- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-1302-254/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- UAB „Litaksa“
- Ieškovas
- Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“
- Trečiasis asmuo
- UADBB „Investicijų brokeris”
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2674-214/2013 pagal ieškovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ (toliau AAS „Gjensidige Baltic“), veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei UAB „Litaksa“ dėl dalies išmokos grąžinimo ir atsakovės UAB „Litaksa“ priešieškinį ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos filialą, dėl draudimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – UADBB „Investicijų brokeris”.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas – civilinės atsakomybės draudikas pareiškė Kauno apylinkės teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės pusę įvykus eismo įvykiams, dėl kurių kalta atsakovė, išmokėtų draudimo išmokų, t. y. iš viso 29 548,73 Lt, nes atsakovė pažeidė pareigą eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. kovo 2 d. šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 0684882 (t, 1, b. l. 37–38), kuria buvo apdrausta automobilio MERCEDES BENZ 1836, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2011 m. balandžio 19 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas nesuvaldė automobilio MERCEDES BENZ 1836 ir apgadino automobilį (duomenys neskelbtini) valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio MERCEDES BENZ 1836 vairuotojas – atsakovės darbuotojas. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, ieškovas 2011 m. liepos 13 d. išmokėjo 31 341,87 EUR (t. 1, b. l. 44), įskaitant 7 430,73 EUR (25 656,82 Lt) draudimo išmoką už šį 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvyki.
2011 m. kovo 1 d. šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 0683221 (t, 1, b. l. 105–106), kuria buvo apdrausta krovininio automobilio RENAULT PREMIUM 370,18 valdytojų civilinė atsakomybė. 2011 m. rugsėjo 2 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas nesuvaldė automobilio RENAULT PREMIUM 370,18 ir apgadino automobilį SPORT, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio RENAULT PREMIUM 370,18 vairuotojas – atsakovės darbuotojas. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, ieškovas dėl šio eismo įvykio iš viso išmokėjo 780,44 EUR (2 694,7 Lt) draudimo išmoką.
2011 m. kovo 2 d. šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 0684965 (t, 1, b. l. 120–121, 142–143), kuria buvo apdrausta krovininio automobilio SCANIA P 380, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2012 m. sausio 19 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas nesuvaldė automobilio krovininio automobilio SCANIA P 380 ir apgadino automobilį FORD FOCUS. Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio SCANIA P 380 vairuotojas – atsakovės darbuotojas. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, ieškovas dėl šio eismo įvykio iš viso išmokėjo 2 041,83 EUR (7 050 Lt) draudimo išmoką. 2012 m. vasario 15 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas nesuvaldė automobilio krovininio automobilio SCANIA P 380 ir apgadino trečiųjų asmenų turtą. Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio SCANIA P 380 vairuotojas – atsakovės darbuotojas. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, ieškovas dėl šio eismo įvykio iš viso išmokėjo 6 862,82 EUR (23 695,94 Lt) draudimo išmoką.
Pagal draudimo sutarčių 1.5 punktus (t. 1, b. l. 105) ieškovas ir atsakovas susitarė, kad apdraustosios transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų (t. y. eksploatuojamos tik Lietuvoje). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad, draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
Atsakovė pareiškė Kauno apylinkės teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti sutarties Nr. SGB 0684882, pagal kurią apdrausta MERCEDES BENZ 1836 valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punkto dalį, kurioje draudimo sutarties sąlygos numato, kad <...transporto priemonė nėra ir nebus naudojama:..už Lietuvos Respublikos ribų...> negaliojančia kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų normoms. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas dėl reikalavimo priteisti žalą dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio Vokietijoje praleido ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui iš atsakovės 29 548,73 Lt išmokėtų draudimo išmokų dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio Vokietijoje, 2011 m. rugsėjo 2 d. eismo įvykio Lenkijoje, 2012 m. sausio 19 d. eismo įvykio Didžiojoje Britanijoje ir 2012 m. vasario 15 d. eismo įvykio Lenkijoje, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 887 Lt žyminį mokestį ir 647 Lt dokumentų vertimo išlaidas; priešieškinį atmetė. