Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2019-06-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-380/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-06-27
Bylos Nr.
1A-155-380/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-66218-2015-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Zigmas Pocius
Nuteistasis
A. I.
Advokatai
Edvardas Staponkus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-380/2019 Proceso Nr. 1-01-1-66218-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.1; (S) 1.2.26.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei,nuteistajam A. I. ir jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija Nr. X-1233) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos prie griežtesnės bausmės pridedant minimalią dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. I. paskirta kardomoji priemonė suėmimas palikta galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios, į bausmės laiką įskaitytas A. I. suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. sausio 7 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. I. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį: 2015 m. gruodžio 1 d., apie 18 val., viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdos m., įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, užpuolė R. Ž. ir sudavė jam kumščiu apie tris kartus į veidą ir apie tris kartus spyrė į kitas kūno vietas, padarydamas R. Ž. poodines veido kraujosruvas, kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvas po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kairiajame raktikaulyje bei kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, nežymiai sutrikdžiusius R. Ž. sveikatą ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, A. I. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą: 2015 m. gruodžio 1 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) kieme, Klaipėdos m., iš R. Ž. rankų pagrobė 246 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Xperia M2“, su 1 Eur vertės SIM kortele bei 5 Eur.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. I. apeliaciniu skundu prašo: 1) jį išteisinti dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (kaltu prisipažįsta tik dėl to, kad bute kilusio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam); 2) perkvalifikuoti jam netinkamai inkriminuotas nusikalstamas veikas; 3) leisti dalyvauti teismo posėdyje, jeigu teismas turėtų jam papildomų klausimų. Skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam bausmė yra paskirta netinkamai kvalifikavus jo nusikalstamus veiksmus, todėl yra neteisinga, nepagrįsta. Teismas nepagrįstai nustatė, kad jo veiksmai buvo padaryti iš savanaudiškų paskatų ir sutrikdant visuomenės rimtį, nors nuteisdamas jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir pašalino aplinkybę, kad nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems žmonėms, nes nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo metu nebuvo surinkta tai patvirtinančių įrodymų. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) girtam asmeniui vaikščioti yra nesaugu. Nukentėjusysis daug kartų painiojosi savo parodymuose, sakydamas jog nuteistasis iš jo pavogė telefoną, nors R. Ž. buvo įsidėjęs savo SIM kortelę 2015-12-01 16.51 val., o nusikaltimas įvyko 18.00 val., t. y. praėjus 59 min. po to, kai A. I. su nukentėjusiuoju atsisveikino. Vėliau, nuteistajam jau esant Didžiojoje Britanijoje, telefono aparatą nusipirko kitas asmuo. Skunde teigiama, kad konfliktas tarp R. Ž. ir A. I. įvyko bute, o ne lauke (viešojoje vietoje), kaip teigia nukentėjusysis. Pažymima, kad nukentėjusysis neprisimena, kur buvo sumuštas, o tik nurodė, kad tai padarė nuteistasis. Teismas nenustatinėjo, ar nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nors A. I. tik apsimetinėjo, jog geria alkoholį. Nurodo, kad nėra jo kaltės įrodymų išskyrus nukentėjusiojo parodymus, kurie yra netikslūs. Teismas taip pat nesiaiškino aplinkybės, kad girtą nukentėjusįjį viešojoje vietoje apvogti ir sumušti galėjo kitas asmuo. Apeliantas teigia, kad neprisipažįsta ir neprisipažins dėl nusikalstamų veikų, už kurias turi atlikti bausmę, tačiau pripažįsta bute sudavęs R. Ž. gindamas savo draugės garbę ir orumą. Tuo tarpu teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais ir atmetė nuteistojo parodymus. Nuteistasis gailisi, kad sudavė nukentėjusiajam, tačiau teigia daugiau jo nemušęs, juo labiau neapvogė. Mano, kad blaivumas yra lengvinanti aplinkybė ir teigia, kad teismas jo blaivumo nenustatinėjo. Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis vienintelis padeda prižiūrėti savo draugės beveik 2 metų amžiaus vaiką.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje nuteistasis A. I. ir jo gynėjas advokatas Edvardas Staponkus prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino A. I. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje bei BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Dėl A. I. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį

6. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. I. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

