Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačiaitės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės gynėjos advokatės Ramutės Budrytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria pripažinta, kad N. G. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdama nepakaltinama ir kuria N. G. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Be to, šia nutartimi, nutarta pradėjus nutarties vykdymą N. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti –– panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. G. būdama nepakaltinama padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje 2 dalyje, o būtent 2018 m. liepos 29 d. apie 10.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su motina J. G. metu, tyčia ne mažiau du kartus rankos kumščiu sudavė jai į galvą, padarydama kraujosruvą kairės akies srityje, tokiu būdu nukentėjusiajai J. G. padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priimdami nutartį, kuria N. G. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, konstatavo, jog baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad N. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau, atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės aktą bei teismo psichiatrinės ekspertės paaiškinimus, sprendė, jog ji nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir todėl pripažino ją nepakaltinama. Be to, atsižvelgęs į tai, jog nepakaltinamas asmuo neatsako pagal BK už padarytas pavojingas veikas bei įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertų, nustačiusių J. G. ligos diagnozę, pateiktas rekomendacijas dėl jos gydymo, pirmosios instancijos teismas nutarė skirti N. G. priverčiamąją medicinos priemonę – gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

3. Asmens, kuriam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės N. G. gynėja advokatė Ramutė Budrytė skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir skirti N. G. kitą priverčiamąją medicinos priemonę – stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3.1. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nei N. G. artimieji, nei jos kaimynai jos elgesiu nesiskundžia, namuose ji yra rami, pati atlieka namų ruošos darbus ir gamina maistą, stengiasi užsidirbti pragyvenimui ir mokesčių apmokėjimui (savo pareigą juos apmokėti ji supranta). Atsižvelgusi į šias aplinkybes apeliantė nurodo mananti, kad N. G. visuomenei nekelia jokio pavojaus, todėl gali gyventi nebūdama nuo jos izoliuota.

3.2. Be to, apeliaciniame skunde nurodyta, jog N. G. ambulatorinis stebėjimas yra taikomas ir šiuo metu, o patalpinus ją priverstiniam stacionariniam stebėjimui, tai galėtų neigiamai atsiliepti jos būklei, kuri šiuo metu yra pagerėjusi. Taip pat, atsižvelgusi į tai, jog N. G. būklė šiuo metu yra pagerėjusi, apeliantė prašo aukštesniojo teismo paskirti jai pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje Živilė Muliuolytė prašė N. G. gynėjos apeliacinį skundą atmesti, asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės N. G. prašė „užskaityti“ laiką (t. y. keturis mėnesius) praleistą gydymo įstaigoje ir paskirti jai ambulatorinį gydymą, N. G. gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė patenkinti jos skundą ir paskirti jos ginamajai ambulatorinį gydymą.

6. Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės gynėjos advokatės Ramutės Budrytės apeliacinis skundas atmetamas.

7. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra keliamas tik N. G. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies klausimas, teigiant, kad jai visiškai nepagrįstai buvo paskirtas gydymas specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

8. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

9. Pastebėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje baudžiamojoje byloje skundžiama nutartimi N. G. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Taigi, pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, o ne asmens padarytos veikos sunkumas, pavojingumas, pobūdis ar sukeltų padarinių sunkumas. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

10. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. sausio 10-31 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-22/2019 nurodoma, jog aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu N. G. konstatuojama paranoidinė šizofrenija, dėl kurios nusikalstamos veikos padarymo metu ji nesuprato savo daromos veikos pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų. Šiuo metu N. G. taip pat konstatuojama – paranoidinė šizofrenija ir rekomenduojama N. G. taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. (1 t., b. l. 106–109). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas abejoti teismo psichiatrės ekspertės S. Š., turinčios 19 metų ekspertinio darbo stažo bei teismo psichologės ekspertės V. K., turinčios 10 metų ekspertinio darbo stažo, ekspertizės akto patikimumu neturi jokio pagrįsto pagrindo. Abejonės dėl jo nepatikimumo neišreiškiamos ir N. G. gynėjos apeliaciniame skunde. Be to, šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, jog pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė S. Š. patvirtino minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas ir papildomai paaiškino, kad N. G. apie pusę metų buvo taikomas ambulatorinis gydymas, tačiau jis jokio teigiamo poveikio nedavė ir N. G. išliko socialiai pavojinga (1 t., 156 b. l.) Pažymėtina, jog šią psichiatrės ekspertės nurodytą aplinkybę patvirtina ir aplinkybė, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. birželio 13 d. nutartimi N. G. pripažinta būdama nepakaltinama padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir jai buvo taikytas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ((duomenys neskelbtini)), tačiau nepaisant to, jau 2018 m. liepos 29 d. N. G. įvykdė naują, analogišką ankstesniajai, baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (t. y. nežymiai sutrikdė savo motinos sveikatą).

11. Ir nors N. G. gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog nei N. G. artimieji, nei jos kaimynai jos elgesiu nesiskundžia, namuose ji yra rami, pati atlieka namų ruošos darbus ir gamina maistą, stengiasi užsidirbti pragyvenimui ir mokesčių apmokėjimui, dėl ko ji, pasak apeliantės, gali gyventi visuomenėje, nesukeldama kitiems asmenims pavojaus, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad aplinkybė, jog N. G. jau antrą kartą įvykdė smurtinio pobūdžio veiką prieš savo motiną, paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog N. G. artimieji nesiskundžia jos elgesiu. Kitas apeliacinio skundo argumentas, t. y. jog N. G. geba savarankiškai gyventi, sprendžiant asmens socialinio pavojingumo klausimą neturi lemiamos reikšmės ir niekaip nepaneigia aukščiau aptartame ekspertizės akte padarytos išvados, apie N. G. socialinį pavojingumą.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimai teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat duomenys apie ankstesne teismo nutartimi paskirto ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis metu padarytą naują baudžiamojo įstatymo uždraustą smurtinę veiką, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad N. G. yra pavojinga ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė N. G. taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia teismo išvada neprieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamą teisinį reglamentavimą, todėl laikytina pagrįsta ir teisėta. Ir nors aptariamame apeliaciniame skunde nurodyta, kad išklausius visus paaiškinimus buvo nustatytas N. G. sveikatos pagerėjimas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų objektyviai patvirtinančių, kad N. G. psichinės sveikatos būklė iš tiesų pagerėjo ir minėtą apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei N. G. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio teismo nutarties dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, jurisdikcijai nepriskiriamas.

13. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė N. G. gynėjos advokatės Ramutės Budrytės apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.