- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- eI2-1356-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03925-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- D. M.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant vaizdo konferencijų programą „Zoom“) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. (D. M.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-05123 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2018 m. kovo 14 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. 2019 m. sausio 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2019 m. balandžio 10 d. priėmė Sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas gyventi Lietuvoje). Pažymi, jog Leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas 2 metams, t. y. nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2021 m. birželio 14 d.
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. lapkričio 24 d. prisijungęs prie Lietuvos migracijos elektroninės sistemos (toliau – ir Migris) sužinojo, kad Migracijos departamentas 2020 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-05123 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą gyventi Lietuvoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad Bendrovės vadovas įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu administracinėje byloje šiam asmeniui pagal ANK 95 straipsnio „Nelegalus darbas“ 1 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda.
Pareiškėjo teigimu, leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punkto pagrindu. Pažymi, kad pareiškėjui atsakovo išduotame Leidime gyventi Lietuvoje nurodoma, kad jis yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime pateikia klaidingą informaciją. Tuo metu, kai pareiškėjas buvo įdarbintas ir priimamas Sprendimas, Bendrovės vadovu buvo V. A. Sprendime Bendrovės vadovu nurodomas asmuo, kurio inicialai yra V. K.
Pažymi, jog administracinė atsakomybė pritaikyta fiziniam asmeniui. Pareiškėjo darbdaviu laikytina Bendrovė, o ne fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas, taigi atsakovas nepagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą gyventi Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2021 m. birželio 14 d. Atsakovas 2020 m. spalio 22 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas nurodo, kad Bendrovės direktorius V. A., kaip darbdavio atstovas, už leidimą dirbti nelegalų darbą Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarimu VDI-ANR_N-360-2020 (A5.-414-363/2020) nubaustas 1 000 Eur bauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Bendrovės direktorius V. A. baudą už minėto administracinio nusižengimo padarymą sumokėjo 2020 m. spalio 8 d.
Atsakovas pažymi, kad Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas dėl darbo, t. y. kad jis ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal profesiją, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi antroje pusėje išspausdintas įrašas, kad jis išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra klaidingas, galimai padaryta techninė spausdinimo klaida.
Paaiškina, kad ginčijamame sprendime nurodyti Bendrovės direktoriaus inicialai, teismo pavadinimas ir teismo nutarimo data yra rašymo apsirikimas. Minėti duomenys patikslinti atsiliepime. Šis rašymo apsirikimas neturi reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Mano, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo darbdavio atstovas buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nuo nuobaudos skyrimo nėra praėję vieni metai, todėl šios aplinkybės pagrįstai suponavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo taikymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-05123 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 16 d., ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal profesiją, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2019 m. birželio 14 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. birželio 14 d.
Bendrovės direktorius V. A. 2020 m. sausio 2 d. tarpininkavimo raštu įsipareigojo, kad pareiškėjas bus įdarbintas Bendrovėje pagal darbo sutartį.
Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovės direktorius V. A., kaip darbdavio atstovas, už leidimą dirbti nelegalų darbą Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarimu VDI-ANR_N-360-2020 (A5.-414-363/2020) nubaustas 1 000 Eur bauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Bendrovės direktorius V. A. baudą už minėto administracinio nusižengimo padarymą sumokėjo 2020 m. spalio 8 d. Minėtame Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų nutarime nustatyta, kad V. A., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. darbdaviui atstovaujančiu asmeniu, vadovaujamoje įmonėje nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2020 m. liepos 18 d. leido tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju dirbti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui, iš Migracijos departamento gavusiam laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau ne jo, kaip darbdavio, įmonės prašymu, todėl minėtu laikotarpiu darbuotojas buvo įdarbintas nelegaliai.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Pagrindai, kuriems esant galėjo būti panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nustatyti Įstatymo 50 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Kaip jau minėta, pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pateikė atsakovui prašymą ir reikalaujamus dokumentus, o atsakovas 2019 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Pareiškėjo teigimu, leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, todėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad, priimdamas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad taiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Migracijos departamentas pažymi, kad įvyko rašymo apsirikimas, minėtame sprendime turėjo būti nurodytas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas darbo pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal profesiją, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, o ne šeimos susijungimo pagrindu. Taigi teismas nagrinėjamu atveju pripažįsta, kad nurodytas rašymo apsirikimas yra klaida, kuri neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytu pagrindu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjo teigimu, Bendrovės direktorius nepagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį.
Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pasirašydamas darbo sutartį ir įsipareigodamas įdarbinti pareiškėją, veikė Bendrovės vardu kaip jos valdymo organas. Vienasmenio valdymo organo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju suponuoja darbdavio veiksmų neteisėtumą atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl šiuo atveju būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020). Administracinė atsakomybė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui pritaikyta ir bauda paskirta ne už veiksmus, kuriuos jis atliko kaip privatus fizinis asmuo, o už Bendrovės veiksmus, todėl byloje nėra ginčo, kad jis buvo nubaustas kaip Bendrovės vadovas (darbdavys). Taigi, nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.