- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-722/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02730-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Spekus“
- Trečiasis asmuo
- K. T.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Spekus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1791-345/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kristyle“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Spekus“ (šiuo metu bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Spekus“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo K. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Kristyle“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
- priteisti iš atsakovo 136 281,79 Lt ekvivalentą pinigais, lygų pagal 2010 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0015 perimto turto vertei;
- pripažinti negaliojančiu 2010 m. kovo 17 d. Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimo dengimo sutarties 2.1 punktą, ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo UAB „Spekus“ ieškovui 119 667,79 Lt ekvivalentą pinigais, lygų pagal 2010 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0006 ir 2010 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0011 perimto turto vertei;
- priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo K. T. 2010 m. kovo 17 d. sudarė Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimo dengimo sutartį (toliau – Sutartis). Remiantis šios sutarties 1.1 punktu dėl blogos ieškovo finansinės būklės atsakovas perėmė ieškovo 300 000 Lt dydžio įsipareigojimą K. T.. Remdamasis sutarties 2.1 punktu ieškovas atsakovui 2010 m. kovo 17 d. išrašė ir įteikė apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0006 bendrai 79 618 Lt sumai, 2010 m. gegužės 5 d. išrašė ir įteikė PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0011 bendrai 40 049,79 Lt sumai. Sutarties 2.1 punktas, kuriuo ieškovas įsipareigojo perleisti atsakovui turto už ne mažesnę nei 65 proc. sutartyje numatytos 300 000 Lt sumos, ir 2010 m. kovo 17 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija IMC Nr. 2010-0006 bei 2010 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija IMC Nr. 2010-0011 pagrindu faktiškai perleido turto už 119 667,79 Lt, iš esmės pažeidė ieškovo kreditorių teises. Remiantis VĮ „Registrų centro“ duomenimis, tretysis asmuo K. T. laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 5 d. iki nutarties dėl bankroto bylos UAB „Kristyle“ iškėlimo įsiteisėjimo (2010 m. gruodžio 31 d.) buvo įmonės direktore. Be to, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 5 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. K. T. buvo įmonės akcininkė. Nustačius, kad ginčo sandoris buvo sudarytas su įmonės vadove ir buvusia akcininke, Civilinio kodekso 6.67 str. 1 d. 3 p. pagrindu preziumuojamas trečiojo asmens nesąžiningumas.
Atsakovas 2010 m. liepos 7 d. pranešimu informavo ieškovą, kad ieškovui nutraukus prekybą Make Up Store produkcija, atsakovas nuo 2010 m. liepos 8 d. perėmė ieškovo 24 564,94 EUR dydžio įsiskolinimą kompanijai Make Up Store AB. Ieškovas atsakovui išrašė ir įteikė apmokėjimui 2010 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0015 bendrai 136 281,79 Lt sumai. Tokiu būdu po šio ginčytino sandorio sudarymo ieškovo turto ir įsipareigojimų santykis pasikeitė, nes ieškovo turto sumažėjo daugiau negu buvo sumažinti jo įsipareigojimai bendrovei Make Up Store AB. 2010 m. liepos 8 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija IMC Nr. 2010-0015 pagrindu atsakovui buvo perduotos sąskaitoje-faktūroje nurodytos prekės ir tokiu būdu panaikinta įmonės 84 817,82 Lt skola naujai atsiradusiam kreditoriui UAB „Spekus“, t.y. šalys buvo susitariusios dėl tarpusavio įskaitos. Įskaitymo faktą taip pat patvirtina aplinkybė, kad atsakovas bankroto byloje nepareiškė kreditorinio reikalavimo, nors pagal administratoriui pateiktą UAB „Kristyle“ 2010 m. gruodžio 31 d. kreditorių sąrašą, UAB „Kristyle“ skola UAB „Spekus“ nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis sudarė 185 790,75 Lt. Pripažinus negaliojančia 2010 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0015 ieškovui iš atsakovo priteistina 136 281,79 Lt, t.y. sąskaitos pagrindu perimtų daiktų vertė. Kadangi šios PVM sąskaitos-faktūros pagrindu buvo įvykdyta tarpusavio įskaita, todėl priteisiant šią sumą iš atsakovo, šalys turi būti atstatytos į pradinę padėtį.
