- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-02
- Bylos Nr.
- I-3175-257/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00780-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Donatas Daunys
- Kategorijos
dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Robertui Verkulevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskr. VPK) viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką patenkinti jo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos savo noru Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2013 m. birželio 16 d.
Pareiškėjas skunde (2–5 b. l., I tomas) nurodė, kad įsakymas dėl jo atleidimo išleistas vadovaujantis Šiaulių apskr. VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m balandžio 19 d. tarnybinio tyrimo išvada (toliau – Išvada). Mano, kad atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nesilaikant teisės aktų bei neatlikus išsamaus tarnybinio patikrinimo ir neįrodžius jo kaltės. Policijos pareigūnų tarnybinę atsakomybę ir atleidimą iš tarnybos reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas) bei VTĮ 30 straipsnio 7 punkto pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – Taisyklės) bei kiti teisės aktai, kiek tai neprieštarauja įstatymams. Pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą vidaus tarnybos pareigūnai traukiami tarnybinėn atsakomybėn už tarnybinius nusižengimus – kaltas pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą. Už tarnybinius nusižengimus gali būti skiriama viena iš šių nuobaudų: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas; laipsnio pažeminimas viena pakopa; perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į pareigūno kaltę, asmenybę, tarnybinio nusižengimo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu (jei nusižengimas nėra akivaizdus). Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas baigus tarnybinį patikrinimą pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje. Konstatavus, kad tikrinamas pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, išvadoje turi būti nurodyta, koks tai tarnybinis nusižengimas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės ir pasiūlymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, taip pat, esant reikalui, pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis. Taigi, prieš skiriant pareigūnui nuobaudą, turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis: kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam atleidimo pagrindui (pareigūno vardo pažeminimas), pareiškėjas privalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsirado ar buvo nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio nebegalėjo tęsti tarnybos, t. y. buvo patvirtinta Išvada. Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjo Išvada buvo patvirtinta 2013 m balandžio 19 d., pareiškėjo atleidimo diena turėjo būti tik 2013 m. balandžio 20 d. Iš pareiškėjui įteikto 2013 m. balandžio 10 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 40-PR3-13 (toliau – Pranešimas) sužinojo, kad 2013-04-02 Šiaulių apskr. VPK viršininko E. L. pavedimu atliekamas tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu. Pranešime nurodyta, kad 2013-03-31 apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini) o policijos pareigūnams pareikalavus pasitikrinti neblaivumą bei apsvaigimą nuo alkoholio, tai padaryti atsisakė, taip pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6., 14.1., 14.3. punktų nuostatas ir galimai pažemino policijos pareigūno vardą. Nuo 2013 m. kovo 22 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl šį Pranešimą gavo tik 2013 m. balandžio 9 d., o savo paaiškinimą pateikė 2013 m. balandžio 15 d. Paaiškinime nurodė 2012-03-31 įvykio aplinkybes bei nurodė, kad pūsti į alkotesterį atsisakė dėl ligos (ūmus bronchitas). Policijos pareigūnai pareiškėjui nepasiūlė atlikti alternatyvaus neblaivumo patikrinimo būdo, t. y. nuvykti į medicinos įstaigą ir atlikti kraujo tyrimą, tai užfiksuota policijos pareigūnų H. Z. ir V. M. tarnybiniuose pranešimuose, tai pareiškėjas padarė iš karto po to, kai jį išleido iš Raseinių policijos komisariato. Savo paaiškinime nurodė, kad specialisto išvadą dėl kraujo tyrimo pateiks ją gavęs. Ši aplinkybė nebuvo tiriama ir Išvadoje konstatuojama, kad pareiškėjas buvo neblaivus, nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išduotoje išvadoje Nr. T-A 3230/13 (01) nurodyta, kad jo kraujyje etilo alkoholio nerasta. Taip pat informavo apie jo atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas pažeidžiant teisės aktus bei vadovaujantis netaikytinu teisės aktu. Vadovaujantis VTĮ 29 ir 30 straipsniais, tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės. Pagal Taisyklių 5 punktą, valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. Esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, komisiją sudaryti būtina. Pareiškėjo atžvilgiu tarnybiniam nusižengimui tirti komisija buvo sudaryta, o patikrinimą atliko tik vienas pareigūnas – Šiaulių apskr. VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyresnysis tyrėjas V. B. Vadovaujantis Taisyklių 11 