7. Šioje byloje A. I. yra nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2015-12-01, apie 18 val., viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, Klaipėdos mieste, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, užpuolė R. Ž. ir sudavė jam kumščiu apie tris kartus į veidą ir apie tris kartus spyrė į kitas kūno vietas, padarydamas R. Ž. poodines veido kraujosruvas, kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvas po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kairiajame raktikaulyje bei kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, nežymiai sutrikdžiusius R. Ž. sveikatą ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

8. Nors A. I. savo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nepripažino (nurodė tik bute spyręs nukentėjusiajam į kojas ir sudavęs vieną stiprų smūgį į veidą, praskėlęs lūpą t. 2, b. l. 198)), tačiau jo kaltė yra neabejotinai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – specialisto išvada, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo R. Ž. bei liudytojos R. S. parodymais, iš dalies ir paties nuteistojo A. I. parodymais. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad byloje išskyrus nukentėjusiojo parodymus nėra įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

9. 2015-12-02 nukentėjusiojo R. Ž. protokole – pareiškime užfiksuota, jog 8.40 val., atvykęs į policijos įstaigą R. Ž. pareiškė, kad 2015-12-01, apie 18 val., netoli (duomenys neskelbtini) jį užpuolė kolega A. I., kuris smogė R. Ž. į veidą. Kai R. Ž. norėjo paskambinti telefonu, A. I. paėmė jo juodos spalvos telefoną „Sony Xperia M2“ ir pabėgo (t. 1, b. l. 1). 2015-12-04 specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. Ž. nurodytu laiku (2015-12-01 antroje dienos pusėje) padaryti kūno sužalojimai: poodinės veido kraujosruvos, kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, kraujosruvos po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kairio raktikaulio srityje bei kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje. Šie sužalojimai nežymiai sutrikdė R. Ž. sveikatą. Sužalojimai padaryti bukais daiktais bei paviršiais, daugiausia - sumušus. Veido sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais smūgiais (smogiant kumščiais, spiriant), paviršiniai kaklo kairės pusės ir kairio raktikaulio srities sužalojimai padaryti suduodant po vieną smūgį į nurodytas kūno vietas. Kairio kelio sąnario priekinio paviršiaus odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva atsirado atsitrenkus į kietą pagrindą, suklupus ir pargriuvus. Nurodyta, kad sužalojimai atitinka nurodytą laiką ir aplinkybes (t. 1, b. l. 66-67). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad 2015-12-01 19.06 val., gautas iškvietimas į butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Greitosios pagalbos medikai atvyko 19.21 val. R. Ž. medikams nurodė, kad jis buvo sumuštas gatvėje, apie 18.30 val. Nustatyta preliminari diagnozė: kairiosios akies sumušimas, hematoma, viršutinės lūpos sumušimas, galvos sumušimas (t. 1, b. l. 71-72).

10. Nukentėjusysis R. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad smurtą prieš jį pavartojo A. I.. Nuteistąjį pažįsta, jie buvo bendradarbiai, geri pažįstami. 2015-12-01 dienos metu susitiko su A. I., nuteistasis pasikvietė R. Ž. į butą (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Jie gėrė alkoholinius gėrimus, kalbėjosi. Bute konflikto nebuvo, išsiskyrė draugiškai. Iš buto išėjo kartu su A. I., kuris palydėjo jį iki lauko durų ir grįžo į laiptinę. Nuėjęs kelis metrus link (duomenys neskelbtini), pamatė A. I.. Šis pribėgo ir, nieko nesakęs, sudavė jam kumščiu smūgį į veidą. Po to A. I. jam dar kelis kartus spyrė ir sudavė ranka. Negali pasakyti, kiek smūgių sudavė. Nukentėjusysis neprisimena, ar jis buvo nukritęs ant žemės. Jis išsitraukė iš kelnių kišenės telefoną, ketindamas skambinti policijai, tačiau A. I. telefoną iš rankos išplėšė ir pabėgo. Mano, kad A. I. jį sumušė dėl kokio nors ginčo, kurio nukentėjusysis nebeprisimena. R. Ž. grįžo į namus, o jo sugyventinė iškvietė greitąją pagalbą. Dėl nuteistojo veiksmų buvo stipriai sužalotas jo veidas, buvo laikinai nedarbingas. Grįžęs į darbą, jis sutiko A. I., tačiau su juo nesikalbėjo. Įvykio metu pagrobtas telefonas „Sony Xperia M2“. Nukentėjusysis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 24-25; 28-29). Be to, R. Ž. savo parodymus patvirtino akistatos su A. I. metu (t. 2, b. l. 5-6).