Ginčijamų sandorių atsakovas sudaryti neprivalėjo, nes to privalomai nenumatė nei įstatymas, nei sutartis. Dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovas būdamas nemokus, dar labiau sumažino savo mokumą, suteikė pirmenybę naujai atsiradusiam kreditoriui – atsakovui, neteko turto, kurį turėjo ir galėjo naudoti kreditorių reikalavimų tenkinimui, ir taip pažeidė kitų savo kreditorių interesus. Kadangi ieškovas jau pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balansą buvo nemokus, todėl atsakovui turėjo būti žinoma, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kitų ieškovo kreditorių interesus. Atsakovas, perimdamas skolininko įsiskolinimus kreditoriams, turėjo būti itin atidus ir rūpestingai tikrinti bei vertinti ieškovo mokumo aplinkybes prieš sudarant ginčo sandorį, nes šią pareigą stiprino objektyvus būtinumas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių būsima sutarties šalis turėjo tokius finansinius įsipareigojimus, kodėl nesugebėjo jų įvykdyti. Tai, kad atsakovas žinojo apie sunkią ieškovo ekonominę situaciją, patvirtina ieškovą ir atsakovą 2009 m. lapkričio 6 d. Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties pagrindu sieję subnuomos santykiai, 2010 m. kovo 7 d. Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimo dengimo sutartis. Atsakovas nepasidomėjęs, ar sandorį ketinantis sudaryti ieškovas neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai, elgėsi nesąžiningai. Ieškovas neturi turto atsiskaityti su kreditoriais, todėl atsakovas pagal 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitas-faktūras neturėjo teisės perimti įmonės turto už 255 949,58 Lt sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovo BUAB „Kristyle“ ieškinį patenkino iš dalies:
- pripažino negaliojančiu sutarties šalių K. T., UAB „Kristyle“ ir UAB „Spekus“ 2010 m. kovo 17 d. Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimo dengimo sutarties 2.1 punktą, kuriuo skolininkas (ieškovas UAB „Kristyle“) įsipareigojo perleisti naujajam skolininkui (atsakovui UAB „Spekus“) turto, nuosavybės teise priklausančio skolininkui (ieškovui „Kristyle“) už ne mažesnę nei 25 procentai sutartyje numatytos sumos dalį, o 3 mėnesių bėgyje, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos, perleisti ne mažiau kaip 40 procentų turto, skaičiuojant nuo sutartyje numatytos sumos. Taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo UAB „Spekus“ ieškovui BUAB „Kristyle“ 119 667,79 Lt.
- priteisė iš atsakovo UAB „Spekus“ ieškovo BUAB „Kristyle“ naudai 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškovui priteistos sumos (119 667,79 Lt), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011 m. spalio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
- ieškovo BUAB „Kristyle“ ieškinio dalį atsakovui UAB „Spekus“ dėl 136 281,79 Lt ekvivalento pinigais, pagal 2010 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0015 perimto turto vertei priteisimo, atmetė.
