Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą bei išteisintojo gynėjo advokato Justo Vilio atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo Š. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį, nesant jo veiksmuose nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. A. buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 EUR, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvysta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, bei pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vysta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 EUR (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2014 m. liepos 3 d., apie 14.20 val., vykdamas maršrutiniu autobusu MAZ, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikdamas muitinės kontrolei, rankinėje, piniginėje ir paslėpęs avalynėje gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį (duomenys neskelbtini), privalomus pateikti muitinei daiktus – 7 800 JAV dolerių (kurių vertė pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą 2014 m. liepos 3 d. dolerio kursą atitinka 19 689,54 Lt) ir 10 595 EUR (kurių vertė pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą 2014 m. liepos 3 d. Euro kursą atitinka 36 582,42 Lt), kurių bendra vertė buvo 56 271,96 Lt, tai yra viršijo 250 MGL dydžio sumą.

To nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Š. A. gabentų pinigų kilmė yra legali, nes ši aplinkybė nėra būtina sąlyga taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti dokumentų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) nutartys Nr. 2K-277/2004, 2K-540/2007, 2K-122/2009). Šio nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas nėra privalomi sudėties požymiai, todėl klasifikavimui neturi reikšmės. Prokurorė nurodo, kad teismas spręsdamas dėl tyčios nepagrįstai nurodė, jog būtina įvertinti ir tai, kad Š. A. veiksmais nebuvo padaryta žala nei valstybės mokesčių sistemai, nei ekonominei tvarkai, būtina nustatyti motyvus ir tikslus. Sutinka, kad formalus požiūris į teisės taikymą, neadekvačių sankcijų padarytam pažeidimui taikymas iškreiptų baudžiamosios teisės paskirtį, tačiau į šias aplinkybes atsižvelgtina ne sprendžiant klausimą dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, o parenkant ir skiriant bausmę.

Pripažinti Š. A. (S. A.) kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir skirti 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 3 d., 16 val., iki 2014 m. liepos 4 d., 13 val. (1 parą) ir skirti Š. A. galutinę 78 MGL (10 140 Lt) dydžio baudą.

Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš Š. A. 7 800 JAV dolerių ir 10 595 EUR.

Išteisintojo Š. A. gynėjas advokatas Justas Vilys atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą prašo atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės E. Naujokaitės apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad Š. A. neturėjo tyčios padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, todėl pagrįstai išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.

Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus. Taigi nustatant ar asmuo padarė šiame straipsnyje nurodytą veiką, būtina įvertinti ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius nusikalstamos veikos požymius.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 3 d., apie 14.20 val., Kirgizijos Respublikos pilietis Š. A. vykdamas maršrutiniu autobusu MAZ, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją su savimi turėjo – 7 800 JAV dolerių (kurių vertė pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą 2014 m. liepos 3 d. dolerio kursą atitinka 19 689,54 Lt) ir 10 595 EUR (kurių vertė pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą 2014 m. liepos 3 d. Euro kursą atitinka 36 582,42 Lt), kurių bendra vertė buvo 56 271,96 Lt, tai yra viršijo BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą 250 MGL dydžio sumą. Grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarka numatyta Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamente (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakyme Nr. 1B-373, kuriuo patvirtintos „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklės“, ir 2012 m. spalio 9 d. įsakyme Nr. 1B-772, kuriuo patvirtinta Grynųjų pinigų deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija, todėl šiais teisės aktais taip pat būtina vadovautis. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad Kirgizijos Respublikos pilietis Š. A. su savimi turėjo pinigų sumą, kuri turi būti deklaruotina. Taigi, tai atitinka, kaip ir teigia savo apeliaciniame skunde prokurorė, objektyviuosius nusikaltimo požymius. Tačiau, būtina nustatyti kontrabandos ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius nusikaltimo požymius.

