- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-20
- Bylos Nr.
- e2A-1964-1060/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13783-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Vyliaudaitė
- Suinteresuotas asmuo
- J. P., valstybės įmonė Turto bankas
- Pareiškėjas
- E. P., J. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-24127-1099/2025 pagal pareiškėjų E. P. (E. P.) ir J. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. P. (J. P.), valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai E. P. (E. P.) ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad po pareiškėjų senelio K. P., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties jo sutuoktinė (pareiškėjų senelė) J. P., mirusi (duomenys neskelbtini), ir jo sūnus (pareiškėjų tėvas) J. P. (J. P.), miręs (duomenys neskelbtini), priėmė pastarojo palikimą, faktiškai pradėję valdyti paliktą turtą.
2. Nurodė, kad po pareiškėjų senelio K. P. mirties į notarą dėl paveldėjimo 2000 m. lapkričio 29 d. kreipėsi jo sūnus J. P. (J. P.). Šiam nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes notaras neturėjo ir šiuo metu vis dar neturi duomenų apie K. P. turėtą likusį po mirties turtą. J. P. ir J. P. (J. P.) po K. P. mirties į notarą dėl paveldėjimo nesikreipė, tačiau palikimą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmė faktiškai pradėję jį valdyti, t. y. mokėjo mokesčius, naudojosi turtu; be to, po palikėjo mirties naudojosi ir kitais mirusiojo asmeniniais daiktais. K. P. ir J. P. santuokos metu J. P. vardu įgijo nurodytą butą pagal 1995 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, todėl laiku ir nebuvo kreiptasi į notarą, nes buvo manyta, jog J. P. vardu registruotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Anot pareiškėjų, prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai reikalingi tam, kad gauti paveldėjimo teisės liudijimą(-us).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo J. P. nesutiko su pareiškimu ir nurodė, kad jo tėvas K. P. mirė (duomenys neskelbtini), buvo vedęs antrą kartą (J. P.), kuri mirė (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties J. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 11-ąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau tėvo sutuoktinė J. P. ir kitas sūnus J. P. į notarų biurą dėl paveldėjimo nesikreipė. Notarė D. M. informavo, kad J. P. neatvyko atsiimti paveldėjimo teisės liudijimo, o mirusiojo vardu nekilnojamojo turto nerasta – J. P. vardu buvo tik registruota ½ buto (duomenys neskelbtini). Kadangi nenustatyta mirusiojo K. P. dalis bendroje jungtinėje nuosavybėje, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas. Vėliau paaiškėjo, kad J. P. 2001 m. gegužės 10 d. dovanojimo sutartimi savo ½ buto dalį padovanojo sūnui J., nors tuo metu notarei buvo pateiktas J. P. pareiškimas dėl tėvo turto paveldėjimo. Tai rodo, kad notarė suklydo įformindama šią dovanojimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad J. P. laiku pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir pagal įstatymą laikomas palikimą priėmusiu įpėdiniu, pareiškėjų prašomi juridinę reikšmę turintys faktai šioje byloje negali būti nustatomi.
4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra; nurodė, jog neturi duomenų apie galimą palikėjo K. P. palikimo perėjimą valstybei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad J. P. (J. P.), miręs (duomenys neskelbtini), ir J. P., mirusi (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio K. P., mirties (duomenys neskelbtini), faktiniais veiksmais priėmė jo palikimą, faktiškai pradėję valdyti paveldimą turtą. Juridiniai faktai pareiškėjams nustatomi tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą(-us). Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
1.1. J. P. ir J. P. po K. P. mirties faktiškai valdė butą (duomenys neskelbtini) – jame gyveno, juo naudojosi, mokėjo mokesčius, todėl laikytini priėmusiais palikimą. Šių aplinkybių suinteresuotas asmuo J. P. neginčijo. Į notarų biurą dėl palikimo buvo kreipęsis tik J. P., tačiau paveldėjimo teisės liudijimas jam nebuvo išduotas, nes nebuvo nustatyta K. P. turto apimtis. Kartu paaiškėjo, kad J. P. 2001 m. padovanojo savo ½ buto dalį sūnui J. P., o likusi ½ dalis priklausė K. P., nes butas buvo įgytas santuokos metu ir sudarė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
1.2. J. P. pareiškimas notarui dėl palikimo priėmimo nepaneigia kitų įpėdinių teisės priimti tą patį palikimą kitu įstatyme numatytu būdu – faktiškai valdant turtą. Tokia pozicija atitinka teismų praktiką, pagal kurią vieno įpėdinio palikimo priėmimas neatima teisės tai padaryti ir kitiems tos pačios eilės įpėdiniams.