11. Liudytoja R. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad R. Ž. yra buvęs jos sugyventinis. 2015-12-01 apie 19.30 val., ji grįžo į namus iš darbo ir pamatė ant minkštasuolio R. Ž.. Jis buvo sumuštas, kraujuotas. R. Ž. paaiškino liudytojai, kad jį sumušė bendradarbis. R. S. iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 101). Liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 38).

12. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. Ž. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos viešosios tvarkos sutrikdymo aplinkybės. Šie parodymai yra pakankamai aiškūs, išsamūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti bylos įrodymai - 2015-12-04 specialisto išvada (duomenys neskelbtini), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys, liudytojos R. S. parodymai, 2015-12-02 R. Ž. protokolas - pareiškimas.

13. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma sukompromituoti R. Ž. parodymus nurodant, kad nukentėjusysis neprisimena, kur buvo sumuštas (bute ar viešojoje vietoje), painiojosi savo parodymuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis pakankamai nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2015-12-01 įvykio aplinkybes, jo parodymai apie tos dienos įvykių eigą (jog viešojoje vietoje smurtą prieš jį pavartojo būtent A. I.) atitinka faktines bylos aplinkybes ir iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusysis buvo užpultas ir sumuštas, patyrė stresą, todėl gali neprisiminti kai kurių neesminių įvykio detalių, jas prisiminti vėliau, ar vienos apklausos metu šių detalių nepaminėti, o jas nurodyti kitoje apklausoje. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusysis siektų apkalbėti apeliantą, keršyti už kokius nors praeities įvykius ar kitaip norėtų jam pakenkti. Be to, nuo įvykio iki teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusysis davė parodymus, buvo praėję daugiau nei treji metai, todėl natūralu, kad nukentėjusysis galėjo ne visai tiksliai prisiminti kai kurias neesmines įvykio detales. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. I. parodė, kad 2015-12-01 bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, leido laiką trise: nukentėjusysis, nuteistasis ir jo draugė, kurios duomenis atskleisti atsisako. R. Ž. būdamas labai girtas ėmė priekabiauti prie nuteistojo merginos. A. I., supykęs dėl tokio elgesio, spyrė jam į kojas ir sudavė vieną stiprų smūgį į veidą, praskėlė R. Ž. lūpą. Daugiau nukentėjusiojo nemušė. R. Ž. susiruošė važiuoti namo, paskambino savo sugyventinei ir su ja kalbėjo telefonu. Po to jis apsirengė ir išėjo. A. I. girdėjo koridoriuje kažką krentant nuo laiptų. Jie išėjo iš buto ir pamatė antrame aukšte ant laiptų pakopos sėdintį R. Ž.. Nukentėjusysis bandė atsistoti, bet dėl girtumo šiam sunkiai pavyko, stodamasis trenkėsi veidu į betoninius laiptų turėklus. A. I. matė, kad nukentėjusiojo veidas kraujuotas. Po to R. Ž. krito dar kelis kartus, paskutinį kartą tiesiog nuskriejo nuo paskutinių trijų laiptų pakopų. A. I. su drauge pakėlė R. Ž. nuo žemės ir išvedė į lauką. R. Ž. stovėjo atsirėmęs į sieną ir galėjo tuoj pat pargriūti. Pripažįsta, kad sudavė nukentėjusiajam du smūgius: į kojas ir į veidą, tačiau taip pasielgė ne dėl chuliganiškų paskatų, bet dėl paties nukentėjusiojo provokuojamo elgesio (t. 2, b. l. 197-198).

