Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,

apeliacine tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. M., M. P. ir L. S. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

G. M. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 2 dalį paskiriant 100 MGL (13 000 Lt) baudą,

L. S. nuteistas pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, paskiriant 100 MGL (13 000 Lt) baudą.

Nuosprendžiu konfiskuota 1200 vnt. techninio etilo alkoholio skiedinių „Uno“ 0,5 l talpos butelių, saugomų Tauragės apskrities VPK pagal kvitą A Nr. 001313, ir automobilis „Ford Transit“, valstybinis Nr. ETP 466, esantis Tauragės apskrities VPK žinioje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S., M. P. ir G. M. nuteisti už tai, kad jie 2010 m. lapkričio 14 d., apie 14.01 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, degalinėje „Lukoil“, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno r., įgijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 l“ techninio etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija – 39,4–39,8 proc., o butelių bendra talpa – 600 litrų. Po to neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys buvo pakrautas į automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. ETP 466, ir gabenamas Tauragės miesto kryptimi, tačiau kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio skiedinio kiekį sulaikė ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Skunde nurodo, kad nesutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį kaltu.

Apelianto teigimu, kaip pagrindinius įrodymus, patvirtinančius jo ir kitų kaltinamųjų kaltę, teismas vertina telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių tariamai matyti, kaip jie tarpusavyje derino bendrus veiksmus rengdamiesi daryti nusikalstamą veiką ir galiausiai ją vykdydami, kad sulaikytą degtinės krovinį tariamai lydėjo apeliantas ir G. M.. Tačiau teismo išvados dėl pokalbių stenogramos (t. 2, b. l. 1–22) vertinimo yra pagrįstos prielaidomis ir subjektyviomis teismo interpretacijomis. Teismas nuosprendyje nepagrįstai padarė išvadą, kad 14 val. 28 min. 15 sek. M. P. skambino G. M. ir klausė, ar išeitų užsakyti šešiasdešimt „tokių, tas, viens kur skaičius nupiešts“, ir tokiu būdu paneigiama prielaida, kad M. P. minimo pokalbio su L. S. metu kalbėjo apie žuvį, kaip teigė pastarieji. Ši teismo išvada nepagrįsta, nes lieka neaišku, kokiu būdu teismas paneigia tą aplinkybę, kad minėto pokalbio metu jie su L. S. kalbėjo būtent apie žuvį. Šis pokalbis fiksuotas 2010 m. spalio 28 d., t. y. daugiau kaip prieš dvi savaites iki įvykio (2010 m. lapkričio 14 d.). Apeliantas tvirtina, kad pokalbio su L. S. metu jie kalbėjo apie žuvį, o su G. M. kalbėjo apie padangas. Teismas neįsigilino į kitų pokalbio metu vartotų frazių reikšmę, o tik paėmė iš konteksto frazę, kuri yra reikšminga kaltinimui. Pažymi, kad iš tiesų egzistuoja įvairios padangos, ant kurių yra nupieštas vienetas. Be to, minėto pokalbio metu taip pat buvo pavartotos frazės „aštuonių kordų“, „aukšto spaudimo“, kurios vartojamos apibūdinant būtent automobilines padangas, tačiau teismas šios reikšmingos aplinkybės nevertino. G. M. duodamas parodymus paaiškino, kad padangose yra aukšto spaudimo 8 sluoksnių kordai, 8PR – tai padangos sustiprintais kordais, 1C žymimos aukšto spaudimo padangos, naudojamos priekaboms („traliukams“), autobusiukams. Teismas minėtų frazių neįvertino ir padarė nepagrįstas bei neobjektyvias išvadas.

Be to, teismas, vertindamas 2010 m. lapkričio 13 d. 14.02 val. telefoninį pokalbį tarp apelianto ir L. S., nepagrįstai nurodo, jog apelianto versija, kad kalba galėjo būti apie žuvies kainą, niekuo nepagrįsta, nes nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu kaltinamieji būtų skambinę kokiems asmenims dėl žuvies. Tačiau nebūtinai reikėjo skambinti telefonu, įvairius klausimus galima aptarti ir susitikimų metu. Be to, ne visi apelianto su kitais asmenimis telefoniniai pokalbiai yra pateikti teismui vertinti. 2010 m. lapkričio 13 d. 15.42 val. vykusio pokalbio tarp apelianto ir L. S. metu buvo kalbėta apie svarelius, kurie būna supakuoti dėžėse. Teismas nepagrįstai atmetė šiuos apelianto ir kitų nuteistųjų paaiškinimus, motyvuodamas tuo, kad dalykas, apie kurį jie kalbėjosi, tiesiogiai nebuvo įvardijamas. Kaip paaiškino duodamas parodymus, su kitais nuteistaisiais mėgdavo kalbėtis užuominomis ir apeliantas čia nemato nieko nusikalstamo, o yra įsitikinęs, kad tokia teismo motyvacija yra akivaizdžiai nepakankama ir nepagrįsta. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. lapkričio 14 d. užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose nėra užfiksuota jokių frazių, kurios vienokiu ar kitokiu būdu reikštų nusikaltimo vykdymo eigą. Iš 2010 m. lapkričio 14 d. pokalbių galima suprasti, kad vyksta tik asmenų tarimasis dėl susitikimo laiko ir vietos, tačiau teismas 2010 m. lapkričio 14 d. pokalbiais negrindžia apelianto kaltės.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino liudytojo V. J. parodymus (t. 2, b. l. 46–47), nes visiškai neįvertino minėto liudytojo dalies parodymų, kuriais jis patvirtino, kad apeliantas jo prašė pavežti iki Kauno pirkti padangų, nes pats buvo pagiringas, kad degalinėje „Lukoil“, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno r., sugrįžęs į automobilį, apeliantas pasakė, jog padangų nebus, todėl gali važiuoti atgal į Tauragę. Ta aplinkybė, kad prieš vykstant į Kauną G. M. namuose paliko montuoti savo automobilio padangas, nepaneigia fakto, kad į Kauną apeliantas vyko pirkti padangų, kurios taip pat buvo reikalingos jo darbo automobiliui bei žmonos automobiliui. Pažymi, kad apelianto nurodytą aplinkybę, jog 2010 m. lapkričio 14 d. jis kartu su G. M. ir V. J. vyko į Kauno r. pirkti padangų, patvirtina kiti bylos įrodymai ir aplinkybės, o būtent: kartu su apeliantu vykęs G. M. turi įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, montuojančią padangas ir jomis prekiaujančią, todėl jis supranta apie padangų kokybę ir jų rinkos kainas. Būtent G. M. (duomenys neskelbtini), Kauno r., degalinėje „Lukoil“ apžiūrėjęs atvežtas padangas, informavo apeliantą, kad padangos yra restauruotos, ir, atsižvelgiant į tai, jų kaina yra didelė, todėl apeliantas nusprendė padangų nepirkti. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino minėtų aplinkybių bei įrodymų.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jis yra nuteistas už techninio etilo alkoholio skiedinio įsigijimą ir gabenimą, tačiau sąvoka „techninis etilo alkoholis“ dabartinėje įstatymo redakcijoje nevartojama. Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, padarė išvadą, kad 2010 m. lapkričio 14 d. sulaikytas techninis etilo alkoholis yra žmonių vartojimui tinkamas gėrimas, todėl jo gabenimas užtraukia atsakomybę pagal dabar galiojančią BK 201 straipsnio 2 dalies redakciją. Tokiai teismo padarytai išvadai prieštarauja byloje nustatytos aplinkybės: 1) Klaipėdos teritorinė muitinė 2010 m. gruodžio 7 d. sulaikytą alkoholį įvertino 16 254,01 Lt (b. l. 151); 2) po to, kai buvo gauta specialisto išvada, kad buvo gabenamas techninis etilo alkoholis, Klaipėdos teritorinė muitinė tą patį alkoholį įvertino 960 Lt, t. y. alkoholio kaina sumažėjo beveik 17 kartų (b. l. 153). Ši aplinkybė duoda pagrindą teigti, kad buvo gabenamas alkoholis, kuris žmogaus nevartojamas, o tai reiškia, kad tokio alkoholio gabenimas negali užtraukti atsakomybės pagal BK 201 straipsnio 2 dalį.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nė vieno telefoninio pokalbio metu nebuvo kalbėta apie alkoholinių gėrimų įsigijimą, gabenimą ar realizavimą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kaip nors susijęs su kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre sulaikytu techninio etilo alkoholio skiedinių kroviniu. Vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes teismas byloje vertino tik jį kaltinančius įrodymus, pripažino jį kaltu remdamasis vien tik vidiniu savo įsitikinimu, nepagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pripažino jį kaltu už veiką, kurios jis nepadarė, tokiu būdu pažeidė BK 2 straipsnio 1,3 ir 4 dalių nuostatas. Mano, kad neabejotinų duomenų, leidžiančių pripažinti jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, teismo nuosprendyje nenurodyta, nes proceso metu tokių duomenų nesurinkta.

Nuteistasis L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios bylos duomenų pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas apeliantui ir kitiems šioje byloje nuteistiesiems asmenims inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nurodė ne bylos proceso teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, o tiesiog jas ištisai perkeldamas iš kaltinamojo akto. Apelianto kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama prielaidomis, samprotavimais bei šališkais asmens, surašiusio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, paaiškinimais ir jo padarytomis tendencingomis išvadomis vertinant telefoninių pokalbių turinį (iš prielaidų) apeliantui pareikštų kaltinimų aspektu. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apelianto kaltė grindžiama išimtinai slaptai darytų M. P. telefoninių pokalbių turinio interpretacija, kurią dar ikiteisminio tyrimo metu suformulavo byloje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. J.. Policijos pareigūnas minėtą operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašė (neteisėtai bylos nepratęsimo metu ir be patvirtinančio parašo) tik 2011 m. vasario 7 d., t. y. jam jau žinant apie sulaikytą alkoholio skiedinių faktą bei turint informaciją apie jų kiekį, pavadinimą, taip pat kitas šio įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui neabejotinai nustačius, jog policijos pareigūnas, rašydamas operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą, turėjo ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje surinktą informaciją ir ją panaudojo telefoninių pokalbių turinio atskleidimui, turėjo pareigą itin kruopščiai tirti ir vertinti tokiu būdu gautus bylos duomenis jų patikimumo aspektu.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai įvertinti įrodymus, nes pasitenkino tik nuoroda, kad apelianto kaltę patvirtina 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinis pranešimas dėl išklotinių analizės, kur aptarti M. P. ir G. M. tarpusavio kontaktai; 2011 m. vasario 7 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei pokalbių stenogramos duomenys, kuriuose užfiksuoti M. P., L. S., V. Š. tarpusavio pokalbiai apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, nors su V. Š. apeliantas nėra bendravęs, ir 2011 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės duomenys. Pirmosios instancijos teismas minėtus duomenis tiesiog perkėlė iš kaltinamojo akto į apkaltinamąjį nuosprendį ir neatlikęs jų analizės bei gretinimo su kitais bylos duomenimis pripažino jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Tokia nuosprendžio surašymo praktika neabejotinai prieštarauja BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatoms. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių bylos duomenų iš minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, neatskleidė jų turinio apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių aspektu. Tuo tarpu, aprašydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad apeliantas, turėdamas tikslą realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, telefonu įkalbėjo M. P. ir G. M. neteisėtai įgyti, laikyti ir gabenti tuos skiedinius, dėl to pastarieji įgijo nuosprendyje minimą skiedinių kiekį, juos gabeno Tauragės link, turėdami tikslą realizuoti apeliantui. Sprendžiant pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios žodis į žodį perkeltos iš kaltinamojo akto net naudojant tik kaltinamajame akte vartotiną terminą įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio kiekį, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ne tik nurodyti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius apelianto ketinimą realizuoti, bet ir atskleisti nuosprendyje minimą jo vaidmenį įkalbant M. P. ir G. M. įgyti ir gabenti neva apeliantui skirtus skiedinius. Teismo manymas, kad surinkti ir ištirti įrodymai – telefoniniai pokalbiai, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai, krovinio sulaikymas – įrodo ir apelianto kaltę, vertintinas kaip paviršutiniškas ir nenuoseklus, nes minėti įrodymai neatskleidžia ne tik apelianto kaltės, bet ir priežastinio ryšio tarp sulaikyto krovinio ir apelianto pokalbių tik su M. P. BK 201 straipsnio taikymo pagrindų aspektu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad apelianto kaltę, t. y. jo psichinį santykį su veika ir kilusiais padariniais, teismas supranta kaip M. P. ir G. M. sukurstymą telefonu. Iš tiesų apeliantas telefonu bendravo tik su M. P., tačiau nekurstė įsigyti alkoholio skiedinius, kuriuos pagal nuosprendį pastarieji turėjo realizuoti apeliantui, nors jie tuos skiedinius gabeno priešinga nei apelianto gyvenamoji vieta kryptimi ir visiškai nerealizavo apeliantui jokių skiedinių. Teisės taikymo aspektu vertinant skundžiamame nuosprendyje aprašytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad jis yra nuteistas už ketinimą padaryti nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnyje, kurio nepadarė. Atkreipia teismo dėmesį, kad teismas, aprašydamas M. P. ir G. M. padarytą nusikalstamą veiką, tai vertina kaip jų savarankiškai padarytą nusikaltimą, o apelianto veiksmus jų padarytame nusikaltime supranta kaip kurstytojo. Tačiau M. P. ir G. M. nuosprendyje pripažinti kaip bendrininkai, nenurodant bendrininkavimo rūšies. Tokia dviprasmiška teismo pozicija leidžia daryti išvadą, kad visi šioje byloje nuteisti asmenys buvo nusikaltimo bendravykdžiai. Tačiau aprašomosios nuosprendžio dalies turinys, aprašant M. P. ir G. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes, paneigia teismo išvadą, kad apeliantas sukurstė pastaruosius padaryti nusikaltimą, – nuorodą, kad pastarieji skiedinius gabeno Tauragės link, turėdami tikslą juos realizuoti apeliantui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pripažino, kad M. P. ir G. M. nusikaltimą padarė savarankiškai, už tai jie ir nuteisti, tačiau teismas baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai, apeliantui taikydamas BK 201 straipsnio 2 dalį.