1.3. Šios bylos nagrinėjimas nesusijęs su kita civiline byla dėl K. P. dalies nustatymo bendroje nuosavybėje. Be to, nenustatyta kitų asmenų, pretenduojančių į palikimą ar ketinančių įgyti turtą įgyjamosios senaties pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo J. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025m. birželio 17 d. sprendimą ir šią bylą sustabdyti iki bus priimtas sprendimas kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-8583-1203/2025, nagrinėjamoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose. Apeliaciniame skunde nurodoma:
1.1. Teismas priėmė šį sprendimą nenustatęs K. P. dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine J. P., todėl sprendimas laikytinas nepagrįstu.
1.2. Teismas neįvertino visų įrodymų ir jų įrodomosios reikšmės, taip pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų vertinimo pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismai turi remtis įrodymų pakankamumo taisykle ir spręsti ginčą tik įvertinę visumą reikšmingų aplinkybių, o šiuo atveju to nebuvo padaryta.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Teismas nurodė, kad šioje byloje sprendžiamas tik klausimas, ar įpėdiniai priėmė palikimą faktiškai pradėję jį valdyti, o ne klausimas dėl mirusiojo K. P. turto dalies nustatymo. Dėl to laikė, kad ši byla nėra susijusi su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose nagrinėjama byla Nr. eYT-8583-1203/2025, kurioje sprendžiama, kokia dalis ginčo buto (duomenys neskelbtini), priklausė K. P. ir J. P. santuokinei bendrystei. Tačiau priešingai – abi bylos yra susijusios, nes sprendimas vienoje byloje gali turėti tiesioginę įtaką kitos bylos rezultatui.
1.4. Nenustačius K. P. dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje negalėjo būti sudaryta ir 2001 m. gegužės 10 d. dovanojimo sutartis, kuria J. P. padovanojo ½ buto savo sūnui J. P.. Kadangi ji nebuvo priėmusi palikimo po vyro mirties, ji neturėjo teisės šiuo turtu disponuoti, o pagal įstatymą palikimas yra vieningas ir nedalomas. Dėl to 2001 m. dovanojimo sutartis, taip pat teismo sprendimas dėl paveldėtino turto, laikytini neteisėtais ir negaliojančiais.
Atsiliepimas
7. Pareiškėjai E. P. ir J. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma:
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas nurodo teisinį pagrindą, reglamentuojantį juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymą, tačiau kartu neigia galimybę priimti palikimą faktiniu valdymu, teigdamas, kad palikimą priėmė tik jis, pateikęs pareiškimą notarui. Juridinę reikšmę turintys faktai gali būti nustatomi tik esant tam tikroms sąlygoms – kai faktas turi teisinę reikšmę, nėra dokumentų jam patvirtinti ir nėra galimybės jų gauti kita tvarka. Vienas tokių faktų yra palikimo priėmimas, kuris įvyksta tada, kai įpėdinis faktiškai pradeda valdyti paveldimą turtą, tokiu būdu išreikšdamas valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Pagal galiojusius įstatymus įpėdinis, pradėjęs valdyti turtą ar jo dalį, laikomas priėmusiu visą palikimą, o senelio mirties metu galiojusio įstatymo redakcija nustatė, kad palikimą galima priimti tiek faktiškai pradėjus valdyti turtą, tiek padavus pareiškimą notarui per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.