Šio nusikaltimo subjektyviesiems požymiams būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena muitinei privalomus pateikti daiktus, to nori ir taip veikia. Kaltininkas sąmoningai nepateikia daiktų kontrolei, žinodamas apie pareigą juos pateikti, ar kitaip sąmoningai vengia kontrolės. Būtina nustatyti aplinkybes, kurios rodytų asmens intelektualinį kaltės momentą, o jo nenustačius nėra ir kaltės. Be to, kontrabanda padaroma išankstine tyčia, nes asmuo, kuris ruošiasi kontrabanda gabenti įstatyme numatytus daiktus, paprastai iš anksto sudaro šio nusikaltimo planą, numato veikimo būdą. Tokie subjektyvieji požymiai kaip motyvas ir tikslas nėra būtini kontrabandoje, tačiau jie dažniausiai yra savanaudiški, nes kaltinamasis nori gauti materialinės naudos, pasipelnyti vienu ar kitu būdu. Tad jų nustatymas irgi gali būti svarbus.

Išteisintasis Š. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme teigė, kad iš Kirgizijos vyko į Lietuvą pirkti automobilių. Dėl šios priežasties paėmė paskolą iš banko. Kelionėje išleido dalį pinigų, todėl atvykus į Lietuvą ir muitinės pareigūno paklausus apie deklaruotinus pinigus nurodė, kad su savimi turi leistiną 10 000 EUR sumą, tačiau kiek turi dolerių nežino. Muitinės pareigūnas pasakė, kad paskaičiuos pinigus ir jis laukė žalioje zonoje 30-40 min., tikėdamasis, jog perskaičiavus pinigus ir viršijus leistiną sumą jam bus leista deklaruoti. Suskaičiavus pinigus muitinės pareigūnas nurodė, kad suma viršija leistiną sumą, tačiau jų deklaruoti nesiūlė (1 t., b. l. 45-46, 107-109). Muitinės pareigūnas T. M. apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2014 m. liepos 3 d., apie 14.20 val., tikrino į Medininkų kelio postą iš Baltarusijos Respublikos atvykusį maršrutinį autobusą MAZ (duomenys neskelbtini) Minskas-Vilnius. Tikrindamas Kirgizijos pilietį Š. A. uždavė klausimą kiek grynųjų pinigų gabena. Šis atsakė, kad gabena leistiną normą, bet tuo pačiu patikslino, kad nežino tikslios pinigų sumos, nes dalį pinigų išleido Maskvoje, Minske (1 t., b. l. 24-25). Tokius savo parodymus minėtas liudytojas patvirtino ir teisme (2 t., b. l. 9-12). Visa tai tik patvirtina, kad Š. A. nuo pat pradžių nebuvo įsitikinęs kiek konkrečiai su savimi turi pinigų ir ar tą sumą reikia deklaruoti, nes į Lietuvą vyko per 4 valstybes, kelionė truko kelias dienas, pirmą kartą vyko autobusu. Nors apeliantė pagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 ir Muitinės departamento prie LR FM Generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 asmenys iš trečiųjų šalių privalo deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, o muitinės pareigūnai nėra atsakingi už pinigų deklaravimo dokumentų pateikimą, deklaruoti pinigų sumas yra keleivio pareiga ir iniciatyva, tačiau muitinėje nėra aiškiai pažymėta deklaracijų išdavimo ir priėmimo vieta, pačių deklaracijų blankų, ir tai matyti iš foto lentelėje Nr. 1 esančių nuotraukų, kuriose užfiksuota Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius (1 t., b. l. 6-12). Muitinės pareigūnas T. M. patvirtino, kad deklaracijos laikomos muitinės pareigūnų tarnybinėse patalpose ir asmenys, norėdami deklaruoti įvežamas prekes ar pinigus, deklaracijos turi paprašyti muitinės pareigūnų. Tai atitinka išteisintojo parodymus, kad jis nematė jokių stendų su deklaracijų blankais. Be to, nepaneigti Š. A. parodymai, jog jis nežinojo grynųjų pinigų deklaravimo būtent tokios kelionės metu tvarkos, vežėsi didelę pinigų sumą, todėl bijojo perskaičiuoti su savimi turėtus pinigus matant kitiems asmenims, tikėjosi, jog muitinės pareigūnas, atliekantis jo patikrinimą, leis kitoje patalpoje susiskaičiuoti pinigus ir esant reikalui juos deklaruoti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Š. A. neturėjo tiesioginės tyčios sąmoningai nepateikti ar kaip nors kitaip išvengti kontrolės, t. y. jo veiksmuose nėra tyčinės kaltės intelektualinio momento. Taip pat, nėra papildomų subjektyviųjų požymių kaip savanaudiški motyvai ir tikslai, kas svarbu šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje, nes tai taip pat atspindi, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios nedeklaruoti vežamus pinigus.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde teigia, kad Š. A. baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nėra būtina sąlyga, ar gabenamų pinigų kilmė yra legali. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes poreikis aiškintis ir stebėti grynųjų pinigų judėjimą per sieną baudžiamosios teisės prasme valstybėms kilo dėl asmenų, kurie gabendami pinigus planuoja arba jau yra padarę kitus nusikaltimus, t. y. didelės pinigų sumos buvo arba bus naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Tad be šių pinigų legalumo nustatymo būtinas aplinkybių išsiaiškinimas, kur bus panaudoti grynieji pinigai. Eko Islamik bank 2014 m. liepos 23 d. pažymoje Nr. 585/200-108 nurodyta, kad Š. A. 2014 m. birželio 24 d. buvo suteikta 15 000 USA kreditas ir pervestas į depozitinę sąskaitą (1 t., b. l. 115-116). Taigi Š. A. pinigus gavo legaliai, o tai, kad jis ketino juos išleisti automobilių pirkimui patvirtina Š. A. pase esantys antspaudai, iš kurių matyti, kad jis į Lietuvą atvykdavo traukiniu, o išvykdavo automobiliu (1 t., b. l. 28, 119-123), Š. A. keleivių muitinės deklaracijos (1 t., b. l. 124-167) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos-faktūros (1 t., b. l. 176-178). Iš to seka, kad tokie Š. A. veiksmai nėra pavojingi nei Lietuvos valstybei, nei jos finansų sistemai, nei ekonominei tvarkai ar kitiems asmenims. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju žala pasireiškė tik tuo, kad valstybė galėjo prarasti galimybę žinoti apie į jos teritoriją patekusius pinigus ir neįžvelgia jos pavojingumo.

