Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-12 papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-2687-967/2015 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui D. Š. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo, byloje dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo procesiniuose dokumentuose, posėdžiuose pateikta nebuvo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 str. 1 d., jos negali būti priteistos;Prašymą dėl termino atnaujinimo bei prašymą dėl papildomo sprendimo pateikė ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija, o atsakovo atstovė. Todėl prašymai turėjo būti grąžinti pareiškėjai, kaip pasirašyti neįgalioto asmens (CPK 277 str.); Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 12 d. numatyta, kad kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu teismas neišsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimo, kai įstatymų nustatytais atvejais jos turi būti atlyginamos valstybei, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos turi apie tai pranešti tarnybai. Todėl kritiškai vertintinas prašyme dėl papildomo sprendimo nurodytas teiginys, kad nuo 2015 m. įrodymus apie išlaidas pateikinėja Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba;Terminas pateikti prašymą dėl papildomo sprendimo nebuvo praleistas dėl pateisinamos priežasties. Teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, pamiršo sąžiningumo principą. Atsakovo atstovė bylą nagrinėjant dalyvavo, buvo žinoma apie sprendimo paskelbimo datą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė normas, reglamentuojančias papildomo sprendimo priėmimą ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarką.

Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 270 straipsnio 5 dalyje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas turi išspręsti priimdamas sprendimą. Tais atvejais, kai teismas neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo, gali būti priimtas papildomas sprendimas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 277 straipsnio 2 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarką nustato CPK 99 straipsnis, kurio 2 dalis reglamentuoja, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo šio Kodekso 277 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors civilinio proceso įstatymas ir reguliuoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarką tuo atveju, kai toks klausimas nėra išspręstas teismo sprendimu, nurodytų procesinių nuostatų įgyvendinimas nėra pakankamai aiškus, vertinant aplinkybę, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija byloje nedalyvauja ir jai nėra siunčiami teismo priimti procesiniai sprendimai bei informacija apie tokių sprendimų priėmimo laiką. Tačiau įstatymo leidėjas įtvirtino aiškią nuostatą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas privalo būti išspręstas sprendimo priėmimo metu arba papildomo sprendimo priėmimo instituto pagalba, tokiu būdu užtikrinant valstybės lėšų racionalų panaudojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2015-02-02 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, tačiau, byloje nesant įrodymų apie atstovavimo išlaidas, klausimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo neišsprendė. Vadovaujantis CPK 277 straipsnio 2 dalies nuostatomis, terminas papildomam sprendimui priimti baigėsi 2015-02-23. 2015-03-04 atsakovo atstovė advokatė pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad su 2015-02-02 teismo sprendimu susipažino tik 2015-03-04, todėl negalėjo laiku pamatyti, kad šiuo sprendimu nebuvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai priteisimas už antrinę teisinę pagalbą.

Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl teismas turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų instituto paskirtį, ginčo esmę, bylos reikšmę skundo pateikėjui, jo asmenines savybes, jo veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines aplinkybes. Taigi termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besiskundžiančios šalies elgesį procese, į jos sąžiningumą naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-292/2008). Spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta teismo diskrecijai.

Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad 2015-02-02 sprendimas tą pačią dieną buvo įteiktas tik atsakovui, o ne jį atstovavusiai advokatei. Apie priimtą teismo sprendimą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija taip pat nebuvo informuota. Teismas išdėstytas aplinkybes pripažino svarbiomis ir pateisinančiomis termino pateikti prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo praleidimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atnaujinti praleistą terminą.

Apeliantas nurodo, kad remiantis CPK 99 straipsnio 2 dalimi, prašymą dėl termino atnaujinimo bei prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikė ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija, o atsakovo atstovė, kuri nėra įgaliota tokį prašymą pateikti. Teisėjų kolegija vertina, kad ši aplinkybė neįtakoja skundžiamo papildomo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teisiniai santykiai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo nėra savarankiški materialiniai teisiniai santykiai, o procesinių bylos, kurioje išlaidos patirtos, santykių tąsa. Todėl aplinkybė, kad papildomo sprendimo priėmimą iniciavo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą šioje konkrečioje byloje teikusi advokatė, o ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą papildomą sprendimą, nes patirtos išlaidos buvo priteistos valstybės naudai.

Apeliantas nurodo, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti, kol byla baigiama nagrinėti iš esmės, o nagrinėjamoje byloje prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo procesiniuose dokumentuose, posėdžiuose pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 ir 99 straipsniuose nustatytas taisykles. Kaip jau minėta aukščiau, šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, o tai reiškia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui CPK 98 straipsnio 1 dalies normos netaikomos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą papildomą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.