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad sąlygą „transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų“ kaip siurprizinę į draudimo sutartį įtraukė ieškovas. Atsakovas neįvykdė susitarimo su ieškovu pagal draudimo sutarčių 1.6 punktą pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti išmokėtų draudimo išmokų dalį. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės priešieškinio argumentą, kad draudimo sutartimi ieškovas pakeitė įstatymo nustatytas imperatyviąsias draudimo sutarties sąlygas dėl draudimo apsaugos galiojimo teritorijos ribų nustatymo. Teismo vertinimu, ginčo draudimo sutartyje 1.5 punkte nustatyta sąlyga – apdraudžiama transporto priemonė nėra ir nebus „naudojama už Lietuvos Respublikos ribų“ – neprieštarauja imperatyviosioms teisės aktuose įtvirtintoms normoms, nes ši sąlyga nurodyta ne tik ginčijamoje sutartyje, bet ir kitose šioje byloje nurodytose sutartyse. Dėl šios sąlygos šalys susitarė savo nuožiūra, t. y. draudėjas įsipareigojo nesinaudoti pilna, t. y. visoje Europos Sąjungoje galiojančia draudimo apsauga, ir jam buvo suteikta 90 procentų nuolaida nuo bendros draudimo sumos (CK 6.156 str.). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nustato, kad draudimo apsauga sumokėjus vieningą bendrą įmoką galioja visoje Europos Sąjungoje, o žalioji kortelė turi būti išduodama nemokamai. Šiuo atveju draudimo apsauga galiojo, nes ieškovas nukentėjusiesiems asmenims atlygino atsakovės padarytą žalą. Įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Šalys, sudarydamos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Todėl įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje sudarytoje tarp ieškovo ir atsakovo pagrįstai įtraukti 1.5 ir 1.6 punktai dėl draudimo rizikos vertinimo ir kitų sąlygų bei rizikos pasikeitimo. Be to, CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, t. y. ieškovo teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokų iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai jis sumokėjo draudimo išmokos sumą, nuo šio momento įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovei ir regreso tvarka reikalauti atsakovės atlyginti žalą. Ieškovas draudimo išmoką dėl šio įvykusio eismo įvykio Vokietijoje išmokėjo 2011 m. liepos 13 d. (tarptautinio mokėjimo pavedimas, t. 1, b. 1. 44), į teismą dėl šios išmokos priteisimo iš atsakovo kreipėsi 2012 m. liepos 13 d. (t. 1, b. 1.58), t. y. nepraėjus daugiau kaip 1 metų laikotarpiui nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nepraleidęs CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų termino ginti savo pažeistą teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas šiais argumentais:
1. Nei draudimo sutartyje, nei draudimo polise nėra nurodyta, kad draudikas draudėjo prašymu sudarė sutartį, kurioje nurodė, kad atliks pervežimus tik Lietuvos Respublikoje.
2. Šalių draudimo sutarties Nr. SGB 0684882, pagal kurią buvo apdrausta automobilio MERCEDES BENZ 1836 valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punktas prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1 daliai, todėl yra negaliojantis. Įstatymas nenumato galimybės sudaryti sutarties, neišduodant žaliosios kortelės, todėl pats žaliosios kortelės neišdavimo faktas yra draudimo sutarties pažeidimas ir ieškovo pusės.
3. Apeliantė, atkreipusi dėmesį į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/14/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, teigia, kad byloje iškilęs klausimas dėl ES teisės normų aiškinimo ir taikymo, šioje byloje reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnio nuostatas, kai, vadovaujantis ja, draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje Europos Sąjungos teritorijoje be jokių papildomų įmokų.
4. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Draudimo priežiūros komisija 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje išdėstė poziciją, kad pagal 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnį draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu, t. y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Sistemiškai vertinant TPVCAPDĮ nuostatas, atsižvelgiant į jo 6 straipsnio 1, 6 dalis, 10 straipsnio 1, 2 dalis, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktus, teismo išvada, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Draudikas ir draudėjas, sudarydami sutartį, yra ribojami TPVCAPDĮ normų. Vertinant sistemiškai, TPVCAPDĮ sudaro galimybę draudėjui ir draudikui susitarti, kad draudimo apsauga bus suteikta tik ES ir Šveicarijoje bei Norvegijoje, nesuteikiant draudimo apsaugos užsienio šalyse, tačiau šalys negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir ja draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šalys savo susitarimu negali pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali sutartimi nustatyti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių, o papildoma įmoka už galimybę išvykti į kitą ES šalį prieštarauja šiose teisės normose nustatytam teisiniam reguliavimui.