15. A. I. nepripažino savo kaltės dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (prisipažino tik sudavęs nukentėjusiajam R. Ž. vieną smūgį į veidą ir vieną kartą spyręs į koją), tačiau tvirtino, kad tai padarė išsinuomotame bute, (duomenys neskelbtini), išprovokuotas paties nukentėjusiojo nepadoraus elgesio su jo drauge ir tokiais savo veiksmais viešosios tvarkos nepažeidė. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis pateikė versiją, kad R. Ž. galėjo susižaloti pats, kelis kartus krisdamas nuo laiptų ir vieną kartą veidu atsitrenkdamas į betoninius laiptų turėklus, o apeliaciniame skunde nurodė, jog nukentėjusįjį viešojoje vietoje sumušti galėjo kitas asmuo, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, tokias apelianto versijas paneigia kiti įrodymai. Nukentėjusysis R. Ž. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis 2015-12-01 su nuteistuoju buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, bute buvo ir A. I. draugė, tačiau jokio fizinio smurto bute nepatyrė. A. I. jį išlydėjo iš buto iki laiptinės durų, o R. Ž. išėjus į gatvę, jį pasivijo ir ėmė mušti: sudavė smūgius į veidą, galvą, kelis kartus spyrė. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tuo pačiu paneigia nuteistojo versiją, kad R. Ž. pats susižalojo krisdamas, 2015-12-04 specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog R. Ž. padaryti sužalojimai atitinka nurodytas faktines įvykio aplinkybes, padaryti bukais daiktais, daugiausia sumušus, suduodant po vieną smūgį (t. 1, b. l. 66-67). Liudytoja R. S. patvirtino, kad apie 19.30 val. sugrįžusi į namus savo sugyventinį R. Ž. rado sumuštą, kraujuotu veidu. Jis jai paaiškino, kad jį sumušė bendradarbis. Atvykusiems medikams R. Ž. paaiškino, kad buvo sumuštas gatvėje, apie 18.30 val. (t. 1, b. l. 71-72). Kitą dieną po nusikaltimo R. Ž. policijoje pranešė, kad buvo sumuštas gatvėje ir nurodė, jog prieš jį smurtavo kolega A. I. (t. 1, b. l. 1). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. I. kaltė dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo yra įrodyta.

16. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais ir atmetė nuteistojo parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. I. savo kaltę kategoriškai neigė, aiškino, kad tokio įvykio išvis nebuvo, o įvykio dieną jis buvo pas draugus Šiauliuose, o ne Klaipėdoje (t. 2, b. l. 144) ir tik 2019-02-04 teismo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio dieną buvo Klaipėdoje, leido laiką su nukentėjusiuoju (duomenys neskelbtini) esančiame bute bei prisipažino sudavęs šiam vieną smūgį į veidą ir vieną kartą spyręs į koją, taip pat nurodė, jog nukentėjusysis pats trenkėsi veidu į betoninius laiptų turėklus, nuskriejo nuo paskutiniųjų laiptų pakopų (t. 2, b. l. 197-198). Teisėjų kolegija pažymi, kad šių nuteistojo įvardijamų aplinkybių pobūdis neatitinka 2015-12-04 specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų (išvadoje nurodoma, jog sužalojimai daugiausiai padaryti smogiant kumščiais, spiriant). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis atsisakė atskleisti įvykio dieną kartu su juo bei nukentėjusiuoju bute buvusios merginos tapatybę, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti provokuojamą nukentėjusiojo elgesį (priekabiavimą prie merginos). Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistojo parodymai apie viešosios tvarkos sutrikdymą yra nenuoseklūs, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir yra laikytini nuteistojo gynybine taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai jais netikėjo ir nesivadovavo.

17. Apeliaciniame skunde prašoma perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo A. I. nusikalstamus veiksmus, nepagrįstai konstatavo, jog apelianto veiksmuose yra BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymių. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kuriuo nuteistasis ginčija savo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį, sutikti nėra pagrindo.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

19. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019).

20. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl bet kuriuo iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai atsakomybė kyla, kai realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai.

21. Fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį, net ir asmeninių santykių aiškinimosi metu, vertinant smurto panaudojimo aplinkybių visumą, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-222/2016).

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju A. I. dėl neaiškios priežasties viešojoje vietoje – gatvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), darbo dienos (antradienio) pabaigoje, tyčia sudavė R. Ž. smūgius kumščiu į veidą, ir krūtinę, spyrė jam į kaklą ir raktikaulio sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius R. Ž. sveikatą. Tai galėjo matyti atsitiktiniai praeiviai ir dėl to pasijusti nejaukiai, būti šokiruoti, sukrėsti. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai, jog tikėtina, kad nukentėjusiajam ir nuteistajam girtaujant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp jų galėjo kilti ginčas ar konfliktas, tačiau asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltinamasis savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 22K-54-222/2017).