punktu, į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų. Turėjo nedarbingumo pažymėjimą nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. gegužės 3 d., todėl pagal Taisyklių nuostatas, apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą turėjo būti jam pranešta, o ir pradėtas tarnybinis patikrinimas galėjo būti baigtas tik grįžus jam po ligos. Tačiau pažeidžiant teisės aktų nuostatas ir Pranešimas dėl pradėto tarnybinio paaiškinimo, ir reikalavimas pateikti paaiškinimą, ir pats tarnybinis patikrinimas baigtas pareiškėjo ligos metu. Pagal Taisyklių 15 punktą, jeigu įstaigos vadovas priima sprendimą valstybės tarnautojo laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, atostogų metu, tai pasirašytas sprendimas įsigalioja ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po to, kai pasibaigia valstybės tarnautojo laikinasis nedarbingumas, komandiruotė, atostogos. Pareiškėjas, pažeidžiant Taisyklėmis nustatytą tvarką, buvo ir supažindintas su Šiaulių apskr. VPK viršininko sprendimu ir atleistas iš pareigų jo ligos metu. Vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Pareiškėjui 2013 m. kovo 31d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R 163231, todėl jo atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas privalėjo būti sustabdytas, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Tačiau tarnybinį nusižengimą tiriantis pareigūnas pažeidė ir šias Taisyklių nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo administracinėje byloje atsirado dokumentas – 2013 m. kovo 31 d. administracinio sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui nustatytas 3 promilių girtumas (apsvaigimas), nors tarnybinio patikrinimo Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjui už vengimą pasitikrinti 2013-03-31 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R 163231. Įvertinus tai, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai ir neobjektyviai, išsamiai neišanalizavus visų dokumentų, siekiant apkaltinti pareiškėją. Mano, kad Šiaulių apskr. VPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 dėl pareiškėjo atleidimo naikintinas, nes išleistas po tarnybinio patikrinimo išvados, kuri neatitinka Taisyklių reikalavimų, o būtent: tarnybinis patikrinimas atliktas nepilnai ir paviršutiniškai, išvadoje išsamiai neanalizuota pareiškėjo kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės, neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, neatliktas pareiškėjo paaiškinime nurodytų faktų tyrimas. Teisės aktai į šias aplinkybes atliekant tarnybinius tyrimus įpareigoja atsižvelgti. Detalios tarnybinio patikrinimo išvados paskirtis – tarnybinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir tinkamai pasiruošti teisei į gynybą. Vertinant, ar teisėtai ir pagrįstai inkriminuojami nusižengimai, turi būti nustatyta, ar pareigūno veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs pareigūnas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, pareigūno kaltė. Tam, kad pareigūnas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir pareigūno kaltę. Tarnybinis nusižengimas gali būti padarytas tik priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nėra įrodyta aplinkybė, kad pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas visapusiškai neištyrus bei neįvertinus visų tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių, nenustačius ir objektyviais įrodymais nepagrindus visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, ypač nusižengimo subjektyviosios pusės, taip pažeidžiant Taisyklių nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje nutartyje yra pažymėjęs, jog vertinant, ar teisėtai ir pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda, turi būti nustatyta, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltė. Tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir valstybės tarnautojo kaltę. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar darbdavys tyrė tarnautojo kaltę ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas. Publikuota: „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 2007 m.). Vadovaudamasis Statuto 55 straipsniu, suteikiančiu teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai) pateikiant prašymą vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų, Šiaulių apskr. VPK viršininkui 2013 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą atleisti pareiškėją iš tarnybos nuo 2013 m. balandžio 16 d. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbdavys privalėjo įforminti atleidimą ir atsiskaityti su pareiškėju. Pažeidžiant Statuto 55 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, nors jis ir nebuvo informuotas apie tai, nenurodytos prašymo netenkinimo priežastys ir aplinkybės.
Pareiškėjas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog skundą palaiko. Prašo skundą tenkinti. Nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neobjektyviai ir neišsamiai. Nebuvo atsižvelgta į liudytojus, kurie liudijo jo naudai. Prašo panaikinti skundžiamą įsakymą ir įpareigoti išspręsti jo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą dėl išėjimo į pensiją.
Pareiškėjo A. K. atstovas advokatas Donatas Daunys teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą palaiko. Nurodė, kad reikia išspręsti du klausimus: 1) klausimą dėl tarnybinio patikrinimo teisėtumo ir pagrįstumo, jei tarnybinis patikrinimas nebuvo teisėtas ir pagrįstas, tai tada reikia patikrinti, ar tai turėjo įtakos skundžiamo sprendimo priėmimui; 2) klausimą, susijusį su pačiu skundžiamu sprendimu. Nurodė, kad jo atstovaujamasis 2013 m. balandžio 2 d. parašė prašymą atleisti jį iš tarnybos savo noru ir išsiuntė jį registruoti laišku, kuris 2013 m. balandžio 4 d. buvo gautas Šiaulių rajono PK, adresu Purienų g. 48, Šiauliai. Laišką priėmė B. J., kuri byloje jau buvo apklausta. Skundžia sprendimą, kuris priimtas 2013 m. bandžio 19 d. Nurodė, kad jeigu nuo prašymo padavimo praėjo 14 dienų, o tarnybinis patikrinimas nėra baigtas, tai asmuo atleidžiamas pagal jo pareiškimą. Jei tarnybinis patikrinimas baigiasi anksčiau nei baigiasi 14 dienų terminas, tai asmuo turi būti atleidžiamas atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadą. Problema kyla dėl termino skaičiavimo pradžios. Pareiškėjas turėjo būti atleistas iš tarnybos pagal jo prašymą skaičiuojant nuo 2013 m. balandžio 4 d. Statute minima termino eigos pradžia nuo prašymo pateikimo (padavimo). Registruotu laišku struktūriniame padalinyje prašymas gautas 2013 m. balandžio 4 d. Nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundą, prašo jo skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą įsakymą ir įpareigoti spręsti iš naujo pareiškėjo prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (95–98 b. l., I tomas) nurodė, kad tyrimas buvo atliktas objektyviai ir nešališkai, įvertinti visi duomenys ir padaryta išvada, kad pareiškėjas savo elgesiu kategoriškai atsisakė nustatyti galimą girtumą ir elgėsi neadekvačiai, todėl priimtas sprendimas ir nustatyta, kad tokiu elgesiu jis pažemino pareigūno vardą. 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 dėl pareiškėjo atleidimo buvo pagrįstas, kadangi Statuto 56 straipsnio 1 dalies aiškinimas teismų praktikoje yra formuojamas kaip tam tikro fakto nustatymas, t. y. pareigūno vardo pažeminimas. Pareigūnas, nustačius tokį faktą, nebegali eiti savo pareigų kitą dieną, kai atsirado (nustatytos) tokios aplinkybės. Esant Statuto 56 straipsnio 1 dalies pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikino nedarbingumo bei atostogų metu. Tyrimo metu nustačius tuos pagrindus, pareiškėjas buvo teisėtai atleistas iš tarnybos jo ligos metu. Dėl pareiškėjo neatleidimo iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 55 straipsniu, manė, kad pasielgė tinkamai, kadangi laikėsi pozicijos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kad nustatytų tarnybos santykiams reikšmingų faktų, veikų bei įvykių teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų, įvykių kvalifikavimą pagal jų padarymo laiką, todėl dėl anksčiau vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti – panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Atsižvelgus į tai, atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, pirmesnis veiksmas buvo pareiškėjo neadekvatus elgesys atsisakius tikrintis apsvaigimą nuo alkoholio, kuris buvo įvertintas kaip pareigūno vardo pažeminimas, todėl vėlesnis pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją pateikimo teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos taikymo požiūriu tapo nereikšmingas, o jis pats, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, iš vidaus tarnybos buvo atleistas kitais pagrindais. Pareiškėjo prašymą atleisti jį iš tarnybos savo noru gavo 2013-04-05, tą dieną jis buvo nustatyta tvarka užregistruotas, 14 dienų termino eiga prasidėjo sekančią dieną ir baigėsi 2013-04-19, tą pačią dieną buvo gauta ir tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareigūno vardo pažeminimo, todėl ir buvo priimtas toks sprendimas – atleisti pareiškėją kaip pažeminusį pareigūno vardą.
Šalies argumentai
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas R. Verkulevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas tinkamai, padaryta pareiškėjo veika įvertinta kaip pareigūno vardo pažeminimas. Tai įvertinus vadovas nebeturėjo diskrecijos teisės. Tuo pačiu pareiškėjas parašė prašymą dėl atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Mano, kad terminas skaičiuojamas nuo 2013 m. balandžio 5 d., kai buvo užregistruotas, ir vadovas turėjo teisę rinktis, kuriuo pagrindu atleisti pareiškėją iš tarnybos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. K. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr.40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (7 b. l., I tomas), kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Vidaus tarnybos statute (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-07-01) nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų, kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje A8 -489/2007).
Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008). Taip pat tokiam konstatavimui turi reikšmę, ar pažeidimo faktas buvo viešas, apie jį buvo informuota visuomenė, ar pažeidimas buvo padarytas tarnybos metu, ar asmuo, kaltinamas pažeidimu, buvo identifikuojamas kaip vidaus reikalų įstaigos atstovas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą minėti kriterijai suformuluoti bylose Nr. A143-231/2008, Nr. A756-236/2010, Nr. A662-1914/2012.
Vadinasi, būtina išsiaiškinti, koks pareiškėjo veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindas. Šis pagrindas įvardintas tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-33, surašytoje 2013 m. balandžio 19 d. (82–89 b. l., I tomas). Išvadoje pažymėta, kad iš tarnybinio patikrinimo metu surinktos medžiagos galima teigti, kad 2013-03-31 apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini) pareigūnas A. K., neuniformuotas, ne tarnybos metu, važiavo automobiliu (duomenys neskelbtini) Policijos pareigūnams, t. y. Šiaulių apskr. VPK Raseinių r. PK VPS PP tyrėjui H. Z. ir Šiaulių apskr. VPK Raseinių r. PK VPS Patrulių būrio patruliui V. M., tikrinantiems telefonu gautą informaciją dėl daromo Kelių eismo taisyklių pažeidimo, pamačius automobilį, kurio vairuotojas galimai pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir pareikalavus vairuotojo, t. y. pareigūno A. K., tikrintis neblaivumą jis tai daryti atsisakė. Taip pat to jis nepadarė ir paaiškinus, kad tai gali užtraukti administracinę atsakomybę. Pareigūnas A. K. buvo sulaikytas ir pristatytas į Raseinių r. PK Operatyvaus valdymo poskyrio patalpas, kur pasiūlius nusistatyti neblaivumą ar jo nustatymui vykti į gydymo įstaigą, pareigūnas A. K. ir toliau tai daryti atsisakė. Į Raseinių r. PK atvykus tiesioginiam pareigūno A. K. vadovui, t. y. Šiaulių apskr. VPK Raseinių r. PK VPS PP viršininkui D. J., ir jam pareikalavus pareigūno A. K. nusistatyti neblaivumą alkotesteriu, jis tai daryti atsisakė. Tuomet pareigūnui A. K. jo tiesioginis vadovas D. J. pasiūlė neblaivumą nusistatyti alkotesteriu ligoninėje arba ligoninėje paimant kraują, tačiau pareigūnas A. K. vykti į ligoninę ir ten pasitikrinti neblaivumą jam priimtomis priemonėmis kategoriškai atsisakė.
Šie faktai (pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo atsisakyta tikrintis neblaivumą), nors ir įvykę, kai pareiškėjas neatliko tarnybinių pareigų, pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo veiksmus kaip žeminančius pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2014 (150–156 b. l., I tomas).
Pareiškėjo argumentas, kad policijos pareigūnai jam nepasiūlė atlikti alternatyvaus neblaivumo patikrinimo būdo, t. y. nuvykti į medicinos įstaigą ir atlikti kraujo tyrimą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko D. J. 2013-03-31 tarnybiniame pranešime „Dėl policijos pareigūno padaryto administracinio teisės pažeidimo“ (33–34 b. l., I tomas) nurodyta, kad „Pokalbio metu pareigūnui A. K. buvo pasiūlyta nusistatyti girtumą alkotesterio pagalba, tačiau jis atsisakė tai daryti. Tuomet A. K. buvo pasiūlyta, kad galima girtumą nusistatyti Raseinių ligoninėje alkotesterio pagalba arba priduodant kraujo mėginį. Į šiuos pasiūlymus A. K. griežtai atsisakė ir pasakė, kad niekur nevažiuos.“ Be to, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto E. G. 2013-04-03 ir 2013-04-16 tarnybiniuose pranešimuose bei vyresniojo postinio D. B. 2013-04-03 tarnybiniame pranešime (37–40 b. l., I tomas) nurodyta, kad A. K. atsisakė vykti į gydymo įstaigą girtumui nusistatyti. Taip pat įsiteisėjusioje Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartyje (104–107 b. l., I tomas) nurodyta, kad „Iš liudytojo H. Z. parodymų, atstovo byloje D. J. paaiškinimų matyti, kad A. K., esant policijos komisariate buvo pasiūlyta vykti į medicinos įstaigą nusistatyti blaivumą, tačiau A. K. atsisakė“. Neskundžiamoje Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartyje (115–118 b. l., I tomas) nurodyta, kad nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnai privalėjo jį pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė Specialisto išvadą Nr. T-A3230/13(01) (6 b. l., I tomas), iš kurios matyti, kad A. K. kraujas paimtas 2013-03-31 22 val. ir A. K. kraujyje etilo alkoholio nerasta. Tačiau įsiteisėjusioje Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartyje (104–107 b. l., I tomas) nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu patvirtintose Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse yra numatyta, jog ne vėliau, kaip per vieną valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės arba nuo protokolo surašymo yra numatyta galimybė kreiptis į medicininę įstaigą neblaivumui pasitikrinti. A. K. atsisakydamas pasitikrinti blaivumą policijos pareigūnams, o taip pat ir administracijos atstovui D. J., 2013-03-31 22 val. 00 min. davė kraują medicinos įstaigoje pats, tai yra praėjus daugiau negu valandai laiko nuo sulaikymo momento. Raseinių rajono apylinkės 2013 m. liepos 18 d. nutartyje (104–107 b. l., I tomas) taip pat nurodyta, jog byloje apklausti liudytojai R. K., G. P., G. L. yra A. K. sūnaus draugai ir jo pažįstami, kurie teisme nurodė, kad jie kalbėjosi su A. K. ir suprato, kad jis yra blaivus. Teismas šių liudytojų parodymus įvertino kritiškai, nes jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, kaip artimi A. K. pažįstami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo įrodyta jo kaltė, tačiau teismas su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka ir pažymi, jog pareiškėjo kaltė (tyčia) nustatyta tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-33, surašytoje 2013 m. balandžio 19 d. (82–89 b. l., I tomas). Išvadoje pažymėta, kad „neblaivumo patikrinimo vengimas priskiriamas prie itin šiurkščių teisės pažeidimų. Pareigūnas A. K. tai suvokė ir turėjo suvokti, kadangi jo kaip policijos pareigūno, t. y. kaip Raseinių r. PK VPS PP tyrėjo funkcijos, kurios įtvirtintos Šiaulių apskr. VPK viršininko 2012-03-30 įsakymu Nr. 40-V-241 patvirtinto Raseinių r. PK VPS PP tyrėjo pareigybės aprašyme, skelbia, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas surašo administracinius teisės pažeidimų protokolus, rengia ir nagrinėja administracines bylas, pagal savo kompetenciją skiria administracines nuobaudas (7.5 p.), kas parodo jo privalomąjį supratimą ir žinias įforminant atitinkamus teisės pažeidimus bei formuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų reikalavimus (atitinkamų grafų protokoluose užpildymas, paaiškinimo teikimas, dokumentų pasirašymas ir t. t.). Šiuo nagrinėjamu atveju visiškai nepaaiškinamas pareigūno A. K. poelgis atsisakyti motyvuoti ir raštu nurodyti jo galimai padaryto teisės pažeidimo įforminančiuose dokumentuose jo veiksmus paaiškinančias aplinkybes, ypač žinant ir suprantant tokio poelgio pasekmes. Be to, savo paaiškinime, pateiktame tik pranešus jam apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, pareigūnas A. K. nurodė, kad policijos pareigūnai jam aiškiai paaiškino jo neblaivumo patikrinimo siekį ir priežastis, kad primygtinai ragino pasitikrinti neblaivumą, kad neblaivumo patikrinimo vengimas gali užtraukti administracinę atsakomybę, tačiau jis būdamas policijos pareigūnu ir suprasdamas susidariusios padėties svarbumą nesiėmė veiksmų galinčių paneigti įtarimus dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, bet elgėsi priešingai, savo veiksmais realizuodamas teisės normos dispozicijoje įtvirtintą draudimą vengti neblaivumo patikrinimo. Pareigūno A. K. paaiškinime nurodyta priežastis, kad jis negalėjo pasitikrinti neblaivumo dėl ligos yra nepagrįstas ir laikytinas jo gynybine pozicija, kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentuose pareigūnas A. K. neteikė jokių paaiškinimų bei atsisakė bet kur pasirašyti, nors kaip policijos pareigūnas galėjo, žinojo ir privalėjo žinoti bei suprasti, kad tokie jo sveika logika nepaaiškinami veiksmai yra netoleruotini pareigūno elgesiui bei užkertantys kelią nepriekaištingos reputacijos išsaugojimui. [...] Todėl aukščiau minėti jo kalti, priešingi teisei ir tarnybinės etikos normoms, veiksmai, (sukompromitavę policiją, kaip jo atstovaujamą instituciją, nes pagal konkretaus pareigūno elgesį visuomenė susidaro nuomonę apie visą šio pareigūno atstovaujamą instituciją, bei sumenkinęs visuomenės pasitikėjimą policija, pakenkė jos įvaizdžiui), vertintini kaip priesaikos sulaužymas ir policijos pareigūno vardo pažeminimas“.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent Slabados gyventojai 2013 m. kovo 31 d. paskambinę į Raseinių rajono policijos komisariatą informavo apie galimai girtą asmenį, vairuojantį Slabadoje: į komisariatą paskambinęs vyras nurodė, jog galimai girtas policijos pareigūnas važinėja Slabadoje mašina, o skambinusi moteris informavo, kad labai girtas asmuo važinėja po Slabadą, sunkiai išvairavo iš kiemo (telefoninių pranešimų garso įrašai, 91 b. l., I tomas). Apie tai, jog sustabdytas pareigūnas nepanoro tikrintis girtumo, buvo paskelbta internetiniame tinklalapyje www.delfi.lt (b. l. 17, I tomas). Taigi įvertinus šių faktinių aplinkybių visetą darytina išvada, jog tokia pareigūno padaryta veika daro neigiamą įtaką visuomenės požiūriui į vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir pačios sistemos veiklą.
Be kita ko, pažymėtina, jog pareigūnas privalo ne tik gerbti duotą priesaiką, bet ir elgtis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintą Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą (toliau – ir Kodeksas), įpareigojantį policijos pareigūną ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus (14.1 p.), privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija (14.3), saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (Kodekso 4.6 p.).
Byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuoti pareiškėjo veiksmai yra iš esmės priešingi nurodytoms įstatyminėms jo, kaip policijos pareigūno, pareigoms. Toks elgesys neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais, kadangi ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų.
Pareiškėjo skunde nurodoma, jog jo atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas privalėjo būti sustabdytas, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – Tvarka) (redakcija, galiojusi nuo 2011-09-04 iki 2013-08-28) 10 punktas nustato: „Gavus Tvarkos 6 punkte nurodytą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nustačius, kad dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinis patikrinimas pradedamas ir sustabdomas (išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą). Tais atvejais, kai tikrintojas nustato pareigūno veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra šioje dalyje tęsiama bei baigiama laikantis šios Tvarkos reikalavimų“. Šiuo atveju tarnybinis patikrinimas sustabdytas nebuvo, išvada surašyta 2013 m. balandžio 19 d., nelaukiant administracinės bylos, nagrinėtos pagal 2013 m. kovo 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nagrinėjimo rezultatų (Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarimas (104–107 b. l., I tomas) ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis (115–118 b. l., II tomas).
Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo vertinami kai kurie 2013 m. kovo 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokole (105–106 b. l., I tomas) nurodyti pareiškėjo veiksmai, nereiškia, kad nebuvo galimybės atriboti veiksmus, diskredituojančius pareigūno vardą, nuo administracinio teisės pažeidimo ar kad tai buvo padaryta netinkamai. Taigi remiantis byloje esančiais duomenimis, darytina išvada, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje pakankamai aiškiai atriboti veiksmai, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, nuo 2013 m. kovo 31 d. protokole nustatytų administracinių teisės pažeidimų.
Taip pat pareiškėjas savo skunde nurodė, jog pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ir pranešimas dėl pradėto tarnybinio paaiškinimo ir reikalavimas pateikti paaiškinimą bei pats tarnybinis patikrinimas baigtas pareiškėjo ligos metu.
Atkreiptinas dėmesys, jog Tvarkoje nėra numatytos imperatyvios nuostatos, draudžiančios parengti pranešimą dėl pradėto tarnybinio patikrinimo bei reikalavimo pateikti paaiškinimą pareigūno ligos metu. Pažymėtina, jog Tvarkos 28 punktas numato, kad su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas supažindinamas pasirašytinai per 5 darbo dienas, neįskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos arba atostogavo; Tvarkos 29 punkte nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, neskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos arba atostogavo, bei laiko, per kurį įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjamas skundas dėl profesinės sąjungos renkamo organo nesutikimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, esančiam vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos (profesinės sąjungos renkamo organo) nariu. Taigi Tvarkoje tik detalizuojama terminų skaičiavimo tvarka dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo ir susipažinimo su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui nesant tarnyboje dėl ligos, bet, kaip matyti iš aukščiau nurodytų teisės normų, tarnybinio patikrinimo baigimas pareigūnui sergant yra galimas ir neprieštarauja Tvarkos nuostatoms.
Papildomai pažymėtina, kad pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl tarnybinio tyrimo ir įsakymo atleisti jį iš vidaus tarnybos minėtu pagrindu ligos metu (pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. jis buvo nedarbingas) šiuo atveju jokios reikšmės neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2651-756/2015 (54–62 b. l., II tomas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo tarnybiniam nusižengimui tirti turėjo būti sudaryta komisija, tačiau patikrinimą atliko tik vienas pareigūnas. Teismas pažymi, kad Tvarkos 6 punkte nenurodyta, kad komisiją sudaryti yra būtina.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2014 (150–156 b. l., I tomas). Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus (LR valstybės tarnybos įstatymo 15 str., LR policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p., Lietuvos policijos pareigūnų kodekso 4.6 p., 14.1 p., 14.3 p.), išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą.
Nagrinėjamu atveju taip pat turi būti išspręstas prioritetinio teisės taikymo laike klausimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjas gali (galėjo) būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru (savo prašymu) tuomet, kai jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ir prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu dar nebuvo baigtas tarnybinis patikrinimas dėl padaryto tarnybinio nusižengimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2014 (150–156 b. l., I tomas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra gerokai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, darytina išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą, nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-245/2014).
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą surašė 2013-04-02, Šiaulių apskrities VPK šis jo prašymas užregistruotas ir į gautų dokumentų registrą įtrauktas 2013-04-05 (161, 187–188 b. l., I tomas). 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 40-S-4557 (162 b. l., I tomas) atsakovas informavo pareiškėją, kad nagrinėjant 2013-04-02 prašymą, gautą 2013-04-05, buvo pastebėtas neatitikimas tarp prašyme nurodyto atleidimo pagrindo ir tame pačiame prašyme nurodytų atleidimo aplinkybių, nes Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, o Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, o pareiškėjas prašyme nurodė, kad prašo būti atleidžiamas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau taip pat nurodė, kad nori būti atleistas dėl išėjimo į pensiją pablogėjus sveikatai. Tame pačiame rašte atsakovas nurodė pareiškėjui, jog Šiaulių apskrities VPK neturi pakankamai informacijos, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas, ir prašė pareiškėjo patikslinti prašymą bei nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu jis nori būti atleistas iš vidaus tarnybos. 2013-04-15 prašymu pareiškėjas informavo atsakovą, kad savo valios nekeis ir laiko, jog 2013-04-17 tarnybos santykiai laikomi nutrūkusiais, paprašė pateikti pažymą apie atleidimą (163 b. l., I tomas), o 2013-04-18 pateikė patikslintą prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, kuriame nurodė, jog atsižvelgiant į 2013-04-18 gautą pranešimą patikslina, kad atleisti iš vidaus tarnybos prašo vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu nuo 2013 m. balandžio 16 d. (164 b. l., I tomas).
Žemesnės instancijos teismas
Pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai numatyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas jo paties prašymu, o 12 punkte – jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją.
Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai); prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (Statuto 55 straipsnio 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad tokio sutikimo turintis teisę skirti į pareigas vadovas nedavė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-2651-756/2015 (54–62 b. l., II tomas).
Pareiškėjo atstovo nuomone, jeigu teismas skaičiuotų prašymo atleisti savo noru padavimo termino pradžią nuo prašymo gavimo dienos, tai ta diena turėtų būti 2013-04-04, kai registruota pašto siunta buvo įteikta Šiaulių VPK darbuotojai B. J., tokiu atveju paskutinė 14 dienų termino diena turėtų būti 2013-04-18 ir pareiškėjas turėjo būti atleistas pagal savo pateiktą prašymą. Atsakovas laiko, kad pareiškėjas prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos Šiaulių apskrities VPK viršininkui pateikė tik 2013-04-05, t. y. tą dieną, kada šis prašymas buvo gautas Vyriausiajame policijos komisariate ir užregistruotas gautų dokumentų registre.
Iš byloje esančios AB Lietuvos paštas 2015-03-27 išduotos pažymos Nr. 3-2013 matosi, kad iš Raseinių pašto 2013-04-02 išsiųsta registruota korespondencijos siunta Nr. RN582202283LT, adresuota Šiaulių apskrities VPK, Purienų g. 48, Šiauliai, įteikta 2013-04-04 vyr. specialistei B. J. (25 b. l., II tomas). 2015 m. kovo 17 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta B. J. paaiškino, kad gavę laišką, adresuotą Vyriausiajam policijos komisariatui, kurio adresas yra Aušros al. 19, Šiauliai, jo neregistruodavo, o perduodavo į VPK, nes tuo metu vyko policijos reforma, buvo jungiami komisariatai, registrai buvo skirtingi, tikėtina, kad po pietų gauta pašto siunta Vyriausiajam policijos komisariatui buvo perduota kitą dieną. Į bylą pateiktas išrašas iš gautų dokumentų registro, iš kurio matosi, kad Šiaulių apskrities VPK pareiškėjo prašymas dėl atleidimo iš tarnybos užregistruotas 2013-04-05 (186–188 b. l., I tomas).
