- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-05
- Bylos Nr.
- I-560-815/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02383-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui A. G. (A. G.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. G. (A. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2016 m. birželio 7 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis periodiškai nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio mėn. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo kankinamas, žeminamas, ignoruojamas, buvo žalojama jo sveikata, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Atvykęs į Lukiškių TI-K jis pranešė administracijai, kad niekada nėra rūkęs, stengiasi gyventi sveikai, saugoti sveikatą, paprašė, kad nebūtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Administracijos darbuotojai paaiškino, kad rūkantieji laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Pareiškėjui buvo duoti kažkokie dokumentai, kuriuose jis pažymėjo, kad nerūko, tačiau visą buvimo Lukiškių TI-K laiką jis laikytas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareigūnai, kuriems skųsdavosi pareiškėjas, teigdavo, jog šiuo metu nėra laisvų kamerų nerūkantiems asmenims.
2.2 Pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsniu, nurodo, kad dėl to, jog Lukiškių TI-K nebuvo kamerų nerūkantiems asmenims, jis patyrė žiaurų elgesį: kai kameroje buvo rūkoma (15–20 kartų per dieną), jis kosėjo, dusdavo, vemdavo, o dėl to, kad priekaištavo rūkantiesiems, jis pykdavosi su kitais nuteistaisiais, jam buvo grasinama, tad jis gyveno baimėje, taigi, patyrė išgyvenimus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardytus kaip neturtinę žalą. Pasak pareiškėjo, jis nebūtų patyręs neturtinės žalos, jeigu Lukiškių TI-K veiktų taip, kaip privalėjo veikti, t. y. jeigu pareiškėjas būtų laikytas atskirai nuo rūkančiųjų.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 8–10).
1. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimas neįtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės) ar kituose teisės aktuose. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų.
2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, pagal kurį valstybės tabako, tabako gaminių ir susijusių gaminių kontrolės politikos principas, be kita ko, yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, ir 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, suimtiesiems ir nuteistiesiems, tai pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpose iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Priėmimo-paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių.
3. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio ir BVK 52, 70 straipsnių reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų.
4. Pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. birželio 4 d., paleistas į laisvę 2010 m. gruodžio 23 d.; antrą kartą atvyko 2011 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gruodžio 14 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK); vėliau, atvykęs į Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 22 d., užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl to Lukiškių TI-K jis buvo laikomas, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsniu, t. y. kartu su nerūkančiais asmenimis.
5. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka savo darbo funkcijas, nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti, todėl toks reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras eilinį kartą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
6. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
III
Teismo posėdyje pareiškėjas A. G. (A. G.) rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Pareiškėjas laikytas Lukiškių TI-K nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., taip pat šiais laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. gegužės 29 d., nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2013 m gruodžio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 15 d., nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 7 d., nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 26 d., nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2015 m. birželio 19 d., nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d., kai išvyko į Pravieniškių PN-AK (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10); pažymą (b. l. 11); 2016 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 9-16901 (b. l. 28)).
1.2. Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyrius 2016 m. birželio 15 d. pažymoje apie A. G. Nr. 24-5280, be kita ko, nurodė: Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji, pareiškę, kad yra rūkantys ar nerūkantys asmenys, laikomi atskirai, vadovaujantis Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimais; pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. birželio 4 d., 2010 m. gruodžio 23 d. paleistas į laisvę, pakartotinai atvyko 2011 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gruodžio 14 d. išvyko į Pravieniškių PN-AK; pareiškėjas, 2013 m. gegužės 22 d. atvykęs į Lukiškių TI-K iš Pravieniškių PN-AK, užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad nesutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo laikomas pagal Įstatymo 10 straipsnio reikalavimus kartu su nerūkančiais asmenimis (b. l. 11).
1.3. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K 2013 m. gegužės 22 d., Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketoje pasirašytinai nurodė, kad nenori būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (kopija iš asmens bylos (b. l. 30)); kitų pareiškėjo pildytų minėtų apklausos anketų nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. jo asmens byloje nėra (žr. Alytaus pataisos namų 2016 m. gruodžio 6 d. raštą Nr. 8-14488 (b. l. 29)).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skundžiasi tuo, kad, esą, jis neteisėtai buvo laikomas su rūkančiaisiais.
Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jokių duomenų apie tai, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nepateikė. Gi teismas, priešingai, surinko įrodymus, kad Lukiškių TI-K administracija laikė jį su nerūkančiais asmenimis (b. l. 11), taip pat nustatė draudimus rūkyti atitinkamose Lukiškių TI-K zonose (b. l. 8-10). Todėl tokie pareiškėjo bendro pobūdžio nusiskundimai dėl rūkymo padarytos neturtinės žalos, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. rugsėjo mėn. (b. l. 28), skundą teismui išsiuntė 2016 m. birželio 7 d. (b. l. 4), prieš tai teismui skundėsi laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, be kita ko, ir dėl oro trūkumo ir jo skundas buvo tenkintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4096-142/2015, paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1108-143/2016), yra niekuo nepagrįsti, pateikti teismui su tikslu pasipelnyti.
3. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo A. G. (A. G.) skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.