5. Šioje byloje nėra nustatytų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindų, šio straipsnio 2 dalyje nurodytų pažeidimų. Įstatyme nenustatyta, kad draudiko atstovas kitoje ES šalyje narėje, sumokėjęs išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims, galėtų įgyti regresinį reikalavimą į draudėją. Teismas, spręsdamas dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių Vokietijoje, Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijos, išmokos mokėjimo, taikė Lietuvos Respublikoje įvykusio draudžiamojo įvykio metu taikytiną teisę, kuomet įstatymas imperatyviai nukreipia į šalies, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis, teisę.
6. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009). Apeliantės teigimu, tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma neviršijant draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribų, kiek tai leidžiama įstatymo. TPVCADĮ neįtvirtinta galimybės sudaryti sutarties, kurioje kaip išlyga būtų tam tikrų įstatymo straipsnių nuostatų netaikymas.
7. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai taikė Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, nes šis teisės aktas nereglamentuoja šalių ginčo, Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas vertino faktą, kad ieškovas draudimo išmoką sumokėjo savo atstovui (t. 1, b. l. 44) ir sumokėjimo datą laikė ieškinio senaties skaičiavimo pradžia. Tačiau nei vieno tinkamo įrodymo apie atliktus ieškovo atstovo mokėjimus ieškovas nepateikė. Atsakovė prašė ieškovo teismui pateikti įrodymus, kad ieškovo atstovas yra sumokėjęs tretiesiems asmenims žalos atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jų nepateikė. Ieškiniams, kylantiems iš draudimo santykių, yra nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.), kuris skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo dienos (CK 1.127 str. 4 d., Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-245-413/2012). Ieškovui nepateikus įrodymų, kad jo atstovas sumokėjo tretiesiems asmenims išmokas, neįrodo ieškinio pagrįstumo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas papildomas bylinėjimosi išlaidas už vertimo paslaugas. Ieškovas nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, dėl to, ieškovas dėl jų pakartotinai nepasisako, nes savo poziciją pateikė nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Be to, LAT 2013 m. kovo 18 d. nutartyje Nr. 3K3-162/2013, esant identiškoms ratio decidenti (ieškovas – uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, atsakovė – UAB „Litaksa“), pasisakė visais atsakovės skunde išdėstytai klausimais.
Trečiojo asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą teisme negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šios bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, kurioje ginčas buvo iškilęs tarp ieškovės – uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir atsakovės – UAB „Litaksa“, ieškovui reikalavimą taip pat grindžiant aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą (transporto priemonės eksploatavimą ne Lietuvoje), dėl ko ieškovui turi būti grąžinta dalis jo išmokėtos draudimo išmokos, pasisakė visais atsakovės skunde išdėstytai klausimais. Kadangi tos nuostatos suformuotos kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos, šia teismo praktika vadovaujasi teisėjų kolegija, sprendžianti šalių ginčą apeliacine tvarka (CPK 4 str.).
