- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-901-340/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12373-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė (pran.), Jelena Šiškina, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- J. Š.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. ir atsakovo J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui J. Š. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 120 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2011-06-01 apie 2 valandą nakties ėjo pro naktinį barą „Gringo”, šalia kurio bėgiojo atsakovo šuo su antkakliu, bet be pavadėlio ir be antsnukio. Teigė, kad atsakovo šuo įkando jam į koją. Nurodė, kad dėl šio įvykio atsakovas buvo nubaustas administracine tvarka, todėl yra pagrindas reikalauti iš atsakovo tiek materialinės, tiek moralinės žalos atlyginimo. Materialinę žalą ieškovas nurodo 120 Lt už šuns suplėšytas kelnes, moralinė žala susideda iš žalos, sukeltos ieškovo sveikatai, nes ieškovas patyrė skausminį šoką, dvasinius išgyvenimus, ieškovas baiminosi, ar neužkrėstas jo kraujas, turėjo gyventi baimėje, kol sužinojo, ar šuo yra paskiepytas, gydytojas privertė padaryti skiepus nuo pasiutligės, bet ieškovas savanoriškai jų atsisakė, nes bijo adatų, dėl to ieškovas patyrė didžiulį stresą. Dėl atsakovo kaltės ieškovas patyrė moralinę žalą, kurią įvertino 5000 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas netiksliai nurodė faktines aplinkybes: jo šuo aplojo pro šalį ėjusį vyriškį, atsakovas, pamatęs, kad šuo loja, nedelsiant jį pakvietė ir prisegė jį už pavadžio. Atsakovas duodamas paaiškinimus policijos nuovadoje pripažino, kad šuo buvo be antsnukio ir nepririštas prie pavadžio, todėl 2011-07-01 pareigūnai atsakovui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmė nutarimą skirti atsakovui 400 Lt baudą pagal ATPK 110 str. 3d., nes atsakovas pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisykles. Teigė, kad tyrimo metu bendradarbiavo su pareigūnais, pateikė visus šuns dokumentus, įskaitant ir skiepų knygelę, kurioje esantys duomenys patvirtino, kad šuo yra sveikas, paskiepytas nuo pasiutligės ir kitų ligų. Nurodė, kad pasiteiravus pareigūnų apie ieškovo patirtus sužalojimus, jam buvo paaiškinta, kad tai tėra sena mėlynė, jokio šuns įkandimo nematyti ir už tai atsakovas nebus baudžiamas. Teigė, kad ieškovui nebuvo padaryta nei turtinė, nei neturtinė žala, jis nepateikė jokių jo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos ieškovo naudai bei 69,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Nustatė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl atsakovo kaltės, t.y. atsakovas 2011-07-01 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nubaustas 400 Lt bauda už tai, kad atsakovui priklausantis šuo, būdamas be priežiūros, t.y. be pavadėlio ir be antsnukio, aplojo pro šalį ėjusį ieškovą bei jam įkando, tuo padarydamas žalos jo sveikatai, atsakovas savo veiksmais pažeidė 2009-10-07 Nr. 1-1251 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių tvirtinimo 6.8p., 24p., ir dėl to buvo nubaustas pagal ATPK 110 str. 3d. Kadangi atsakovas šio nutarimo neskundė, neginčijo nutarime nurodytų motyvų, teismas sprendė, kad šių aplinkybių konstatavimas ir asmens nubaudimas administracine tvarka laikytinas prejudicija, kurios papildomai įrodinėti nereikia, nes atsakovo kaltė, o tuo pačiu ir kitos sąlygos jo civilinei atsakomybei taikyti yra pilnai įrodytos. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad ieškovas pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo. Nurodė, kad ieškovo sveikatos sutrikdymą įrodo ir išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta diagnozė „padariniai kairės blauzdos srityje po šuns įkandimo”. Atmetė ieškovo prašymą priteisti 120 Lt žalos atlyginimą, nes į bylą nebuvo pateikta jokių šį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų. Dėl neturtinės žalos sprendė, kad ieškovas neįrodė reiškiamo reikalavimo priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinei žalai realumo, todėl atsižvelgęs į sužalojimų padarymo faktines aplinkybes, sužalojimo nesunkų pobūdį, akivaizdžių neigiamų pasekmių nebuvimą, taip pat į kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose konstatavo, jog 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju yra reali ir pakankama.