Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme penkeriems metams;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis konfiskuotas R. R. priklausantis automobilis „Nissan Qashqai“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. R. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš nuteistojo R. R. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija, jog nuteistasis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t. y., neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį – 70,597 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos, tačiau, pasak gynėjo, R. R. nežinojo ir nesuprato, kokiu narkotinės medžiagos kiekiu jis neteisėtai disponavo, todėl jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina ne pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir jam už šią veiką paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Apeliantas taip pat prašo sušvelninti nuteistajam R. R. paskirtą galutinę subendrintą bausmę – skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai bei skundžiamame nuosprendyje šių įrodymų pagrindu pateikti pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvados patvirtina, jog teismas pagrįstai nuteistojo R. R. veiksmuose nustatė visus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius (įskaitant ir subjektyvųjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – kaltę).

9. Nors R. R. neigė žinojęs jo neteisėtai įgytos, laikytos ir gabentos narkotinės medžiagos rūšį bei kiekį, kaltės, jos formos, rūšies, t. y., subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių, turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko parodymus apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

10. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė pats nuteistasis R. R., K. T. prisistatęs vyras jam už kelionę, kurios metu jis turėjo iš Ispanijos į Rusiją atgabenti narkotines medžiagas, pasiūlė gan didelę 3000 Eur pinigų sumą. Be to, nuteistajam papildomai turėjo būti atlygintos ir kelionės išlaidos. Siekiant paslėpti gabenamą narkotinių medžiagų krovinį nuo teisėsaugos institucijų R. R. priklausančiame 2014 m. pagamintame automobilyje „Nissan Qashqai“ buvo įrengtos slėptuvės. Pažymėtina, kad šios slėptuvės, paties nuteistojo teigimu, buvo įrengtos per kelias dienas Pskovo mieste. Visą šį laiką R. R. gyveno viešbutyje ir laukė, kada galės atsiimti narkotinių medžiagų gabenimui paruoštą savo automobilį. Aplinkybė, kad slėptuvių įrengimas truko gan ilgą laiką, suponuoja, jog R. R. suvokė su jo automobiliu atliekamų darbų sudėtingumą, apimtį ir jiems neprieštaravo, nepaisant to, kad jo automobilio vertė dėl šių darbų galėjo ženkliai sumažėti. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugpjūčio 16 d. daiktų apžiūros protokolo ir jo priedo matyti, kad apžiūrėjus R. R. priklausantį automobilį „Nissan Qashqai“ jo priekyje po vairuotojo ir keleivio sėdynėmis aptiktos kelios metaliniais dangčiais – plokštėmis uždengtos ertmės, kuriose buvo slepiamas narkotinės medžiagos – kanapių dervos krovinys (t. 1, b. l. 28-46). Šie aiškiai pastebimi automobiliui atlikti pakeitimai neabejotinai sumažino jo vertę. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nuteistasis R. R. sutiko už gan didelį 3000 Eur piniginį atlygį iš Ispanijos gabenti narkotines medžiagas bei leido jam priklausančiame automobilyje per kelias dienas įrengti sudėtingas slėptuves, galima daryti išvadą, kad nuteistasis suprato, jog jis gabens labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Jis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y., veikė tiesiogine tyčia. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumo išvadoms dėl kaltės pagrįsti nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, nėra pagrindo pripažinti, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nusprendė dėl jų patikimumo, pakankamumo ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. R. kaltės neteisėtai disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

11. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas nurodo, kad byloje esantys duomenys apie nuteistajam nustatytus psichikos sutrikimus patvirtina faktą, kad jis nesuprato ir negalėjo suprasti, jog gabena labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, tačiau minėti sutrikimai nuteistajam buvo diagnozuoti tik po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu ar anksčiau būtų sirgęs psichikos ligomis dėl kurių jis nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. 2017 m. rugsėjo 5 d. apklaustas kaip įtariamasis R. R. nurodė, kad psichikos ligomis nėra sirgęs (t. 2, b. l. 90). Pirmosios instancijos teisme psichiatras-ekspertas V. D. nurodė, kad iš R. R. medicininių dokumentų matyti, jog po šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo jam buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, tačiau net jei šis sutrikimas nuteistajam būtų buvęs diagnozuotas nusikalstamos veikos padarymo metu ar anksčiau, jis nebūtų turėjęs įtakos jo suvokimui apie daromą nusikalstamą veiką.

12. Nuteistojo R. R. gynėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę – skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

13. Nuteistojo R. R. padarytos dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) ir 260 straipsnio 3 dalyje, priklauso sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamajame įstatyme nustatytos tik laisvės atėmimo bausmės, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenustatyta. Tačiau pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis. Skirdamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi.

