- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-30
- Bylos Nr.
- I-718-386/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00536-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Ingai Navickienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei E. L. , 2010-07-29 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. prašymą atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Pareiškėjas nurodo, kad minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, todėl atsakovas nepagrįstai ją taikydamas neišmokėjo dalies darbo užmokesčio, todėl teismo prašo priteisti iš atsakovų viso 2020,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2009 m. vasario mėn.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė E. L. prašo pareiškėjo prašymą tenkinti pilnai, nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens prašymu dėl šios administracinės bylos sustabdymo iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėti jo nurodyti prašymai. Mano, kad senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į V. P. prašymą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad kol nustatyta tvarka nėra pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsakovo įgaliotas atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nepatenkinus šio prašymo - sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Taip pat prašo atidėti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų priėmimo klausimą, o Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus minėtus prašymus – stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymus Nr. 35/2010, 36/2010, 39/2010, 40/2010. Pažymi, kad pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, todėl toks teisės aktas galioja tik ateičiai. Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šiuos veiksmus neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas. Be to, pareiškėjo reikalavimų nuo 2007-06-01 iki 2007-06-19 daliai taikytinas ieškinio senaties terminas. Mano, kad šioje dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis dėl tų išskaičiavimų, kurie buvo atlikti nuo 2007-06-01 iki 2007-06-19.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas administracines bylas, 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-964-602/2010, 2010-05-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1019-602/2010, 2010-05-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1007-602/2010, 2010-05-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1216-602/2010 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis, nustatantis teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, ir 72 straipsnio 4 dalies nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų nuostatos, kurių konstitucingumu teismas suabejojo, turėtų būti taikomos ir šioje byloje, todėl tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus.
Tauragės apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Tauragės apskrities VPK apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t.y.taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Tuo atveju, jei teismas manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylos sustabdymo netenkintinas.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio mokėjimą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Būtent aukščiau aptartas teisinis reguliavimas yra aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi būtent pagal jį numatytas apribojimas išmokamų priedų ir priemokų sumai, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal V. P. teismui pateiktas pažymas 2010-06-03 Nr. 85-U-2589, 2010-06-03 Nr. 85-U-2590 ir 2010-06-03 Nr. 85-U-2591 V. P. laikotarpyje nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2009 m. vasario mėn. imtinai ribojant priedų ir priemokų mokėjimą, viso nesumokėta 2020,91 Lt.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėja pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų objektyvių kriterijų kompensuojant už atliktą darbą, nėra.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo V. P. teisės buvo pažeistos nuo 2007 m. sausio mėn. Prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme gautas 2010 m. birželio mėn., todėl akivaizdu, kad iki 2007 metų gegužės mėnesio imtinai pareiškėjui V. P. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. imtinai). Iš pareiškėjo V. P. pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių matyti, jog 2009 m. jam nesumokėta 6,64 Lt suma, 2008 m. – 1275,98 Lt. Pareiškėjas už 2007 metus prašo priteisti viso 738,29 Lt, tačiau jo šis prašymas dėl senaties termino taikymo tenkintinas iš dalies priteisiant 628,02 Lt (738,29 – 30,89 – 25,44 – 4,24 – 49,70). Taigi, pareiškėjui viso priteistina 1910,64 Lt (iki mokesčių atskaitymo) (6,64 Lt+ 1275,98 +628,02).
2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1-638/2005 yra konstatavusi, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-202/2009 konstatavo, kad aplinkybė, jog Lietuvos valstybės ekonominė padėtis yra sunki nustatyta ir visuotinai žinoma, kas suponuoja būtinybę atidėti sprendimų vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamoje byloje, todėl sprendimo vykdymas atidėtinas ir šioje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo V. P. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 1910,64 Lt (iki mokesčių atskaitymo) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo V. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.