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-17 sprendimą dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo kaltės formą, jo veiksmų kryptingumą ir turinį. Pažymi, kad atsakovas tyčia buvo nuėmęs pavadį ir sąmoningai laikė šunį be pavadėlio, taip sudarydamas sąlygas šuns agresijos prasiveržimui. Teigia, kad baimė ir išgyvenimai dėl kraujo užkrėtimo buvo sąlygoti ne jo nerūpestingo požiūrio į sveikatą, o šuns įkandimas ir nežinojimas, ar įkandęs šuo buvo skiepytas nuo pasiutligės. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas neteisingai sprendė, kad jokie liekamieji sveikatos sutrikimo reiškiniai nėra konstatuoti, nurodo, kad įkandimo žymės yra išlikusios. Teigia, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes neturtinė žala didintina. Nurodo, kad byloje yra įrodyta, kad šuo įkando į blauzdą, buvo kąsta per kelnes, todėl akivaizdu, kad buvo padaryta žala materialiam turtui. Atkreipia dėmesį, kad niekas neišaiškino, jog į bylą reikėjo pateikti patirtą materialinę žalą patvirtinančius įrodymus.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-17 sprendimą dalyje, kuria iš atsakovo buvo priteista ieškovo naudai 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir šioje dalyje ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai sprendė, kad administracinis nutarimas turi aukštesnę galią nei faktinis pažeidimo išnagrinėjimas, kvalifikavimas pagal ATPK ir jo pagrindu paskirta bauda. Teigia, kad administracinės teisės pažeidimo nutarime duomenys buvo surašyti pagal ieškovo parodymus, todėl jie gali būti neobjektyvūs. Pažymi, kad jo atžvilgiu buvo priimtas administracinės teisės pažeidimo nutarimas dėl gyvūno įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jai taisyklių bei atskirų gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimo, sukėlusio grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Nurodo, jog minėtas nutarimas nebuvo skųstas, nes atsakovas sutiko su tuo, kad jo šuo, buvęs be pavadžio ir antsnukio, galėjo sukelti grėsmę, tačiau niekuomet nesutiko, kad jo augintinis įkando ieškovui. Pažymi, jog už tai nebuvo baustas ir administracine tvarka, todėl pirmos instancijos teismas negalėjo spręsti, kad yra įrodyta kaltė dėl ieškovo sveikatos sužalojimo. Nurodo, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo 2011-06-21 išrašą iš medicininių dokumentų. Pažymi, kad ieškovas į medikus kreipėsi tik po 20 dienų, todėl išraše pateikti duomenys negali būti objektyviai įvertinti. Be to, minėtame dokumente medikai ieškovui šuns įkandimo nenustatė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo išgyvenimus sąlygojo nežinojimas, ar šuo yra paskiepytas nuo pasiutligės, nes administracinės teisės pažeidimo byloje buvo pateikti duomenys, kad šuo buvo tinkamai vakcinuotas, todėl jokia grėsmė ieškovo sveikatai negrėsė. Pažymi, kad ieškovas privalo įrodyti ieškinio pagrįstumą, tačiau šis nepateikė jokių duomenų apie liekamuosius reiškinius po įkandimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų apie ieškovui padarytą turtinę žalą. Atkreipia dėmesį, kad ieškovas visose bylos nagrinėjimo stadijose buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl nepagrįstai teigia, jog jam nebuvo žinoma įrodinėjimo pareiga.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad byloje yra surinkti visi įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovo šuo įkando jam į koją. Ieškovo teigimu, šuns įkandimą objektyviai patvirtina medicininė apžiūros pažyma. Nurodo, kad po šuns įkandimo buvo sugadinti jo drabužiai, tai patvirtina liudytojo K. B. parodymai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas; sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 185, 263 str.).