Šis nusikaltimas priskirimas prie sunkių nusikaltimų kategorijos, tad ar asmuo įveždamas legaliai gautus pinigus ir nustačius jų tolesnį teisėtą panaudojimą, spręstinas paties nusikaltimo pavojingumo laipsnis ir ar iš viso tai galima vertinti kaip nusikaltimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose nurodyta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, jog pirmiau nurodyti reikalavimas ir tvarka negali būti taikoma formaliai, ypač baudžiamosios atsakomybės už sunkaus nusikaltimo padarymą atsiradimo kontekste. Teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, jog deklaruotina 10 001 EUR suma atitinka 34 531,45 Lt, tuo tarpu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį kontrabandos dalyku laikomas daiktas, tame tarpe ir pinigai, kurių vertė viršija 250 MGL, t. y. 32 500 Lt, ir kad vien tik formalus teisės taikymas reikštų, jog pats nedeklaravimo faktas prilyginamas sunkaus nusikaltimo padarymui, todėl informacija apie nedeklaravimo pasekmes (gresia baudžiamoji atsakomybė už sunkaus nusikaltimo padarymą) turėtų būti labai aiški ir suprantama, neapsiribojant teiginiu, kad asmuo turėjo imtis visų įmanomų priemonių deklaruoti gabenamus pinigus, o įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė už sunkaus nusikaltimo padarymą būtų galima tuo atveju, jei asmuo, kuriam buvo pasiūlyta užpildyti deklaraciją, (t. y. asmuo realiai tokią galimybę turėjo) atsisakė tai daryti, tokiu būdu nuslėpė vežamus pinigus. Tačiau, kaip seka iš pirmiau aptartų įrodymų, tokia reali galimybė išteisintajam nebuvo sudaryta.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą konstatuoja, jog Š. A. veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – tyčios. Nesant nors vieno iš nusikaltimo požymio neįmanoma daryti išvados, kad Š. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, todėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagrįstai išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.