Teismas konstatavo, kad pagal Sutarties 2.1 punktą ieškovas įsipareigojo perleisti atsakovui turto, nuosavybės teise priklausančio ieškovui už ne mažesnę nei 25 proc. sutartyje numatyto sumos, o 3 mėn. bėgyje, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos, perleisti ne mažiau kaip 40 proc. turto, skaičiuojant nuo sutartyje nurodytos sumos. Sutarties 2.2 punktu buvo sutarta, kad ieškovas turi teisę atpirkti turtą, padengęs atsakovui sutartyje numatytą sumą ir kitus sutarties įsipareigojimus. Iš to seka, kad Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė dėl ieškovo skolos atsakovui grąžinimo užtikrinimo su atpirkimo teise. Taigi sutartimi ieškovo, kaip skolininko, padėtis faktiškai pasunkėjo, kadangi atsakovui buvo įsipareigota ne tik padengti 300 000 Lt įsiskolinimą, sumokėti palūkanas, bet ir perleisti turto bent 65 proc. skolos vertės, kurį ieškovas, padengęs skolą, būtų galėjęs atgauti tik jį atpirkęs, t.y. už nemokamai perleistą turtą sumokėjęs šalių atskirai sulygtą kainą. Pagal ieškovo balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovas ataskaitiniu laikotarpiu jau buvo nemokus bei dirbo nuostolingai. Teismo vertinimu Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties 2.1 punktu ieškovas sumažino turimo turto apimtį bei sudarė sąlygas atsirasti didesniems nuostoliams, kadangi turtą perleidęs kaip prievolės užtikrinimą, ieškovas ją įvykdęs būtų buvęs priverstas patirti papildomų išlaidų – turto atpirkimo forma, arba nuostolius lygius perleisto turto vertei, kuri pagal sutartį turėjo būti ne mažesnė kaip 65 proc. skolos, tiksliau pagal 2010 m. kovo 7 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0006 ir 2010 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija IMC Nr. 2010-0011 perleistas turtas buvo įkainotas bendra 119 667,79 Lt suma. Taigi ekonominės logikos požiūriu Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties 2.1 punktu prisiimti įsipareigojimai ieškovui buvo iš esmės nenaudingi bei prieštaravo elementariai ekonominei logikai.
Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties sudarymo metu tretysis asmuo K. T., pradinis ieškovo kreditorius, buvo ieškovo vadovas. Jokių įrodymų ar atskiro susitarimo, kaip numatyta sutarties 1.2 punkte, galinčių patvirtinti, kad atsakovas padengė trečiajam asmeniui ieškovo įsiskolinimą, atsakovas į bylą nepateikė. Ieškovą ir atsakovą nuo 2009 m. lapkričio 6 d. siejo subnuomos teisiniai santykiai, t.y. abi šalys turėjo bendrų tiesioginių bei betarpiškų turtinių ryšių. Šios aplinkybės suponuoja, jog atsakovas turėjo žinoti apie ieškovo galimai sunkią materialinę padėtį, o tą tikrai žinojo tretysis asmuo K. T..
Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti esant visas būtinąsias sąlygas taikyti actio Pauliana institutą. Pirma, ieškovas ekonominės logikos požiūriu Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties 2.1 punktu prisiėmė visiškai sau nenaudingą prievolę; antra, kiti sutarties kontrahentai žinojo arba būdami protingi, sąžiningi bei atidūs asmenys turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis tiek ieškovo, tiek jo kreditorių interesus; trečia, ieškovo bankroto administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, ginant ieškovo kreditorių galimai pažeistus interesus. Taigi Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties sudarymo aplinkybės leidžia teigti, jog jos šalys buvo nesąžiningos, sutarties ieškovas sudaryti neprivalėjo, sutartis yra nenaudinga ieškovui, sutartimi buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, todėl yra pagrindas pripažinti sutarties 2.1. punktą negaliojančiu (CK 6.66 str. 1 d.).