23. Akcentuotina, kad BK 284 straipsnyje numatyta veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Teisiškai reikšminga tai, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

24. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. I. veiksmai buvo nukreipti ne tik į asmeninių santykių aiškinimąsi, bet ir į viešosios tvarkos sutrikdymą. Jis veikė tiesiogine tyčia, tačiau padarinių atžvilgiu jo tyčia buvo neapibrėžta: viešoje vietoje vartodamas smurtą prieš R. Ž., suduodamas jam rankomis ir kojomis apie šešis smūgius į galvą, kitas kūno vietas, numatė, kad visuomenės rimtis bus sutrikdyta. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį nepaneigia ir nuteistojo argumentas, kad jis nustatytus veiksmus padarė dėl to, kad R. Ž. priekabiavo prie jo merginos (nors nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jokio konflikto bute neprisimena, su nuteistuoju išsiskyrė draugiškai). Ši nuteistojo nurodyta aplinkybė tik patvirtina, kad jis privačioje aplinkoje galbūt iškilusiems konfliktiškiems santykiams aiškintis pasirinkdamas viešą vietą, pademonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams ir, kad tai buvo pagrindinis, o ne šalutinis jo nusikalstamos veikos aspektas.

25. Pažymėtina, jog aptartų nuteistojo veiksmų pobūdis atitinka įžūlaus elgesio požymio turinį, kuris pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 284 straipsnio suprantamas kaip agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

26. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagal visas įrodymų vertinimo taisykles išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą kvalifikuodamas A. I. 2015-12-01 padarytą baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką pagal šio nusikaltimo padarymo metu galiojusį įstatymą - BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Dėl A. I. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

27. A. I. išteisintinas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje (t. y., kad jis 2015-12-01, apie 18 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., iš R. Ž. rankų pagrobė 246 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Xperia M2“, su 1 Eur vertės SIM kortele bei 5 Eur. Tokiu būdu A. I. atvirai pagrobė 252 vertės R. Ž. turtą) padarymo.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas įrodytu, kad A. I. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl A. I. kaltės įvykdžius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl dėl šios dalies skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

29. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta A. I. kaltę dėl jam inkriminuoto BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiojo R. Ž. parodymais apie tai, kad telefoną iš jo rankos ištraukė ir pagrobė būtent A. I., tuo metu, kai jis telefonu bandė iškviesti pagalbą. Apylinkės teismas pažymėjo, kad A. I. praeityje buvo nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos sutrikdymą panaudojant fizinį smurtą bei atvirąją mobilaus telefono vagystę), padarymą analogiškomis šioje byloje tiriamoms aplinkybėms. Todėl teismas padarė išvadą, jog A. I. viešai, atvirai, ignoruodamas aplinkybę, kad nukentėjusysis R. Ž. mato ir suvokia neteisėto turto pagrobimo faktą, pagrobė svetimą turtą ir kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia apylinkės teismo išvada sutikti negalima, nes jokių objektyvių, neginčytinų ir abejonių nekeliančių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo R. Ž. parodymus, byloje nėra.

31. Nors nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nuteistasis A. I. pavartojo fizinį smurtą prieš R. Ž., taip padarydamas BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau nuteistasis nepripažino pagrobęs iš nukentėjusiojo mobilųjį telefoną.

32. R. Ž. parodymai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip paneigiantys A. I. parodymus bei įrodantys nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nes šių parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Ši nuosprendžio dalis naikintina.