Be to, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas ketino įsigyti M. P. ir G. M. gabentą skiedinių kiekį, teisės taikymo aspektu vertintina kaip apelianto ketinimas padaryti nusikaltimą – BK 21 straipsnio 1 dalis. Tačiau apeliantas neįsigijo, negabeno ir nepadarė nusikalstamos veikos. Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą numatyta tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nusikaltimas, numatytas BK 201 straipsnio 2 dalyje, nepriskiriamas nei prie sunkių, nei prie labai sunkių nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė apelianto, kaip kurstyto, kaltės, o baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės, kad kaltė turi formą ir turinį ir kad kaltės formą ir kaltės turinį visuomet privalu atskleisti apkaltinamajame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas apelianto pokalbių telefonu su M. P. turinio ir jo negretindamas su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis bei nusikaltimo padarymo mechanizmu, vien formaliais pagrindais atmetė apelianto paaiškinimus dėl pokalbių turinio ir pokalbių sąsajos su byloje nagrinėjama nusikalstama veika, neanalizavo, ar pokalbiai yra nusikaltimas. Ši aplinkybė vertintina kaip BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas tiek bylos duomenis pripažįstant įrodymais, tiek vertinant įrodymus apeliantui pareikštų kaltinimų aspektu. Apeliantas mano, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti 2014 m. lapkričio 20 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jam priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas ne nuodugniai ir išsamiai įvertinus byloje surinktus įrodymus, o padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir įvertinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o teismo padarytomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas be jokios priežasties nevertino šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Apeliantas nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu pareikštas kaltinimas, kuris buvo nagrinėjamas teisiamojo posėdžio metu, iš esmės skiriasi nuo to kaltinimo, kuris suformuluotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir už kurį jam yra paskirta bausmė. Taigi teisiamojo posėdžio metu buvo tiriama, ar pasitvirtino kaltinimas, kuris buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas buvo supažindintas ir turėjo galimybę gintis tik nuo to kaltinimo, kuris jam buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Jeigu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti arba daryti išvadą, kad apeliantui kaltinimas yra suformuluotas neteisingai, tai privalėjo pasiūlyti prokurorui jį pakeisti teisme, kad su nauju kaltinimu jis turėtų galimybę susipažinti, tinkamai pasirengti gynybai ir kad jam būtų suteikta teisė ir galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepareikalavęs prokuroro suformuluoti, teismo nuomone, tinkamo kaltinimo, nesupažindinęs visų kaltinamųjų su nauju kaltinimu, iš esmės pakeitė kaltinime išdėstytas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo pareikštas kaltinimas ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl to, kad apeliantas buvo sukurstytas L. S., toliau veikė su M. P. ir jis su M. P. įgijo etilo alkoholio skiedinius, turėdami tikslą realizuoti L. S.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, kad teismui jau tapo aišku, jog L. S. neatliko kurstytojo vaidmens, o buvo jo ir M. P. bendrininkas ir vykdytojas, dėl to kartu įgijo etilo alkoholio skiedinius ir jis su M. P. nebeturėjo tikslo jų realizuoti L. S.. Taigi apeliantas yra nuteistas visiškai už kitus veiksmus, negu buvo suformuluota jam pareikštame kaltinime. Tačiau valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras tokių aplinkybių nenustatė, jų nenurodė jam pranešime apie įtarimą ir jis nuo tokių aplinkybių neturėjo galimybės gintis, nes jos nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas labai plačiame nuosprendyje neaptarė absoliučiai jokių įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad apeliantas su M. P. įgijo techninio etilo alkoholio skiedinių, turėdamas tikslą juos realizuoti. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime buvo nurodyta, kad jis su M. P. įgijo techninio etilo alkoholio skiedinių turėdamas tikslą realizuoti L. S., tai pirmosios instancijos teismas pakeitė šią kaltinimo dalį, nurodydamas, kad L. S. buvo bendrininkas vykdytojas ir jis įgijo techninio etilo alkoholio skiedinį. Tačiau iš kokių objektyvių, nešališkų, informatyvių įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įgytą techninio etilo alkoholio skiedinį jie turėjo tikslą realizuoti, kam realizuoti, teismas nenurodė. Tačiau kas galėtų paneigti faktą, kad jeigu apeliantas, M. P. ir L. S. įsigijo 1200 vnt. 0,5 l talpos etilo alkoholio skiedinio butelių, juos įsigijo sau, savo reikmėms, neturėdami tikslo parduoti, kam nors atiduoti ar kitaip perleisti. BK 201 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta tik už tokius veiksmus, kai neginčijamai ir objektyvių įrodymų pagrindu yra nustatomas įgijėjo tikslas įgytą alkoholį realizuoti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pakeisdamas apeliantui ir kitiems kaltinamiesiems kaltinimą, esant nuosprendžio rašymo stadijai, padarė šiurkščių procesinių pažeidimų, ne tik nesupažindindamas su nauju kaltinimu, o ir visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas, kokių įrodymų pagrindu sprendžia, kad tariamai įgytą techninio etilo alkoholio skiedinį jie turėjo tikslą realizuoti. Techninio etilo alkoholio skiedinio realizavimas buvo tiriamas pagal pareikštą kaltinimą, kad tikslas realizuoti buvo vienam iš kaltinamųjų L. S., o pirmosios instancijos teismas apeliantą nuteisė visiškai už kitą veiką, kad jis tariamai turėjo tikslą realizuoti techninį etilo alkoholį, tačiau nenurodė, iš kokių įrodymų padarė tokią išvadą, ir nenustatė, kam buvo skirtas šis skiedinys.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, jis yra nuteistas už techninio etilo alkoholio skiedinio įgijimą ir laikymą, turint tikslą jį realizuoti. BK 201 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2105 redakcijoje (įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d.) yra nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kuris turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai pagamino, laikė, gabeno penkiasdešimt arba daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) arba juos realizavo. Iki 2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2105 įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 1 d.) BK 201 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kuris, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai pagamino, laikė, gabeno penkiasdešimt arba daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) arba juos realizavo. Iš BK 201 straipsnio 2 dalies dispozicijos pašalinus atsakomybę už techninį etilo alkoholį, teisti už jį teismas neturi teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas apeliantą už techninio etilo alkoholio įgijimą, laikymą turint tikslą realizuoti, nuteisė jį už tą veiką, kuri yra dekriminalizuota. Remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Iš BK 201 straipsnio 2 dalies pašalinus techninio etilo alkoholio sąvoką, už tokį skiedinį teisti asmenų nebegalima. Iš BK komentaro matyti, kad aiškinant techninio etilo alkoholio, denatūruoto ir nedenatūruoto etilo alkoholio sąvokas, buvo išaiškinta, kad techninis etilo alkoholis yra alkoholio produktas, naudojamas techniniams reikalams. 2011 m. balandžio 19 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(9149)-IS 1-2241 yra nurodyta, kad skysčiai, esantys trylikoje butelių, paimtų 2010 m. lapkričio 14 d. iš V. Š. vairuojamo automobilio „Ford Transit“, valstybinis Nr. ETP 466, tikėtina, yra techninio etilo alkoholio skiediniai, kuriuose tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 39,4–39,8 proc. Tirti pateikta 14160 kub. cm (14,16 litro) etilo alkoholio skiedinių. Tiriamojoje akto dalyje yra nurodyta, kad buvo tiriama 6415 kub. cm (6,415 litro) etilo alkoholio skiedinių, o išvadoje jau atsiranda 14,16 litro etilo alkoholio skiedinių. Be to, šioje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad skysčiai, paimti iš V. Š. vairuoto automobilio, yra techninis etilo alkoholis. Tuo tarpu bausmė negali būti skiriama už techninio etilo alkoholio įgijimą, laikymą ir kt. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad teisiamajame posėdyje apklausta specialistė paaiškino tam tikras aplinkybes, tačiau specialistė teisiamajame posėdyje pati paneigė savo duotą išvadą, nurodydama, kad tai buvo ne techninio etilo alkoholio skiedinys, bet nedenatūruotas etilo alkoholio skiedinys. Vadinasi, ta pati specialistė davė dvi skirtingas išvadas, t. y. vienokią išvadą rašytinėje savo išvadoje, o visiškai kitokią išvadą žodžiu teisiamojo posėdžio metu. Šioje situacijoje buvo būtina paskirti ekspertizę, pavedant ją atlikti kompetentingiems specialistams chemikams, kad būtų gautas teisingas ir aiškus atsakymas. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra paremtos ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o padarytomis prielaidomis bei abejotinomis dvejopomis tos pačios specialistės išvadomis, kurios kategoriškai prieštarauja viena kitai.

