Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2021 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) sprendimą Nr. 21-IL-40-01192-e ir įpareigoti išduoti ginklą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su atsakovo priimtu sprendimu ir nurodė, jog sprendimas yra grindžiamas tuo, kad 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas nuteisė pareiškėją už sunkų sveikatos sutrikdymą pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį ir skirta bausmė – 2 metų 6 mėnesių 8 dienų terminuoto laisvės atėmimo. 2003 m. lapkričio 21 d. Radviliškio rajono apylinkės teismas už veiką numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje skyrė 30 parų arešto, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. 2004 m. birželio 11 d. Radviliškio rajono apylinkės teismas už veiką numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje skyrė 1 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Subendrinus 2003 m. lapkričio 21 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo ir 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžius pareiškėjui skirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 metai 9 mėnesiai 4 dienos. Dėl šių aplinkybių Šiaulių AVPK nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą (17 straipsnio 1 dalies 2 punktą) bei kaip keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (17 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl pareiškėjas neturi teisės įsigyti ir turėti ginklų. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, ši negatyvi uždraudimo sankcija gali būti skiriama neapibrėžtam laikotarpiui, tokiu būdu pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, kuris yra neatsiejama konstitucinio teisinės valstybės principo dalis. Teisinis reguliavimas negali būti toks, kad pareiškėjui būtų taikoma nuolatinė sankcija, kuri gali būti skiriama neapibrėžtam laikotarpiui. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika (2011 m. sausio 6 d. byloje Paksas prieš Lietuvą bei 2012 m. lapkričio 28 d. byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę) bei EŽTT teismo padarytomis išvadomis yra laikytina, kad sankcija neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus taikoma neterminuotai (nuolatinai) visų gyvenimą akivaizdžiai prieštarauja EŽTT praktikai ir pažeidžia Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniškų ar žeminantį jo orumų elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Pareiškėjas nusikalstamas veikas atiko prieš dvidešimt metų, dar būdamas nepilnamečiu, nesusiformavusios asmenybės, maištingo amžiaus. Baudžiamasis įstatymas numato, kad nepilnamečiui padariusiam nusikalstamą veiką ir nuteistam už sunkų nusikaltimą, teistumo terminas po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinamas per pusę (BK 97 straipsnio 4 punktas). Baudžiamasis įstatymas nepilnamečiams numato ne tik mažesnes bausmes (BK 91 straipsnis), tačiau ir trumpesnį teistumo terminą, nes baudžiamojo įstatymo požiūriu nusikalstamą veiką padariusiam nepilnamečiui yra numatomas švelnesnis BK taikymas. Pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko, atlikus bausmę buvo pasiekta bausmės paskirtis, kad bausmę atlikęs asmuo laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nes pareiškėjas per 20 metų daugiau nenusikalto, laikėsi įstatymų bei bendrai priimtinų visuomenės normų ir taisyklių, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, gyvena dorą santuokinį gyvenimą, turi įkūręs įmonę ir joje dirba, neturi žalingų įpročių. Rado patinkančią veiklą – įsiliejo į būrelio kolektyvą, jame atliko dviejų metų stažuotę, išlaikė medžiotojo kvalifikacinį egzaminą tačiau negali tapti pilnateisiu būrelio nariu, nes neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą. Būrelio vadovas pareiškėją charakterizuoja kaip draugišką, kruopštų, paslaugų ramaus ir nekonfliktiško būdo, puikiai sugebantį įsilieti į kolektyvą, nestokojantį humoro jausmo, visada nuoširdžiai išklausantį bei vykdantį pavestas užduotis. Tačiau dėl paauglystėje įvykdyto nusikaltimo, pareiškėjas ir dabar yra laikomas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir toks gali būti laikomas visą gyvenimą, tačiau toks asmens teisių varžymas yra neproporcingas. Atsakovas nerinko ir nevertino pareiškėjo asmenybę apibūdinančių duomenų, kurie būtų patvirtinę, kad pareiškėjas yra gerai charakterizuojamas. Pareiškėjas nuo bausmės atlikimo iki šios dienos nėra padaręs nusikalstamų veikų, kolektyviniuose santykiuose yra vertinamas teigiamai, kaip pareigingas, ramaus būdo, nekonfliktiškas, ir draugiškas. Nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kad jis gali būti laikomas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos, nes faktinės aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, laikosi įstatymų, taisyklių ir visuotinai priimtų visuomenės normų, todėl skundžiamu sprendimu atsisakius išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus – yra pažeidžiamos ne tik asmens teisės, tačiau toks sprendimas prieštarauja Konstituciniams principams bei EŽTT praktikai.