- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-20
- Bylos Nr.
- I-1870-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00506-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad 2004 m. spalio 10 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas 16 metų laisvės atėmimo bausme. 2015 m. gegužės 23 d. taikant lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos pagrindus, buvo išleistas į laisvę. Pareiškėjas pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas, todėl Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 23 d. panaikino sprendimą dėl lygtinio paleidimo ir pareiškėjas buvo grąžintas į įkalinimo įstaigą tolesniam bausmės atlikimui. Grąžinus atlikti laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas atliko bausmę griežtesnėmis, negu galiojo iki jo lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos, sąlygomis. Teigia, jog įvedus griežtesnį režimą, sumažėjo fizinis aktyvumas, padidėjo įtampa tarp kalinamų asmenų, o dėl patiriamo streso pablogėjo sveikata. Pareiškėjas skundžiasi nugaros, sąnarių, galvos skausmais, padažnėjusiomis peršalimo ligomis. Be to, jis tapo irzlus, dažnai kyla agresijos priepuoliai, kamuoja nemiga, nerimo jausmas. Dėl įvesto apsipirkimo parduotuvėje ribojimo, negali tinkamai koreguoti mitybos.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodo neva jam kilusius nepatogumus, jį grąžinus į įkalinimo įstaigą atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę. Jokių konkrečių įrodymų nepateikia, kokios jo teisės ir kurį laiką buvo neteisėtai suvaržytos, kokios kilo pasekmės. Teigia, jog vykdant bausmes, taip pat ir laisvės atėmimo bausmę, netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė, o iki atitinkamų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo įstatymo Nr. XII-1818 nuostatų įsigaliojimo, paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmė netrumpinama. Mano, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė buvus Teisingumo ministerijos neteisėtiems veiksmas, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš sugriežtintų bausmės atlikimo sąlygų, taikytų nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujiems BVK pakeitimams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis).
Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad įvedus BVK pakeitimus, t. y. pakeitus apsipirkimo parduotuvėje, pasivaikščiojimo tvarką ir kt., buvo sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos, tačiau neįvardija, kokie konkrečiai neva griežtesni ribojimai jam buvo pritaikyti, sukėlę skunde nurodytą neturtinę žalą. Taip pat nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytą kilusią jam neturtinę žalą bei nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Kita vertus, net ir nustačius, kad pareiškėjui iš tiesų sugriežtėjo bausmės atlikimo sąlygos, nebūtų pagrindo teigti, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja neteisėti valstybės veiksmai.
Tokia išvada darytina įvertinus tai, jog teismų praktikoje laikoma, kad sunkinančio asmens teisinę padėtį negaliojimo atgal principas yra išimtinai baudžiamosios teisės principas ir taikytinas tik baudžiamojoje teisėje, o ne baudžiamojo proceso ar bausmių vykdymo teisėje. Baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų klausimus. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis Nr. 1S-684-92/2014). Taigi BVK, kuris nustato bausmių atlikimo tvarką bei sąlygas, yra laikytinas būtent procesiniu teisės aktu, todėl jo nuostatų taikymo atveju negalima remtis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike.
Bausmių vykdymo įstatyme yra imperatyviai nustatyta, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis). Nors bausmių vykdymo įstatyme įtvirtinta, jog įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, tačiau įstatymų kolizija, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai, galima tik tarp galiojančių įstatymų, tačiau šiuo atveju pareiškėjas kelia klausimą, ar pagrįstai taikytina šiuo metu galiojanti, o ne jau nebegaliojanti įstatymo redakcija, todėl vadovautis BVK 3 straipsnio 3 dalimi negalima.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsniu, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei 50 tūkstančių piliečių. Konstitucijos 98 straipsnyje bei 1998 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 851 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija) patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose teisingumo ministrui nėra numatyta pareiga piliečio prašymu arba reikalavimu pateikti įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti. Pažymėtina, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė nėra pareiga ir niekas demokratinėje valstybėje negali įpareigoti subjektą, turintį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įgyvendinti ją. Kadangi šiuo atveju Teisingumo ministerija (teisingumo ministras) neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ji pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, o, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.