Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-04-17 · Civilinė byla Nr. e2-503-854/2019

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
e2-503-854/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02181-2018-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Giedrė Čėsnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas
Advokatai
Raimondas Pakšys
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2-503-854/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02181-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 3.2.6.1(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,sekretoriaujant Ingridai Žuraitei, Vitai Grušienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ atstovams vadovui Sauliui Kundrotui, advokatui Raimondui Pakšiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovui Igoriui Kuncevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.

Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 10 307,50 Eur skolą už transporto priemonės pasaugą, 40 Eur pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidų kompensaciją, 318,54 Eur palūkanas, 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė 2010-09-15 pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sulaikytą transporto priemonę Chrysler Town Country, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę, esančią Minsko pl. 21, Vilnius, ir ją saugojo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-15 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje automobilis buvo konfiskuotas. Nutarimui įsiteisėjus, valstybė įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos automobilį atsiėmė 2017-09-06. Automobilio savininkui – valstybei, už 2 375 dienų laikotarpį nuo nuosavybės teisės atsiradimo iki pasaugos pasibaigimo (nuo 2011-03-07 iki 2017-09-06) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti automobilio saugojimo išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu (po reorganizavimo - Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2001-05-04 buvo sudariusi sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“, kurios objektas buvo komisariato sulaikytų ir ieškovei perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas. Priverstinio saugojimo sutartis buvo automatiškai kasmet pratęsiama. Sutartis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato iniciatyva vienašališkai nutraukta 2014-12-31. Sutarties sudarymo metu 2001 m. buvo nustatytas 15 Lt (4,34 Eur) su PVM įkainis už kiekvieną saugomos transporto priemonės saugojimo dieną, kurį ieškovė taikė ir ginčo automobilio pasaugai.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neteisingai aiškina SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą. Minėta nuostata netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama. Byloje nurodyta transporto priemonė buvo teismo konfiskuota, todėl nepatenka į SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama, yra transporto priemonės valdytojas, kuris pažeidė kelių eismo taisykles. Tokiu atveju valstybė nėra minėtos transporto priemonės nei savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Todėl valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį.

Atsakovė nurodė, kad 2001 m. gegužės 4 d. sutartis „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ buvo nutraukta, todėl ieškovė nuo 2015-01-01 neturėjo saugoti sulaikytos transporto priemonės pagal minėtą sutartį bei taikyti joje nustatytus saugojimo įkainius. Sutartis negalėjo būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes sutartis nereglamentavo atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones. Be to, sutarties sąlygos ir įkainiai netaikomi konfiskuoto turto saugojimui, nes sutartis nereglamentuoja santykių tarp ieškovės ir valstybės. Sutarties pagrindu nėra ir negali būti numatyti įsipareigojimai trečiajai, t. y. ne sutarties, šaliai.

Atsakovė nesutinka su ieškovės taikytu 4,34 Eur tarifu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-833-823/2017 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. Nurodė, kad ieškovė atsakovei apie automobilio konfiskavimą nepranešė. Atsakovė apie saugomą transporto priemonę sužinojo tik 2017 metų rugpjūčio pabaigoje. Sprendžiant dėl apmokėjimo už automobilio pasaugą, atsižvelgiant į ieškovės elgesį ir neveikimą, turi būti taikomas protingumo principas bei protingi įkainiai. Atsakovė neneigia pasaugos fakto ir sutinka apmokėti už įvykdytą pasaugą, bet tik taikant 1,45 Eur tarifą. 2018-03-21 mokėjimo dokumentų atsakovė ieškovei už ginčo automobilio saugojimą sumokėjo 3 458,25 Eur.

Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovės 40 Eur sumą bei 8 proc. metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAPKSVPĮ). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame MAPKSVPĮ buvo nurodyta, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Sutartis su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu buvo sudaryta 2001 m. gegužės 4 d., t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo. Todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo taikyti MAPKSVPĮ. Pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo ir nėra sudarytos komercinės sutarties. Vertinti sutarties kaip komercinio sandorio valstybės atžvilgiu nėra pagrindo.

Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus (el.b.l. 128-134, t. I, 32-35, t. II). Nurodė, kad prievolės dėl automobilio pasaugos ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, atsirado įvairiais laikotarpiais ir įvairiais pagrindais: 1) prievolės iš SEAKĮ, kurios prasidėjo 2010-09-15, kurios buvo vykdomos ir pagal Priverstinio saugojimo sutartį, ir pagal teisės normas, kiek atitinkama sąlyga sutartyje nenumatyta; 2) prievolės iš CK bendrųjų ir pasaugos skirsnio normų saugoti laiku iš pasaugos neatsiimtą automobilį, kai Priverstinio saugojimo sutartis neteisėtai buvo nutraukta nuo 2015-01-01, ir prievolės už 2010-2017 m. suteiktas paslaugas tinkamai susimokėti; 3) turtinė civilinės atsakomybės prievolė (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), kilusi dėl įstatymo pažeidimo 2015-01-01 neatsiėmus automobilio iš pasaugos ir kita atsakomybės prievolė, kilusi iš MAPKSVPĮ už neatsiskaitymą laiku už paslaugas, kurios buvo teikiamos iš pradžių pagal Priverstinio saugojimo sutartį, o nuo 2015-01¬01 - pagal įstatymų reikalavimus.

Paaiškino, kad atsakovė, esant pradelstiems terminams, iš karto sumokėjo už 29 transporto priemonių pasaugą - 2018-03-21 sumokėjo 49 939,45 Eur, o 2018-04-20 - 27 811,00 Eur sumą. Ieškovė gautas sumas paskirstė pagal CK 6.54 straipsnį. Iš 1-osios įmokos ieškovė visiškai padengė 40 Eur kompensacijas, pavėluoto mokėjimo palūkanas ir pagrindines skolas 17 090,57 Eur sumai. Dėl šios priežasties skoloms, kurios susidarė 2017-09-06, įskaitant ginčo automobilį, buvo paskirstytas 32 848,88 Eur 1-ojo mokėjimo likutis ir 2-oji 27 811,00 Eur įmoka. Iš 1-ojo mokėjimo 32 848,88 Eur likučio ieškovė 1 565,02 Eur (32 848,88 Eur / 49 850 dienos x 2 375 dienų) susiejo su ginčo automobilio pasauga ir ją paskirstė pagal CK 6.54 straipsnį. Iš gautos 1 565,02 Eur įmokos pirmąja eile išskaitė 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, antrąja eile - 345,65 Eur palūkanas, o 1 179,36 Eur likutį ketvirtąja eile paskyrė pagrindinei 10 307,50 Eur prievolei dengti. Taigi pagrindinė skola už automobilio pasaugą sumažėjo iki 9 128,14 Eur. Iš 2-ojo mokėjimo (27 811,00 Eur suma) ieškovė 1 325,00 Eur (27 811,00 Eur / 49 850 dienos x 2 375 dienų) susiejo su ginčo automobilio pasauga ir ją ketvirtąja eile paskyrė pagrindinei 9 128,14 Eur prievolei dengti. Atsakovės pagrindinė skola už automobilio pasaugą 2018-04-20 sumažėjo iki 7 803,14 Eur. Ieškovės skaičiavimu, skolai, kuri susijusi su ginčo automobiliu, ieškovė iš gautų įmokų paskyrė 2 890,01 Eur (1 565,02 + 1 325,00).

Pažymėjo, kad Priverstinio saugojimo sutarties vykdymas 2001-2014 m. be pakeitimų patvirtina faktinę šalių valią dėl sutartinės sąlygos mokėti po 15 Lt už kiekvieną pasaugos dieną. Sutarties sąlygos dėl įkainio atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai mano, kad 15 Lt su PVM įkainis, kuris buvo numatytas Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendime Nr. 621V „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“, ir kurį transporto priemonių savininkams taiko ieškovė nuo 2001 m., yra neprotingas. Ieškovės teigimu, svarbios nuostatos, kad valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, kad nedaromas skirtumas tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias perkančioji organizacija sudarė įgyvendindama užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi, t.y. visi už vienodą paslaugą turi mokėti po lygiai.

Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodė, kad naudojasi 1,5 ha aikštele ir statiniais Minsko pl. 21, Vilniuje, ir dengia jų išlaikymo išlaidas (pvz., 2011 m. - 30 510,64 Eur; 2014 - 30 094,35 Eur; 2017 m. - 30 094,35 Eur).

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį neteikė.