Pripažinus Įsipareigojimų perėmimo ir įsiskolinimų dengimo sutarties 2.1 punktą negaliojančiu ir išnykus juridiniam pagrindui, remiantis kuriuo atsakovui buvo perleista dalis turto yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo ieškovui 119 667,79 Lt ekvivalentą pinigais, lygų perimto turto vertei pagal šalių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Spekus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kurioje teismas nusprendė iš dalies tenkinti ieškovo ieškinį, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliantas pažymi, kad teismas priimdamas sprendimą nurodė, jog Sutarties sudarymo metu tretysis asmuo K. T., pradinis ieškovo kreditorius, buvo ieškovo vadovė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Sutartis buvo sudaryta 2010 m. kovo 17 d. Sandorio šalys: K. T., UAB „Kristyle”, atstovaujama l.e.p. direktoriaus D. K., ir UAB „Spekus”, atstovaujama generalinio direktoriaus M. K.. Atsakovas turėjo duomenų, jog tuo metu, kai buvo pasirašyta Sutartis (o tiksliau nuo 2009 m. gegužės 30 d. (t.y. beveik metus iki Sutarties pasirašymo) iki 2011 m. gegužės 30 d. (t.y. beveik metus ir po Sutarties pasirašymo)), K. T. buvo vaiko priežiūros atostogose. Šią aplinkybę ji galėjo patvirtinti ir teismo posėdžio metu, deja, į jį neatvyko. Be to, kaip matyti ir iš sutarties, ją ieškovo vardu pasirašė l.e.p. direktorius D. K., o ne K. T., ir tai tik patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, jog K. T. tuo metu nėjo vadovo pareigų. Svarbu ir tai, kad K. T., kaip nurodyta ir ieškinyje, UAB „Kristyle“ akcininke buvo nuo 2008 m. kovo 5 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. (sutartis sudaryta tik po daugiau nei 4 mėnesių), be to valdė tik 34 proc. ieškovo akcijų. Kadangi Sutartis buvo pasirašyta ne vienašaliu vadovo sprendimu (nors K. T. tuo metu nėjo vadovo pareigų), o gavus ieškovo akcininkų sutikimą (K. T. Sutarties pasirašymo metu ieškovo akcijos nebepriklausė), todėl šios nurodytos aplinkybės tik paneigia Sutarties šalių nesąžiningumą. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie atsakovo atliktus mokėjimus trečiajam asmeniui K. T. kaip ieškovo įsiskolinimo dengimui. Apeliantas nurodo, kad šiai dienai K. T. yra sumokėta 156 599,16 Lt, be to mokėjimai toliau yra ir bus atliekami. Šiai dienai atsakovas, dengdamas ieškovo įsiskolinimą, K. T. jau yra sumokėjęs daugiau nei pats buvo gavęs iš ieškovo. Pagal Sutarties 2.1 punktą ieškovas atsakovui turėjo perleisti turto už ne mažesnę nei 65 proc. Sutartyje numatytos sumos dalį, t.y. skaičiuojant nuo 300 000 Lt sumos išeitų, jog ieškovas atsakovui turėjo perleisti turto už 195 000 Lt, nors buvo perleista už 119 667,79 Lt, t.y. net 75 332,21 Lt mažiau. Teismas nurodė, kad ieškovą ir atsakovą nuo 2009 m. lapkričio 6 d. siejo subnuomos santykiai, ir dėl šios aplinkybės atsakovas turėjo žinoti apie ieškovo sunkią materialinę padėtį. Tuo metu, kai buvo sudaryta Sutartis, nė vienas kreditorius ieškovui jokių reikalavimų pareiškęs nebuvo, ieškovo turtui areštas taip pat nebuvo uždėtas. Kaip ir pats ieškovas nurodė ieškinyje, ieškovui turto areštas buvo uždėtas tik 2010 m. birželio 30 d., t.y. daugiau nei po 3 mėnesių po Sutarties sudarymo dienos. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2010 m. gruodžio 20 d., t.y. net po 9 mėnesių nuo Sutarties sudarymo dienos. Todėl ta aplinkybė, jog atsakovas turėjo žinoti apie sunkią ieškovo padėtį, yra visiškai nepagrįsta. Teismas sprendime nurodė, kad šalys turėjo žinoti, jog Sutartimi bus pažeisti kitų kreditorių interesai. Kaip minėta, atsakovas apie ieškovo sunkią finansinę būklę nežinojo, jokio arešto ieškovo turtui Sutarties sudarymo metu uždėta nebuvo, nė vienas ieškovo kreditorius į ieškovą nesikreipė ir nepateikė pasiūlymų dėl panašių sutarčių sudarymo. Be to, atsakovas, perimdamas ieškovo skolą K. T. 300 000 Lt sumoje, ir pats iš ieškovo gavęs turto už 119 667,79 Lt sumą, bendrą ieškovo įsiskolinimą kreditoriams sumažino daugiau nei dvigubai, t.y. 180 332,21 Lt. Kaip nurodyta ieškinyje, atsakovas kreditorinio reikalavimo byloje nepareiškė, nors pagal kreditorių sąrašą ieškovo skola atsakovui nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis sudaro 185 790,75 Lt. Todėl teiginys, jog sutartimi buvo pažeistos kreditorių teisės, neteisingas ir nepagrįstas. Apeliantas nemano, kad šioje byloje yra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetas, nes skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas nėra pagrįstas, tuo pažeidžiant sutarties laisvės principą ir nepagrįstai suvaržant skolininko teises. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad byloje nustatytas sutarties šalių nesąžiningumas neatitinka Civilinio kodekso 6.67 str.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Kristyle“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB „Spekus” apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju skundą padavė atsakovas, kuris skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas. Todėl byla nagrinėjama atsakovo skundo ribose.
