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 2 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies nuostatas ir derintinos su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsniais. Tačiau Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 168 straipsnyje nurodyta veika (ikiteisminio tyrimo įstaigos paskirto „draudimo pažeidimas“), atitinka kardomosios priemonės pažeidimą Lietuvos Respublikoje ir nėra laikoma nusikalstama veika todėl nesuderintina su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsniu. Atsižvelgiant į tai ir tai, kad Norvegijos Karalystės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose nėra nurodyta kokia bausmė paskirta už šios nusikalstamos veikos padarymą, bei į tai, kad bendra subendrinta bausmė nuteistajam neviršija Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso aukščiau nurodytų straipsnių sankcijose numatytų griežčiausių bausmių, nuteistajam paliktina paskirta 6 (šešių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir ji netrumpinama.
Liudijime dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo nurodyta, kad nuteistojo P. M. visa jau atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis, kuri buvo paskirta nuosprendžiu, yra 625 dienos (2020 m. spalio 14 d. dienai). Nuteistąjį perėmus iš Norvegijos Karalystės, nuteistajam bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuteistojo perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, o į bausmės laiką įskaičiuotinas visas Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas. Liudijime nurodytas bausmės pabaigos laikas yra 2025 m. liepos 28 d., kas leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis iki jo perdavimo Lietuvos Respublikai nebus paleistas į laisvę.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu, 364 straipsniu, 365 straipsniu,
nutarė:
Pripažinti Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendį, priimtą P. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), atžvilgiu ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Nuteistajam P. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), Norvegijos Karalystės Borgarting apeliacinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pagal Norvegijos baudžiamojo įstatymo § 292, žr. § 291, baudžiamojo įstatymo § 291, žr. § 16, žr. § 15, baudžiamojo įstatymo §272, žiūrėti § 271, baudžiamojo įstatymo § 266a skirsnių pažeidimus ir už nusikaltimus, dėl kurių yra priimtas ir įsigaliojęs 2019 m. lapkričio 6 d. Oslo pirmosios instancijos teismo sprendimas pritaikant baudžiamojo įstatymo § 79 raidę a., paskirtą 6 (šešių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalimi, 145 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 149 straipsnio 2 dalimi 149 straipsnio 1 dalimi ir nustatyti P. M. 6 (šešių) metų 6 (mėsių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo P. M. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, o į bausmės laiką įskaičiuoti laikinojo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei visą Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuteistojo perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos.
Šios nutarties nuorašą nedelsiant, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, išsiųsti prokurorui, nuteistajam P. M. ir jo gynėjai.
Įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos nuorašą kartu su patvarkymu vykdyti sprendimą išsiųsti sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą kontroliuojančiam prokurorui, Norvegijos pataisos tarnybos direktoratui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus. Suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo jam įteikimo dienos.