Į teismo posėdį atvykę šalių atstovai palaikė raštu dėstytus argumentus. Trečiajam asmeniui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (CPK 247 str.).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2001-05-04 Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo (el.b.l. 52-53, t. I). Sutarties 4.5 p. nurodyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš transporto priemonės savininko (arba jo įgalioto asmens) imti mokestį, bet ne didesnį už nustatytą 2001-04-05 Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 621V„Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“.

Minėto sprendimo 3 punkte nustatyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (vairuotojo) imamas 112 Lt (su PVM ir rinkliava) mokestis, o už transporto priemonės saugojimą vieną valandą – 2 Lt (su PVM), bet nedidesnis kaip 15 Lt (su PVM) mokestis už pirmą parą ir 15 Lt (su PVM) mokestis už kitas paras (el.b.l. 80, t. I)

2001-05-04 sutarties 9 punkte šalys susitarė, kad sutartis, pasibaigus jos galiojimo laikui, bus automatiškai pratęsta dar vieneriems metams, jei viena šalis prieš tris mėnesius neįspėjo kitos šalies apie sutarties pasibaigimą. 2007-10-14 susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad joms neįspėjus viena kitos apie sutarties pasibaigimą prieš tris mėnesius, sutartis kiekvieną kartą pratęsiama dar vienerių metų terminui, automatinių pratęsimų skaičius neribojamas (el.b.l. 54, t. I).

2014-11-12 pranešimu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė ieškovei, kad vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 7 punktu nutraukia 2001-05-04 sutartį nuo 2015-01-01 (el.b.l. 55, t. I).

2014-12-29 atsakymu į šį pranešimą UAB „Sauda“ be kita ko kėlė klausimus, kas, kada ir kokiu būdu atsiims saugomus automobilius nutraukus sutartį, kas ir kada apmokės už automobilių saugojimą iki jų faktinio atsiėmimo dienos, kas ir kada užtikrins atsiskaitymą už iki sutarties nutraukimo saugomus automobilius (el.b.l. 144-145, t. I).

2015-01-05 atsakydamas į UAB „Sauda“ raštą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad dėl kilusio ginčo dėl vykdyto viešojo pirkimo ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti pirkimų procedūrų, informavo pradėję apklausos procedūrą dėl transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų, todėl į ieškovės klausimus atsakys tik ją baigę (el.b.l. 146, t. I).

Į bylą pateiktas 2010-09-15 Vilniaus apskrities VPK KPV KPR surašytas transporto priemonės Chrysler Town & Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas (el.b.l. 42, t. I).

2011-02-15 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-374-869/2011 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutarė konfiskuoti automobilį Chrysler Town & Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (el.b.l. 64-69, t. I).

2015-05-06 raštu atsakydamas į ieškovės 2015-02-04 paklausimą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad 2011 metais teismo nutarimais konfiskuoti automobiliai bus perimti VMI. Pažymėjo, kad ilgas delsimas atsiimti konfiskuotus automobilius nesusijęs su komisariato neveikimu (el.b.l. 147, t. I).

2017-09-05 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos tarnybos organizavimo poskyris išdavė leidimą VMI atsiimti konfiskuotą transporto priemonę Chrysler Town Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), iš UAB „Sauda“ (el.b.l. 62, t. I).

2017-09-06 šalių pasirašytu turto perdavimo-priėmimo aktu buvo be kita ko perduotas ir šios bylos ginčo automobilis, jo vertė nurodyta – 30 Eur (el.b.l. 160-163, t. I).

2017-10-12 ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą už automobilio Chrysler Town Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą nuo 2011-02-15 iki 2017-09-06, t.y. 2395 d., 8598,05 Eur (10403,64 Eur su PVM) sumai, skaičiuodama 3,59 Eur už dieną tarifu (el.b.l. 59, t. I). Sąskaitą įteikta atsakovei 2017-10-31.

2017-11-15 raštu atsakovė ieškovei nurodė, kad jų sutartiniai santykiai nesieja, atsakovė nėra paslaugos pirkėja, kaip nurodyta ieškovės išrašytoje sąskaitoje, ir pareikalavo papildomų duomenų, nurodydama, kad tik po jų pateikimo bus sprendžiamas klausimas dėl apmokėjimo už VMI perduotų konfiskuotų transporto priemonių saugojimą (el.b.l. 63, t. I).

