- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-08
- Bylos Nr.
- 1A-153-185-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-49-1-00270-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- N. P.
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-185-2013
Teisėjas Gintautas Būga Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00270-2011-8
Procesinio dokumento kategorija 2.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2013 m. kovo 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
N. P. nuteistas už tai, kad 2011 gegužės 13 d. VšĮ „Visagino pirminės priežiūros centras“ patalpose, esančiose Visagine, Taikos pr. 15, siekdamas gauti medicininę išvadą dėl jo galėjimo vairuoti transporto priemonę, žinodamas, kad oficialus dokumentas – 2011-04-26 jo vardu išduotas medicininis siuntimas tirti, konsultuoti ir gydyti, kurio forma 028/1/A patvirtinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 246 yra suklastotas, t.y. grafoje „Išvada“ pirmoje eilutėje į dešinę nuo datos „2011-05-05“, antroje eilutėje po šia data ir trečioje eilutėje po žodžio „vairuoti“ prieš žodį „gali“ mechaniniu būdu pašalintas ankščiau buvęs gydytojos psichiatrės J. Z. įrašas išvadoje, kad jis „vairuoti ne gali“, jį pateikė profilaktinio sveikatos tikrinimo kabineto gydytojai L. K., taip jį panaudojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu N. P. prašo panaikinti, jo manymu, neteisėtą, nepagrįstą ir nemotyvuotą nuosprendį. Skunde nurodoma, jog teismas įrodymus vertino šališkai, nes nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik prokuroro pateiktais įrodymais, atmesdamas jo prašymą įvertinti jį teisinančius įrodymus: nešreikalavo iš Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. B. garso įrašo, neapklausė jo nurodytų liudytojų - tai Visagino miesto poliklinikos vyr. psichiatrės V. B. ir poliklinikos vedėjos pavaduotojos J. A. bei psichiatrės J. Z. paciento D. N., kuris galėjo papasakoti teismui, kokiu būdu jis gavo leidimą vairuoti automobilį. Minėtus liudytojus apeliantas prašo iškviesti ir apklausti apeliacinės instancijos teismo. Taip pat prašo išreikalauti iš prokurorės minėtą garso įrašą.
Skunde nurodoma, jog teismas netenkino nuteistojo reikalavimo pagrįsti kuo remiantis teismas pripažino, kad medicininė forma Nr. 028-1/A yra oficialus dokumentas. Be to, teismas neįvertino jo pateiktą Utenos miesto NDNT gydytojų ir ekspertų komisijos išvadą, pagal kurią jam buvo leista vairuoti automobilį. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad dėl Krono ligos jis prarado 45% darbingumo.
Jei kolegija manytų, kad išteisinti nėra pagrindo, N. P. posėdžio metu paprašė švelninti skirtą bausmę.
Šalies argumentai
N. P. pateikė apeliacinio skundo papildymą (2 t., b.l. 129), kuriame išdėstė nuomonę dėl medicininės pažymos, kurios forma Nr. 028-1/A, teisinio statuso baudžiamosios atsakomybės aspektu, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės pateikti papildomą apeliacinį skundą, todėl jis nenagrinėtinas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistasis iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, nes apkaltinamasis nuosprendis grįstas vien tik prokurorės pateiktais jį kaltinančiais įrodymais, o jo prašymai apklausti liudytojus bei išreikalauti iš prokurorės garso įrašą buvo nepagrįstai atmesti. Taip pat apeliantas tvirtina, jog teismas nepagrindė, kuo remiantis medicininė forma Nr. 028-1/A yra laikomas oficialiu dokumentu. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais nesutinka ir daro išvadą, kad bylos procesas vyko laikantis BPK 7 straipsnyje, 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų reikalavimų, tinkamai užtikrinant rungtyniškumo principą, kaltinamojo teisės į gynybą realizavimą bei kitas procesines teises. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nuteistojo, liudytojų parodymai, specialistų išvados, kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, jie palyginti tarpusavyje, išsamiai išnagrinėti. Kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimo procese teismas vertina ne tik įrodymų leistinumą, bet ir jų sąsajumą (liečiamumą) su įrodinėtinomis aplinkybėmis. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Skunde apeliantas nenurodo, kokias aplinkybes galėtų patvirtinti jo nurodyti liudytojai bei garso įrašas, tačiau pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme jis teigė, kad liudytoja J. A. paliudytų, jog ji kreipėsi pareiškimu į policiją dėl galimai suklastoto dokumento, V. B. paliudytų, kad N. P. pirko vaistus, D. N. paliudytų, kad J. Z. paėmė iš jo pinigus ir išrašė pažymą, kad gali vairuoti, o garso įrašą patvirtintų aplinkybes, kad N. P. buvo prievartaujamas duoti atlygį už tai, kad jam būtų suteikta teisė vairuoti transporto priemonę. Tačiau šie N. P. minėti faktai, kuriuos galėtų paliudyti jo nurodyti liudytojai bei garso įrašas, visiškai nesusiję su jam pateiktu kaltinimu, todėl šie jo prašymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai netenkinti. Dėl tos pačios priežasties, o taip pat siekiant išvengti bylos vilkinimo, minėti liudytojai nekviesti ir apeliacinės instancijos teismo. Apeliaciniame skunde minima Utenos miesto NDNT gydytojų ir ekspertų komisijos išvada, pagal kurią N. P. buvo leista vairuoti automobilį, BPK 20 str. 3 d. prasme taip pat neatitinka sąsajumo principą, nes nepatvirtina ir nepaneigia nei vienos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai.
BK 300 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Byloje nustatyta, kad N. P. panaudojo suklastotą dokumentą – 2011 gegužės 13 d. VšĮ „Visagino pirminės priežiūros centras“ patalpose, siekdamas gauti medicininę išvadą dėl jo galėjimo vairuoti transporto priemonę, žinodamas, kad oficialus dokumentas – 2011-04-26 jo vardu išduotas medicininis siuntimas tirti, konsultuoti ir gydyti, kurio forma 028/1/A patvirtinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 246 yra suklastotas, jį pateikė profilaktinio sveikatos tikrinimo kabineto gydytojai L. K.. N. P. kategoriškai neigia padaręs minėtą nusikaltimą, tačiau proceso eigoje nuoseklus nebuvo, savo gynybinę poziciją grindė skirtingomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad gydytoja psichiatrė J. Z. jam išvados neįteikė, o kokiu būdu ji atsirado pas gydytoją L. K., jis nežino. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodymus keitė, teigdamas, kad jis gavo iš gydytojos psichiatrės J. Z. išvadą, ją laikė savo pase, tačiau niekas jo nesupažindino su jo turiniu, pats jis siuntimo neklastojo ir nežinojo, kad jis buvo suklastotas. Šie nuteistojo parodymai skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigti liudytojų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta L. K., kuri dirba Visagino Pirminės Sveikatos Priežiūros Centre gydytoja, parodė, jog N. P. kreipėsi dėl vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininės pažymos gavimo ir jam buvo išduoti siuntimai konsultacijoms pas atitinkamus specialistus, tame tarpe, ir pas psichiatrą. Liudytoja nurodė, kad pagal nustatytą tvarką, jeigu nors vienas specialistas duoda išvadą, neleidžiančią vairuoti, asmuo siunčiamas į KGK komisiją. Psichikos sveikatos centro gydytoja ją informavo, kad N. P. pateikė išvadą, kad jis vairuoti negali, todėl, kai J. P. grąžino jai siuntimą, kuriame užrašyta psichiatro išvada, kad vairuoti gali, jai kilo įtarimas. Šiuo klausimu kreipėsi pas vyr. gydytoją J. A.. Liudytojos L. K. parodymus patvirtino su ja dirbanti med. sesuo L. G.. Gydytoja psichiatrė J. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pagal N. P. sveikatos būseną parašė išvadą, kad vairuoti jis negali ir supažindino su šia išvada N. P. pasirašytinai. Tą pačią dieną ji padarė įrašą ir N. P. medicininėje kortelėje. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Daikto apžiūros protokole užfiksuota kad buvo apžiūrėta N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro vedama asmens sveikatos istorija, ant kurios viršelio yra raidė „P“, reiškianti, kad N. P. yra įrašytas į gydytojo psichiatro įskaitą. Asmens sveikatos istorijos 32 puslapyje, po užrašu „GYDYTOJO ĮRAŠAI“ yra gydytojos įrašas, kad N. P. 2011-05-05 kreipėsi į gydymo įstaigą. Po apžiūros gydytoja padarė įrašą, kad N. P. „vairuoti negali“. Su savo išvada gydytoja supažindino N. P. - po gydytojos įrašais yra užrašytas asmens vardas ir pavardė „N. P.