Skunde taip pat nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant apeliantą kaip įtariamąjį, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, apklausiant kaip kaltinamąjį, apeliantas davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, dėl ko vyko į Kauną, koks buvo jo kelionės tikslas. Pirmojo teisiamojo posėdžio metu jis parodė ir dar ypač svarbią aplinkybę apie tai, kam perdavė automobilį prie Kauno miesto esančioje degalinėje. Jis nuosekliai nurodė, kad pats į Kauną važiavo pirkti padangų automobiliams. Tuo metu su sutuoktine J. M. turėjo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė ratų montavimu, balansavimu, padangų keitimu ir kt. Tuo metu buvo pats padangų sezonas, nes daugelis žmonių keitėsi vasarines padangas į žiemines ir tokias norėjo įsigyti, todėl neatsitiktinai ieškojo palankesnio varianto, iš kur įsigyti padangų, kad galėtų padėti savo klientams pasikeisti vasarines padangas į saugias žiemines padangas. Dieną prieš tai buvo susitikęs su asmenimis, kurie užsiima padangų prekyba, ir susitarė susitikti Kaune. Be to, buvo susitaręs ir su L. S., kad jis atveš keletą padangų kainininkų. Be to, 2010 m. lapkričio 13 d. pas jį buvo atvykęs A. B., su kuriuo buvo gerai pažįstamas, ir su juo kalbėjo, kad kitą dieną vyks į Kauną, apie važiavimą į Kauną kalbėjo ir A. B., be to, jis kalbėjo apie tai, kad jam reikės krovininio automobilio kažkam parsivežti. Kai 2010 m. lapkričio 14 d. nuvyko į Kauną, pasikalbėjęs su atvykusiais asmenimis, įsitikino, kad padangų iš jų nepirks, nes jos nėra geros, pasiėmė iš L. S. padangų kainininkus. Tuo metu į degalinę atvyko A. B. ir apeliantas supratęs, kad padangų nepirks, paprašė paskolinti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį į degalinę buvo atvairavęs V. Š., padangoms parvežti. Apeliantas A. B. neklausė, kam jam reikia automobilio, ką jis juo veš, o jis apeliantui apie tai nieko ir nesakė. Jis neprašė, kad V. Š. su juo kartu važiuotų, o pasiėmė mikroautobuso raktelius ir išvyko, pasakė, kad su mikroautobusu lauks kitoje greitkelio pusėje prie prekybos centro „Mega“ esančioje degalinėje. Apeliantas su Jurkumi ir M. P. po kelių minučių nuvažiavo į kitą greitkelio pusę ir degalinėje išleido V. Š., kuris turėjo parvairuoti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį atvairavo iki Kauno. Tuo momentu, kai V. Š. įsėdo į „Ford Transit“ jau kitoje greitkelio pusėje, apeliantas nepastebėjo ir A. B. daugiau tą dieną nebematė. Apelianto duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu skiriasi tuo, kad teisme jis nurodė teisingas aplinkybes, kam buvo paskolinęs mikroautobusą „Ford Transit“ būdamas prie Kauno m. esančioje degalinėje „Lukoil“, t. y. apie A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus jis šių aplinkybių nurodyti negalėjo ir gerokai apsunkino savo paties padėtį, kadangi jam buvo pareikštas įtarimas ir jis keletą metų buvo persekiojamas. A. B. tuo metu dirbo Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir buvo pareigūnas. Kai apeliantas sužinojo, kad mikroautobusas, kurį jis buvo pasiskolinęs ir kurį sulaikymo metu vairavo V. Š., vežė kažkokias draustinas prekes, suprato, kad jas vežėsi A. B.. Apeliantas bijojo pasakyti tiesą, kam paskolino mikroautobusą „Ford Transit“, nes abejojo, ar kas būtų patikėję, be to, bijojo tolesnių galimų pasekmių, kad policijos pareigūnai jo nepradėtų dirbtinai persekioti. Be to, tuo metu su A. B. jo santykiai buvo geri ir nenorėjo jiems pakenkti. Bylos nagrinėjimo teisme metu šios aplinkybės yra pasikeitusios, nes A. B. žuvo ir nebedirba policijos pareigūnu, dėl tos priežasties apeliantas papasakojo visą tiesą apie 2010 m. lapkričio 14 d. įvykius tiek, kiek prisimena, nes praėjus labai daug laiko, savaime suprantama, kad kai kurios aplinkybės galėjo pasimiršti.

Liudytojas V. Š. parodė, kad Kaune degalinėje jis automobilio raktelius buvo perdavęs buvusiam policijos pareigūnui A. B., o vėliau iš jo raktelius gavo kitoje autostrados pusėje. Pirmosios instancijos teismas savarankiškai rinko įrodymus šioje byloje, nes prie bylos medžiagos savo nuožiūra (net neprašant valstybiniam kaltintojui) pridėjo laikraščių straipsnius, nuotraukas. Būtent iš šios pirmosios instancijos teismo savarankiškai surinktos medžiagos nuosprendyje teismas daro išvadą, kad V. Š. parodymai neinformatyvūs, nes tariamai V. Š. nematė žuvusiojo A. B. fotonuotraukose. Pirma, pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje, kurioje valstybinį kaltinimą palaiko ir įrodymus renka prokuroras, parodė savo didelį suinteresuotumą nuteisti apeliantą ir paskirti jam bausmę. Antra, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apie žuvusį policijos pareigūną A. B. buvo rašoma ne tik vietinėje, bet ir respublikinėje spaudoje, plačiai buvo rašoma naujienų portaluose „Delfi“, „Lietuvosrytas.lt“, dažnai rodoma televizijos informacinėse laidose. Šiuo metu naujienų portalų „Delfi“, „Lietuvos tytas.lt“ arba televizijos laidų medžiagos surasti ir pateikti teismui nėra galimybės, o ir pats pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nesusirado, nors rinko duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismo iniciatyva surinkti duomenys toli gražu nepatvirtino fakto, kad V. Š. nematė A. B. fotonuotraukos. Trečia, apklausiant liudytoją V. Š., jis paminėjo, kad policijos pareigūną A. B. pažinojo iš matymo, kadangi yra tauragiškis, o Tauragės miestas ir rajonas yra nedidelis, todėl policijos pareigūnai iš matymo yra pažįstami visi, nes dažnai yra susitinkama keliuose ar kitose vietose. Liudytojas V. Š. neabejojo faktu, kad automobilio raktelius 2010 m. lapkričio 14 d. degalinėje „Lukoil“, esančioje prie Kauno, jis padavė būtent buvusiam policijos pareigūnui A. B.. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, neigdamas šiuos argumentus ir įrodymus, juos kritikuodamas, parodė savo suinteresuotumą, kad būtų būtinai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau realiai nesant jokių objektyvių įrodymų, padarė tik prielaidas ir savo išvadas pagrindė ne objektyviais įrodymais, o padarytomis prielaidomis ir samprotavimais. Liudytojas V. Š. nuosekliai parodė, kad jis nežinojo, ką veža automobilyje „Ford Transit“, nematė, kada ir kas į šį automobilį pakrovė jo vežamą krovinį, tačiau nuosekliai nurodė, kad tikrai tai buvo ne apeliantas ir ne M. P., nes jie krovinio pakrovimo metu buvo kartu su V. Š. degalinėje „Lukoil“. Šiuos jo parodymus patvirtina 2013 m. birželio 13 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų poskyrio specialisto išvada Nr. 85-KT-028, kurioje nurodoma, kad rankų pėdsakai palikti ne apelianto, V. Š., M. P., o kito ar kitų asmenų. Todėl akivaizdu, kad nei apeliantas, nei M. P., kuris buvo atvykęs kartu ir yra šioje byloje nuteistas, nematė ir nežino, kas buvo pakrauta į automobilį „Ford Transit“ ir ką V. Š. gabeno link Tauragės miesto.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė pokalbiams tarp apelianto, M. P. ir L. S. detalizuoti. Apie M. P. ir L. S. tarpusavio pokalbius apeliantas nieko negali pasakyti, nes juose nedalyvavo. Tačiau apie savo pokalbius su M. P. paaiškino, kad jis kalbėjo apie padangas, apie skaičius, rašomus ant padangų, ir nė viename pokalbyje nekalbėjo apie norėjimą įsigyti alkoholio ar jo skiedinių. Tiek prokuroras, tiek teismas nuosprendyje padarė savo išvadas, neparemtas absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais, o jas pagrindė savo nuomone ir samprotavimais. Kalbant privačiai su savo draugu, jam niekas nedraudžia kalbėti tokia kalba, kokia jie bendrauja, tai yra jų reikalas, ar pasakyti viską žodžiais, ar tiksliai išdėstyti mintis, ar kalbėti su nutylėjimais ir pan. Nesuprantama, kaip galima teigti tai, ką nori prokuroras arba ką mano asmeniškai teisėjas, neatsižvelgiant į bylos įrodymų visumą. Apelianto pokalbiai su M. P. šioje byloje nėra susiję su jokiais alkoholio gaminiais ir jokių duomenų teismas nesurinko ir neturi įrodymų, kad yra kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis ir padarė absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas išvadas.

