Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-14 · Civilinė byla Nr. 2-545/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-14
Bylos Nr.
2-545/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Dalia Vasarienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Geležies laužas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-545/2012
2-55-3-03206-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Geležies laužas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Varalda“ pareikštu atsakovui UAB „Geležies laužas“ ieškiniu prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 3 363 904,22 Lt skolos ir palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Taip pat ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo BUAB „Varalda“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie atsakovo siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti savo mokumo galimybes ar kitokį nesąžiningą elgesį, jo ypatingai nesėkmingą verslo veiklą. Ieškovas, pateikęs atsakovo atsakymą, kuriuo atsakovas prašo atidėti prievolės vykdymą, kartu nurodydamas, kad valdo didelės vertės turtą, kurio visiškai užtektų kelis kartus didesnei prievolei įvykdyti, neneigė atsakovo atsakymo šioje dalyje pagrįstumo, todėl teismui ginčo atveju nekilo abejonių dėl atsakovo turtinio pajėgumo. Atsakovo turtinį pajėgumą vertindamas kartu su duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį nebuvimu, teismas reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino, nenustatęs įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų – galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas BUAB „Varalda“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino apelianto kartu su ieškiniu pateiktus dokumentus. Atsakovo pateiktame 2010 m. gegužės 31 d. atsakyme nurodytas UAB „Olimpinių rinktinių centras“ turtas, kuris įkeistas pagal paskolos sutartį, sudarytą tarp apelianto ir atsakovo, yra perimtas AB banko „Snoras“. Taigi paskolos sutarties įvykdymas nėra užtikrintas UAB „Olimpinių rinkinių centras“ turtu, todėl teismo motyvas, kad teismui ginčo atveju nekelia abejonių atsakovo turtinis pajėgumas, atmestinas kaip neteisingas ir nepagrįstas.

2. Lietuvos apeliacinis teismas, būdamas galutine instancija nagrinėjant skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ne kartą yra nurodęs, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojamas tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2009). Nors Lietuvos teismai savo praktikoje yra suformavę minėtą prezumpciją, tačiau teismai nėra nustatę vieningos pinigų sumos, kuriai esant būtų galima besąlygiškai konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Išanalizavus Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, kad sumų dydžiai svyruoja nuo 111 000 Lt, todėl apeliantas pagrįstai mano, jog 3 363 904,22 Lt suma laikytina itin didele ir pirmosios instancijos teismas privalėjo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Žemesnės instancijos teismas

3. Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu yra būtinas siekiant apsaugoti ne tik pačios BUAB „Varalda“ turtinius interesus, bet ir jos kreditorių teisę maksimaliai patenkinti savo finansinius reikalavimus BUAB „Varalda“ bankroto byloje, taip pat užtikrinti operatyvų bankroto proceso užbaigimą.

Atsakovas UAB „Geležies laužas“ atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar patenkinus ieškinį teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. CPK 144 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali nutarti laikinąsias apsaugos priemones taikyti bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prašymas jas taikyti turi pagrįsti tikimybę, kad teismui šių priemonių netaikius, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovo 3 363 904,22 Lt sumą. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas atsisakydamas ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pagrindo remtis ieškovo į bylą pateiktu atsakovo 2010 m. gegužės 31 d. prašymu atidėti skolos mokėjimą, kuriame teigiama, kad pagal paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, iš kurios ir kyla ieškinio reikalavimas, yra įkeistas UAB „Olimpinių rinktinių centras“ turtas kelis kartus viršija skolos likutį (b. l. 8). Tačiau teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad ieškovas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė įrodymus (raštą dėl AB „Snoras“ kreditorinio reikalavimo patikslinimo bei turto perdavimo išieškotojui aktą), kurie paneigia anksčiau ieškovo į bylą pateiktą įrodymą (prašymą dėl skolos mokėjimo atidėjimo). Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad šie duomenys rodo, jog prievolės, kylančios iš paskolos sutarties, įvykdymas nėra užtikrintas ir kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, netaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 3 d.).

Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 329 ir 330 straipsnių nuostatomis, sprendžia, kad apelianto atskirasis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, areštuojant UAB „Geležies laužas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą 3 363 904,22 Lt sumai, o tik šio turto nepakankant, atsakovui priklausančias pinigines lėšas, leidžiant areštuotomis lėšomis atsiskaityti su apeliantu ir valstybės biudžetais. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nevaržo atsakovo teisių bei interesų daugiau, negu to reikia ieškinio reikalavimams užtikrinti.

Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad ši nutartis neužkerta kelio atsakovui kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 148 str. 1 d.). Atsakovas taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.). Be to, pagal CPK 146 straipsnio nuostatas, atsakovas turi teisę prašyti teismo įpareigoti apeliantą pateikti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jis turi teisę reikalauti, kad apeliantas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovui padarė apelianto prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ (į.k. 124686473, Žolyno g. 3, Vilnius) ieškinio reikalavimui užtikrinti areštuoti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Geležies laužas“ (į.k. 140438324, Šilutės pl. 125, Klaipėda) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 3 363 904,22 Lt (trijų milijonų trijų šimtų šešiasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų keturių Lt 22 ct) sumai, šio turto nesant ar nepakankant – kilnojamąjį turtą 3 363 904,22 Lt (trijų milijonų trijų šimtų šešiasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų keturių Lt 22 ct) sumai, ir tik šio turto nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 3 363 904,22 Lt (trijų milijonų trijų šimtų šešiasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų keturių Lt 22 ct) sumai. Leisti atsakovui areštuotomis piniginėmis lėšomis atsiskaityti su atsakovu bei valstybės biudžetais.

Pavesti nutarties vykdymą atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varalda“ pasirinktam antstoliui.

Nutartį išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasDalia Vasarienė