“ bei pasirašyta (t. 1, b.l. 14-16). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-06-16 specialisto išvadoje Nr. 11-1507 (11) konstatuojama, kad tirti pateikto dokumento - 2011-04-26 siuntimo tirti, konsultuoti ir gydyti grafos „Išvada“ pirmoje eilutėje į dešinę nuo datos „2011-05-05“, antroje eilutėje po šia data ir trečioje eilutėje po žodžio „vairuoti“ prieš žodį „gali“ ankščiau buvo pirminiai įrašai, kurie pašalinti mechaniniu būdu. Didelė tikimybė, kad tirti pateikto dokumento grafos „Išvada“ trečioje eilutėje prieš žodį „gali“ ankščiau buvo raidės „n“, „e“, o visas pirminis įrašas šioje eilutėje buvo „vairuoti ne gali“. Nustatyti pašalintų pirminių įrašų turinį tiriamojo dokumento grafos „Išvada“ pirmoje, antroje eilutėse nėra galimybės. Tirti pateikto dokumento grafos „Išvada“ ketvirtoje, penktoje ir septintoje eilutėse kairėje pusėje, devintoje eilutėje dešinėje pusėje bei grafoje „Konsultavusios įstaigos pavadinimas“ ir grafos „Gydytojas“ antroje eilutėje „(data)“ popierius yra pažeistas mechaniniu būdu (t. 1, b.l. 11-13). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2012-03-30 specialisto išvadoje Nr. 140-(00111)-IS1-2122 konstatuota, kad rankraštinį įrašą – „N. P.“, esantį pateiktos tyrimui P. N. 2006 m. pradėtos asmens sveikatos istorijos 32 lape, tikriausiai pasirašė N. P. (t. 1, b.l. 21-23). Minėti įrodymai pirmosios instancijos teismui davė pagrindą neabejotinai išvadai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo padaryta nusikalstama veika - žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas ir kad ją padarė kaltinamasis N. P..
Nuteistasis neigia nusikaltimo sudėties buvimą jo veiksmuose, nes, jo manymu, medicininis dokumentas, kurio forma 028/1/A, negali būti laikomas oficialiu, t.y. minėtas dokumentas nėra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Baudžiamajame kodekse dokumento sąvokos nėra, tačiau teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, kuriame įtvirtinta teisinę reikšmę turinti informacija, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas. Dokumento turinys ir forma taip pat turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (2K-515/2006, 2K-33/2013). Kaip ir nurodyta aprašomojoje nuosprendžio dalyje, siuntimo tirti, konsultuoti ir gydyti forma 028/1/A yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 246. Šis dokumentas turi įtakos asmens teisėms atsirasti, nes pagal jį priimamas sprendimas ar reikalinga asmenį siųsti gydytojų komisijai spręsti klausimą ar gali šis asmuo vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Taigi, nėra abejonių, kad minėtas suklastotas dokumentas yra J. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas.
Bausmės rūšis ir dydis nuteistajam skirtas nepažeidžiant Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą, nuteistojo neišnykusį teistumą ir jo asmenybę, tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai skyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė, nei sankcijoje nustatytas jos vidurkis. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas yra ligotas, brandaus amžiaus žmogus, jo padaryta veika konkrečių pasekmių nesukėlė, jis teisės vairuoti neįgijo, o suklastotas oficialus dokumentas, kurį N. P. pateikė šeimos gydytojai, pagal savo reikšmingumą yra tarpinis – jo pagrindu sprendžiamas klausimas ar asmenį reikia siųsti gydytojų komisijos apžiūrai, kuri pateiktų galutinę išvadą dėl asmens galėjimo vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Šios aplinkybės rodo, kad tiek nusikalstama veika, tiek ją padaręs asmuo nėra tokie pavojingi, kad bausmės paskirtį atitiktų tik realiai nuteistojo atlikta laisvės atėmimo bausmė. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad BPK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (BK 75 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teismas
NUSPRENDŽIA:
Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, N. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.