Apelianto nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo surinkti visiškai apelianto kaltę įrodantys duomenys, kuriuos galima laikyti objektyviais įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo tikrinami pirmosios instancijos teisme, tačiau ne išsamiai ir objektyviai, o tik ribotai, kiek tai lietė kaltinimą ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nepatvirtina, kad apeliantas padarė jam inkriminuotus veiksmus, taigi pirmosios instancijos teismas tik padarė absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas prielaidas, kad taip galėję būti. Tuo tarpu tiek pagal galiojančias teisės normas, tiek pagal susiklosčiusią teisminę praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu padarytų šiurkščių procesinių pažeidimų, o būtent to, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino. Tuo metu surinkti duomenys teismo yra laikomi tinkamais dokumentais šioje baudžiamojoje byloje ir vertinami su kitais įrodymais.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 201 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nurodoma, kad darydamas tokias išvadas, teismas rėmėsi nepatikimais ir neteisėtais būdais gautais įrodymais, t. y. duomenys, gauti atliekant OVĮ 10 straipsnyje numatytus operatyvinius veiksmus, negali būti pripažinti gautais teisėtu būdu bei tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, be to, šie duomenys panaudoti ikiteisminiame tyrime pažeidžiant BPK 162 straipsnio nuostatas, o pats ikiteisminis tyrimas vyko nepratęsus ikiteisminio tyrimo terminų.

Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK tyrimo veiksmų taikymo teisėtumo

Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarties (t. 1, b. l. 181) matyti, kad, siekiant išsiaiškinti M. P. galbūt daromų nusikalstamų veikų požymius, t. y. galimą šio asmens kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei dalyvavimą kituose nusikaltimuose, buvo atliekami neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai (techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka), numatyti tuo metu galiojusiame Operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – OVĮ) iki pradedant ikiteisminį tyrimą. Šia nutartimi buvo sankcionuota slapta M. P. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. Taikant šias priemones, nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d. buvo gauti garso įrašai su užfiksuotais M. P., L. S. ir G. M. pokalbiais dėl, kaip buvo įtariama, 1200 butelių 0,5 l talpos degtinės „Uno“ degtinės krovinio gabenimo (protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, t. 1, b. l. 190–193, pokalbių stenograma t. 2, b. l. 1–22).

Teisėjų kolegija tikrindama, ar duomenys, gauti atliekant operatyvinį tyrimą, t. y. įrašai nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d. su užfiksuotais M. P., L. S. ir G. M. pokalbiais, kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra gauti teisėtais būdais, toliau nuosprendyje vertina, ar jų gavimo būdas ir jų panaudojimas kitame ikiteisminiame tyrime atitinka Operatyvinės veiklos įstatyme ir Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus.

Pagal teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais.

Teisinis pagrindas OVĮ 10 straipsnyje nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys. Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad tai, jog šių veiksmų ir priemonių taikymas buvo sankcionuotas įstatymo numatytų pareigūnų, t. y. buvo sankcionuotas apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, rodo buvus teisinį pagrindą operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, tačiau tai savaime nepatvirtina, jog buvo įgyvendintos ir kitos jų taikymo teisėtumo sąlygos, kadangi reikalinga nustatyti faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti OVĮ 9 straipsnyje, kurio 1 punkte nustatyta, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kaip vienas iš operatyvinių veiksmų, gali būti sankcionuojamas tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, konkrečiai įvardytus šiame straipsnyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Pažymėtina, kad operatyviniai veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto redakciją, galiojusią nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., operatyvinis tyrimas atliekamas, kai: 1) nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (2010 m. birželio 30 d. redakcija).

Taigi, kaip matyti iš įstatyme įtvirtinto veikų sąrašo, BK 201 straipsnio 2 dalis neįeina į sąrašą apysunkių nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų galimas operatyvinis tyrimas. Tačiau teismų praktikoje pasisakyta dėl kai kurių situacijų, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas negu tos, kurias tiriant buvo taikomos šios priemonės. Šiuo atveju iš esmės laikomasi pozicijos, kad tokiu būdu gauti faktiniai duomenys paprastai gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo leista panaudoti atitinkamų neviešo pobūdžio tyrimo priemonių, tuo atveju, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, dėl kurių tokios priemonės taip pat gali būti taikomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-211-489/2016). Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas operatyvinio tyrimo veiksmas. Tokie duomenys, gauti operatyvinio tyrimo metu ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-286-746/2015, 2K-11-895/2016).

Duomenys, kuriuos apylinkės teismas vertino kaip pagrindinį kaltės įrodymą, gauti atliekant operatyvinį tyrimą pagal tuo metu galiojusį Operatyvinės veikos įstatymą. Iš išslaptintos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarties Nr. SD-3602 matyti, kad buvo sankcionuota M. P. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. siekiant gauti informaciją apie šio asmens galimą kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei dalyvavimą kituose nusikaltimuose. Taigi procesinės prievartos priemonės buvo taikytos siekiant gauti informaciją apie M. P. kaip pareigūno galbūt daromas nusikalstamas veikas, kvalifikuotinas pagal kitus BK straipsnius ar jų dalis, negu pritaikytas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą operatyvinį tyrimą, nesusijusį su M. P., G. M. ir L. S. nusikalstama veika, už kurią jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu ir kuri nepateko į sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galimas operatyvinis tyrimas. Atkreiptinas dėmesys, kad informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnio nuostatomis, kurios nurodo, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Tačiau duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas prijungimui prie šios baudžiamosios bylos atliktas būtent pagal šias nuostatas, nėra, todėl darytina išvada, kad buvo padarytas esminis BPK normų pažeidimas.

Apygardos teismas konstatuoja, kad faktinis pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą (tyrėjo E. J. pateiktos informacijos dėl M. P. daromų nusikalstamų veikų – kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo (t. 1, b. l. 188)) ir teisinis pagrindas – 2010 m. rugsėjo 21 d. apygardos teismo nutartis dėl operatyvinių veiksmų atlikimo – yra niekaip nesusiję su veika, dėl kurios 2010 m. lapkričio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 85–1–01081–10 ir vėliau skundžiamu nuosprendžiu už ją yra nuteisti G. M., M. P. ir L. S.. Taip pat pažymėtina, kad veika, už kurią skundžiamu nuosprendžiu nuteisti apeliantai, nepatenka į kategoriją veikų, nurodytų Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatose ir sudarančių pagrindą pradėti operatyvinį tyrimą ir atlikti operatyvinį veiksmą. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnio nuostatomis, o duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas pridėti prie baudžiamosios bylos Nr. 85–1–01081–10 atliktas būtent pagal šias nuostatas, byloje nėra. Priešingai, sprendimą išslaptintus dokumentus pridėti prie baudžiamosios bylos Nr. 85–1–01081–10 priėmė Specialioji ekspertų komisija (t. 1, b. l. 182), tokiam sprendimui neturinti kompetencijos. Šiuo konkrečiu atveju tai rodo, kad padarytas esminis BPK pažeidimas. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes formuojamos kasacinės teismo praktikos kontekste dėl duomenų panaudojimo pripažįstant juos įrodymais teisėtumo, darytina išvada, kad apylinkės teismas, pripažindamas įrodymais duomenis, gautus vykdant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą atliekant operatyvinį tyrimą dėl kitų nusikalstamų veikų (šiuo atveju – kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi), neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo, pažeidė proporcingumo principą ir BPK 20 straipsnio nuostatas, ir šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, kartu neproporcingai suvaržė teisę į privataus gyvenimo apsaugą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinį tyrimą, t. y. įrašai nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d. su užfiksuotais M. P., L. S. ir G. M. pokalbiais, kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra gauti neteisėtais būdais, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai, gauti teisėtu būdu ir atitinkantys BPK 20 straipsnio nuostatas.