Ieškovo V. S. apeliacinis skundas atmetamas. Apelianto manymu teismas nepagrįstai neatsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltės formą, atsakovo veiksmų kryptingumą bei turinį, dėl ko nepagrįstai sumažino priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 500 Lt, neįvertinęs, kad atsakovas tyčia buvo nuėmęs pavadį ir sąmoningai laikė šunį be pavadėlio, tuo sudarydamas sąlygas šuns agresijos prasiveržimui. Apeliantas nurodo, kad vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė; nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, ypač į kaltės formą; jeigu asmuo veikia neteisėtai siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai.
Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Bylose dėl žalos atlyginimo iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus skolininko veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius skolininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Teismas sprendime konstatavo, kad byloje nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, atsakovo kaltė yra pilnai įrodyta. Tačiau byloje nagrinėjamas žalos, padarytos naminio gyvūno atlyginimo atvejis. Naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas) visais atvejais, jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės (žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusios asmens tyčios ar didelio neatsargumo), t.y. CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą be kaltės principas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo kaltės formos. Vertinant apelianto argumentus jų įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovas paleidęs šunį be pavadėlio, veikė tyčia, siekdamas padaryti ieškovui žalos. Iki konflikto ieškovas ir atsakovas jokių santykių ar konfliktų neturėjo; byloje nėra duomenų, kad atsakovas žodžiais, gestais ar kitokiais veiksmais duotų gyvūnui komandą užpulti ieškovą; iš karto po įvykio šuo buvo šeimininko pakviestas ir prisegtas už pavadžio. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovo veiksmai buvo tyčiniai, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo veiksmų tyčinį pobūdį bei sumažino priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ieškovo išgyvenimai dėl galimo kraujo užkrėtimo po įkandimo buvo iš esmės sąlygoti jo veiksmais; apeliantas nurodo, kad baimę ir išgyvenimus dėl galimo kraujo užkrėtimo jis patyrė dėl to, kad nežinojo, ar įkandęs jam šuo yra skiepytas nuo pasiutliges. Teisėjų kolegijos vertinimu teismas tinkamai įvertino šias apelianto nurodytas aplinkybes. Pagal bylos medžiagą atsakovas bendradarbiavo su administracinę bylą tiriančiais pareigūnais, pateikė šuns skiepų knygelę, kurioje esantys duomenys patvirtina, jog šuo yra paskiepytas nuo pasiutligės ir kt.; t.y. aplinkybė, jog šuo yra tinkamai paskiepytas, tapo žinoma iš karto po įvykio. Esant tokioms aplinkybėms apelianto baimės dėl galimo kraujo užkrėtimo neturėjo objektyvaus pagrindo. Teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis (500 Lt) yra adekvatus situacijai, ieškovui padaryto kūno sužalojimo sunkumui ir kitoms teismo nustatytoms bylos aplinkybėms.
Apeliantas nesutiko su teismo sprendimu atmesti ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos (120 Lt už sugadintas kelnės) priteisimo. Apeliantas nurodo, jog akivaizdu, kad kelnės buvo suplėšytos, nes šuo buvo jam įkandęs į blauzdą, be to teismas neišaiškino jam pareigos pateikti įrodymus apie kelnių sugadinimą; apeliantas nurodė, kad įrodymus apie kelnių sugadinimą pateiks apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegiją pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas (ieškovas) buvo atstovaujamas advokatės, taigi teismas neturėjo pagrindo aiškinti ieškovui jo pareigą įrodinėti turtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį; pažymėtina, kad jokių įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikta. Deliktas įvyko vasarą, 2011 m. birželio 1 d., t.y. ieškovas galėjo vilkėti šortus arba trumpas kelnes, taigi priešingai nei teigia apeliantas faktas, kad šuo buvo įkandęs ieškovui į koją, savaime neįrodo kelnių sugadinimo ir ieškovo nurodytos žalos dydžio; šios aplinkybės turėjo būti ieškovo įrodinėjamos. Civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį visais atvejais turi įrodyti ieškovas. Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, kaip neįrodytą.