33. Iš bylos medžiagos matyti, kad mobiliojo ryšio tinklo operatorius „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis, kad nukentėjusysis R. Ž. savo telefonu „Sony Xperia“ (IMEI (duomenys neskelbtini)) su SIM kortele (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojosi 2015-12-01, 16.51 val. (t. 1, b. l. 117). Po 2015-12-02 pradėto ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl minėto telefono periodiškai teikdavo prašymus dėl duomenų apie elektroninių ryšių srauto įvykius ir jų dalyvius gavimo. Mobiliojo ryšio tinklo operatorius „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis, kad į šį telefono įrenginį 2016-06-15 buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 129), kuri registruota abonento V. S. vardu (t. 1, b. l. 133). Teisiamajame posėdyje V. S. parodė, kad A. I. nepažįsta, jį mato pirmą kartą. 2016 m. lombarde, esančiame prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje) įsigijo mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia“. Jokio kvito, patvirtinančio telefono įsigijimą negavo. Telefonu naudojosi pats, į jį buvo įdėjęs SIM kortelę su Nr. (duomenys neskelbtini). Maždaug po mėnesio jam paskambino policijos pareigūnas ir pasakė, kad telefonas yra vogtas, liepė telefoną atnešti į policijos įstaigą. V. S., norėdamas atgauti savo pinigus, telefoną pardavė kitame lombarde, esančiame Klaipėdoje, prie parduotuvės „duomenys neskelbtini)“, netoli (duomenys neskelbtini). Jokios sutarties su lombardu nepasirašė ir kvito, patvirtinančio apmokėjimą, negavo. Telefoną pardavė norėdamas susigrąžinti už jį sumokėtus pinigus, o pareigūnus informavo, kad telefoną atidavė pažįstamam V.. (t. 2, b. l. 197). Liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 42-43). 2016-08-09 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patikrinus Klaipėdos mieste esančius veikiančius lombardus, mobiliojo telefono „Sony Xperia M2“ IMEI (duomenys neskelbtini) nerasta ir nepaimta. Be to nuvykus į V. S. minėtą lombardą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, paaiškėjo, jog minėtas mobiliojo ryšio telefonas nebuvo priduotas (t. 1, b. l. 134). Nukentėjusysis dėl mobiliojo telefono vagystės į policiją kreipėsi tik kitą dieną po įvykio, nors tokią galimybę turėjo ir įvykio dieną. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, darytina išvada, kad šie duomenys neįrodo A. I. sąsajų su pavogtu mobiliojo ryšio telefonu, nes nėra jokių įrodymų, kad jis būtų šiuo telefonu naudojęsis, pridavęs į lombardą, pardavęs ar kitaip disponavęs. Byloje esantys nukentėjusiojo parodymai patvirtina tik tą aplinkybę, kad jo mobilusis telefonas „Sony Xperia M2“ galėjo būti A. I. pagrobtas jo nurodytu laiku ir būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja R. S. (buvusi nukentėjusiojo sugyventinė) ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog „R. Ž. ne vieną kartą buvo praradęs telefoną“ (t. 1, b. l. 38). Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. I. versija, jog konflikto su nukentėjusiuoju metu jis mobiliojo telefono nepagrobė, byloje surinktais įrodymais nėra iki galo paneigta. Kaip jau minėta, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių R. Ž. parodymus, kad telefoną pagrobė būtent A. I., byloje nėra.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

35. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nekaltumo prezumpcijos principas yra ne tik asmens nekaltumo prezumpcija viso proceso metu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ir aukštų kokybinių reikalavimų įtvirtinimas įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-606-697/2015). Jau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių A. I. kaltę atvirai pagrobus nukentėjusiojo turtą, o visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. A. I. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes neįrodyta, kad jis atvirai pagrobė svetimą turtą: 2015 m. gruodžio 1 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., iš R. Ž. rankų pagrobė 246 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Xperia M2“, su 1 Eur vertės SIM kortele bei 5 Eur (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019-02-18 nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Dėl civilinio ieškinio

37. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažindamas A. I. kaltu ir nuteisdamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį priteisė iš A. I. 46 Eur (40 Eur dėl telefono vagystės + 1 Eur dėl SIM kortelės vagystės + 5 Eur dėl pinigų vagystės) turtinės žalos atlyginimą R. Ž.. BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta, kad A. I. dalyvavo padarant BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nuteistąjį išteisinus R. Ž. civilinis ieškinys dėl 46 Eur turtinės žalos atlyginimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, dėl A. I. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

A. I. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

panaikinti A. I. paskirtų bausmių subendrinimą pagal BK 63 straipsnio 4 dalį;

panaikinti iš A. I. priteistą 46 Eur turtinės žalos atlyginimą ir nukentėjusiojo R. Ž. civilinį ieškinį dėl 46 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalius JocysZigmas PociusAurelija Sadauskaitė