Apeliaciniais skundais taip pat skundžiama, kad ikiteisminis tyrimas vyko nepratęsus ikiteisminio tyrimo terminų. Nurodoma, jog nors 2011 m. liepos 5 d. prokuroras pratęsė ikiteisminio tyrimo terminą (t. 1, b. l. 4), tačiau jis jau buvo pasibaigęs, o dauguma procesinių veiksmų buvo atliekami ikiteisminiam tyrimui pasibaigus. Iš bylos duomenų matyti, jog 2010 m. lapkričio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Tauragės AVPK KP viršininko K. L. tarnybinio pranešimo apie tai, kad 2010 m. lapkričio 14 d. buvo sustabdytas V. Š. vairuojamas automobilis, kurio viduje buvo rasta 1200 butelių 0,5 l talpos degtinės „Uno“, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Baudžiamojo proceso kodeksu nustatytas ikiteisminio tyrimo šešių mėnesių terminas pasibaigė 2011 m. gegužės mėn., o 2011 m. liepos 5 d. prokuroras atnaujino ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsė (t. 1, b. l. 4). Apygardos teismo vertinimu, tokie veiksmai nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų. Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo 15 punktas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d.) nurodo, jog kai ikiteisminio tyrimo terminas yra praleistas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras raštu kreipiasi į atitinkamą aukštesnįjį prokurorą, nurodytą šio aprašo 7 punkte, su prašymu atnaujinti praleistą terminą ir jį pratęsti. Nusprendęs atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą aukštesnysis prokuroras, vadovaudamasis BPK 102 straipsniu, priima nutarimą atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti. Tokius sprendimus aukštesnysis prokuroras gali priimti ir savo iniciatyva. Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo 16 punktas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. ) nurodo, jog tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino, jų rezultatai gali būti naudojami tolesniame baudžiamajame procese tik atnaujinus ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsus šio aprašo 15 punkte nustatyta tvarka. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas ir Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašas suteikė aukštesniajam prokurorui, esant minėtoms aplinkybėms, įgaliojimus atnaujinti ir pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą. Be to, pagal tuo metu galiojančią įstatymų bazę ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie buvo atliekami nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino, galėjo būti naudojami tolesniame baudžiamajame procese tik atnaujinus ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsus šio aprašo 15 punkte nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog duomenys, išskyrus užfiksuotus telefoninių pokalbių įrašus, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, vertintini kaip įrodymai, gauti teisėtu būdu.

Dėl įrodymų pakankamumo konstatuojant, jog L. S., M. P. ir G. M. padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nors kaltinamieji kaltais neprisipažino, jų kaltė įrodyta liudytojų parodymais, rašytiniais byloje surinktais įrodymais. Apeliantų nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo surinkti visiškai apeliantų kaltę įrodantys duomenys, kuriuos galima laikyti objektyviais įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

L. S. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad 2010 m. lapkričio 14 d. į Kauną vežė važtaraščius. Kaune degalinėje „Lukoil“ susitiko su M. P. ir G. M., su jais pakalbėjo apie svarelius ir padangas, atidavė M. P. važtaraščius, o šis perdavė dokumentus G. M..

M. P. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad G. M. turi įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“, ji užsiima ratų montavimu ir balansavimu, padangų prekyba. G. M. paprašė, kad šis padėtų nupirkti automobiliams padangų. 2010 m. lapkritį važiavo su G. M. į Kauną. Prieš tai susiskambino su L. S. dėl to, kad šis atvežtų važtaraščius. Su L. S. susitiko degalinėje, jis perdavė važtaraščius, prie automobilio pakalbėjo 15–20 minučių ir išvažiavo į Tauragę. Pokalbio metu nebuvo nuėjęs nuo automobilio daugiau kaip tris metrus, todėl negalėjo nieko pakrauti ar matyti, kas ką veikė. M. neigė įsigijęs, transportavęs ar lydėjęs krovinį. Tvirtino, kad apie degtinę nebuvo kalbos. G. M. lyg ir buvo Rietave, ieškojo padangų ir sutarė, kad padangų pasižiūrės Kaune, jam (M. P.) reikėjo padangų trims automobiliams. 2010 m. lapkričio 14 d. turėjo vairuoti automobilį jis, bet tą dieną vairuoti negalėjo, todėl paprašė V. Š. pavairuoti.

G. M. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2010 m. važiavo į Kauną pirkti padangų. Iš vakaro, lapkričio 13 d., aptarė padangų pirkimo aplinkybes, susitarė, kad į Kauną važiuos su M. P.. Kartu žadėjo pasižiūrėti kainininkus, kuriuos turėjo atvežti L. S.. Vakare dėl padangų dar buvo atvažiavęs A. B., jis taip pat žadėjo važiuoti. Teigia, kad prieš tai jis buvo Rietave, jam sakė, kad padangas parveš lapkričio 14 d. į Kauną. Kaune nuvažiavo į degalinę ,,Lukoil“, Rietavo turguje sutiktas asmuo parodė padangas, jos buvo restauruotos, todėl jų nepirko. Iš L. S. pasiėmė kainininkus. Po to privažiavo A. B., jis prašė paskolinti transporto priemonę. Jis (G. M.) ar V. Š. padavė jam raktelius. Nurodo, jog telefoninių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie padangas.

Liudytojas K. L. parodė, kad dirba Tauragės AVPK Kelių policijos viršininku. Pažįsta M. P., su juo dirbo kartu. Santykiai buvo darbiniai. 2010 m. lapkričio 14 d. dirbo su viršininku R. R. pagal pastarojo anksčiau patvirtintą planą ir patruliavo tarnybiniu automobiliu kelyje Ryga–Šiauliai–Tauragė– Kaliningradas nuo 120 iki 125 kilometro. Ties nuvažiavimu senuoju keliu į Skaudvilę pastebėtas automobilis „Ford Tranzit“ baltos spalvos. Iš anksto apie tai, ką šis automobilis veža, nežinojo, jį sustabdė atsitiktinai. Nurodo, kad automobilis įtartinai atrodė, nes matėsi, jog nusėdęs. Susistabdžius vairuotojo dokumentų ir krovinio patikrinimui vairuotojo paklausė, kas gabenama. Patikrinus rado popierines dėžes, kur matėsi stikliniai buteliai be banderolių. Vairuotojas aiškino, kad nežinojo, ką veža, nesakė, kur turi krovinį pristatyti. Automobilis buvo pristatytas į Skaudvilės nuovadą. Dalyvavo skaičiuojant butelius, jų rasta 1200.

Liudytojas R. R. parodė, kad M. P. yra buvęs Tauragės AVPK darbuotojas. 2010 m. lapkričio mėnesį kelyje Kryžkalnis–Tauragė dirbo su pareigūnu K. L. pagal planą, tikrino transporto priemones. Buvo sustabdytas automobilis „Ford Transit“ su pakrauta degtine. Degtinė buvo be banderolių, pristatyta į Skaudvilės nuovadą, iškviesta operatyvinė grupė. Jam priėjus V. Š. aiškino, kad krovinys yra ne jo, kad jis priklauso lydintiems priekyje, tai yra M. P., kitų asmenų neįvardijo. Krovinį apžiūrint Skaudvilės policijos nuovadoje nei jis, nei K. L. nedalyvavo iki galo. Skaudvilės policijos nuovados pareigūnai, K. L. vėliau sakė, kad matė pro policijos nuovadą pravažiuojantį ir besidairantį buvusį jų darbuotoją M. P..