14. Byloje nustatyta, kad R. R. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno 70,597 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Šis kiekis net 564 kartus viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą labai didelio kanapių dervos kiekio ribą (0,125 kg). Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas teigia, kad nuteistasis neteisėtai disponavo mažesnį pavojų, nei heroinas ar kokainas, keliančia narkotinės medžiagos rūšimi, todėl jo padaryta nusikalstama veika taip pat turėtų būti vertinama kaip mažiau pavojinga, tačiau toks apeliacinio skundo teiginys prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos politikai, išdėstytai Valstybinėje narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 m. programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1765, tiek ir Lietuvoje taikomam visiškos netolerancijos disponavimui bet kokios rūšies narkotinėmis medžiagomis principui. Narkotinių medžiagų, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistasis, rūšis nėra pagrindas nusikalstamą veiką vertinti kaip mažesnio pavojingumo. Šiuo atveju nuteistasis disponavo itin dideliu narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė rodo didelį nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kuris negali būti laikomas mažesniu nei rūšinis (tipinis) nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) ir 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumas. Nuteistojo R. R. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad R. R. vaidmuo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo antraeilis, jis šių veikų neorganizavo ir narkotinių medžiagų neplatino, tačiau byloje nustatyta, kad R. R. buvo šių nusikalstamų veikų vykdytojas ir aktyviai dalyvavo rengiantis jų padarymui, šios nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar spontaniškos, nuteistasis jas padarė siekdamas neteisėtai gauti piniginių lėšų. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo R. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, dėl kurių jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

15. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas vertinamas ne tik nusikalstamos veikos pavojingumas, bet ir šią veiką padariusio asmens pavojingumas. Nuteistasis R. R. iki sulaikymo dirbo, yra vedęs, augina du mažamečius vaikus, anksčiau neteistas ir administracinėmis nuobaudomis nebaustas. Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Minėtos aplinkybės leidžia R. R. asmenybę vertinti iš esmės teigiamai. Tačiau, priešingai, nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, aplinkybės, kad nuteistasis iki sulaikymo dirbo, yra vedęs ir augina mažamečius vaikus yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir laikytinos įprastomis, o ne išimtinėmis aplinkybėmis. Į kaltininko šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-160/2011, 2K-448-303/2016 ir kt). Aptartos nuteistojo R. R. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės neleidžia jo asmenybės vertinti kaip išimtinai mažiau pavojingos, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad įvertinus šias aplinkybes galutinės subendrintos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, kad atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. R. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios yra žymiai švelnesnės nei baudžiamajame įstatyme už šių nusikalstamų veikų padarymą numatytų bausmių vidurkiai. Nuteistajam pagal atskirus BK straipsnius paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

16. Nuteistojo R. R. gynėjas apeliaciniame skunde kaip precedentu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017 ir teigia, kad minėtoje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo turėjo būti taikomi ir šioje baudžiamojoje byloje. Konstitucinio Teismo praktikoje nurodoma, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nuteistojo R. R. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos kasaciniame teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl joje priimtas sprendimas negali būti taikomas kaip precedentas. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017 kasacinis teismas pagrindą taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas motyvavo visų pirma tuo, jog baudžiamojo proceso metu buvo padaryta įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių procesas užsitęsė beveik šešerius metus. Kaip pažymėjo kasacinis teismas, minėta baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama du kartus, o šios aplinkybės sukūrė nuteistajam netikrumo jausmą dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties, kurį laiką nebuvo aiškus jo likimas, teismai ne kartą priėmė skirtingus sprendimus. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad nebuvo nustatytas tikslus nuteistojo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką, nenustatyta, kad jis būtų platinęs narkotines medžiagas, o jo gabentos narkotinės medžiagos buvo surastos pareigūnų, kasacinis teismas padarė išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam būtų aiškiai neproporcingas ir prieštarautų teisingumo principui, ir paskyrė nuteistajam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje procesas netrunka nė dviejų metų, apeliacine tvarka byla nagrinėjama pirmą kartą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo R. R. gynėjas prašo skirti nuteistajam galutinę subendrintą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kaip precedentu remdamasis kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje, kurioje šis teismas asmeniui skyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

17. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas nurodo, kad dėl turimų sveikatos sutrikimų nuteistajam atlikti bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, bus pernelyg sunku, tačiau byloje nėra duomenų, liudijančių, kad nuteistajam dėl turimų sveikatos problemų negali būti taikoma reali laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, esant būtinybei, kvalifikuota medicininė pagalba gali būti suteikta laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybės, gali būti teikiama valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

18. Nuteistojo R. R. gynėjas kaip pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nurodo ir tai, kad jam ilgą laiką buvo taikoma griežta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, kurios taikymo sąlygų nuteistasis nepažeidė, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas taip pat yra nepagrįstas. Kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros taikymas neišvengiamai suvaržė nuteistojo teises, tačiau tai nelaikytina pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Nurodyta aplinkybė nesusijusi su nuteistojo padarytos veikos ir asmenybės pavojingumo vertinimu, reikšmingu sprendžiant klausimą dėl teismo paskirtos bausmės švelninimo BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

19. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei byloje surinktų įrodymų vertinimo klaidų nenustatyta, todėl šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko apeliacinį skundą atmesti.