Atsakovo J. Š. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantas (atsakovas) taip pat iškėlė netinkamo įrodymų vertinimo problemą. Apelianto atžvilgiu buvo priimtas nutarimas administracinės teisės pažeidimo byloje už tai, kad viešoje vietoje šuo buvo laikomas be pavadėlio ir be antsnukio, t.y. atsakovas, kaip šuns savininkas, neužtikrino, kad gyvūnas nekeltų grėsmės asmenų sveikatai; pažeidimas buvo kvalifikuotas pagal ATPK 110 str. 3 d. bet ne pagal ATPK 110 str. 5 d., kai dėl gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo padaroma žala. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negalėjo pripažinti, kad nutarimas ATP byloje įrodo žalos padarymo faktą ir turi priejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys buvo iš dalies patenkintas nepagrįstai; apeliantas ginčija žalos faktą. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentacija. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 str., suformuotoje teismo praktikoje įtvirtinta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; taip pat išaiškinta, kad pagal teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nubaustas už pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 3 d.; administracinio teisės pažeidimo protokolu ir nutarimu konstatuota, kad 2011-06-01 apie 02.20 val. Vilniuje Vilniaus g.22, pil.J. Š. priklausantis šuo būdamas be priežiūros, t.y. be pavadėlio ir antsnukio aplojo pro šalį ėjusi V. S. ir jam įkando, taip padarydamas žalą žmogaus sveikatai (b.l. 54,55). Tokiu būdu nutarimu nustatyti ne tik atsakovo neteisėti veiksmai -Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas (gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo fakto atsakovas neginčijo nei administracinėje, nei nagrinėjamoje civilinėje byloje), bet ir žalos faktas. Aplinkybė, kad atsakovo veiksmai administracinę bylą tiriančio pareigūno buvo kvalifikuoti pagal ATPK 110 str. 3 d. ( kai gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas sukelia grėsmę žmonių sveikatai), bet ne pagal ATPK 110 str. 5 d. (kai dėl tokio pažeidimo padaroma žala žmonių sveikatai) nepaneigia nutarimu konstatuoto fakto, jog atsakovo šuo buvo įkandęs ieškovui. Teismas tinkamai įvertino ir kitą dokumentą – ieškovo pateiktą išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad ieškovas kreipėsi į medicininę įstaigą po 20 dienų po incidento ir jam buvo konstatuoti „padariniai kairės blauzdos srityje po šuns įkandimo“. Apelianto vertinimu, faktas, kad ieškovas nesikreipė į medikus iš karto po įkandimo, paneigia šios pažymos įrodomąją reikšmę, nes pačiame išraše nurodoma, jog paciento žodžiais jam įkando šuo, t.y. medikai negalėjo objektyviai patikrinti, ar tikrai sužalojimai buvo padaryti 2011-06-01 atsakovo šuns. Tačiau apeliantas neneigia, kad medicininė pažyma patvirtina, jog apžiūrėjus ieškovo blauzdą objektyviai buvo aptikti padariniai po šuns įkandimo; vertinant pažymos duomenis administracinio teisės pažeidimo, ieškovo paaiškinimų ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas padarė gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą, dėl ko jo šuo buvo įkandęs ieškovui, t.y. konstatavo neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo faktus. Teismas taip pat motyvuotai ir pagrįstai atmetė liudytojų, patvirtinusių, jog šuo nebuvo įkandęs ieškovui, tik jį aplojęs, parodymus; t.y. šių liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų prieštaravimai tinkami pašalinti. Kaip jau buvo paminėta, naminio gyvūno savininkas (valdytojas) atsako už naminių gyvūnų padarytą žalą be kaltės , t.y. ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti visų civilinės atsakomybės sąlygų; priešingai įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje priklausė atsakovui – jis turėjo įrodinėti aplinkybių, šalinančių jo atsakomybę, buvimą (CK 6.270 str. 1 d.). Atsakovas tokių įrodymų neteikė. Apelianto (atsakovo) nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė CPK 177 bei 185 str. nuostatas.
Ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo jų motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.