Liudytojas V. J. parodė, kad tikslios datos neprisimena, yra vežęs M. P. ir G. M. į Kauną ir jie paprašė sustoti prie miesto esančioje degalinėje. Jei neklysta, tai buvo „Lukoil“ degalinė. Nurodo, jog M. P. ir G. M. nuėjo į degalinę, kalbėjosi telefonu, jis laukė savo automobilyje. Degalinėje užtruko apie 10–20 minučių. Ko G. M. ir M. P. reikėjo degalinėje, nežino. Negali pasakyti, ar jie buvo su kažkuo susitikę. Grįžus į automobilį M. P. pasakė, kad padangų nebus ir jie gali važiuoti atgal į Tauragę, tai jie ir padarė.

2012 m. rugsėjo 20 d. teisiamojo posėdžio metu V. Š. parodė, kad M. P. telefonu paprašė jo pavairuoti automobilį iki Kauno ir jis sutiko. Nuvykus į G. M. gyvenamojo namo kiemą, G. M. parodė pasiimti baltos spalvos mikroautobusą „Ford Transit“. Automobilio salonas nuo vidinės dalies buvo atitvertas medine pertvara. Įsėdęs į mikroautobusą V. Š. išvažiavo Kryžkalnio link. M. P. sakė, kad jam paskambins. G. M. kieme liko M. P., G. M. ir nepažįstamas asmuo – automobilio „Chrysler“ vairuotojas. Važiuojant V. Š. užsuko į degalinę „Orlen“. Visi trys asmenys automobiliu „Chrysler“ taip pat atvažiavo į degalinę „Orlen“. Degalinėje įsigijo leidimą važiuoti mikroautobusui autostrada. Tada M. P. pasakė, kad jis važiuotų paskui juos link Kauno. Kauno priemiestyje degalinėje „Lukoil“ laukė sidabrinės spalvos automobilis „Audi“, kuriame sėdėjo du nepažįstami asmenys. Su vyriškiais kalbėjosi G. M.. Tada vienas iš automobilyje „Audi“ sėdėjusių vyriškių sėdo prie mikroautobuso „Ford Transit“ vairo ir išvažiavo. Paskui jį iš degalinės išvažiavo automobilis „Audi“. Jiems likus degalinėje, privažiavo kitas baltos spalvos mikroautobusas „Ford Transit“. Automobilio vairuotojas kalbėjosi su M. P.. Degalinėje užtruko apie 1 val. laiko. Po to visi susėdo į automobilį „Chrysler“ ir nuvažiavo link Kauno, apsisuko prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ ir sustojo degalinėje „Lukoil“, kurioje jau stovėjo mikroautobusas „Ford Transit“. Šalia stovėjo automobilis „Audi“ bei tie patys juo atvažiavę vyriškiai. V. Š. persėdo į mikroautobusą „Ford Transit“. G. M. ir M. P. iš automobilio išlipę nebuvo. G. M. ir M. P. automobiliu „Chrysler“ pirmi, o jis (V. Š.) mikroautobusu „Ford Transit“ iš paskos pajudėjo link Tauragės. V. Š. suprato, kad mikroautobusiukas yra prikrautas, tačiau nežinojo, ko. Kai netoli Skaudvilės jo vairuojamą mikroautobusą sustabdė policijos pareigūnai, G. M. ir M. P. nesustoję nuvažiavo toliau. Patikrinimo metu autobusiuke buvo surastos dėžės, kuriose buvo 1200 butelių degtinės „Uno“.

2016 m. rugsėjo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas E. J. parodė, kad 2009 m. 2010 m. pagal operatyvinės veiklos įstatymą buvo klausomasi M. P. telefoninių pokalbių dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba bei kyšininkavimo, kurių metu nustatyta kita galima nusikalstama veika dėl akcizais apmokestinamų prekių gabenimo, t. y. gauti telefoninių pokalbių įrašai su užfiksuotais M. P., L. S. ir G. M. pokalbiais (nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d.), kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodė, jog aktuali informacija galėjo būti perduodama vadovams pasitikėjimo pagrindu privačiame pokalbyje, o oficialiai perduodama jau išslaptinus.

2010 m. lapkričio 14 d. Transporto priemonės apžiūros protokolo duomenimis, užfiksuota automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, apžiūra ir apžiūros metu rasti ir paimti daiktai (t.1 b.1. 9–21). Automobilis apžiūrėtas Tauragės g. 24, Skaudvilės m. Tauragės r. Tauragės AVPK Skaudvilės nuovados kieme. Automobilio viduje rasta 100 vnt. kartoninių dėžių, kurios perrištos lipnia juosta, jose yra stikliniai buteliai; atplėšus vieną dėžės juostą, dėžėje rasta 12 vnt. stiklinių 0,5 l talpos butelių su bespalviu skysčiu, su etiketėmis „UNO“ be banderolių. Apžiūros metu fotografuota. Iš vaizdo lentelės prie apžiūros protokolo matosi dėžės su degtine automobilio kėbule; dėžės su degtine, degtinės butelio vaizdas (užklijuota etiketė, kur jos centre yra skaičius „1“ – vienetas su užrašu „Uno“).

Iš 2010 m. gruodžio 7 d. apžiūros protokolo matyti, kad iš Tauragės AVPK autogaraže Nr. 2 saugomų 100 kartoninių dėžių, kuriose yra degtinės buteliai su užrašu etiketėje „Uno“, buvo pradaryta 13 dėžių, kiekvienoje dėžėje yra po 12 butelių, buteliai stikliniai, ant jų užklijuotos etiketės, kuriose nurodyta 0,5 l, 40 procentų, „Uno“. Iš 13-os dėžių paimta trylika butelių tyrimui (t.1, b.1. 35–36).

Iš 2011 m. balandžio 19 d. Specialisto išvados Nr. 140-(9149)-IS1-2241 matyti, kad skysčiai, esantys trylikoje butelių, paimtų (pasirinktinai) 2010 m. lapkričio 14 d. iš V. Š. vairuojamo automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, tikėtina, yra techninio etilo alkoholio skiediniai, kuriuose tūrinė alkoholio koncentracija – 39,4proc.–39,8proc. Skysčiai, esantys trylikoje butelių su etiketėmis „UNO ESTONIAN VODKA 40% 05, l“, nėra etiketėse nurodytas alkoholinis gėrimas (t.1, b. 1. 39–40).

Iš 2014 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro rašto matyti, kad techninį etilo alkoholį (ar jo skiedinius), kuriame denatūruojančiųjų medžiagų nerasta, galima priskirti nedenatūruoto etilo alkoholio (jo skiedinių (mišinių)) kategorijai (t. 4, b. l. 87).

2011 m. sausio 11 d. daikto apžiūros protokolu apžiūrėtas kvitas Nr. 13283 (t.1, b.1. 42–43).

2011 m. kovo 16 d. apžiūros protokolu apžiūrėtos laikmenos su vaizdo įrašu. Vaizdo įraše užfiksuotas G. M., V. Š., M. P. buvimas Kryžkalnio degalinėje (t.1, b. 1. 45–47).

2011 m. birželio 15 d. apžiūros protokolu apžiūrėtos laikmenos su vaizdo įrašu. Vaizdo įraše užfiksuotas kaltinamųjų ir V. Š. susitikimas degalinėje „Lukoil Baltija“(duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kauno r. (t.1, b.1. 50–53).

2010 m. lapkričio 14 d. V. Š. asmens kratos protokolu užfiksuoti paimti V. Š. priklausantys daiktai (t.1, b.1. 83–84).

2010 m. lapkričio 15 d. apžiūros protokole užfiksuoti V. Š. mobiliųjų telefonų apžiūros rezultatai (t.1, b.1. 85–126).

2011 m. gegužės 25 d. Klaipėdos teritorinės muitinės raštu nustatyta, kad 1200 butelių 0,5 l techninio etilo alkoholio muitinė vertė – 960 Lt (t.1, b.1. 153).