Kolegijos nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja atsakovo teisinę poziciją dėl nagrinėjamo ginčo, išdėstytą pirmosios instancijos teisme, bei nepaneigia sprendime padarytų išvadų pagrįstumo.
Patenkinęs ieškinį pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijama Sutarties nuostata (2.1 punktas) buvo akivaizdžiai pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai. Tokia išvada pagrįsta tiek bylos aplinkybių, tiek ir tarp šalių sudarytos Sutarties turinio analize, nes Sutartimi ieškovas, perleidęs atsakovui savo įsipareigojimą grąžinti K. T. 300 000 Lt skolą, tuo pačiu prisiėmė tokio pat dydžio skolą naujajam skolininkui – atsakovui, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. kovo 30 d. (sutarties 1.4, 4.1 punktai). Be to, įsipareigojęs grąžinti atsakovui skolą bei mokėti 7 procentų metines palūkanas, ieškovas iš esmės neatlygintinai įsipareigojo perleisti atsakovui ieškovui priklausantį turtą, kurio vertė lygi 65 procentų paskolos sumos (Sutarties 2.1. p.). Tuo tarpu teisė atpirkti minėtą turtą ieškovas galėjo realizuoti tik padengęs savo įsiskolinimą atsakovui bei kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi po sutarties sudarymo, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovo įsiskolinimas kreditoriams nepasikeitė, tačiau sumažėjo jo turimas turtas. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad pripažįstant Sutarties 2.1. p. negaliojančiu, nebuvo nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, o ieškovo kreditorių interesai nebuvo pažeisti.
Darant tokią išvadą svarbu yra tai, kad tiek pagal į bylą pateiktus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, tiek ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ieškovas sutarties sudarymo metu buvo nemokus, apie ką turėjo žinoti ir atsakovas, nes jau pačioje sutartyje konstatuojama, kad ieškovas neturi finansinės galimybės atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, sutarties šalių nesąžiningumas preziumuojamas, nes sutarties 2.1. punktu buvo nustatyta, kad turtas atsakovui perduodamas neatlygintinai (CK 6.66 straipsnio 2 dalis), o K. T. Sutarties sudarymo metu buvo ieškovo vadovu (33 b. l.). Tiesa, apeliantas nurodo, kad Sutarties sudarymo metu K. T. buvo vaiko priežiūros atostogose, tačiau minėta aplinkybė nereiškia, kad K. T. buvo atleista iš įmonės vadovo pareigų, ką patvirtina ir jau minėtas Juridinių asmenų registro išrašas (b. l. 33).
Apeliantas teigia, kad vykdant sutartį jis sumokėjo K. T. 156 599,16 Lt. Tačiau sutarties 2.1. punktu buvo reglamentuoti tik šalių (ieškovo ir atsakovo) teisiniai santykiai, be to, skundžiamu sprendimu Sutarties 1.4. ir 4.1. punktai, nustatantys ieškovo pareigą grąžinti skolą atsakovui, panaikinti nebuvo. Todėl paminėtas atsakovo argumentas teisinės reikšmės nagrinėjam ginčui neturi. Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 2.1. punktas pripažintas negaliojančiu, o taikant restituciją iš atsakovo ieškovo naudai buvo priteisti 119 667,79 Lt, tai yra atsakovo realiai gauto turto vertė, nereikšminga yra ir atsakovo nuoroda į tai, kad ieškovas tik iš dalies įvykdė paminėtu punktu prisiimtus įsipareigojimus, nes vietoje turto už 195 000 Lt perdavė atsakovui turtą tik už 119 667,79 Lt.
Atsižvelgiant į išdėstytą, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.