Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-19 · Administracinė byla Nr. I-3298-428/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-19
Bylos Nr.
I-3298-428/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00554-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3298-428/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00554-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–5).

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 31–35) nurodė, kad nuo 2015 m. pradžios įvairiais laikotarpiais buvo gydomas Ligoninėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Buvo draudžiama pareiškėjui rūkyti. Nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, buvo per mažai įrenginių sanitariniame mazge (tualetų ir prausyklų), todėl tekdavo laukti eilėse. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, kankino nemiga, dažnai skaudėdavo galvą.

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 10–14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo gydomas nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 26 d. vidaus ligų (terapinio) skyriuje 5 patalpoje (12,14 kv. m, 3 vieno aukšto lovos) vėliau perkeltas į 3 patalpą (19,80 kv. m, 6 vieno aukšto lovos), nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. vidaus ligų (terapinio) skyriuje 5 patalpoje (12,14 kv. m, 3 vieno aukšto lovos), nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 11 d. vidaus ligų (terapinio) skyriuje 4 patalpoje (13,50 kv. m, 4 vieno aukšto lovos). Pareiškėjui periodiškai gydantis Ligoninėje teko mažiau gyvenamosios patalpos (palatos) ploto normos. Nors pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto tenkančio vienam asmeniui, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą). Pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde neginčija kitų gyvenamojoje patalpoje sąlygų, galėjusių turėti neigiamos įtakos jo emocinei fizinei sveikatai. Taip pat pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose teismai vertina, ar kalinimo įstaiga ėmėsi atitinkamų veiksmų, kuriais buvo galima asmeniui kompensuoti ploto trūkumą, pavyzdžiui būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017). Be to, Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus 3, 4 ir 5 palatos buvo įrengtos Ligoninės ne režimo zonos korpuse, jos buvo pakankami erdvios. Kadangi šiame korpuse palatos nebuvo rakinamos, todėl pareiškėjas laisvu laiku nuo procedūrų galėjo savarankiškai išeiti ir vaikščioti lokaliniame sektoriuje ir jam priskirtame pasivaikščiojimo kieme, tokiu būdu kompensuojant gyvenamųjų patalpų ploto trūkumą. Lietuvos Respublikos tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau - Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodo, kad draudžiama rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. O šio straipsnio 3 punktas nurodo draudimą vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad: juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninė privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Ligoninė yra visų pirma gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas, taigi šiuo atveju Ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, negalima rūkyti Ligoninės teritorijoje. Kartu pabrėžiame, kad Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti pacientus į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų gyvenamąsias patalpas, kadangi Tabako kontrolės įstatymas draudimas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos norma HN 47:2011) tualetai pacientams turi būti įrengti kiekviename įstaigos aukšte (30 p.). Gydomuosiuose skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose) (32 p.). Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 47:2011 4 punktą kad šios higienos normos 7-9, 18, 19, 23, 26, 29, 30, 32-34, 40, 45-50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Rekonstruojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų statinius, higienos normos reikalavimai taikomi tik rekonstravimo metu pertvarkomoms statinio dalims. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau Eksploatavimo taisyklės), patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 nustatyta, kad nuteistiesiems, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos sanitarinis ir higienos mazgas (5.7 p.) Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek pataisos įstaigose tualetų turi būti skirta lovų skaičiui, taip pat nereglamentuojamas tualetų tipas (sėdimi ar tupiami) ir pisuarų įrengimas. Atkreipiame dėmesį, kad pareiškėjas, kaip jau aukščiau minėjome, buvo paskirtas į ne režimo zonoje įrengtas Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus patalpas, kurios nebuvo rakinamos, todėl galėjo pasinaudoti šio skyriaus bendro naudojimosi sanitarinio mazgo patalpose įrengtomis trimis praustuvėmis ir dviem tualetais, kurie buvo atskirti skiriamąja siena, tokiu būdu užtikrinant pacientų privatumą. Kartu informuojame, kad Vidaus ligų (Terapinis) skyriuje vienu metu galėjo būti nedaugiau kaip 26 pacientai, todėl pareiškėjo skunde dėstoma aplinkybė, kad vienu metu skyriuje buvo 40 pacientų neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes Ligoninės manymu, pareiškėjas tuo metu jokių nepatogumų dėl skundžiamų aplinkybių nejautė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių galėjo atsirasti kokios nors neigiamos jam pasekmės, Ligoninės nuomone yra nepagrįstos. Taip pat pareiškėjas, nepateikia jokių duomenų, kitaip neįrodo skunde nurodytų aplinkybių, kurios turi būti įrodytos, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 2000 Eur neturtinės žalos suma. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2015 m., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. kovo 14 d. (b. l. 6). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Ligoninėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 14 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. kovo 13 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. kovo 13 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. kovo 13 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 14 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. vidaus ligų (terapinio) skyriuje 5 patalpoje, kurios plotas 12,14 kv. m, joje buvo 3 vieno aukšto lovos, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 11 d. vidaus ligų (terapinio) skyriuje 4 patalpoje, kurios plotas 13,50 kv. m, joje buvo 4 vieno aukšto lovos, vienam asmeniui teko 3,375 kv. m gyvenamojo ploto.

Darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninės kamerose nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi 5 patalpoje 8 paras pareiškėjui trūko 1,06 kv. m, 4 patalpoje 15 parų – 1,725 kv. m ploto.

Pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie palatų plotus bei gyvenamųjų vietų įrengimą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose, bei trūko sanitariniame mazge įrenginių (tualetų ir prausyklų), tekdavo laukti eilėse.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kameros (palatos) įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis ir nedetalizavo kaip įrengti sanitariniai mazgai kiekvienoje kameroje (palatoje). Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 24, 26) matyti, jog Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus patalpose sanitariniame mazge tualetai yra atskirti, tačiau juose nėra įrengta durų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodęs, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Ligoninės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.

Taip pat pareiškėjas skunde teigė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog draudimas rūkyti prilygo jo kankinimui, žeminimui. Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 31-35) pareiškėjas jau nurodo, jog taip pat kreipėsi į teismą dėl to, kad Ligoninėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į pareiškėjo prieštaravimus skunde bei atsikirtime į atsiliepimą, teismas pabrėžia, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą Ligoninės nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į Ligoninės administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų Ligoninėje ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog rūkyti Ligoninės patalpose ir teritorijoje draudžiama, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog jam buvo draudžiama rūkyti atmestini. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 23 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos bei tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, sukrėtimu, nepatogumais, depresija ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (8 paras pareiškėjui trūko 1,06 kv. m, 15 parų – 1,725 kv. m ploto), taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė