Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–5), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 40-TE-235 „Dėl inspektoriaus A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ bei įpareigoti Šiaulių apskrities VPK viršininką patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos savo noru Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2013 m. balandžio 16 d.

Nurodė, kad įsakymas dėl jo atleidimo priimtas vadovaujantis Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m balandžio 19 d. tarnybinio tyrimo išvada (toliau – ir Išvada). Atleidimą iš tarnybos laikė neteisėtu ir nepagrįstu, nes toks sprendimas priimtas nesilaikant teisės aktų, neatlikus išsamaus tarnybinio patikrinimo ir neįrodžius pareiškėjo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tarnybinio patikrinimo metu, prieš skiriant pareigūnui nuobaudą, turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis: kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam atleidimo pagrindui (pareigūno vardo pažeminimas), pareiškėjas privalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsirado ar buvo nustatytas faktas, dėl kurio nebegalėjo tęsti tarnybos, t. y. buvo patvirtinta Išvada. Atsižvelgiant į tai, kad Išvada buvo patvirtinta 2013 m balandžio 19 d., pareiškėjo atleidimo diena turėjo būti tik 2013 m. balandžio 20 d. Iš pareiškėjui įteikto 2013 m. balandžio 10 d. pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 40-PR3-13 (toliau – ir Pranešimas) sužinojo, kad 2013 m. balandžio 2 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko pavedimu atliekamas tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu. Pranešime nurodyta, kad 2013 m. kovo 31 d. apie 19.20 val. Raseinių r. Slabados k., Pavasario gatvėje pareiškėjas vairavo automobilį „VOLVO V70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), o policijos pareigūnams pareikalavus pasitikrinti neblaivumą bei apsvaigimą nuo alkoholio, tai padaryti atsisakė, taip pažeisdamas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 14.1 ir 14.3 punktų nuostatas ir galimai pažemino policijos pareigūno vardą. Nuo 2013 m. kovo 22 d. pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl Pranešimą gavo tik 2013 m. balandžio 9 d., o savo paaiškinimą pateikė 2013 m. balandžio 15 d., kuriame nurodė 2013 m. kovo 31 d. įvykio aplinkybes bei tai, kad pūsti į alkotesterį atsisakė dėl ligos (ūmus bronchitas). Policijos pareigūnai pareiškėjui nepasiūlė atlikti alternatyvaus neblaivumo patikrinimo būdo, t. y. nuvykti į medicinos įstaigą ir atlikti kraujo tyrimą, tai užfiksuota policijos pareigūnų H. Z. ir V. M. tarnybiniuose pranešimuose. Tai pareiškėjas padarė iš karto po to, kai jį išleido iš Raseinių policijos komisariato. Paaiškinime pareiškėjas nurodė ir tai, kad specialisto išvadą dėl kraujo tyrimo pateiks ją gavęs, tačiau ši aplinkybė nebuvo tiriama ir Išvadoje konstatuojama, kad pareiškėjas buvo neblaivus, nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išduotoje išvadoje Nr. T-A 3230/13 (01) nurodyta, kad jo kraujyje etilo alkoholio nerasta. Taip pat informavo apie jo atžvilgiu pradėtą administracinę teiseną. Taigi, tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas pažeidžiant teisės aktus bei vadovaujantis netaikytinu teisės aktu. Pagal Taisyklių 5 punktą pareiškėjo atžvilgiu tarnybiniam nusižengimui tirti buvo sudaryta komisija, tačiau patikrinimą atliko tik vienas pareigūnas – Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyresnysis tyrėjas V. B. Vadovaujantis Taisyklių 11 punktu bei atsižvelgiant į tai, jog nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą jam turėjo būti pranešta, o pradėtas tarnybinis patikrinimas galėjo būti baigtas, tik jam grįžus po ligos, tačiau pažeidžiant teisės aktų nuostatas tiek Pranešimas, tiek reikalavimas pateikti paaiškinimą surašyti, tiek pats tarnybinis patikrinimas baigtas pareiškėjo ligos metu. Taip pat, pažeidus Taisyklių 15 punkte nustatytą tvarką, pareiškėjas buvo supažindintas su Šiaulių apskrities VPK viršininko sprendimu ir atleistas iš pareigų jo ligos metu. Dėl to, kad 2013 m. kovo 31 d. jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R 163231, vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, jo atžvilgiu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas privalėjo būti sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, tačiau tai taip pat nebuvo padaryta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo administracinėje byloje atsirado dokumentas – 2013 m. kovo 31 d. administracinio sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui nustatytas 3 promilių girtumas (apsvaigimas), nors tarnybinio patikrinimo Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjui už vengimą pasitikrinti 2013 m. kovo 31 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. R 163231. Taigi, pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai ir neobjektyviai, išsamiai neišanalizavus visų dokumentų bei siekiant jį apkaltinti. Šaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. 40-TE-235 naikintinas, nes priimtas pagal tarnybinio patikrinimo Išvadą, kuri neatitinka Taisyklių reikalavimų, o būtent: tarnybinis patikrinimas atliktas nepilnai ir paviršutiniškai, Išvadoje išsamiai neanalizuota pareiškėjo kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės, neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, neatliktas pareiškėjo paaiškinime nurodytų faktų tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvadoje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Vadovaudamasis Statuto 55 straipsniu, pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK viršininkui 2013 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą atleisti jį iš tarnybos nuo 2013 m. balandžio 16 d. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbdavys privalėjo įforminti atleidimą ir atsiskaityti su pareiškėju, tačiau, pažeidžiant Statuto 55 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, nors jis ir nebuvo apie tai informuotas, nenurodytos prašymo netenkinimo priežastys ir aplinkybės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad savo valią būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru jis išreiškė 2013 m. balandžio 2 d., įteikdamas registruotą pašto siuntą AB „Lietuvos paštas“ Raseinių skyriui, prašė atleisti jį nuo 2013 m. balandžio 16 d., todėl nuo šios dienos jis ir turėjo būti atleistas. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad jeigu teismas skaičiuotų prašymo atleisti savo noru padavimo termino pradžią nuo prašymo gavimo dienos, tai ta diena turėtų būti 2013 m. balandžio 4 d., kai registruota pašto siunta buvo įteikta Šiaulių VPK darbuotojai B. J., tokiu atveju paskutinė 14 dienų termino diena turėtų būti 2013 m. balandžio 18 d. ir tą dieną pareiškėjas turėjo būti atleistas savo noru, nes Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta tik 2013 m. balandžio 19 d. Atsakovas laiko, kad pareiškėjas prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos Šiaulių apskrities VPK viršininkui pateikė tik 2013 m. balandžio 5 d., t. y. tą dieną, kada šis prašymas buvo gautas Vyriausiame policijos komisariate ir užregistruotas gautų dokumentų registre, keturiolikos dienų terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo sekančios dienos, t. y. 2013 m. balandžio 6 d., ir baigėsi 2013 m. balandžio 19 d. Tą pačią dieną paaiškėjo Tarnybinio patikrinimo rezultatai, t. y., kad pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, todėl jis buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą už pareigūno vardo pažeminimą. Atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, pareiškėjo prašymas atleisti jį savo noru tapo teisiškai nereikšmingu.

A. K. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 43–45) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas, vadovaudamasis LVAT pateiktu išaiškinimu, nurodo, kad jei Statuto 55 straipsnyje numatytas 14 kalendorinių dienų terminas pasibaigė anksčiau nei tarnybinis patikrinimas dėl pareigūno vardą žeminančio poelgio, pareiškėjas iš tarnybos turėjo būti atleistas savo noru. Byloje nėra ginčo, jog tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2013 m. balandžio 19 d., todėl svarbu nustatyti, kada baigėsi minėtas 14 dienų terminas nuo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos savo noru pateikimo. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 2 d. parengė prašymą, kuris pagal Šiaulių pašto dokumentus adresatą pasiekė 2013 m. balandžio 4 d. Taip pat, kad dėl tuo metu vykusios policijos komisariatų reorganizacijos pareiškėjas nebuvo tikras kur kreiptis, todėl prašymą siuntė Šiaulių rajono policijos komisariatui, kuris jį persiuntė atsakovui ir kuriame pašto siuntų dokumentas buvo suformuotas ir atspausdintas 2013 m. balandžio 4 d. rytą (7 val. 59 min.), taigi atsakovą turėjo pasiekti tą pačią dieną, o ne, kaip nurodyta dokumento registracijoje ir teismo sprendime, 2013 m. balandžio 5 d. Pareiškėjo teigimu, šis faktas turėtų būti pripažintas įrodytu, o, neįvertinęs, jog pareiškėjo prašymas paduotas 2013 m. balandžio 2 d. arba 2013 m. balandžio 4 d., teismas nesilaikė suformuotos įrodymų vertinimo praktikos. Be to, atsakovas dėl nepaaiškinamų priežasčių neišsaugojo pareiškimo voko su pašto spaudais, jo elgesys teisminio proceso metu bei tai, jog net dešimt dienų nuo atsakovo nurodytos pareiškėjo prašymo gavimo datos jis nebuvo nagrinėjamas, rodo, kad atsakovas net neketino atleisti pareiškėjo pagal jo prašymą. Statuto 55 straipsnyje numatyto 14 dienų termino pradžia yra sietina tik su valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena, t. y. šiuo atveju su 2013 m. balandžio 2 d., todėl pareiškėjas turėjo būti atleistas 2013 m. balandžio 16 d. Jei ne, tuomet su pareiškimo gavimo institucijoje diena, t. y. 2013 m. balandžio 4 d., tačiau ir šiuo atveju pareiškėjas turėjo būti atleistas iki pasibaigiant tarnybiniam tyrimui. Statuto 55 straipsnio 1 dalyje naudojamas terminas „pateikti“ yra nekonkretus, todėl šiuo atveju pagal analogiją turėtų būti taikomos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios terminų skundams, apeliaciniams skundams ir kitiems dokumentams paduoti skaičiavimą. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog abu minėti terminai suėjo tą pačią 2013 m. balandžio 19 d., vis tiek nėra aišku, kuris iš jų laikytinas pirmesniu ir pagal kurį atleidimo pagrindą pareiškėjas turėjo būti atleistas. Šiuo atveju pareiškėjas, neturėdamas diskrecijos pasirinkti atleidimo būdą, yra silpnesnioji teisinio santykio šalis, todėl jis turėtų būti ginamas teismų.