2.2. Bylos duomenimis, pareiškėjų senelė J. P. ir tėvas J. P., būdami pirmos eilės įpėdiniai, po K. P. mirties priėmė palikimą faktiškai – valdė butą, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius ir rūpinosi turtu. Šiuos faktus pareiškėjai pagrindė rašytiniais įrodymais. Apelianto teiginys, kad byla buvo išnagrinėta skubotai, nepagrįstas, nes teismas suteikė papildomą terminą įrodymams pateikti, tačiau apeliantas jokių duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, nepateikė. Taip pat jo argumentai, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti – pirmos instancijos teismas įvertino visus pateiktus įrodymus bei argumentus ir priėmė pagrįstą sprendimą.
2.3. Apelianto samprotavimai dėl to, kad jis negalės įgyvendinti teisės priimti palikimą, yra klaidingi, nes visi įpėdiniai, įskaitant apeliantą, palikimą po K. P. mirties priėmė, o kitoje byloje sprendžiamas tik klausimas dėl mirusiajam priklausiusio turto dalies nustatymo. Šis sprendimas neturi įtakos apelianto teisei priimti palikimą. Pats apeliantas pripažįsta, kad senelė valdė ir laikė butą savo nuosavybe, todėl iš esmės neprieštarauja faktinėms aplinkybėms, konstatuotoms teismo sprendime.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, paaiškindamas, kad pagal galiojančias taisykles jis tvarko valstybei perduotą ar paveldėtą turtą tik tais atvejais, kai palikėjas neturi įpėdinių arba nė vienas jų nepriima palikimo. Kadangi K. P. turėjo įpėdinių, kurie paveldi jo turtą, VĮ „Turto bankas“ negavo pranešimo apie šio turto perėjimą valstybei ir neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad J. P. (J. P.), miręs (duomenys neskelbtini), ir J. P., mirusi (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio K. P., mirties (duomenys neskelbtini), faktiniais veiksmais priėmė jo palikimą, faktiškai pradėję valdyti paveldimą turtą. Apeliantas ginčija priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų neįvertinimo ir atsisakymo sustabdyti civilinę bylą. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės ir nenustatė įrodymų viseto, todėl padarė neteisingas išvadas, tačiau nepaaiškina kokio konkrečiai įrodymo įrodomosios reikšmės neįvertino ir kokio konkretaus įrodymų viseto nenustatė pirmosios instancijos teismas. Nenurodžius konkrečių argumentų apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvių galimybių pasisakyti dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal apelianto argumentus. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skunde išdėstyti argumentai ir šių argumentų analizės pagrindu yra tikrinamas apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad dėl argumentų trūkumo apelianto apeliaciniame skunde pažymėti teiginiai dėl įrodymų neįvertinimo nepatenka į apeliacinio skundo ribas ir šių teiginių pagrindu apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebus peržiūrimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nenustačius mirusiojo K. P. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine J. P. negalėjo būti sudaryta 2001 m. gegužės 10 d. Dovanojimo sutartis Nr. 1-2319 bei Vilniaus miesto apylinkės teisme sprendimas negalėjo būti priimtas. Civilinė byla, kurioje sprendžiamas klausimas dėl turto dalies nustatymo, ir ši byla yra tarpusavyje susiję. Jeigu Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje priims teigiamą sprendimą, suinteresuotas asmuo J. P. negalės įgyvendinti savo teisės į priimtą palikimą. Šie argumentai patenka į apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos ribas ir šių argumentų pagrindu analizuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad Apelianto tėvas K. P. buvo sudaręs santuoką su J. P. 1977 m. gegužės 5 d. 1995 m. spalio 30 d. K. P. ir J. P. 1995 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 7861 įsigijo dviejų kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Butas įregistruotas J. P. vardu. J. P. ½ dalį buto 2001 m. gegužės 10 d. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui J. P.. K. P. mirė (duomenys neskelbtini). Apeliantas po K. P. mirties kreipėsi į notarų biurą dėl mirusiojo tėvo palikimo priėmimo. J. P. ir sūnus J. P. dėl pavelėjimo teisės liudijimo išdavimo į notarų biurą nesikreipė po K. P. mirties. J. P. mirė (duomenys neskelbtini). J. P. vardu yra įregistruota ½ dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad dviejų kambarių butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė mirusiajam K. P. ir mirusiajai J. P.; nustačius šį faktą, pripažinti ½ dalį dviejų kambarių buto su rūsiu K. P. nuosavybe. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose iškelta civilinė byla Nr. e2YT-8583-1203/2025.