2018-02-27 rašte atsakovei ieškovė nurodė, kad nuo 2001 metų saugojo transporto priemones pagal tęstinę sutartį su policija už 15 Lt (4,34 Eur) per dieną (kas atitinka 3,59 Eur be PVM). Atsakovė transporto priemones atsiėmė 2017 metais, tačiau už jų saugojimą nesumokėjo (el.b.l. 60-61, t. I).

2018-03-14 rašte VMI Finansų apskaitos departamentui (el.b.l. 97, t. I) Nepriemokų mokėjimo departamentas nurodė, kad konfiskuotų lengvųjų automobilių saugojimo terminas yra ne 53982, bet 53609 paros. Nurodė, kad protingas tarifas yra 1,45 Eur už parą, todėl ieškovo reikalaujama suma per didelė, taip pat nurodė, kad dalis mokėtinos sumos bus sumokėta iš karto, likusioji – II ketvirčio pradžioje (el.b.l. 98, t. I).

2018-03-16 rašte atsakovė ieškovei nurodė, kad sutinka apmokėti už automobilių (tame tarpe ir ginčo automobilio) saugojimą 1,45 Eur už dieną tarifu, motyvuodamas, kad toks tarifas pripažintas protingu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 (el.b.l. 82, t. I).

2018-03-21 ir 2018-04-20 pavedimais atsakovė pervedė ieškovei dalį pastarosios reikalautos sumos (el.b.l. 81, 135, t. I).

2018-03-23 rašte ieškovė atsakovei nurodė nesutinkanti sumažinti paslaugos įkainio iki 1,45 Eur. Informavo gautą sumą paskirstysianti pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, dalimis kiekvienam pasaugos atvejui (el.b.l. 77-78, t. I).

2018-06-18 ieškovė informavo atsakovę kaip paskirstė minėtais pavedimais gautas įmokas, nurodydama, kad pirmiausia užskaitė Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu paskaičiuotas 8 proc. dydžio palūkanas bei 40 Eur sumą (el.b.l. 148-149, t. I).

1997-12-10 įsakymu Nr. 559 Vidaus reikalų ministerija nustatė 12 Lt su PVM tarifą už vogto, konfiskuoto, sulaikyto ir paimto bei rasto automobilio apsaugą, pavesdama komisariatams organizuoti šią paslaugą (el.b.l. 143, t. I).

2005-12-21 Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų automobilių nuvežimo ir saugojimo paslaugų įkainių nustatymo nusprendė, jog lengvojo automobilio saugojimo parą kainą yra 15 Lt (el.b.l. 141, t. I).

Į bylą pateikta 2015-11-04 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato su UAB „Tomadas“ sudaryta sutartis, kurioje susitarta, kad saugojimo Vilniaus mieste ir rajone vienos paros įkainis yra 10,51 Eur su PVM. Į šią sumą neįeina nuvežimo įkainis, kuris apskaičiuojamas atskirai (el.b.l. 136, t. I).

2015-11-04 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su šios bylos ieškovu UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinai nuvežtų automobilių saugojimo, nustatė, jog tokios paslaugos vienos paros kaina Ukmergės rajone yra 18,15 Eur su PVM, Švenčionių rajone – 9,68 Eur su PVM, Trakų rajone – 15 Eur su PVM (el.b.l. 137, t. I).

2017-04-26 sutartyje tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ suderėta dėl 3 Eur su PVM įkainio už parą automobilio saugojimo Ukmergės rajone, 12 Eur su PVM už parą Šalčininkų rajone, 15 Eur su PVM už parą Švenčionių rajone, 19 Eur su PVM už parą Širvintų rajone ir 18,15 Eur už parą Trakų rajone (el.b.l. 138, t. I).

2017-05-10 sutartyje tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ suderėta dėl 15 Eur su PVM įkainio už parą automobilio saugojimo Elektrėnų sav. (el.b.l. 139, t. I).

2018-05-08 sutartyje tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ sutarta, kad bus taikomas 14 Eur su PVM už parą priverstinai nuvežto automobilio saugojimo tarifas Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijoje (el.b.l. 140, t. I).

2018-05-15 sutartyje tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo atviroje aikštelėje paslaugų, kurioje sutarta dėl 3,63 Eur su PVM kainos už lengvojo automobilio saugojimą vieną parą (el.b.l. 142, t. I).

Atsakovė į bylą pateikė savo pačios sudarytą lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2018 metais su VPK sudarytose sutartyse (el.b.l. 24, t. II), pažymėdamas, kad tas pats ieškovas sutiko saugoti Vilniaus mieste ir rajone konfiskuotus automobilius už 0,01 Eur paros tarifą.