Taigi, vidaus reikalų įstaigos vadovas, turintis teisę skirti pareigūną į atitinkamas pareigas (ir jį atleisti), pareiškėjo prašymą gavo būtent 2013 m. balandžio 5 d., kuomet jis ir buvo užregistruotas Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Aplinkybė, kad tuo metu vyko policijos komisariato reorganizacija, šiuo atveju reikšmės neturi. Pareiškėjas, dirbdamas vidaus reikalų sistemoje ir būdamas rūpestingas bei atidus, turėjo žinoti, kokiu adresu yra įsikūręs Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kurio vadovas gali priimti sprendimą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, ir atitinkamą prašymą siųsti būtent tuo adresu. Juolab, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato reorganizacija, kurios metu prie šio komisariato, kaip struktūrinis padalinys, buvo prijungtas Raseinių rajono policijos komisariatas, vyko ne 2013, o 2012 metais. Todėl nagrinėjamu atveju 14 kalendorinių dienų terminas baigėsi 2013 m. balandžio 19 d. Kaip jau minėta, Statuto 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną pasibaigus 14 kalendorinių dienų, o pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną (įstatyme tai nesiejama su darbo diena) po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Kadangi 2013 m. balandžio 19 d. buvo surašyta Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio tyrimo išvada (82–89 b. l., I t.), kurioje pasiūlyta pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš pareigų, Šiaulių apskrities VPK viršininkas galėjo pasirinkti, kuriuo pagrindu nutraukti tarnybos santykius su pareiškėju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje nr. A-2651-756/2015 (54–62 b. l., II tomas).
Pažymėtina, kad iš Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalies formuluotės matosi, kad 14 kalendorinių dienų terminas nustatytas tikslu informuoti vadovą apie ketinimą nutraukti vidaus tarnybos santykius. Pareiškėjas turėjo suvokti ir įvertinti, kad pateikus prašymą 2013-04-02 registruota pašto siunta (netgi ne pirmenybine), prašymas tą pačią dieną adresato nepasieks ir bus gautas po kelių dienų, todėl skaičiuoti 14 dienų terminą nuo 2013-04-02 ir nurodyti atleidimo datą nuo 2013-04-16 pareiškėjas neturėjo pagrindo. Be to, pareiškėjas pats nurodė netinkamą Šiaulių apskr. VPK adresą (Purienų g. 48, Šiaulių m.), todėl pašto siunta vadovą, turintį teisę spręsti atleidimo klausimą, pasiekė tik 2013-04-05.
Taigi 2013 m. balandžio 19 d., pasibaigus 14 kalendorinių dienų atleidimo iš tarnybos paties prašymu terminui ir tą pačią dieną paaiškėjus aplinkybėms (pareigūno vardo pažeminimas), dėl kurių pareiškėjas nebegalėjo tęsti tarnybos, atsirado du atleidimo iš tarnybos pagrindai, o teisė rinktis, kuriuo pagrindu atleisti pareigūną, teko jo vadovui. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas pasirinko Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, todėl jo 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu. Ta aplinkybė, kad Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2013 m. balandžio 19 d. (penktadienį), todėl pareiškėjas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 7 punktą galėjo būti atleistas tik kitą darbo dieną, kuri buvo 2013 m. balandžio 22 d. (pirmadienį), nesudaro pagrindo panaikinti 2013-04-19 įsakymą Nr. 40-TE-235, tačiau keistina atleidimo iš vidaus tarnybos data, nurodant, kad A. K. iš vidaus tarnybos atleistas 2013-04-22, ir įpareigojant atsakovą dėl pakeistos atleidimo datos išmokėti pareiškėjui priklausančias pinigines išmokas.
Teismui konstatavus, jog atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl šio įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo pagal jo prašymą atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
A. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Pakeisti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. 40-TE-235 nurodytą pareiškėjo A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos datą, nurodant, kad A. K. iš vidaus tarnybos atleistas 2013-04-22, ir įpareigoti atsakovą dėl pakeistos atleidimo datos išmokėti A. K. priklausančias pinigines išmokas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.