13. CPK 164 straipsnio 4 punkte numatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Pasisakant dėl teismo diskrecijos stabdyti bylą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant. Sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. Lietuvos CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).
14. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimas dėl veiksmų byloje sustabdymo turi būti priimamas esant pagrindui, o teismo motyvai turi būti aiškūs ir pagrįsti. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas sustabdyti bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, turi vadovautis nuostatomis, ar tai pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, kad nebūtų pažeista asmens teisė į teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ir sprendimą dėl civilinės bylos sustabdymo turi aiškiai ir pagrįstai motyvuoti, kad šis atitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2008; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019, 46 punktas).
15. Būtinumas sustabdyti civilinę bylą dėl kitos nagrinėjamos civilinės bylos siejamas su tuo, kokios konkrečiai kitoje civilinėje byloje nustatytinos aplinkybės turės įrodomąją reikšmę stabdomoje civilinėje byloje, taip pat kodėl jų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones. Jeigu dėl tokių kitoje civilinėje byloje nustatytinų aplinkybių bent dalies civilinės bylos nagrinėjimui reikšmingų įrodymų nėra galimybės gauti civilinio proceso tvarka, tai sudaro pagrindą sustabdyti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla.
16. Civilinėje byloje e2YT-24127-1099/2025 pavedėjimo tikslu buvo sprendžiami juridinę reikšmę turintys faktai, t. y. kad po pareiškėjų senelio K. P., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties jo sutuoktinė (pareiškėjų senelė) J. P., mirusi (duomenys neskelbtini)., ir jo sūnus (pareiškėjų tėvas) J. P. (J. P.), miręs (duomenys neskelbtini), priėmė pastarojo palikimą, faktiškai pradėję valdyti paliktą turtą. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo ar sutuoktinė J. P., mirusi (duomenys neskelbtini), ir jo sūnus J. P. aktyviais veiksmais, t. y. faktiniu valdymu priėmė K. P. palikimą.
17. CK 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (1 dalis). Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2 dalis). Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (3 dalis).
18. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog, nagrinėjantis bylą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo teismas sprendime nenurodo paveldimo turto apimties, kadangi palikimą sudarantį konkretų paveldimą turtą, jo kiekį, dalis ir kitus duomenis nustatys paveldėjimo bylą administruojantis notaras. Teismas nepasisako dėl paveldimo turto ir teisių apimties, o nustato tik patį palikimo priėmimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2013, Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2122-773/2016).
19. Taigi, civilinėje byloje e2YT-24127-1099/2025 buvo nustatinėjamas tik palikimo priėmimo faktas, o ne kokios apimties palikimas buvo priimtas. Civilinėje byloje Nr. e2YT-8583-1203/2025 yra nustatinėjama, kad ½ dalis dviejų kambarių buto su rūsiu yra K. P. nuosavybė. Nustačius, kad K. P. nuosavybės teise priklausė ½ dalis buto, šis materialus turtas, kuris yra palikimas (arba palikimo dalis), bus paveldimas įpėdinių. Taigi, tarp civilinės bylos e2YT-24127-1099/2025 ir civilinės bylos Nr. e2YT-8583-1203/2025 nėra tiesioginio prejudicinio ryšio. Dėl aukščiau nurodytų motyvų apelianto argumentus dėl bylos sustabdymo apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai nepagrįstais.
20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025m. birželio 17 d. sprendimą ir šią bylą sustabdyti iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-8583-1203/2025.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
21. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
22. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiąsias ir procesines teisės normas, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Pareiškėjas E. P. apeliacinės instancijos teisme patyrė 910,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atmetus suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, pareiškėjo E. P. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 910,00 Eur (devynių šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.