Taikos sutartimi, kuri patvirtinta 2017-09-04 Vilniaus apygardos nutartimi šalys susitarė dėl mažesnio atlyginimo už kitų automobilių saugojimą (el.b.l. 44-47, t. I).

Ieškovas teikė į bylą duomenis apie išlaidas aikštelės, kurioje teikiama ginčo paslauga, nuomai (el.b.l. 36-45, t. II), nurodė, kad vertindamas kainą, už kurią gali teikti paslaugą, ieškovas, verslo subjektas, turi numatyti ir teikiant šią paslaugą galinčią kilti žalą, prideda įrodymus, jog yra patyręs žalos dėl aikštelėje kilusio gaisro (el.b.l. 46-54, t. II).

Dėl šalių santykių pobūdžio

Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 priimtoje 2016 m. kovo 10 d. nutartyje išaiškino, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (dabartinė 8 dalis) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnis nustato, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe.

Šiuo atveju automobilis Chrysler Town & Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-15 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-374-869/2011, kuris įsiteisėjo 2011-02-25. Taigi, nuo 2011-02-25 jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas).

Kasacinis teismas jau minėtoje nutartyje išaiškino, kad šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Dėl tarifo, taikytino už ginčo automobilio saugojimą

Ieškovė siekia prisiteisti už ginčo automobilio saugojimą, sumą skaičiuodama 4,34 Eur su PVM už parą tarifu, t.y. tiek, kiek už saugojimo paslaugą ji buvo suderėjusi su Vyriausiuoju policijos komisariatu sudaryta sutartimi.

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu dalį sumos sumokėjo, paskaičiavo ją taikydama 1,45 Eur už parą tarifą, teikdama, jog jis laikytinas protingu, nes taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Teismas pažymėjo, kad vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovui iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis).

2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 kasacinis teismas nurodė, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką.

Šiuo atveju ieškovė ginčo automobilį pradėjo saugoti tebegaliojant jos 2001-05-04 su Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatu sudarytai sutarčiai, pagal kurią su vėlesniais pakeitimais, automobilio saugojimo kaina buvo būtent tokia, kokią priteisti ieškovė reikalauja. Svarbu tai, kad ginčo automobilis perėjo valstybės nuosavybėn dar iki minėtos sutarties nutraukimo, t.y. sutarčiai tebegaliojant.

Kasacinis teismas jau minėtoje 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 atkreipė dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Teisėjų kolegija sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.

Šiuo atveju būtent atsakovė ginčija jai skaičiuojamą paslaugos kainą. Teismas 2019-02-27 nutartyje nustatė terminą šalims papildomiems įrodymams į bylą pateikti. Atsakovė, nesutinkanti su ieškovės reikalavimu ir teigianti, jog yra atsiskaičiusi už automobilio saugojimą, į bylą nėra pateikusi jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo konkrečiu atveju taikytinas būtent 1,45 Eur už parą tarifas, išskyrus jau nurodytą argumentą, jog toks tarifas taikytas kitoje byloje, kurį teismas vertino nepagrįstu. Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovė parengė lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2018 metais su VPK sudarytose sutartyse. Pačios sutartys teismui nėra pateiktos. Šalys sutiko, kad atsakovės nurodytais atvejais viešojo pirkimo sąlygos buvo kitokios. Tarifas diferencijuotas priklausomai nuo to, koks subjektas turi pareigą mokėti už paslaugą ir skiriasi esmingai. Atsakovės pateiktais duomenimis už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą Vilniaus mieste ir rajone pagal 2018-05-08 sutartį ji turi ieškovei mokėti 0,01 Eur už parą tarifu. Teismas sutinka, kad toks tarifas negali būti laikomas protingu ar ekonomiškai pagrįstu. Be to, ši atsakovės nurodyta aplinkybė nepaaiškina, kodėl ji mano, jog šios bylos atveju taikytinas būtent 1,45 Eur už parą tarifas. Taigi, teismas daro išvadą, kad atsakovė šioje byloje niekuo nepagrindė savo nurodomo 1,45 Eur už parą saugojimo paslaugos tarifo protingumo ir pagrįstumo. Atsakovė niekuo negrindė ir argumentų, jog ieškovės prašomas taikyti tarifas yra nepagrįstai didelis.