Nagrinėjamu atveju įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad įrodymų, susijusių su tuo, kad būtent G. M., M. P. ir L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, nėra.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys buvo pakrautas į automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, ir gabenamas Tauragės miesto kryptimi, tačiau kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kelio kilometre nurodytą techninio etilo alkoholio skiedinio kiekį sulaikė ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Tai patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys, o būtent liudytojų R. R., K. L., V. J., V. Š. parodymai bei 2010 m. lapkričio 14 d. Transporto priemonės apžiūros protokolas ir kiti byloje esantys duomenys. Tačiau esminis klausimas šioje byloje sprendžiant kaltės klausimą, kas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, įgijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 l“, po to neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys buvo pakrautas į automobilį, kadangi nuteistieji teigia, kad jie su šiuo kroviniu niekaip nesusiję, o nuteistasis G. M. nurodo, kad mikroautobusą „Ford Transit“ paskolino A. B. ir mikroautobuse sukrautos dėžės su alkoholiu buvo A. B..

Išvadą, jog L. S., M. P. ir G. M. 2010 m. lapkričio 14 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, degalinėje „Lukoil“, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno r., įgijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 l“ techninio etilo alkoholio skiedinį, būtų galima daryti remiantis liudytojo V. Š. parodymais, kaip netiesioginiais įrodymais, tačiau šie parodymai nepaneigia nuteistųjų pateiktos įvykio versijos. V. Š. parodė, jog M. P. telefonu paprašė jo pavairuoti automobilį iki Kauno. V. Š. parodė, jog nuvykus į G. M. gyvenamojo namo kiemą, G. M. nurodė pasiimti baltos spalvos mikroautobusą „Ford Transit“. Įsėdęs į mikroautobusą V. Š. išvažiavo Kryžkalnio link. M. P. sakė, kad jam paskambins. G. M. kieme liko M. P., G. M. ir nepažįstamas asmuo – automobilio „Chrysler“ vairuotojas. Važiuojant V. Š. užsuko į degalinę „Orlen“. Visi trys asmenys automobiliu „Chrysler“ taip pat atvažiavo į degalinę „Orlen“. Degalinėje įsigijo leidimą važiuoti mikroautobusui autostrada. Tada M. P. pasakė, kad jis važiuotų paskui juos link Kauno. Kauno priemiestyje degalinėje „Lukoil“ laukė sidabrinės spalvos automobilis „Audi“, kuriame sėdėjo du nepažįstami asmenys. Tada vienas iš automobilyje „Audi“ sėdėjusių vyriškių sėdo prie mikroautobuso „Ford Transit“ vairo ir išvažiavo. Po to visi susėdo į automobilį „Chrysler“ ir nuvažiavo link Kauno, apsisuko prie prekybos centro „Mega“ ir sustojo degalinėje „Lukoil“, kurioje jau stovėjo pakrautas mikroautobusas „Ford Transit“. V. Š. persėdo į mikroautobusą „Ford Transit“ ir pajudėjo link Tauragės. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina 2011 m. birželio 15 d. apžiūros protokolas (t.1, b.1. 50–53), kuris patvirtina, jog Kauno priemiestyje degalinėje „Lukoil“ laukė automobilis „Audi“, vienas iš automobilyje „Audi“ sėdėjusių vyriškių sėdo prie mikroautobuso „Ford Transit“ vairo ir išvažiavo. Tačiau šie įrodymai patvirtina tik faktą, jog M. P. telefonu paprašė jo pavairuoti automobilį, bei tai, jog L. S., M. P. ir G. M. 2010 m. lapkričio 14 d. buvo Kauno priemiestyje degalinėje „Lukoil“, kur jų laukė automobilis „Audi“, bei tai, jog vienas iš automobilyje „Audi“ sėdėjusių vyriškių sėdo prie mikroautobuso „Ford Transit“ vairo ir išvažiavo. Tačiau šio liudytojo parodymai, kaip ir kiti byloje esantys duomenys, nepaneigia nuteistųjų nurodomų aplinkybių, jog M. P. ir G. M. susitiko su L. S., kuris atvežė G. M. padangų kainoraštį. Bylos duomenimis nepaneigta ir tai, jog G. M. automobilį paskolino A. B., kuris buvo pasakęs, kad jam reikės automobilio Tauragėje ir degalinėje Kaune. Be to, V. Š. taip pat negalėjo nurodyti, kam priklauso mikroautobusiuke sukrautos dėžės su alkoholiu, kas jas įsigijo ar kam jas turėjo pristatyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. Š. apklausos protokolai, nepatvirtina kitų byloje esančių įrodymų dėl L. S., M. P. ir G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai – ikiteisminio tyrimo pareigūnai, galėjo tik patvirtinti, kokius parodymus jiems davė V. Š., bet ne šių parodymų atitiktį objektyviems veiksmams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.). Taigi apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tais atvejais, kai teismas nustato nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius kaltinamojo veikoje ir kai įrodo, kad kaltinamasis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, gautais ištyrus visas byloje kilusias versijas, išaiškinus ir įvertinus prieštaravimus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, jog tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismui išsamų visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių įrodymų tyrimą, nenustatyta pakankamai neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę dėl padaryto nusikaltimo, t. y. tai, jog būtent L. S., M. P. ir G. M. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, įgijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 l“, po ko neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys buvo pakrautas į automobilį.

Taigi išnagrinėjęs teismui pateiktus bylos duomenis apygardos teismas konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų galimų priemonių ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes, apylinkės teismo posėdžio metu tinkamai ištirti bylos duomenis, tačiau įrodymų, susijusių su tuo, kad būtent L. S., M. P. ir G. M. padarė šią nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, byloje nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas nuosprendis ir L. S., M. P. ir G. M. išteisintini, nes nenustatyta, jog jie dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Daiktai, dokumentai turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

vaizdo įrašai iš degalinių ir telefoninių pokalbių įrašai; kvitas Nr. 13283, automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, dokumentai, saugomi Tauragės AVPK (t.1, b. l. 41, 149) pagal kvitą, erija BBB Nr. 018030, paliktini prie bylos.

Techninio etilo alkoholio skiediniai „Uno“ 0,5 l talpos buteliuose, saugomi Tauragės AVPK pagal kvitą A Nr. 001313 (t.1, b. l. 24), ir 13 butelių degtinės „Uno 1“ (1820 cm³) po ekspertizės, saugomų Tauragės AVPK pagal kvitą B serija BBB Nr. 017892 (t.1, b. l. 41), konfiskuotini ir sunaikintini.

Automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, esantis Tauragės AVPK žinioje, panaudotas nusikalstamai veikai daryti, konfiskuotinas kaip nusikaltimo padarymo priemonė (BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą iš nuteistojo L. S. valstybei priteisti 237,39 euro turėtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. L. S. išteisinus pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, prašymas iš L. S. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. S., M. P. ir G. M. pagal BK 201 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, jog jie dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Daiktus, dokumentus, turinčius reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

vaizdo įrašus iš degalinių ir telefoninių pokalbių įrašus; kvitą Nr. 13283, automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, dokumentus, saugomus Tauragės AVPK pagal kvitą B, serija BBB Nr. 018030, palikti prie bylos;

13 butelių degtinės „Uno 1“ (1820 cm³ ) po ekspertizės, saugomų Tauragės AVPK pagal kvitą B, serija BBB Nr. 017892, ir 1200 vnt. techninio etilo alkoholio skiedinių „Uno“ 0,5 l talpos buteliuose, saugomų Tauragės AVPK pagal kvitą A Nr. 001313 (t.1, b. l. 24), konfiskuoti ir sunaikinti;

automobilį „Ford Transit“, valst. Nr. ETP 466, esantį Tauragės AVPK žinioje, konfiskuoti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą Nr. NTP-7-9095 priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, antrinę teisinę pagalbą tiekiant L. S., atmesti.

L. S., M. P. ir G. M. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinius pasižadėjimus neišvykti, panaikinti.