Pagrindinė problema kilo dėl draudimo sutarties šalių galimybės laisvai susitarti dėl draudimo rizikos apimties, esant draudėjo pageidavimui mokėti tokį draudimo įmokos dydį, kuris būtų apskaičiuotas atsižvelgiant į aplinkybę, kad transporto priemonę ketinama eksploatuoti tik Lietuvos valstybėje. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija Nr. X-1137) 6 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju draudimo apsauga galiojo ir valstybėse, kuriose įvykio draudiminis įvykis, nes draudikas įvykus įvykiui išmokėjo draudimo išmoką, dėl to ginčo nekilo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta su išlyga transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje. Įvykus įvykiui Lenkijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ieškovas siekia susigrąžinti išmokėtos sumos dalį, argumentuodamas tuo, jog apeliantė pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Spręstina, kad byloje kilęs ginčas ar draudėjas, sutarties galiojimo laikotarpiu tinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas, t. y. pranešė draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punkte nustatyta sutartį individualizuojanti sąlyga – transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvoje – priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neišeina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis. Ieškovo parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos, prieštaringos bei siurpriziškos, iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje, šalių buvo sudaryta ne viena draudimo sutartis, su jos sąlygomis apeliantė buvo susipažinusi. Kita vertus, atsakovė – Europos Sąjungos teritorijoje komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo bei dėl vykdomos veiklos specifikos turintis patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, privalėjo suprasti, kad turi pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą – automobilio išvykimą už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi atsakovė eksploatavo transporto priemonę už Lietuvos ribų, nepranešė draudikui apie aplinkybes, kurios akivaizdžiai turi įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui (nebuvo iki galo sąžininga pateikdama sutarties sudarymui reikšmingą informaciją), jos eksploatavimo metu Europos Sąjungos valstybėse įvyko įvykiai, kurių metu buvo padaryta žala turtui, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tai ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad atsakovė išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktas). Apeliantas, žinodamas aplinkybes, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgus draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, prieš apdraustąja transporto priemone vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į padidėjusią draudimo riziką, galėjo reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką.
Remiantis paminėta kasacine praktika konstatuotina, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse, jo paskirtis yra kita. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams, apelianto nurodomiems TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1, 6 dalims, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktams. Draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1, 6 dalis, 10 straipsnio 1, 2 dalis, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3, 24 punktus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Be to, nėra jokio pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos instituciją dėl preliminaraus nutarimo priėmimo nagrinėjamu atveju ir dėl to stabdyti bylos nagrinėjimą, nes šiuo aspektu minėtoje Kasacinio teismo nutartyje buvo konstatuota, jog ieškovo reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, dėl ko ieškovui turi būti grąžinta dalis jo išmokėtos draudimo išmokos. Byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. Be to, Kasacinis teismas padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ taikymas šioje byloje atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Kadangi apeliantė vėl kelia mokėjimo nukentėjusiesiems eismo įvykio metu asmenims fakto klausimą, ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymų su vertimu į lietuvių kalbą, kurie įrodo, jog ginčijami mokėjimai buvo atlikti (t. 2, b. l. 129–142). Sutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimo iki 2013 m. vasario 19 d. patekti šiuos įrodymu ieškovas įgyvendinti nesugebėjo, tačiau to padaryti negalėjo ne dėl savo kaltės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas prašė šių dokumentų iš savo korespondento Vokietijoje, tačiau juos gavo tik 2013 m. vasario 19 d. popiet, kada teismo posėdis jau buvo pasibaigęs ir byla išnagrinėta iš esmės. Esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, šie įrodymai prijungtini prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos (CPK 314 str.).
Be to, nesutiktina su apeliantės pozicija, jog kai reiškiamas regresinis reikalavimas asmeniui pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo ieškovo (civilinės atsakomybės draudiko) korespondento atsiskaitymo su žalą patyrusiu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, kurioje buvo sprendžiamas apeliantės nurodomos Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-245-413/2012 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, kuria remdamasi apeliantė daro aukščiau paminėtą išvadą, konstatavo, jog civilinės atsakomybės draudiko teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš dėl įvykio kalto asmens atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumoka savo korespondentui. Nuo šio momento jis įgyja teisę reikšti ieškinį kaltam dėl įvykio asmeniui ir regreso tvarka reikalauti jo atlyginti žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškinio senatį dėl 2011 m. balandžio 19 d. įvykusio eismo įvykio išmokėtos draudimo išmokos dalies prisiteisimo skaičiavo nuo 2011 m. liepos 13 d., ieškovo tarptautinio pavedimo korespondentui (t. 1, b. l. 44), ir konstatavo, jog ieškovas, 2012 m. liepos 13 d. kreipęsis į teismą dėl išmokos priteisimo iš atsakovės (t. 1, b. l. 58), 1 metų senaties termino nepraleido (CK 1.124 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovui iš priešinius reikalavimus reiškusios proceso šalies – apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis 1 dalies 1 punktas) priteistinos 171,82 Lt ieškovo turėtos dokumentų vertimo išlaidos (t. 2, b. l. 145–146).
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos filialą (kodas 300633222) iš apeliantės UAB „Litaksa“ (kodas 133018170) 171,82 Lt dokumentų vertimo išlaidų.