Ieškovė, sudariusi sutartį su trečiuoju asmeniu ir saugant jos pagrindu ginčo automobilį turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog už visą automobilio saugojimo laikotarpį ji gaus sutartimi nustatytą atlygį. Teismas sutinka, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Įrodinėdama ieškinį atsakovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų, patvirtinančių, kad jos taikomas tarifas, t.y. 4,34 Eur su PVM už parą (15 Lt) Vilniuje, 2011-2017 metais atitiko analogiškų paslaugų kainas, todėl negalima jo laikyti nepagrįstai dideliu, neatitinkančiu rinkos kainos ar ekonomiškai nepagrįstu.

Sprendžiant klausimą, dėl to, koks tarifas šiuo konkrečiu atveju taikytinas, neturi reikšmės tai, kad automobilio vertė jo perdavimo dieną 2017 metais buvo 30 Eur. Ieškovė turėjo pareigą saugoti automobilį nepriklausomai nuo jo vertės. Be to, byloje nėra duomenų, kad automobilio vertė būtų sumažėjusi dėl ieškovės netinkamų veiksmų jį saugant, tokio klausimo atsakovė byloje ir nekėlė. Dėl tos pačios priežasties reikšmės neturi ir atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovė saugojo automobilį ilgą laiką ir neinformavo atsakovės apie galimybę jį atsiimti. Ieškovė neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių sužinoti, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, kaip ir neturėjo teisės jo niekam perduoti, nesant leidimo, kuris išduotas tik 2017-09-05.

Dėl taikytinų prievolės neįvykdymo pasekmių

Jau minėta, kad atsakovės prievolė ieškovei aptariamu atveju atsirado viešosios teisės normų pagrindu. Šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju taikytinos MAPKSVPĮ nuostatos.

MAPKSVPĮ tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (1 straipsnio 1 dalis). MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. MAPKSVPĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta komercinės sutarties sąvoka - ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.

Tačiau, teismas sprendžia, kad šiuo atveju ieškovė turi teisę į CK nustatytas palūkanas.

CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Dėl ginčo baigties

Byloje neliko ginčo, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei už ginčo automobilio saugojimą 2 375 paras, t.y. nuo 2011-03-07 (nutarimo konfiskuoti įsiteisėjimo) iki 2017-09-06 (automobilio perdavimo VMI). Ieškovė už šį laikotarpį pagrįstai priskaičiavo atsakovei 10 307,50 Eur skolos.

Dalį skolos atsakovė yra sumokėjusi. Teismas sutinka, kad vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis turėjo teisę paskirstyti gautas sumas proporcingai visiems atsakovės įsipareigojimams dengti (už visus saugotus automobilius).

Teismas sutinka, kad iš gautų sumų pirmiau dengtinos atsakovės mokėtinos palūkanos, netesybos. Konstatavus, kad dalį palūkanų, taip pat 40 Eur neginčytinų išlaidų ieškovė užskaitė nepagrįstai, spręstina, kad šios sumos įskaitytinos į nepadengtos pagrindinės prievolės dalį. Iš atsakovės ieškovei priteistina ne jos reikalaujama 318,54 Eur suma (8 proc. metinės palūkanos už 153 pradelstas dienas), tačiau 6 proc. palūkanų už 153 dienas nuo 10 307,50 Eur skolos sumos, buvusios bylos iškėlimo teisme metu, t.y. 238,91 Eur, konstatuojant, kad ieškovė nepagrįstai užskaitė 79,63 Eur palūkanų.

Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 7337,86 Eur likusios skolos.

Ieškovei iš atsakovės taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 7 576,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė už byloje pareikštus reikalavimus sumokėjo 240 Eur žyminį mokestį bei patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, kad dalį skolos atsakovė ieškovei sumokėjo jau po bylos iškėlimo teisme.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepagrįstai buvo pareiškusi reikalavimą dėl 40 Eur bei dalies palūkanų, t.y. 79,63 Eur, priteisimo. Todėl darytina išvada, kad ieškovei turi būti atlyginta 98,88 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistina 1226,12 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 4 d.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“, juridinio asmens kodas 120507414, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, 7337,86 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt septynis eurus 86 ct) skolos, 238,91 Eur (du šimtus trisdešimt aštuonis eurus 91 ct) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 7 576,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1226,12 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt šešis eurus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė